TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Humaniškos prievartos šaukliai

2012 04 11 6:56

To baisaus vaizdo neįmanoma ištrinti iš jį mačiusiųjų atminties: vykdydami Kėdainių teisėjo Vitalijaus Kondratjevo sprendimą, kaukėti pareigūnai ir nebaigtoje pedofilijos byloje minima motina smurtavo prieš aštuonerių metų mergaitę.

Tačiau žinomi vaikų psichiatrai Linas Slušnys ir Dainius Pūras savo viešuose komentaruose šį smurtą nutylėjo, taip iš esmės jį pateisindami ir... duodami indulgenciją jį tęsti. Lietuvoje neatsirado nė vieno psichiatro, kuris būtų pasisakęs prieš vaiko prievartavimą nužmoginto teisingumo vardu.

Ši tyla, pridengianti galingųjų smurtą, atrodo dėsninga.

Juk Lietuvos psichiatrų bendruomenė niekaip nepasisakė ir dėl psichikos ligonių teises šiurkščiai pažeidžiančio eksperimento, kurio metu mirė žmogus. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos pareigūnai, 2010-ųjų pavasarį drįsę įvardyti pažeidimus Vilniaus psichikos sveikatos centre ir reikalavę už juos griežčiausios atsakomybės, buvo atleisti iš darbo, žlugdant visą klinikinių tyrimų kontrolę valstybėje. Bet Lietuvos psichiatrai tylėjo.

Galbūt todėl, kad tai vyko ligoninėje, kuriai vadovauja vienas iš galingųjų - sveikatos apsaugos ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius, o tyrimą atliko Laisvė Dembinskienė, įtakingo profesoriaus Algirdo Dembinsko žmona.

Dar visai neseniai jis šešerius metus vadovavo Lietuvos psichiatrų asociacijai ir yra jos valdybos narys. Sovietmečiu, būdamas LTSR sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiuoju psichiatru, pasirašė KGB apmokėtą ekspertizę, dėl kurios Lietuvos Helsinkio grupės narys Algirdas Statkevičius turėjo septynerius metus kalėti baisiausiose sovietijos psichiatrijos ligoninėse, kur disidentai buvo verčiami "daržovėmis". Tačiau naujoji gydytojų karta A.Dembinską vadina humanistinės psichiatrijos pradininku Lietuvoje... Juk asmeninė psichiatrų atsakomybė už tokius parašus iki šiol taip ir liko neįvertinta.  

Lietuvos psichiatrų asociacija, rinkusi A.Dembinską savo vadovu, net neturi Etikos komisijos, kuri vertintų tokius skandalingus atvejus, kaip L.Dembinskienės vykdytas klinikinis tyrimas.

Tačiau budriai prižiūri žurnalistų etiką. Jos deleguotas L.Slušnys vadovauja Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai (LŽLEK), kurios veikla vis labiau primena baudžiamosios psichiatrijos seansą. Neseniai LŽ žurnalistė buvo priversta teisintis dėl skundo, kuriame net nebuvo nurodytas nė vienas neva šmeižikiškas teiginys. Tarsi kafkiškame procese - kaltinamas, tik nežinia kuo. Turi atsakyti, nors nežinai, į ką. Tokius skundus svarstanti LŽLEK tampa tobulu įrankiu tiems, kurie nori atkeršyti žiniasklaidai už kritiką.

O gal tai tiesiog dalies psichiatrų bendruomenės įprotis - būti galingųjų pusėje?

Tikslas pateisina priemones?

Apie tai, kas 2012 metų kovo 23 dieną vyko Garliavoje, smurtautojai ir šį smurtą pateisinantieji daug kartų viešai melavo, bet kamera šalta dokumentine akimi užfiksavo nežmonišką sceną.

Kaukėtas apsauginis galvos linktelėjimu davė ženklą Laimutei Stankūnaitei, priėjęs iš už nugaros griebė mergaitę apglėbusią močiutę ir kovos veiksmą primenančiu judesiu parvertė jas abi apsikabinusias ant grindų. Tada motina ėmėsi iš visų jėgų plėšti į save dukterį, nors jos riksmą - "nenoriu!" - būtų išgirdęs net kurčias.

