TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

I.Smetonienė: "Kalbą kurkime patys"

2012 07 09 6:09

Kalba - ne tik kalbininkų reikalas. Ją kurti privalome kiekvienas. Tačiau kad galėtume tai daryti, turime neblogai išmanyti matematiką. Tuo įsitikinusi kalbininkė Irena Smetonienė. 

Gegužės pabaigoje baigėsi antroji I.Smetonienės, kaip Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkės, kadencija. Dar penkeriems metams, tik šįkart jau kaip paprasta narė, į VLKK išrinkta kalbininkė pabrėžia, kad kalbos norminimas nėra baigtas kartą ir visiems laikams. Spręsti nelietuviškų pavardžių rašybos klausimą ji palieka politikams.

Kinų siena neatsitversi

- Ar lietuviai gerai kalba lietuviškai?

- Kartais įsivaizduojame, kad Lietuva yra tik tai, ką matome čia, Vilniuje. Vieną savaitgalį buvau Griškabūdyje - ten atidengtas paminklas Jonui Jablonskiui. Aplinka visai kita: žmonės per daug neskuba, žino, kas yra gyvenimas. Pasiklausai jų, ir atsigauna širdis. Manau, kad sava kalba, tarmėmis žmonės dar gerai kalba. Tikrai nereikia skambinti pavojaus varpais. 

- Po 100 metų lietuvių kalba vis dar bus gyva? Ar lietuviai kalbės jau kuria nors kita kalba?

- Tikrai kalbės lietuviškai. Turime aiškias politikos gaires, kalbos teisinis statusas sutvarkytas idealiai. Visa kita priklauso nuo žmonių. 

Suprantu, kad vienas veiksnių, kurie galėtų padaryti įtaką, yra tarptautinės firmos. Jų darbuotojai kalba angliškai. Tokiems žmonėms lietuvių kalba tampa tik buitinė. Čia esama pavojaus, nes jie gali pagalvoti: o kam man iš viso ta lietuvių kalba, jei visą dieną kalbu angliškai. Bet visas pasaulis toks - kinų siena nuo jo neatsitversi.

Į šnekamąją kalbą nesikėsina

- Ar yra būdų, kaip valstybė galėtų paveikti padėtį, kad lietuvių kalba netaptų vien buitinė, o išliktų ir mokslo, kultūros, politikos kalba?

- Be abejo. Svarbiausias dalykas - laukiame naujos redakcijos Kalbos įstatymo, kuris jau septinti metai niekaip nepriimamas. Mūsų įstatymas parašytas 1995 metais ir kuo puikiausiai atitinka to meto situaciją. Bet dabar atsirado naujų sričių, naujų dalykų, į kuriuos reikia atsižvelgti.

O moksle kalba taip pat turi išlikti. Daugybę kartų yra diskutuota ir nuolat bandome įrodyti, kad mokslo kalbos palikti negalima. Jeigu aukštajame moksle liks tik anglų kalba, aukštasis mokslas spaus mokyklą, tada ir ji įves tik anglišką mokymą. Taip lietuvių kalbai tikrai gali iškilti grėsmė.

- Kalbininkė Loreta Vaicekauskienė yra sakiusi, kad "kalbos išlikimo garantas yra tai, kad ji vartojama, nesvarbu, kokiomis atmainomis, kokiais variantais". Esą todėl bet kokios pastangos norminti kalbą nereikalingos. Ar sutiktumėte su tokia pozicija?

- Tarp kalbininkų yra dvi stovyklos: preskriptyvistai ir deskriptyvistai. Deskriptyvistas parašo knygą, iškeikia tuos, kurie normina. Preskriptyvistas rašo recenziją ir kantriai aiškina, kaip anas klysta. Galiu sutikti, kad į šnekamąją kalbą kėsintis nereikia, to niekas ir nedaro. Juk ir Kalbos įstatymas nereglamentuoja kasdienės kalbos, tik standartinę. Davidas Crystalas savo enciklopedijoje apibrėžia, kad bendrinė kalba yra viešai vartojamas standartas. Yra standartas, kaip statomas namas, kad nesugriūtų, yra ir standartas "statyti" kalbą. Papuošimai priklauso nuo kiekvieno skonio, bet karkasas turi būti. O to karkaso priežiūra ir yra norminimas. 

