TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

I.Gasperavičiūtė: "Punske kuriamas rezervatas"

2012 10 27 9:13
I.Gasperavičiūtė pripažino, kad dauguma Lietuvoje studijas baigusių jaunuolių į Seinų kraštą nesugrįžta. /Rūtos Šlapakauskaitės nuotrauka  

Dažnas iš mūsų Seinų kraštą įsivaizduoja kaip idilišką lietuvybės oazę. Tačiau, kaip teigia Lenkijos lietuvių žurnalo "Aušra" vyriausioji redaktorė Irena Gasperavičiūtė, šio krašto tikrovė yra visiškai kitokia, vietos lietuviams kasdien tenka susidurti su daugybe problemų.

Seinai ir jų apylinkės visada buvo vienas svarbiausių lietuviškos kultūros židinių. Dabar ten gyvenančių lietuvių padėtis yra sunki: Lenkijos valdžia nesirūpina jų gerove, mokykloms trūksta pinigų, o Lietuva neskuba užtarti mūsų tautiečių. 

Apie Lenkijos lietuvių problemas - "Lietuvos žinių" interviu su Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininke, buvusia ilgamete Lenkijos lietuvių bendruomenės (LLB) vadove, žurnalo "Aušra" vyriausiąja redaktore Irena Gasperavičiūte.

Sparčiai nutautėja

- Dauguma Lenkijos lietuvių gyvena miesteliuose ir kaimuose prie Lietuvos sienos, aplink Seinus ir Punską. Ar studijuoti išvažiavęs jaunimas grįžta į gimtąsias vietas. O gal kraštas po truputį tuštėja?

- Dauguma jaunuolių vyksta studijuoti į Lietuvą - ten jiems sudarytos labai palankios stojimo į aukštąsias mokyklas sąlygos. Mažesnė dalis jų renkasi studijas Varšuvoje ar Balstogėje. Deja, po studijų grįžti į Punską nelabai yra ko - nėra koncepcijos, kaip būtų galima sukurti naujų darbo vietų, paskatinti jaunimą grįžti. Mano karta buvo paskutinė, kuri dar sugrįžo į šį kraštą. Tuomet dar buvo darbo vietų mokyklose. Dabar nėra kur dirbti, todėl dauguma pasilieka Vilniuje, Kaune, dalis išvažiuoja į Vakarų Europą. Padėtis nėra geresnė nei daugelyje Lietuvos miestelių - daugybėje namų jau gyvena tik pensininkai.

- Tačiau nemažai žmonių Lietuvoje įsivaizduoja Seinų kraštą, ypač Punską, kaip idilišką lietuvybės salą. Ar toks įsivaizdavimas nėra teisingas?

- Išties teko įsitikinti, kad Lietuvoje daug kas mano, jog Punskas - lietuvybės oazė, ypatingų patriotų gyvenamoji vieta. Tai šiek tiek stebina, nes tikrovė yra kitokia. Tačiau suprantu, kokios tokio požiūrio priežastys. Svečiai dažniausiai atvažiuoja per šventes, minėjimus. Tada išties gali susidaryti įspūdis, kad gyvename idiliškai: šokame, dainuojame, džiaugiamės ir švenčiame. Bet tikrovę liudija ne šventės, o kasdienybė. Ji atrodo jau visiškai kitaip.

- Tai patvirtintų ir nuolat mažėjantis Lenkijoje gyvenančių lietuvių skaičius. Kokios, be jaunimo išvykimo, yra to priežastys?

- Labai sparčiai nutautėjame. Kaip rodo surašymų duomenys, save lietuviais laikančiųjų skaičius per dešimtmetį sumažėjo beveik penktadaliu. O juk Punske veikia mokyklos, vyksta lietuviškos Mišios, turime savo leidyklą. Esame čia susikūrę tokią "mini Lietuvą", bet nutautėjimas vis tiek labai didelis. 

Būčiau linkusi manyti, kad tai lemia neigiamas gyventojų daugumos požiūris į lietuvius. Tikriausiai todėl daug kas bando bėgti nuo savo šaknų, išsivaduoti iš buvimo tautine mažuma. Vaizdingas vyraujančio požiūrio į lietuvius pavyzdys - Berznyko kapinės prie Seinų.