Tarsi negirdėtų to ausis veriančio klyksmo, jie tąsė po grindis 8 metų mergaitę ir 68 metų moterį, kuri pagal amžių jiems patiems tiktų ne tik į motinas, bet ir į seneles.

Tai vyko kelias minutes, ramiai stebint antstolei Sonatai Vaicekauskienei ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prevencijos skyriaus viršininkui Taurui Stauskiui.

Nuo klykiančio vaiko kaukėtus žaliūkus ir L.Stankūnaitę nuvijo tik Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Andželika Vežbavičiūtė, su kuria šis "poėmis" visai nebuvo aptartas. Bet net ir tada antstolė ir policininkų vadovas buvo pasiryžę toliau vykdyti V.Kondratjevo sprendimą - lyg nebūtų girdėję mergaitės žodžių, išrėktų motinai, akmeniniu veidu rovusiai ją besipriešinančią iš senelės glėbio. "Jūs privalote vaiką paimti ir perduoti antstolei. Jeigu šito nepadarysite, būsite patraukta atsakomybėn", - A.Veržbavičiūtei grasino T.Stauskis.

Šis pogromas Kedžių namuose iškėlė klasikinį klausimą, kuris bet kuriam širdį turinčiam žmogui turėjo skaudėti net nepriklausomai nuo to, kaip jis vertina V.Kondratjevo sprendimą ir nebaigtą pedofilijos bylą.

Ar tikslas pateisina bet kokias priemones? Ar galima vykdyti teismo sprendimą žalojant vaiką, kuris užkimdamas rėkia - "nenoriu!"? Ar turi teisę kaukėti personažai vaiko akivaizdoje smurtauti prieš senelę, į kurią jis įsikibęs iš visų jėgų? Ar turi teisę motina, padedama treniruotų žaliūkų, naudoti prievartą prieš savo dukterį?

"Pasiekėme ribą, kai turime išsiaiškinti - ar teisingumas gali būti nežmoniškas?" - įvardijo prof. Vytautas Landsbergis.

Tačiau vaikų psichiatrams šis klausimas nepasirodė esminis.

Viešame komentare, paskelbtame praėjus trims dienoms po šių įvykių, jie nė žodžiu neužsiminė apie valstybės vardu vykdytą pogromą. Tik išaiškino kilnų tikslą - išlaisvinti vaiką iš "konclagerio" aplinkos, kaip L.Slušnys pavadino Kedžių namus.

"Tai, ką daro mergaitę prižiūrintys D.Kedžio artimieji, yra toks didelis nusikaltimas, kad jei už jį mirties bausmės skirti negalima, juos reikėtų bent įkalinti iki gyvos galvos", - paskelbė verdiktą psichiatras, nesirinkdamas žodžių ir nejausdamas už juos atsakomybės, nors pats vertina žodžio meistrų etiką.

Ta pačia proga jis leido sau viešai paskelbti ir nuosprendį primenančią diagnozę mergaitei:

"Neįsivaizduoju, kas gali išaugti iš tokio vaiko. Piktas, įtūžęs, kerštingas ir nevisavertiškumą nuolat jaučiantis žmogus, kuris niekada neras vietos visuomenėje, net jei jam ir bus suteikta pagalba. Arba jis taps agresyvus ir galiausiai nukeliaus iki pačių baisiausių dalykų", - žurnalistams dėstė L.Slušnys. Kaip po tokios vaikų psichiatro ir žiniasklaidos etikos prievaizdo brutalios viešos diagnozės veidmainiški atrodo žurnalistų etikos inspektorės ar vaiko teisių apsaugos kontrolierės pasergėjimai ir įspėjimai neminėti mergaitės pavardės, neva saugant vaikystę.  

Nurašęs vaiką kaip beviltišką ir nuteisęs Kedžius, L.Slušnys visai nutylėjo prievartą, kurios liudininkais tapo visi, kurie turi akis. Niekaip antstolės, kaukėtos apsaugos ir motinos veiksmų neįvertino ir D.Pūras, tarsi vaiko puolimas su šūkiu "imam" būtų visiškai normalus dalykas.

Apkaltinę artimuosius, "neva mylinčius vaiką", abu psichiatrai paragino vykdyti teismo sprendimą.

