TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Į Tėvynę grįžta tremtinių vaikaičiai

2006 12 16 0:00
Tremtinių anūkas Maksimas Cuker prieš penkerius metus atvyko į Lietuvą ilgam.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Atkūrus nepriklausomybę į savo Tėvynę grįžo beveik du tūkstančiai tremtinių ir politinių kalinių šeimų. Sąrašuose - dar 700 asmenų, pareiškusių norą grįžti. Koks buvo tas ilgas kelias namo? Ar jie laukiami prieš kelias dešimtis metų prarastoje, o dabar vėl iš naujo atrandamoje Tėvynėje?

Istorijos eilutėse it granite iškalta - nuo 1940-ųjų iš Lietuvos neteisėtai buvo represuota apie 500 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Daug jų žuvo kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Daugeliui likusių gyvųjų buvo uždrausta grįžti į Tėvynę - neleista čia apsigyventi ir dirbti. Pirmieji grįžo 1956-aisiais. Ilgas kelias namo užtruko iki šiol. Tad atkūrus nepriklausomybę valstybė iškart pradėjo tiesti kelius grįžtantiems savo vaikams ir vaikaičiams. Buvo parengta valstybės socialinė politika dėl politinių kalinių ir tremtinių šeimų grįžimo į Lietuvą. Valstybė įsipareigojo padėti norintiems grįžti asmenims apsigyventi, įsidarbinti, tapti saviems. Programą ketinama pratęsti kitąmet.

Iki šiol teisėti Lietuvos vaikai neturėjo jokių keblumų dėl pilietybės. Įstatymas garantavo teisę laisvai atvykti nuolat gyventi į Tėvynę savo piliečiams, išsaugojusiems šį statusą nuo pat 1940-ųjų iki dabar, o tiksliau - iki Konstitucinio Teismo lapkričio 16-osios dienos nutarimo. Jo išaiškinime slypi spąstai mėginantiems grįžti namo tėvynainiams. Jie nuo šiol privalo rinktis vieną pilietybę. "Tai stabdys natūralų tėviškėnų grįžimą į Lietuvą", - sakė Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Gabrielius Žemkalnis.

Ilgas kelias

"Kelias grįžti į Tėvynę dabar tikrai tapo ilgesnis", - teigė Antanas Rasiulis, atvykęs iš tolimojo Krasnojarsko krašto. Ten gyvena jo mažesnioji šeimos dalis, brolis su šeima ir Antano žmona. Trys jo seserys ir dar vienas brolis jau senokai įsikūrę Lietuvoje, du iš jų išvengė 1948-ųjų didžiosios deportacijos. Pavyko pabėgti ir išvengti tolimos kelionės. Antanas ketina grįžti į Lietuvą. "Man nesmagu bus Krasnojarske pasakoti bendruomenės nariams apie Konstitucinio Teismo sprendimą, kuris mums gerokai apriboja grįžimo galimybes. Nemažai tautiečių jau laukia eilėje gauti butus ir važiuoti į Lietuvą. Nežinau, ar neapleis jų pasiryžimas. Itin keblu dar gyvenant Krasnojarske atsisakyti tos šalies pilietybės. Lietuvoje ši problema buvo išspręsta. Pilietybės įstatymas leido mums būti lietuviais. Tikėkimės, kad tai bus pataisyta", - komentavo Rasiulis. Jam tai irgi aktualus klausimas.

Antano dukra jau įleido šaknis Lietuvoje. Ji mokėsi "Lietuvių namuose". Baigusi vidurinę įstojo į universitetą, baigė studijas ir dabar sėkmingai dirba. "Lietuvių namuose" mokosi jaunesnysis sūnus. Tad ir Antano lagaminai beveik sukrauti. Pasak Rasiulio, iš gausiausios Krasnojarsko krašto lietuvių bendruomenės grįžti pasirengusios penkiasdešimt šeimų.