Nesulaukia užtarimo

- Kuo ypatingos Berznyko kapinės?

- Jose yra palaidoti septyni Lietuvos kariai savanoriai, kovoję dėl Lietuvos laisvės XX amžiaus pradžioje. 1990 metais atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva nusprendė pastatyti jiems tinkamą paminklą. Iš pradžių Lenkijos valdžios atstovai atsisakydavo tvirtinti Lietuvos teikiamus projektus. Užtat aplink lietuvių savanorių kapus įvairius paminklus pradėjo statyti patys lenkai. Nors kapinėse nėra palaidoti jokie lenkų kariai, šalia netrukus atsirado didžiulis obeliskas Nemuno mūšiui atminti. Paskui aplink lietuvių karių kapus pradėta statyti ir įvairius kitus paminklus. O 2005 metais, kai prie karių kapų pagaliau buvo pastatyta Dalios Matulaitės skulptūra "Pieta", kitą rytą prie jos atsirado obeliskas Panerių žudynių aukoms atminti. Ant obelisko parašyta, kad jis skiriamas tūkstančiams Paneriuose nužudytų lenkų, o žudynių vykdytojai buvo lietuviai. 

Paminklo pastatymo intencija, mūsų įsitikinimu, yra akivaizdi. Seinų kraštas su tragiškais Panerių įvykiais niekaip nesusijęs - juose nei dalyvavo šio krašto lietuviai, nei nukentėjo čionykščiai lenkai. Todėl suvokiame tai kaip paprasčiausią nesantaikos kurstymą. Galiausiai prieš metus atsirado naujas paminklas - šįkart jau Lietuvos kariams. Užrašas ant jo skelbia: "Įamžiname Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkijos Respublikos teritoriją, amžinojo poilsio vietą." Tai akivaizdus karių paniekinimas sudarant regimybę, kad norėta juos pagerbti. Kariai paniekinami statant jiems paminklą - toks dalykas tikriausiai yra retenybė pasaulio mastu.

- Seinuose veikia Lietuvos konsulatas, vos kelių tūkstančių gyventojų miestelyje įsteigtas būtent dėl jame gyvenančios lietuvių bendruomenės. Kokia yra konsulato pozicija šiais klausimais, ir kiek vietos lietuviai apskritai sulaukia iš jo pagalbos?

- Tiesą sakant, dabartinio konsulo Liudviko Milašiaus neteko girdėti kalbant apie Berznyką. Apskritai pasigendame tiek Lietuvos politikų, tiek diplomatų pozicijos šiuo klausimu. Mano supratimu, negalima leisti, kad Lietuvos kariai, gynę valstybės laisvę, būtų niekinami. Lietuva privalo apginti jų garbę. 

Deja, negirdėjome ir konsulo pozicijos lietuviško švietimo ar kitais LLB svarbiais klausimais. Mes matome, kaip Lenkija gina lenkų, gyvenančių užsienyje, interesus. Todėl mums keistas tiek diplomatų, tiek naujo įkurto Užsienio lietuvių departamento tylėjimas dėl mums svarbių problemų.

Mokyklų padėtis tragiška

- Užsiminėte apie švietimą. Kokia dabar lietuviškų mokyklų padėtis Seinų krašte?

- Joms trūksta pinigų. 1998 metais, prasidėjus švietimo reformai, dalis mokyklų buvo uždaryta. Tačiau ir toms, kurios išliko, trūksta lėšų, jos visos maksimaliai taupo. Seinuose turime tik vieną, 2005 metais įsteigtą "Žiburio" mokyklą, joje mokosi vaikai iki devintos klasės. Tačiau ir ji išlaikoma perpus iš Lenkijos ir Lietuvos biudžetų lėšų. Nesuvokiamas dalykas, kad valstybė nesugeba išlaikyti kelių lietuviškų mokyklų, kuriose mokosi jos piliečiai. 