Klausimo, ar jis iš esmės yra įvykdomas, jie nekėlė. O juk sunkiai pakeliamą įtampą ne tik mergaitės gyvenime, bet ir valstybėje sukėlęs sprendimas grindžiamas prielaida, kuri akivaizdžiai prieštarauja psichologinei realybei.

Mergaitės "ryšys su mama L.Stankūnaite yra stiprus, tvirtas, emociškai patikimas, pasižymi saugiu prieraišumu", - parašė V.Kondratjevas. Būtent todėl, anot jo, vaiką ir galima skubiai perduoti motinai.

Ar gali žinomi vaikų psichiatrai nematyti, kad tai, kuo grindžiamas šis sprendimas, yra netiesa? Juk turėjo girdėti motinos tąsomos mergaitės klyksmą, kuris nerodo jokio "saugaus prieraišumo"...

O psichiatrų bendruomenė, kurios nariai jiedu yra, jau ne pirmą kartą "nepastebi" baisių dalykų, apie kuriuos turėtų rėkte rėkti.

Žmogaus mirtis psichiatrų bendruomenės nesudomino

"O aš čia prie ko? Aš nesuku galvos dėl tokių dalykų", - stebėjosi L.Slušnys, Lietuvos psichiatrų asociacijos deleguotas prižiūrėti žurnalistų etikos.

Klausimas, sukėlęs piktoką nuostabą, taip pat susijęs su etika, tik ne žurnalistų, o gydytojų. Mirė žmogus, dalyvavęs tyrime, kuris buvo atliekamas taip, kad kėlė grėsmę ypač pažeidžiamų pacientų - psichikos ligonių - sveikatai ir gyvybei. Ar psichiatrų bendruomenė šį atvejį įvertino, ar jai rūpi tik žurnalistų etika?

Įtarimai, kad įvykdytas sunkus nusikaltimas, nusinešęs žmogaus gyvybę, kilo 2010-ųjų pavasarį. Atlikus inspekciją Vilniaus psichikos sveikatos centre, nustatyta, kad tiriant vaistus su psichikos ligoniais buvo pavojingai pažeistos geros klinikinės praktikos taisyklės. Pažeidimai - ne atsitiktiniai, bet pasikartojantys ir reikšmingi.

2010-ųjų liepos 1 dieną inspekciją atlikę Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus (IKTS) pareigūnai parengė galutines išvadas, kurioms pritarė VVKT Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės ir geros klinikinės praktikos priežiūros komisija.

Pagrindinei tyrėjai L.Dembinskienei pasiūlyta skirti griežčiausią iš tuo metu galiojusių sankcijų - rekomenduoti klinikinius tyrimus užsakančioms farmacijos įmonėms ateityje neskirti jos pagrindine tyrėja. Galima neabejoti, kad savo reputaciją saugančios ir skandalų tokioje jautrioje srityje vengiančios įmonės į šią rekomendaciją būtų atsižvelgusios.

Be to, kadangi kilo įtarimų dėl žmogaus mirtį lėmusio sunkaus nusikaltimo, VVKT vadovybei pasiūlyta apie tai pranešti prokuratūrai. Rimti nemalonumai dėl šios istorijos grėsė psichiatrų bendruomenės elitui. Mat L.Dembinskienės vyras, prof. A.Dembinskas tuo metu jau penktus metus buvo Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentu, o ligoninei, kurioje vyko žmonių gyvybei pavojingas eksperimentavimas su vaistais, vadovauja ministro patarėjas M.Marcinkevičius, buvęs šios asociacijos valdybos narys ir administracijos direktorius.

Jis apie L.Dembinskienės tyrimą turėjo būti gerai informuotas, nes pagal Biomedicininių tyrimų etikos įstatymą kaip ligoninės vadovas savo parašu privalėjo patvirtinti kiekvieno psichikos liga sergančio asmens sutikimą jame dalyvauti - kadangi šie žmonės priskiriami pažeidžiamų asmenų kategorijai, jiems turi būti taikomos papildomos apsaugos priemonės.

Be to, šių ligonių dalyvavimui tyrime turėjo pritarti ir ligoninės Medicinos etikos komisija, bet ji savo veiklos visai nevykdė.

