TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

I.Vaišvilaitė: Žemaičių krikštui dera skirti daug dėmesio

2012 12 03 6:00
I.Vaišvilaitė: "Vadinamieji Šiaurės kryžiaus žygiai, tad ir Lietuvos karas su ordinu, yra sudėtinga tema, susijusi su to meto mentalitetu."/Dainiaus Labučio (ELTA) nuotrauka

Ambasadore prie Šventojo Sosto šįmet paskirta meno ir bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė primena, kad prieš 600 metų prasidėjusi Žemaitijos evangelizacija buvo ypatingas įvykis ne tik Lietuvai, bet ir to meto krikščioniškam pasauliui. Tačiau pirmiausia būtent čia, Lietuvoje, derėtų tam skirti daug dėmesio.

Kalbėdama apie kitąmet būsimą Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų ir jį apipynusias įvairiausias istorijas bei mitus, Vatikane šiuo metu reziduojanti I.Vaišvilaitė apgailestauja, kad iki šiol mūsų galvose "štampų ir įsivaizdavimų" yra gerokai daugiau nei istorijos išmanymo. Istoriniuose šaltiniuose aptinkamus liudijimus, kad žemaičiai krikštijęsi tik dėl naujų marškinių, ji aiškina noru parodyti šios genties kietakaktiškumą ir užsispyrimą. Iš to esą galėjęs kilti mitas apie žemaičių būdą.

Apie šios sukakties aktualumą Vatikane ir Lietuvoje, istorines žemaičių krikšto peripetijas ir amžiną diskusiją, ar krikštas vykęs prievarta, - "Lietuvos žinių" interviu su Lietuvos nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaite.

Žemaičiai atrodė pavojingi

- Kitąmet minėsime Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų. Ar daug dėmesio ši sukaktis turėtų sulaukti Vatikane?

- Žemaitijos krikščioninimas buvo ilgas ir sudėtingas procesas, tad sukakčių artimiausiems keleriems metams galima rasti daug. Kalbame apie įvykius, kurie visų pirma reikšmingi Lietuvai, ir Lietuvoje jie turėtų sulaukti itin daug dėmesio. Negaliu kalbėti už Šventąjį Sostą, prie kurio atstovauju Lietuvos valstybei, bet mūsų ambasada kitais metais rengia parodą, skirtą medinėms Žemaitijos bažnyčioms, - taip prisidėsime prie Žemaitijos evangelizacijos minėjimo.

- Ėmus krikštyti žemaičius, regis, pagaliau buvo užverstas ilgą laiką Šventajam Sostui ramybės nedavusio paskutinio pagoniško Europos kampelio istorijos puslapis. Ką iš tiesų Vatikanui ir visam katalikiškam pasauliui reiškė ši pergalė?

- Tokia Europos samprata, kokią vartojame dabar, atsiranda ir įgyja svarbą gerokai vėliau nei Žemaitijos sukrikščioninimas. Niekas XV amžiuje nežiūrėjo į žemėlapį ir nesakė: "Va, dar tas Europos lopinėlis pagoniškas. Pirmyn!" Gal galėčiau pasiūlyti tokią analogiją - Lietuva šiuo metu aktyviai pasisako už Europos Sąjungos plėtrą, nes nebebūdami jos pasieniu daug saugiau gyventume. Panašiai galvojo ir to meto krikščioniškų valstybių valdovai bei visuomenė. Kaimynai pagonys - tai buvo nesaugu.

Vis dėlto krikščionybės įtvirtinimas buvo svarbus regionui. Dera prisiminti, kad žemaičių krikščionybės klausimas iškilo Konstancos Bažnyčios susirinkime kaip Lenkijos ir Lietuvos valdovų ginčo su Vokiečių ordinu dalis. Ir būtent ten žemaičiai krikščionys dalyvavo kaip įrodymas, kad krikščionybe Žemaitijoje yra rūpinamasi, taigi ir ta teritorija jau saugi. Besibaigiant susirinkimui buvo įsteigta Žemaičių vyskupystė. Neatrodo, kad Susirinkimas čia įžvelgė kokį nors labai reikšmingą virsmą. Tą teritoriją valdė krikščionys valdovai, tad jų pavaldinių tikėjimas buvo būtent valdovų atsakomybė. Nepamirškime, kad Vokiečių ordinas Konstancoje kaip tik ir kaltino Jogailą, kad jo pavaldiniai tebėra pagonys, tuo gindamas savo teises į Žemaitiją.