Partizano dukra

Žvitri nedidukė, liekna it mokinukė Janina Poškus, iš Sibiro platybių parvažiavusi su vyru ir dukra į Lietuvą, mokėjo tik keletą lietuviškų žodžių. Iškart užsirašė lankyti gimtosios kalbos kursus ir per trumpą laiką išmoko, išlaikė valstybinės kalbos egzaminą. Šeima gavo butą, buvo paremta materialiai, gavo įkurtuvių pašalpą. "Važiavau čia dėl dukros. Ji labai norėjo į Lietuvą, sakė, kad čia yra jos Tėvynė, nors gimė Omske, kaip ir aš. Dukra lankė "Lietuvių namus", išmoko puikiai kalbėti lietuviškai, įstojo į universitetą, kur dabar sėkmingai mokosi. Kiek nesiseka mano vyrui, technikos mokslų daktarui. Jis dirbo naftos kombinatuose, pastatė daug gamyklų, padarė išradimų toje srityje, bet Lietuvoje nėra kur pritaikyti jo žinių. Tad kol kas jis - tarp Rusijos ir Lietuvos", - pasakojo Janina apie savo šeimos gyvenimą.

Sėkmė ne iškart aplankė ir Janiną. Nuėjusi į Darbo biržą išgirdo, kad du jos aukštieji mokslai - Omsko technologijos institutas ir Maskvos finansų universitetas - niekam tikę. Jai buvo pasiūlytas darbas mėsos kombinate - mazgoti žarnas. "Supykau ir pati persikvalifikavau. Prisiminiau vaikystę ir savo piešinius. Sumaniau tobulinti įgūdžius kosmetikos srityje. Tiksliau, kaip prižiūrėti ir puoselėti rankas, priauginti nagus, daryti manikiūrą, nagų dizainą. Ir ką manote? Ogi 2004 metais Italijoje tapau pasaulio čempionato laimėtoja. Dabar esu geriausia nagų dizainerė Lietuvoje. Turiu savo verslą. Man sekasi", - džiaugėsi Janina ir supažindino su savo inteligentišku tėveliu, atvažiavusiu pas dukrą į svečius iš Omsko.

Keturios mirties bausmės

Jonui Poškui - aštuoniasdešimt treji metai. Žilagalvis prabilo taisyklinga lietuvių kalba, nepamiršta nuo pat 1946-ųjų, kai jį, Lietuvos partizaną, nuteisė myriop - sušaudyti. "Man visą gyvenimą sekėsi, - su humoro doze prašneko Poškus. - Man buvo surengti keturi teismai ir keturiskart skyrė mirties bausmę. Kai išgirdau, o tada kaip tik buvo išleistas Aukščiausiosios Tarybos įsakas, kad mirties bausmę man pakeičia 25 metais kalėjimo, praradau sąmonę. Kur tik nebuvau per tą laiką. Tik visur vykdavo sukilimai, riaušės. Mano kova su bolševizmu tęsėsi ir sėdint už spygliuotos vielos".

Atšilimo laikais jam sutrumpino lagerio metus, o 1968-aisiais paleido. Grįžo su šeima į Lietuvą, vos spėjo pakrikštyti pirmagimę Janiną ir vėl buvo ištremtas į Sibirą. Ten ir liko. Poškus, spėjęs prieškario metais baigti aukštąją technikos mokyklą, Sibire pritaikė savo gabumus. Dirbo hidrotechnikos inžinieriumi, net vadovavo 15 tūkst. darbininkų statybininkų statybos trestui. Niekada neprarado ryšio su Lietuva, visada prenumeravo lietuvišką spaudą. Apsidžiaugė sužinojęs, kad dukra važiuoja gyventi į Lietuvą. Kita dukra - vis dar Omske, o jis tarp judviejų - visada kelyje. Tyliai prisipažino: "Noriu grįžti į Lietuvą, nors mano plaučiams tinkamesnis Sibiro oras. Čia atvažiavęs vis atgulu kelioms dienoms, nėra kuo kvėpuoti. Žinau viena - noriu numirti savo Tėvynėje. Todėl ir grįšiu".