Nors ši įtakingų psichiatrų interesus palietusi istorija privalėjo būti griežtai įvertinta, įvyko priešingai - buvo susidorota su žmonėmis, reikalaujančiais tai padaryti.

Iš pradžių VVKT viršininkas Gintautas Barcys atsisakė taikyti nuobaudą L.Dembinskienei ir per 5 darbo dienas, kaip numatyta sveikatos apsaugos ministro įsakyme, pateikti šį sprendimą tvirtinti Lietuvos bioetikos komitetui. Vienintelis motyvas - kad tyrėjams taikomos sankcijos esančios netinkamos, todėl reikia tobulinti jas nustatantį ministro įsakymą. Kitaip tariant, užuot vykdęs teisės aktą, tarnautojas ėmėsi jį skubiai keisti... Kadangi teisės aktai atgaline data negalioja, L.Dembinskienė ir ministro patarėjo vadovaujama ligoninė nuo nemalonumų buvo išgelbėti.

Matydamas, kad VVKT viršininkas jau kelis mėnesius nesiima jokių veiksmų, inspekciją atlikusio IKTS vedėjas Donatas Stakišaitis 2010-ųjų rugsėjį pareikalavo kreiptis į prokuratūrą. Bet G.Barcys atsisakė pasirašyti ir šį raštą, rezoliucijoje nurodydamas, kad jis nebus siunčiamas.

2010-ųjų gruodį VVKT pasiekė prašymas duoti leidimą vykdyti naują klinikinį tyrimą M.Marcinkevičiaus vadovaujamoje ligoninėje, kur kaip pagrindinė tyrėja vėl įrašyta ta pati įstatymus pažeidusi L.Dembinskienė. Komisija pasiūlė tokio leidimo neišduoti. Motyvas - pacientams nėra saugu dalyvauti šios gydytojos atliekamuose tyrimuose.  

Istorijos rezultatai labai pamokantys. L.Dembinskienė, tarsi nieko nebūtų įvykę, ir šiuo metu atlieka klinikinį tyrimą įstaigoje, kuriai vadovauja vienas sveikatos apsaugos sistemos galingųjų.

Komisiją, kuri svarstydavo inspekcijų rezultatus, G.Barcys panaikino, perkeldamas šią funkciją IKTS. Be to, šių metų pradžioje panaikino ir patį IKTS, o pareigūnai, kurių principingumas trukdė įtakingiems medikams, buvo atleisti iš darbo.

Šie įvykiai buvo aptarinėjami ne tik tarp psichiatrų, bet ir plačiai aprašyti žiniasklaidoje, kurios etiką prižiūri Lietuvos psichiatrų asociacijos deleguotas L.Slušnys.

Tad gal gydytojai kaip nors sureagavo į viešai skelbtus faktus - juk nuo tokių dalykų priklauso žmonių sveikata ir net gyvybė?

Deja, Lietuvos psichiatrų asociacija net neturi Etikos komisijos, kuri tokius klausimus svarstytų. Anot Alvydo Navicko, kuris praėjusiais metais išrinktas prezidentu po A.Dembinsko, šiuo metu dar tik svarstoma galimybė tokią komisiją steigti... O asociacijos valdyba, kuriai priklauso ir du M.Marcinkevičiaus vadovaujamoje ligoninėje dirbantys medikai - A.Dembinskas ir A.Navickas - nusprendė, kad negali kištis į reikalą, kurį tiria prokuratūra. Mat į ją kreipėsi iš darbų šiandien jau atleisti VVKT pareigūnai, netekę vilties, kad jų vadovas kaip nors įvertins eksperimentą, kurio metu mirė žmogus.

Gali būti, kad ši nejautra yra ne atsitiktinumas, bet simptomas, turintis ir istorines šaknis.

"Humanizmas"

Lietuvos psichiatrų asociacijai, kurios deleguotas L.Slušnys prižiūri žurnalistų etiką, iki 2011-ųjų pavasario net šešerius metus vadovavusį prof. A.Dembinską ne vienas LŽ kalbintas vidurinės kartos psichiatras vertina kaip iškilų humanistą.

