TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Iki valstybės lobio - tik vienas žingsnis

2010 02 17 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

"Privatizuokime valstybinius miškus, juose bus gera tvarka. Juk privatus miškas geriau prižiūrimas ir efektyviau naudojamas nei valstybinis", - pasiūlė Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI).

Ūkio ministerija jau net parengė Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo pataisas, kuriomis numatoma supaprastinti valstybės įmonių pertvarkymo į bendroves tvarką.

Primename, kad šiuo metu valstybinius miškus prižiūrinčios 42 urėdijos yra valstybės įmonės. Valstybės miškininkai būgštauja, jog pertvarkius jas į bendroves privatizuoti valstybinius miškus būtų lengviau.

Ūkio ministerija teigia, kad šį siūlymą pateikė dar 2009 metų balandį premjero potvarkiu sudaryta darbo grupė.

Privatūs prižiūrimi geriau?

"Miškų valdymas ir medienos realizavimas nėra valstybės funkcija, ir valstybė neturėtų tuo užsiimti", - teigia LLRI ekspertai ir miškininkystę prilygina žemdirbystei, kalnakasybai, žvejybai, medžioklei bei kitoms sritims, kur valstybė ūkinės veiklos beveik ar visai nevykdo.

LLRI specialistų nuomone, privatizavus valstybinius ūkinius miškus, jų priežiūra ir būklė pagerėtų, "nes savininkas yra suinteresuotas saugoti savo nuosavybę, kad galėtų iš jos gauti naudos".

Aiškinama, esą sumažinus urėdijų skaičių ir perdavus visas galimas funkcijas vykdyti privatiems subjektams, atsirastų aktyvesnė konkurencija, pagerėtų ekonominiai rezultatai, miškams valdyti valstybė išleistų mažiau lėšų, o jos biudžetas pasipildytų didesnėmis įplaukomis.

Anot laisvosios rinkos ekspertų, valstybiniai miškai yra prižiūrimi iš mokesčių mokėtojų pinigų ir tai žmonėms kasmet kainuoja apie pusę milijardo litų. Miškininkai su tuo nesutinka. Pasak jų, darbai giriose finansuojami ne iš biudžeto, o iš pajamų, gautų už parduotą medieną. Tačiau LLRI ekonomistai mano, jog ir tai yra mokesčių mokėtojų pinigai, mat valstybiniai miškai yra bendra valstybės piliečių nuosavybė.

Priminęs, jos Europos Sąjungoje (ES) privačių miškų yra apie 60 proc., o valstybinių - apie 40 proc., LLRI daro išvadą: reikėtų privatizuoti visus ūkinės paskirties miškus (71,7 proc. visų Lietuvos miškų), o valstybės institucijoms palikti tik išskirtinius objektus, gamtos paminklus. "Privatizavus visas galimas teritorijas bei sumažinus reikalavimus ir apribojimus privatiems savininkams, pagerėtų miško priežiūros bei realizacijos kokybė, visuomenės gerovė", - rašoma LLRI interneto svetainėje.

Kas pasirūpins žemės plaučiais?

LŽ pasiteiravo, ką apie šį pasiūlymą mano miškininkai, miškų ekonomistai. Kalbėjomės tik su tais, kurie jau yra pensijoje ir nebepriklausomi nuo miškininkystės vadovų.

Buvusio Lietuvos miškų ūkio instituto direktoriaus Leonardo Kairiūkščio nuomone, LLRI ekonomistai nesuvokia, kas yra valstybinis miškas. "Tai valstybės rezervas ir garantija jai egzistuoti, kuri ypač praverčia per krizes. Taip buvo ir Antano Smetonos laikais: tada buvo pradėta žemės reforma, valstybė sukaupė apie 84 proc. Lietuvos miškų, o tai padėjo šaliai atsilaikyti per prieškario, karo ir pokario krizes. Pavyzdžiui, Anglija karo metais pritrūko beržų parakui gaminti, tad po karo ten buvo nuspręsta pasodinti 2 mln. hektarų miškų. Pardavę šį turtą, susilpnintume savo valstybę", - dėstė akademikas.

Pasak L.Kairiūkščio, tikroji miško vertė yra mažiausiai 2 kartus didesnė už sukauptos jame medienos vertę. Nes prie medienos kainos reikia pridėti kitas miško teikiamas vertybes: jo gerinamą klimatą, estetinį grožį, oro gerinimą, poilsį, dvasinę atgaivą ir t. t. Visa tai sukuria didelę pridėtinę vertę, kurios LLRI ekonomistai nežinia kodėl neįžvelgia. Kieno, jei ne valstybės prievolė rūpintis šiais žemės plaučiais?