Pernai mums buvo žadėta, kad nuo 2013 metų bus įvestas skirtingas mokinio krepšelio koeficientas mokykloms, kuriose dėstoma tautinių mažumų kalbomis. Tada mokyklų finansinės problemos galbūt po truputį būtų išspręstos. Bet 2013 metai jau artėja, LLB pirmininkas išsiuntė Švietimo ministerijai raštą klausdamas, kokia bus koeficiento skaičiavimo tvarka, tačiau iki šiol negavo jokio atsakymo. Taigi kol kas nežinome, kokia bus padėtis kitais metais. Šiemet ji yra tragiška. Bet kuriuo atveju tikime, kad bent Lietuva nepaliks "Žiburio" mokyklos likimo valiai.

- Vasarą Lietuvoje plataus atgarsio sulaukė Punsko valsčiaus viršaičio Vytauto Liškausko konfliktas su vietos gyventojais dėl jo ketinimų prie miestelio statyti vėjo jėgaines. Tuomet viršaitis tikino, kad jėgainių statyba - vienintelis būdas užtikrinti finansavimą lietuviškoms mokykloms.

- Toks viršaičio pasakymas galbūt nelabai elegantiškas, tačiau jis atspindi švietimo situaciją. Sieti jos su jėgainių statyba nereikėtų, bet mokyklų padėtis yra katastrofiška. Prie Seinų "Žiburio" mokyklos išlaikymo Lietuva iš savo biudžeto turi pridėti apie 40 proc. lėšų. Sunki finansinė padėtis ir Punske. Čia lietuviškoms mokykloms iš savo lėšų per metus papildomai apie 2 mln. zlotų (apie 1,7 mln. litų) skiria valsčius - tai yra labai didelė našta jo biudžetui.

Absurdiška situacija

- "Žiburio" mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas Pasaulio lietuvių bendruomenės seime rugpjūtį sakė, kad Lenkijos lietuviai dažnai tampa dvišalių Lenkijos ir Lietuvos santykių įkaitais. Kaip valstybių santykiai veikia jūsų gyvenimą?

- Iš kai kurių Lenkijos valdžios veiksmų susidaro įspūdis, kad kartais mumis manipuliuojama ir bandoma pasinaudoti derybose su Lietuva. Stebint 2005 metais priimto Tautinių mažumų įstatymo vykdymą atrodo, kad jis buvo priimtas daugiau ne dėl čia gyvenančių tautinių mažumų, o planuojant, ką būtų galima laimėti užsienio lenkams. Toks įspūdis susidaro ir kalbant apie dvikalbes vietovardžių lenteles. Beje, dvejopų gatvių pavadinimų lentelių, priešingai, nei kartais rašoma Lietuvos spaudoje, Lenkijoje nėra. 

Kai Punsko valsčiuje buvo pakabintos tos vietovardžių lentelės, prasidėjo didžiulis spaudimas Lietuvai. Buvo sakoma - kadangi jos yra Punske, lentelės privalo būti ir Lietuvoje. Nors iš tikrųjų LLB tų dvikalbių užrašų nereikalavo. Jie atsirado Punske, bet kitose savivaldybėse baltiškos kilmės vietovardžiai lietuviškai jau nerašomi, net jei to prašo vietos gyventojai.

Matome, jog Punsko valsčiuje bandoma sukurti savotišką rezervatą su išoriškai pavyzdingai sutvarkytais tautinių mažumų klausimais, kad, kaip kalbėjome pradžioje, žmonės galėtų atvažiuoti ir žavėtis, kaip čia puikiai gyvename. Visur sukabinti dvikalbes lenteles, liepti šokti, dainuoti, aprengti tautiniais drabužiais, ir viskas bus tiesiog idealu. Bet jau už Punsko savivaldybės ribų - Seinuose, ką jau kalbėti apie Šipliškių ar Krasnapolio valsčius - lietuvių padėtis yra visiškai kitokia.

Situacija tokia absurdiška, jog ant buvusios Seinų seminarijos sienos negalima pakabinti lentelės su užrašu, kad joje mokėsi Vincas Kudirka - tokia lentelė dabar tiesiog guli Lietuvos konsulate.

Pagrindinė miesto gatvė iki šiol vadinasi Liepos 22-osios - dienos, kai Josifas Stalinas pasirašė manifestą, kuriuo Lenkijoje įtvirtinta komunistinė valdžia, vardu. O Seinų vyskupo Antano Baranausko vardu miesto gatvės pavadinti negalima.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"