"Visų pirma jis yra naujosios, humaniškos psichiatrijos pradininkas Lietuvoje. Jis buvo vienas pirmųjų, kurie parsivežė labai daug novatoriškų idėjų ir iš karto pradėjo įgyvendinti jas Lietuvoje", - teigė M.Marcinkevičius, turėdamas omenyje A.Dembinsko stažuotę Belgijoje 1973-iaisiais, po kurios į sovietinę Lietuvą ir plūstelėjęs humanizmas. Apie baudžiamąją psichiatriją, kuri susijusi ir su šiuo vardu, jis aiškina nežinąs, nes tuo metu nebuvo net gimęs. Panašiai psichiatrijos korifėjaus veiklą vertina ir A.Navickas, o L.Slušnys net supyksta trukdomas dėl istorijų, kurios jam neberūpi.  

"Aš matau, kad jau prasideda kotleto virimas, į kurį jūs sudėsite ir grūdą, ir šūdą, ir vis tiek bus šūdas. Ačiū Dievui, turiu sesę puikią žurnalistę, tai tuoj pat jai paskambinsiu ir pasakysiu, su kuo kalbėjau ir apie ką šnekate", - piktinosi žurnalistų etikos prievaizdas, paklaustas apie vieną iš savo atstovaujamos asociacijos lyderių.

O juk klausimas kyla todėl, kad dar yra gyvų žmonių, kurie šiuo atveju niekaip negali sutikti su terminu "humanizmas".

"Tai, ką mums darė psichiatrai, iki šiol yra neįvertinta", - sakė A.Statkevičius, pagal profesiją taip pat psichiatras, ilgą laiką sėkmingai dirbęs gydytoju. Kol 1980-aisiais už dalyvavimą Lietuvos Helsinkio grupės veikloje KGB jam sukurpė bylą: joje, likus metams iki žūties po sunkvežimio ratais, buvo tardomas ir kunigas Bronius Laurinavičius.

Po ekspertizės, kurią 1980 metų balandžio 8 dieną kartu su kolegomis pasirašė LTSR sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis psichiatras A.Dembinskas, A.Statkevičius buvo išsiųstas iš pradžių į Černiachovsko, o vėliau į Taškeno specialiąsias psichiatrijos ligonines. Disidentai ten buvo laikomi kartu su žmogžudžiais, prievartautojais ir plėšikais, o nuo neteisingo požiūrio į sovietinę santvarką "gydomi" žvėriškomis stiprių vaistų injekcijomis.

"Mane uždarė izoliatoriuje. Kai atvažiavo aplankyti dukterys, aš jų paprašiau kreiptis į ligoninės vyriausiąjį gydytoją, kad perkeltų iš izoliatoriaus į kitą skyrių. Pasimatymą iš karto nutraukė. Dukterys verkė. Skyriaus vedėjas Pčelovodov labai užpyko ir kankinimo tikslu paskyrė du kartus per dieną aminazino injekcijas. Mano kraujo spaudimas visada buvo žemas, o aminazinas jį dar labiau numušė. Buvo tamsu akyse, negalėjau sukoncentruoti minčių, svaigo galva, kūną tampė traukuliai. Krisdavau be sąmonės ant cementinių grindų, susitrenkdamas į jas galvą", - prisiminė "gydymą" Černiachovske  A.Statkevičius.

Šiame pragare jis praleido septynerius gyvenimo metus.

Mat Lietuvos psichiatrų pasirašytoje ekspertizėje konstatuota: "Priimant dėmesin jo veiklos socialinį pavojingumą ir recidyviškumą, reikalingas priverstinis gydymas specialaus tipo psichiatrinėje ligoninėje."

Ten pat rašoma: "pokalbio metu dažnai akyse pasirodo ašaros, ypač kalbant apie jo tolesnį likimą", "dažnai prašydavo" "nepasiųsti jo į specialaus tipo psichiatrinę ligoninę, jei bus pripažintas neveiksniu", "žada ateityje jokia veikla neužsiimti, sakosi pajutęs norą kurti iš karto kreipsiąsis pas psichiatrus"...