LLRI ekspertai tvirtina, kad privačiose rankose miškams nėra pavojaus, tačiau realybė yra kitokia. Pasaulyje kasmet išnaikinama 7,3 mln. hektarų miškų, ir daugiausia tose šalyse, kur jie atiduoti privatininkams: Brazilijoje per metus išnaikinama 3,1 mln. hektarų, Indonezijoje - 1,9 mln. hektarų, Meksikoje - 0,3 mln. hektarų. Europoje pastaraisiais metais miškų nemažėja, net šiek tiek daugėja. Kodėl? "Todėl, jog ES neseniai papildė Rytų Europos šalys, kuriose miškai buvo valstybiniai ir nenustekenti", - atsakė L.Kairiūkštis.

Lietuvoje kasmet miškų padaugėja 0,8 procento. Beje, Kanadoje valstybinių miškų yra apie 80 proc. ir šie plotai nemažėja. Taip pat ir Kinijoje, kur kasmet įveisiama 4 mln. hektarų girių.

"Kokia mūsų bendrovė galėtų privatizuoti miškus? Mūsiškiams daug pelningiau investuoti ten, kur investicijos grįš greitai, o ne į mišką, kuris galėtų atsipirkti tik po 80 metų. Lietuvos valstybinius miškus pajėgtų nupirkti tik labai turtingos užsienio kompanijos. O kaip jos tvarkosi, gerai žinau, nes jau 10 metų esu Švedijos karališkosios akademijos narys. Švedų kompanijos įsitikino, kad savo miškuose ūkininkauti neapsimoka, tų plotų atsisako ir perkelia gamybą į labiau atsilikusias šalis", - pasakojo L.Kairiūkštis.

Kita, anot jo, LLRI klaida - vadinti miškininkystę gamtos išteklių vartojimu. "Miškininkystė ne vartoja gamtos išteklius, o juos kuria. Būtent iš žmonių vargo bei skurdo radosi miškininkystė. Kai Prancūzijoje, Vokietijoje miškai buvo iškirsti ir žmones ištiko badas, jie suprato, kad miškus būtina atkurti. Taip atsirado miškininkystė", - priminė akademikas.

Panašiai būta ir mūsų krašte. 1730 metais Lietuvoje buvo 48 proc. miškų, 1830-aisiais - 35 proc., 1940 metais - tik 20 proc., taigi per 200 metų jų sumažėjo perpus. Dabar šalies miškingumas - daugiau kaip 32 procentai. 1922-1938 metais Lietuvos miškų vieno hektaro medynų tūris siekė 147 kubinius metrus; tada buvo 45 urėdijos, kuriose dirbo 3200 žmonių. 1955-1963 metais medynų tūris nukrito iki 104 kubinių metrų. 1978-1987 metais jis padidėjo iki 174 kubinių metrų; tada buvo 47 miškų ūkiai ir juose dirbo 2400 darbuotojų. 2008 metais pasiektas 207 kubinių metrų viename hektare tūris, buvo 42 urėdijos ir 1047 miškų darbuotojai.

"Ši statistika rodo, jog Lietuvos miškai tvarkomi gerai. Net geriau, negu Latvijos miškai, kuriais žavisi laisvosios rinkos ekspertai. Gerai žinau padėtį Latvijos ir Estijos miškuose, nes esu žurnalo "Baltic Forest" vyriausiasis redaktorius. Latvijos ir Estijos miškų prieaugis perpus mažesnis negu Lietuvos. Tad suardyti mūsų miškininkystės sistemą galėjo pasiūlyti arba jos nesupratę, arba antivalstybiškai nusiteikę žmonės", - apibendrino mokslininkas.

Grybauti - į Baltarusiją

Profesorius, buvęs miškų ministras Vaidotas Antanaitis prisiminė, kad pirmą kartą valstybinius miškus siūlyta privatizuoti dar tais laikais, kai Vyriausybei vadovavo Gediminas Vagnorius. "Nemažai teko su juo dėl to ginčytis. Paaiškinau, jog tokio privatizavimo pasekmės būtų baisesnės negu žemės ūkyje. Žemės ūkio srityje klaidą galima ištaisyti per kelerius metus, o miške tam prireikia dešimtmečių ir net šimtmečių", - sakė V.Antanaitis.

Jo teigimu, visame pasaulyje miškų stuburas - valstybiniai miškai, nes tai visos liaudies turtas. "Kai jis privatizuojamas, žmonės iš miškų išvaromi", - priminė profesorius. Anot jo, Vokietijoje, Prancūzijoje privatūs miškai yra tik ten, kur tokio ūkininkavimo tradicijos tęsiasi jau šimtmečius, o nauji plotai nedidėja.

"LLRI ekspertai pamiršo, kokioje šalyje gyvename. Daugeliui mūsų žmonių terūpi tik kuo greičiau ir kuo daugiau gauti pelno. Įvykdyk tą jų norą, kaip pataria ekspertai, - nusigyvensi, kaip atsitiko net JAV bankams. Lietuvoje dar daug kur turi būti valstybinis reguliavimas. Tačiau vyrauja mada "Griebk kiek gali ir bus tavo". Aplink - vien stambios monopolijos, smulkusis verslas įvarytas į kampą, didėja neteisybė ir nelygybė", - piktinosi buvęs miškų ministras.