Išmanyti matematiką

- Tarpukariu J.Jablonskio vadovaujama komisija išrado "degtuką", bet skeptiškai žiūrėjo į tokius naujadarus kaip "kūnojas" ar "agna" ir ragino vartoti svetimžodžius "organas", "energija". Kiek svetimybių į kalbą reikėtų įsileisti dabar? 

- XIX amžiaus pradžioje Lietuvoje buvo iškeltas tikslas turėti lietuvių kalbą be svetimų žodžių. Tas pats vyko ir kitose šalyse. Kodėl? Visi matė, kad kalba yra užteršta. Svetimiems žodžiams pradėta ieškoti atitikmenų. Jiems tada buvo bepigu - daugelį žodžių rado tarmėse. "Aušros", "Varpo" laikais jau imta kalbėti apie sistemą. Būtent J.Jablonskis sakė: "Gal užteks čia mums kurti "vypsonių" ir "pastaruolių". Atitikmenų daugeliui svetimybių buvo galima rasti tarmėse - patinka ar nepatinka, sutarėme, kad jie bus bendrinėje kalboje. Bet ką daryti su įvairiomis mokslo sąvokomis? Čia jau buvo kuriami terminai. J.Jablonskis mąstė labai įdomiai, sistemiškai. Gali būti, kad dabar Antanas Smetona, sakydamas, kad stojant į Filologijos fakultetą reikia matematikos egzamino, yra teisus. Negali suvokti sistemos, jei neišmanai matematikos. 

Taigi J.Jablonskis ragino sudaryti sistemą, nes ateinančioms kartoms reikės pagal ją kurti naujus žodžius. O žodžius, kurių neįmanoma rasti arba kurie yra netinkami sistemai, jis pasiūlė mesti ir geriau priimti svetimus. Lig šiol to ir laikomės. Nuolat ateina daugybė naujų dalykų. Klausi mokslininko, kaip juos įvardyti, o jis išpučia akis ir sako: "Palaukite, kiek aš automobilio stiklų atmainų galiu sugalvoti?" O jų - du šimtai! Telieka adaptuoti žodį, kurį kažkas jau buvo sugalvojęs.

- Kas turėtų kurti naujus žodžius - atitinkamų sričių specialistai ar kalbininkai?

- Tikrai ne kalbininkai. Kalbininkai yra savo dalyko specialistai. Mums net nepavyksta sukurti kalbotyros terminų žodyno, o fizikai fizikos žodyną leidžia nuo 1961 metų. Fizikai jį parašė savo iniciatyva. Jiems tiesiog reikia kalbininko pritarimo. 

Kalbos J.Jablonskis neuždarė

- Kokia turėtų būti šnekamosios ir standartinės kalbos sąveika? Ar neteisingus, bet plačiai paplitusius pasakymus laikui bėgant reikėtų įtraukti į bendrinę kalbą? O gal su jais verta kovoti?

- Suprantu, kad tai, ką pasakysiu, vėl sukels audrą, bet yra ne visai taip. Mūsų norminimas nebuvo toks grynas. Galbūt J.Jablonskis per trumpai gyveno, kad būtų galėjęs kada nors padėti paskutinį tašką. Bet jis buvo protingas žmogus ir nurodė kryptį, o toliau turime dirbti patys. Juk net jo šnekta paremta bendrinė kalba vėliau išsiplėtė, paėmė daugelį dalykų iš kitų tarmių, ypač kalbant apie kirčiavimą. Jis niekada kalbos neuždarė. Deja, kai kurie mūsų normintojai nuėjo keistu keliu - jeigu J.Jablonskis kai kur pataisė, ir jie šventai tebetaiso iki šiol. 

Problema ta, kad mokykloje neišaiškinama, jog viena yra bendrinė kalba, kita - normali, sodri šnekta. Mokyklą baigę jaunuoliai ateina į universitetą, išgirsta dviskaitą ir sako: "Taip negalima!" Yra mokytojų, kurie rengdami klausimus mūsų konkursams rašo: "Pažymėkite, kurių žodžių nėra lietuvių kalboje." Ir reikia pažymėti tokius žodžius kaip "prūdas". Juk "prūdas" lietuvių kalboje yra, tik ne bendrinėje. Kodėl nyksta tarmės? Todėl, kad buvo stipriai įsitvirtinusi bendrinė kalba.