Mat A.Statkevičiaus "liga" - "nuo 1979 m. pradžios sistemingai gamino ir platino įvairius rašinius, kuriuose skleidžiami šmeižikiški prasimanymai, žeminantys tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką"; "skaito, kad TSR Sąjungoje neteisingai traktuojamos žmogaus teisės. Tačiau paklausus apie jo konkrečią veiklą šioje srityje iš karto pasikeičia, tampa labai atsargus, įtarus, (...), visiškai nepasitiki gydytojais, skaito, kad gydytojai pareikš nuomonę apie jo psichinę sveikatą priklausomai nuo saugumo komiteto nurodymo".  

KGB užsakymą vykdžiusi gydytojų komisija ne iš karto ryžosi pasiųsti savo kolegą į kankinimo įstaigą. Pirmoji komisija to nepadarė, nes A.Statkevičius atrodė pernelyg sveikas žmogus. Tada KGB tardytojo J.Matulevičiaus nutarimu į jos sudėtį buvo įtraukti A.Dembinskas ir Kauno medicinos instituto Psichiatrijos katedros vedėjas prof. J.Šiurkus. Ir nuosprendis pasirašytas.

123 rublius ir 16 kapeikų - tiek, kaip liudija 1980 metų gegužės 28 dienos buhalterinis dokumentas, KGB iš savo biudžeto sumokėjo ekspertams: A.Dembinskui, J.Šiurkui, J.Andriuškevičienei ir L.Radavičiui.

Bet šių ir kitų gydytojų nuopelnai laužant disidentų likimus taip ir liko neįvertinti. Lietuvos psichiatrų asociacija 1991-aisiais pasmerkė tokius nusikaltimus tik abstrakčiai.

"LPA valdyba yra tos nuomonės, kad nereikėtų nagrinėti atskirų psichiatrų asmeninės atsakomybės už buvusį piktnaudžiavimą psichiatrija Lietuvoje jau vien dėl to, kad daugeliu atvejų diagnostikos ir gydymo procesas atitiko tuo metu vyravusį normos ir patologijos supratimą sovietinėje psichiatrijoje", - rašoma pareiškime, kurį pasirašė tuometis Lietuvos psichiatrų asociacijos pirmininkas D.Pūras. Tiesa, jam ir kitiems gydytojams, raginusiems įvertinti sovietmetį, teko gerokai pasistengti, kad būtų pareikštas bent abstraktus apgailestavimas.

Disidentų prašymu 1992-aisiais buvo pradėta baudžiamoji byla. Bet nors speciali psichiatrų ekspertų komisija netrukus pripažino, kad A.Statkevičiui ir kitiems disidentams nustatytos diagnozės, rekomenduojant priverstinį gydymą specialiose įstaigose, yra "neargumentuotos, prieštaraujančios psichinės sveikatos aprašymui ir tuo pačiu laikytinos nepagrįstomis ir neteisingomis", procesas užsitęsė visą dešimtmetį.

2002 metų rugsėjo 26 dieną Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus prokuroras Romualdas Butkevičius priėmė nutarimą atsisakyti kelti baudžiamąją bylą.

"Teismo medikų ekspertų (psichiatrų) veikoje yra įžvelgiami nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 132.2 str., požymiai (neteisėtas atidavimas į psichiatrijos ligoninę). Nepaisant to, jog prieita prie išvados apie nusikaltimo sudėties buvimą, kelti baudžiamosios bylos negalima, nes tam nėra įstatyminio pagrindo - suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai", - rašoma nutarime.

Suėjus senačiai, atmintis apie sovietmečio psichiatrijos "humanizmą" liko tik kelių dar gyvų jo aukų sąmonėje.

Bet šiandien simboliška gali atrodyti tai, ką 1994 metais prokurorams paaiškino gydytoja D.Šapalienė-Stanionienė, apklausta apie savo ir kitų pasirašytus nuosprendžius disidentams. Anot jos, ekspertai "turėjo vadovautis ir vykdyti tuomet dar galiojusias 1954 07 31 "Instrukcijas", kurių II dalies A-7 ir D-26 punktuose kategoriškai nurodyta, kad asmenys, įvykdę itin pavojingus nusikaltimus (pavyzdžiui, veikla Lietuvos Helsinkio visuomeninėje grupėje) turi būti gydomi specialaus tipo psichiatrijos ligoninėje priverstinai".