Muzika padėjo

Maksimas Cuker - trečios tremtinių kartos atstovas, jaunas žmogus. Atvažiavo į Lietuvą prieš penkerius metus. Šiandien laisvai kalbėdamas lietuviškai, nors iki tol nemokėjo, prisiminęs pradžią šypsosi. "Gerai, kad esu muzikantas. Tad iš pradžių susikalbėti padėjo muzika, tiksliau, mano gitara. Man pavyko, kad iškart priėmė dirbti į Vilniaus Algirdo muzikos mokyklą. Vienas vargas tos pirmosios pamokos. Su vaikais susikalbėdavau gestais. Iškart pradėjau lankyti kalbos kursus. Nors buvau baigęs Altajaus meno universitetą, čia įstojau į Muzikos akademiją", - pasakojo savo grįžimo ir įsikūrimo sostinėje istoriją Maksimas, tremtinio anūkas. Gimė jis Baškirijoje, Ufos mieste. Jo mama lietuvių kalbos jau nemokėjo. Ji buvo atvažiavusi į Lietuvą, pagyveno čia, bet neprigijo ir grįžo atgal į Ufą.

Maksimo tėtis jau miręs, kaip ir senelis, sugrįžęs į Lietuvą gerokai anksčiau. Maksimas vaikystėje keletą kartų viešėjo pas senelį. Dabar jaunas vyras čia įsikūrė su šeima. Auga sūnūs, lanko vaikų darželį, kur kalbama tik lietuviškai. Žmona rusė irgi mokosi valstybinės kalbos. Maksimas patikino, kad ji supranta beveik viską.

Stano ištakos

Muzikantas ir populiarus dainų atlikėjas, jaunimo numylėtinis Stasys Savickis Stano rimtai ir dalykiškai vertina tėvynainių grįžimą namo. Jo manymu, visi, kurie liko Rusijos tolimuosiuose kraštuose, turėtų grįžti, nors jiems Lietuva atrodo nepasiekiama. "Bet juk taip kažkada samprotavome apie Ameriką. Dabar Lietuva yra kitokia. Jau esame Europos Sąjungos dalis, bet tai neturi atbaidyti lietuvių, gyvenančių Rusijoje", - teigė Stano.

Tremtinių dalią patyrė jo seneliai. Stano tėvas gimė Komijos autonominėje respublikoje, gyveno Syktyvkare. Seneliams net ir pasibaigus tremčiai nebuvo leista grįžti į Lietuvą. Jie galėjo įsikurti tik kur nors šalia. Pasirinko Estiją. Stano tėtis sykį atvažiavo atostogauti į Sočį ir čia sutiko savo išrinktąją. Stano gimimo vieta - saulėtas Juodosios jūros kurortas. "Žinau, kas yra tremtis, nors mano seneliai pasakojo apie praeitį santūriai ir, gink Dieve, nekeikė tenykščių gyventojų. Atvirkščiai, iš jų žinau, kad nuo bado mano senelius išgelbėjo rusai. Močiutė vis sakė, kad geresnių žmonių gyvenime nebuvo sutikusi. Manau, mano karta - man dvidešimt penkeri - dar žino, kokia buvo prieškario ir pokario istorija, kas yra tremtis. Atmename ir nepriklausomybės atkūrimą, žinome kovo 11-osios, sausio 13-osios dienų ir naktų prasmę. Jaunesniems tai bus tikras istorijos paslapčių labirintas. Vadinasi, apie tai reikia kalbėti nuolat", - įsitikinęs muzikantas.

Stano sėkmingai baigė "Lietuvių namų" mokyklą. Čia jis mokėsi nuo ketvirtos iki dvyliktos klasės. Vėliau - studijos universitete. Mokyklos direktorė Daiva Briedienė didžiuojasi savo mokiniu, parašiusiu jau ir pirmąją knygą. "Dabar baigiau rašyti antrą, išleisiu ir trečią. Tikiu, kad kada nors parašysiu gerą knygą", - apie ateitį svarstė muzikantas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"