Žinoma, čia esama visokių niuansų, bet iš principo kiekvienas turi teisę kurti kalbą. Tik tiesa, kad kai kas kadaise tą norą kurti yra užmušęs. Anksčiau ir mokytojai sakė, kad žargonas vienareikšmiškai yra blogai, jį tiesiog reikia išmesti iš kalbos. O aš visą laiką sakydavau, jog mokytojos vaikus nukreiptų taip, kad jie kurtų lietuvišką žargoną. Tada jie supras, kad kalba yra kūryba.

- Pastaruoju metu kalbos problemos itin eskaluojamos Vokietijoje. Vokiečiai skundžiasi, kad jų kalba tapo labai skurdi dėl nereguliuojamo angliškų žodžių antplūdžio. Ar lietuvių kalba nesusiduria su panašia bėda?

- Vokiečiai neturėjo reguliavimo mechanizmo, manė, kad visi yra patriotai ir jiems niekada nereikės jokių kalbos komisijų. Kitas dalykas - nežmoniškas jų žodžių darymo būdas. Mes taip pat kartais sakome, kad negali būti žodžio su dviem priešdėliais, dviem šaknimis ir dar dviem priesagomis. Pasižiūrėkite, kas pasidarė vokiečių kalboje. Paradoksas, kad Europos kalbų institucijų federacijai vadovauja vokietis - puikus profesorius. Jam visada labai skauda širdį, kai pasiklauso, kokia yra mažų tautų kalbos politika. Jis net atvažiuoja į Lietuvą pasižiūrėti, sako: "Kaip man gaila, kad taip nėra pas mus!" 

Bet atsimenu, kaip komentatoriai mane puolė dėl to, kad pasisakiau prieš filmų titravimą. Suprantu, kad žiūrint titruotus filmus galima mokytis kalbos. Tačiau pati 12 metų dirbau televizijoje ir žinau, ką reiškia titruoti. Mačiau, kaip bandėme titruoti dokumentinius filmus. Iš to nieko neišėjo. Švedai yra aiškiai pasakę - žmonės pradeda mąstyti ir kalbėti taip, kaip užrašyta titruose. Tada mokaisi kalbos, kurią girdi, bet tavo gimtoji lieka tik kaip tas titriukas, o šito aš bijočiau.

Pavardės - politikų reikalas

- Daug diskusijų visuomenėje kelia nelietuviškų pavardžių rašybos klausimas. Esate sakiusi, kad pavardės apskritai nėra kalbos sistemos dalis. Kaip tai suprasti? Pavardė Kubilius nėra kilusi iš kalbos, nepriklauso jos sistemai?

- Ji nėra tos sistemos, kaip kiekvienas mūsų žodis, dalis. Vienos pavardės kilusios iš bendrinių žodžių, profesijų, kitos yra pravardinės kilmės. Pavyzdžiui, Kiškis, Vilkas - pravardinės kilmės. Jeigu kartą šie žodžiai jau išimti ir padėti į atskirą lentynėlę - žmogaus įvardijimus, ir jeigu jau dešimt kartų gauna tą pavardę, ji nebėra bendrosios leksikos dalykas. Ji tampa sistemos dalimi tada, kai atsiduria sakinyje. Tada jau turi paklusti gramatikai. Štai kodėl ir sakome, kad vienas dalykas, kai užsienietiška pavardė užrašoma asmens dokumente, ir kas kita, kai ji atsiduria sakinyje ir mums prireikia kilmininko. Natūralu, kad prie tų pavardžių pridedame savas galūnes, kad aiškiai būtų matyti gramatika. Taigi pavardės yra kalbos sistemos dalykas, kai atsiduria tekste, ir nėra, kai kalbame apie jų rašymą asmens dokumentuose.

- Todėl laikotės pozicijos, kad apie pavardžių rašybą dokumentuose turėtų spręsti tautos išrinkti politikai, o ne kalbininkai.

- Taip. Mat kalbininkai savo jau yra pasakę. Jiems rūpi tekstas. Kad jame būtų aiškios galūnės, aiškūs santykiai - kas ką sumušė, kas pas ką nuvažiavo. Kalbininkai yra priėmę nutarimą, pagal kurį laikraščiai gali pasirinkti, ar rašyti originalą, žinoma, su lietuviška galūne, ar adaptuotas formas. Bet čia kalbininkų vaidmuo ir baigiasi. Kas yra asmens dokumentuose, kaip juose identifikuojami žmonės, nustato jau valstybė. Tai - politikų reikalas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"