Ar tai neprimena raginimų žūtbūt įvykdyti V.Kondratjevo sprendimą skubiai perduoti mergaitę L.Stankūnaitei, nepaisant net prievartaujamo vaiko klyksmo? Juk teismo sprendimas už šį riksmą yra šventesnis...

Bet užuot iki galo išsiaiškinę, kas yra humanizmas ir ar gali L.Dembinskienė - tegu ir įtakingo korifėjaus žmona - jau šiais laikais neleistinai eksperimentavusi su psichikos ligoniais, toliau vykdyti klinikinius tyrimus, psichiatrai pateisina kaukėtų pareigūnų smurtą prieš vaiką ir auklėja žurnalistus.

Gydytojau, gydyk pats save

LŽ žurnalistai jau priprato atsakinėti į skundus, kuriuose prašoma įrodyti tai, kas lyg ir nepriklauso įrodinėjimo sričiai - retorinius klausimus arba nuomonę. Pavyzdžiui, sakinį iš straipsnio apie gėdingą Baltarusijos disidento Alesio Beliackio išdavystę: "Sunku įsivaizduoti, kad sėkminga veikla KGB kontroliuojamoje šalyje būtų įmanoma be vienokių ar kitokių kontaktų su Baltarusijos režimo struktūromis." Tokiu atveju žurnalistas priverstas aiškintis iš viešų šaltinių susidaręs nuomonę, jog Baltarusija yra ne demokratinė šalis, bet autoritarinio režimo valstybė, kurioje daugelį gyvenimo sričių, įskaitant ir ekonominius santykius, kontroliuoja valdžia, remdamasi represinėmis struktūromis...

Bet naujausias L.Slušnio vadovaujamos LŽLEK išradimas vis dėlto stulbina. Neseniai šio straipsnio autorė gavo pranešimą, kad LŽLEK svarstys sovietmečiu ir mūsų laikais įtakingo paveldosaugininko Jono Glemžos skundą dėl publikacijos apie kultūros paveldo naikinimo faktus, kurie buvo nutylėti Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui siūlant jį paskirti parlamento atstovu Valstybinėje kultūros paveldo komisijoje.

Bet ir vienaip, ir kitaip vartant šį skundą taip ir nepavyko suprasti, kuriuo konkrečiai savo teiginiu, anot J.Glemžos, jį apšmeižiau ir dėl kokio kaltinimo turėčiau pasiaiškinti L.Slušniui ir jo kolegoms. Skundas buvo visiškai abstraktus, tad teko perrašinėti visas straipsnio vietas, kuriose paminėtas jo autorius ir siųsti LŽLEK dokumentus, įrodančius ten paminėtus faktus. Šis absurdas atėmė visą darbo dieną.

LŽLEK išvada - etika nepažeista. Bet kodėl ši komisija iš viso svarsto skundus be konkretaus turinio?

Juk jos reglamente aiškiai nurodyta, kad skundai turi būti motyvuoti, o tai užtikrinti yra L.Slušnio priedermė: "Komisijos pirmininkas, gavęs skundą dėl Etikos kodekso pažeidimo bei tai patvirtinančią medžiagą, nusprendžia, ar skundas nagrinėtinas Komisijos posėdyje, ar reikalinga pateikti papildoma medžiaga."

Tai lyg ir turėtų būti saugiklis, kad pagrįstai kritikuojami asmenys nesinaudotų LŽLEK paslaugomis vien iš malonumo atsikeršyti žurnalistui, jį įdarbinant absurdiškų pasiaiškinimų rašytoju.

Bet L.Slušniui tai neatrodo problema.

"Yra daugybė atvejų, statistika neužsiimsiu, kai žmonės pasiskundžia abstrakčiai. Jeigu nenurodo konkrečiai, mes svarstome visą straipsnį. Žmogus turi teisę skųstis", - aiškina Lietuvos psichiatrų asociacijos delegatas.

Bet juk yra ir kita teisė - žinoti, kuo esi kaltinamas. Ji gali būti paneigta tik totalitariniuose režimuose arba visuomenėse, kurios tokių bruožų turi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"