Pranašauja sukilimą

Buvęs Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos girininkas Rimantas Kviklys mano, jog dabar privatizuoti valstybinius miškus nepavyks taip lengvai, kaip anksčiau pavyko pusvelčiui perimti kitą tautos turtą. "Tegul nemano, kad bus lengva... Žmonės sukils. Tauta iš meškos miego jau bunda. Puikiai žinau, kas vyksta provincijoje, žmonės jau pasimokė iš privatizacijų", - kalbėjo R.Kviklys.

Jis prisiminė, kaip prieš keletą metų norėta išdalyti nemažą gabalą valstybinio miško pajūryje. "Buvo padalyti 64 sklypai po 20 arų, patvirtinti detalieji planai ir net pinigai sumokėti. Tačiau pakėlėme triukšmą, mus palaikė žalieji, žiniasklaida, ir ši avantiūra žlugo", - sakė R.Kviklys.

Jis prižiūrėjo miškus greta Latvijos, tad neblogai žino gretimų girių būklę. "Latviai savo miškų ūkį sunaikino, jų miškai - skandinavų rankose. Iš pradžių jie atidavė kirtimus mišraus kapitalo įmonėms. O mūsų šalyje ne mažiau kaip 95 proc. pajamų iš valstybinių miškų skiriama jiems atkurti, prižiūrėti ir saugoti. Vokietijoje valstybinė miškininkystė dotuojama iš valstybės biudžeto, o Lietuvoje valstybiniai miškininkai iš iždo negauna nė cento. Tai ko dar reikia?" - stebėjosi buvęs girininkas.

Pakalbinome ir privataus miško savininką. Panevėžio rajone gyvenantis Aleksas Zelba augina 19 hektarų savo ir giminių miško. Praėjusį rudenį Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio sukakties proga A.Zelba su talkininkais pasodino savo miške tūkstantį maumedžių.

"Yra savininkų, kurie po savo mišką vaikšto kaip apie savo vaiką. Tačiau privatizavus valstybinius miškus jie atitektų didelėms kompanijoms. Jų požiūris į mišką kitoks - pinigai nekvepia", - dėstė A.Zelba.

Užsakovas - krūmuose

Kas šios LLRI studijos užsakovas? Didžiųjų medienos perdirbimo įmonių, privačių miškų asociacijos? Tačiau Medienos pramonės įmonių asociacijos "Lietuvos mediena" direktorius Raimundas Beinortas dar po ankstesnės LŽ publikacijos, kurioje buvo spėliojama, jog galbūt ši asociacija yra suinteresuota privatizuoti valstybinius miškus, paskambino į redakciją ir pranešė, kad "Lietuvos mediena" privatizuoti šalies miškų nenori ir neketina.

LLRI direktoriaus pavaduotojas Giedrius Kadziauskas LŽ tvirtino, kad jokio užsakovo ši studija neturi. "Mūsų institutas jau 20 metų siūlo privatizuoti ne tik miškus, bet ir daugumą valstybės turto, kurio moderni valstybė nebūtinai turi turėti. Tai instituto pozicija, nepriklausoma nuo rėmėjų sąrašo, kurį skelbiame savo interneto svetainėje", - tikino G.Kadziauskas.

Jis neneigė, jog institutas ieško rėmėjų: "Formuojame savo strategiją, o tada ieškome tam pritarimo, kalbamės su verslininkais. Ir kai matome galimybę, kad Lietuvos valdžia gali ryžtis - pateikiame išvadą."

Dar 1999 metais tuos pačius argumentus dėl valstybinių miškų privatizavimo, kaip dabar LLRI, pateikė Lietuvos miškų savininkų asociacijos vadovo, Miškų instituto direktoriaus pavaduotojo Stasio Mizaro vadovaujama miškininkų trijulė. Joje, be S.Mizaro, buvo Miškų savininkų asociacijos direktorius Algis Gaižutis ir buvęs šalies miškų viceministras Algirdas Brukas, šiuo metu taip pat atstovaujantis privačių miškų savininkams. Tada žiniasklaidoje teigta, kad jų darbą finansuoja viena Švedijos bendrovė.

2005 metais S.Mizaras Miškų instituto vardu paskelbė dar vieną studiją, kuri panaši į dabartinius LLRI ekspertų argumentus: esą mažėja miškų urėdijų pajamos ir rentabilumas, didėja administracinės išlaidos, todėl patartina valstybinius miškus privatizuoti. Kilus skandalui, Miškų ūkio institutas nuo šio mokslinio darbo atsiribojo.

Miškų savininkų asociacijos direktorius A.Gaižutis siūlymą privatizuoti valstybės miškus šiuo metu vertina atsargiai - siūlo neskubėti, paeksperimentuoti kurioje nors vienoje vietoje.

Ūkio ministerijos parengtos Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo pataisos bus pateiktos svarstyti Seimui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"