Žmonės tebesimeldžia stabams

- Vis dėlto paradoksalu, kad Žemaitijos krikštijimo procesą apsunkino tie, kuriems ši misija buvo patikėta - Kryžiuočių ordinas, turėjęs Šventojo Sosto palaiminimą. Istoriniai šaltiniai liudija, kad ordinas puikiai suvokė, jog pakrikštijus Žemaitiją kils grėsmė jo egzistavimui. Ar to negalima traktuoti kaip dviveidiškumo, o galbūt net išdavystės?

- Vokiečių ordinas egzistuoja ir dabar. Minimu laikotarpiu jis buvo gavęs labai stiprų smūgį Žalgirio mūšyje. Nepamirškime ir to, kad po kiek laiko ordinas tapo Lenkijos ir Lietuvos valdovų vasalu. Iki Lietuvos krikšto ordinas gaudavo didelę paramą - karinę ir ūkinę - iš Vakarų ir Vidurio Europos diduomenės. Bet ir praradęs tą paramą ordinas liko labai gerai organizuotas, turintis puikią infrastruktūrą ir ūkiškai stiprus. Kalbėdami apie laikysenos motyvus turėtume prisiminti, kad ordinas, kurio tikslas ir misija buvo ginti krikščionis, atsirado šitose žemėse dėl pagonių išpuolių prieš kaimynus krikščionis, kurie nesugebėdavo apsiginti. Buvo stengiamasi pagoniškas teritorijas nukariauti ir taip jas "nukenksminti".

Šie kariniai religiniai ordinai nebuvo misijiniai. Jie atsirado iš paskatos rūpintis Šventojon Žemėn vykstančiais maldininkais, juos saugoti ir slaugyti. Vadinamieji Šiaurės kryžiaus žygiai, taigi ir Lietuvos karas su ordinu, yra atskira tema, labai sudėtinga, susijusi su to meto mentalitetu. To meto krikščioniškai diduomenei kova su pagonimis buvo prestižo klausimas, todėl Vokiečių ordinas sugebėdavo pritraukti norinčių pasižymėti riterių ir net valdovų iš įvairių valstybių. Šitame ilgame kare Lietuvą ir Žemaitiją būtų neteisinga laikyti tik aukomis, o karus su ordinu - tik gynybiniais. Tiesa ir tai, kad žygiai į Žemaitiją ir Lietuvą buvo svarbūs ordino buvimui ir toli gražu ne visada buvo gynybiniai.

Bet ir mūsų gyvenamame pasaulyje dažnai matome atotrūkį tarp skelbiamų idealų ir interesų, tarp principų, apie kuriuos kalbama, ir vadinamosios realiosios politikos. Vokiečių ordinas irgi ne kartą yra nusidėjęs tokia "realpolitik".

- To meto Europoje vyravo nuostata, kad su krikštu į kraštą ateina ir civilizacija. Kokią naudą krikštas davė paprastam šio krašto žmogui? Dažnai pabrėžiama, kad žmonės eidavo tik dėl naujų marškinių, o grįžę ir toliau meldėsi saviems stabams...

- Pasakojimų apie krikštą ar net kelis to paties asmens krikštus dėl marškinių aptinkama daugelyje Šiaurės Europos šalių. XV amžiuje tos istorijos buvo gerai žinomos, tad, matyt, ir buvo pakartotos, pasakojant apie žemaičius. Tokios istorijos tikslas greičiau parodyti vienos ar kitos genties kietakaktiškumą, užsispyrimą ir svetimumą krikščionybei. Galima sakyti, kad taip prasidėjo žemaičių būdo mitas.

Su krikštu ateidavo rašto kultūra, administracinės permainos, asmens sąvoka, kuriai įsišaknyti reikia šimtmečių. Nederėtų pamiršti ir to, kad Bažnyčia ginčijo visišką vieno krikštyto asmens teisę tvarkyti kito krikštyto asmens, net jam pavaldaus, gyvenimą: buvo smerkiama vaikžudystė, bažnytinė santuoka įtvirtindavo bent jau teisinę monogamiją ir sutvarkydavo paveldėjimo klausimus. Tačiau bene didžiausias krikščionybės indėlis į visuomenę yra mokymas apie sąžinę, taigi ne tik apie medžiaginį, bet ir apie dvasinį žmogaus gyvenimą.

Be abejonės, to meto gyvenimas buvo labai atšiaurus ir sunkus, keisdavosi labai lėtai. Kai kas nepasikeitė iki šiol. Žmonės toliau meldžiasi saviems stabams. Todėl Katalikų bažnyčia ką tik paskelbė Naująją evangelizaciją seniai pakrikštytose šalyse - taigi ir Lietuvoje bei Žemaitijoje.

Turime puoselėti paveldą

- Tačiau per keletą metų žmones priversti priimti naują tikėjimą buvo neįmanoma. Ar atsiliepė šalies įvaizdžiui ir politiniam vaidmeniui Europoje tai, kad, skirtingais duomenimis, iki XVII ar net XVIII amžiaus pagonybės apraiškos Žemaitijoje tebebuvo gajos?

- Pirmiausia, dera pabrėžti, kad pagonybės apraiškos jūsų minimu laiku jau aptinkamos tik tarp valstiečių, tuo metu politiškai neįtakingame socialiniame sluoksnyje. Lietuvos, kaip valstybės, įvaizdžiui ar politiniam vaidmeniui tai tikrai neatsiliepė, nes jos politinė klasė - didikai ir bajorija, tapę krikščioniško pasaulio diduomenės dalimi, stengėsi viskuo prilygti savo luomui kitose šalyse. Antra vertus, Bažnyčiai tankinant parapijų tinklą ir vis labiau rūpinantis valstiečių evangelizavimu, pagonybės apraiškų "atsirasdavo" ir daug seniau pakrikštytuose kraštuose, nes imta rūpintis ne tik tuo, ar valstiečiai vaikšto į pamaldas ir dalyvauja sakramentuose, bet ir tuo, kuo jie tiki ir kaip tvarko savo kasdienybę.

- Kaip menotyrininkė esate atkreipusi dėmesį į tai, kuo buvo unikali žemaičių liaudinė sakralinė architektūra?

- Jei kalbėsime apie vadinamąsias mažąsias architektūros formas - tai yra koplytstulpius ir koplytėles, kurios sukurtos vietos amatininkų, jų tipai yra XVII-XVIII amžiais visoje katalikiškoje Europoje plitusių architektūros formų atmainos. O medinės bažnyčios projektuotos profesionalų, sumaniai pritaikiusių medį prie to meto architektūros madų. Milžiniškas medinės architektūros palikimas yra didelis Lietuvos turtas, juo turime rūpintis kuo atidžiau. Jį negrąžinamai prarasti, kaip rodo pastarųjų metų įvykiai, labai lengva.

Štampų daugiau nei išmanymo

- Pasirodžius žinių apie galimą Šventojo Tėvo apsilankymą, žemaičių aktyvistai piktinosi, kad popiežius per savo vizitą turėtų atsiprašyti krašto žmonių už prievartinį krikštą. Ar tikrai žmonės buvo krikštijami prievarta?

- Kaip jau sakiau, Žemaitijos sukrikščioninimas pirmiausia buvo šalies valdovų darbas. Tad ir aiškintis, kas ką ir kam vertė, ko gero, geriau savame kieme. Be to, kalbėdami apie prievartą, vėl atsiduriame to meto mentaliteto lauke. Ar valdovo įsakymas krikštytis tuo metu buvo suvokiamas kaip prievarta? Ar pagonys lietuviai ir žemaičiai turėjo laisvos valios sampratą? Ar religija pagoniškoje visuomenėje buvo individuali, ar kolektyvinė, ir todėl jos kol

ektyvinis keitimas valdovo valia buvo savaime suprantamas dalykas? Manau, kad mūsų galvose štampų ir įsivaizdavimų gerokai daugiau nei istorijos ir ypač religijos istorijos išmanymo.

Taip pat norėčiau priminti, kad Jonas Paulius II yra apgailėjęs visus Bažnyčios neištikimybės Evangelijai atvejus ir atskirai atgailavęs dėl Kryžiaus žygių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"