TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ilga kelionė per meilės kopas

2011 06 29 0:00
Rygos kino muziejaus nuotrauka

Užaugo Romo Ramanausko vaikai - Richardai. Užaugo šviesaus atminimo aktoriaus Juozo Kisieliaus Artūrai. Lilitos Uozuolinios Martoms irgi greit bus po trisdešimt. Keliauja savo keliones per gyvenimą.

Bet R.Ramanauskas nepasakys, kad graudu. Sakys - smagu, gera. Prieš trisdešimt metų buvo baigta filmuoti septynių serijų "Ilga kelionė per kopas" - vadinamosios centrinės televizijos (t.y. Maskvos) užsakytas Rygos kino studijos kūrinys. Tada pagrindiniams aktoriams suspaudė širdis - tarsi būtų baigęsis ne pusantrų metų trukęs įtemptas darbas, o daug daugiau - labai svarbus gyvenimo etapas. Nors iš tikrųjų viskas tik prasidėjo: užgriuvo šlovė, pasiūlymai filmuotis, gerbėjų ir įsimylėjėlių laiškai, padidėjęs priešingos lyties atstovų dėmesys. Jų herojų vardais buvo krikštijami naujagimiai - Richardai, Artūrai, Martos, ir tėvams (matyt, labiau motinoms) buvo nusispjauti, kad dėl tokių "fašistinių" vardų kur nors Rusijos vidury vaikai gal turės kęsti patyčias.

Pašviesėję veidai

Ilga kelionė per laiką tęsiasi. Laiškų R.Ramanauskui ir L.Uozuoliniai ateina ir šiandien. Filmo dvidešimtmetį slaviškai audringai minėjo rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, "Ilgą kelionę per kopas" pagal populiarumą gretinantys, pavyzdžiui, su "Septyniolika pavasario akimirkų" ar "Susitikimo vietos pakeisti negalima". Ukrainiečių "Ženskij žurnal" rašė, kad dėl šio filmo "mūsų veidai pašviesėjo, sielos tapo jautresnės, širdys - minkštesnės."

Dėl trisdešimtmečio gerokai iš anksto sukruto latviai ir lietuviai. R.Ramanauskas, žurnalistų padedamas, neseniai susitiko su L.Uozuolinia, ir abu brido per kopas netoli Rygos, gairinami gerai pažįstamo Baltijos pajūrio vėjo. Ir buvo galima pagaliau viską išsiaiškinti apie meiles ir įsimylėjimus, kilusius filmavimo aikštelėje, bet Lilita išliko santūriai elegantiška ir elegantiškai santūri, išlaikė panašų atstumą, kaip ir tada. Barjerą. "Ir po trisdešimties metų niekas nepasikeitę! - lyg stebisi, lyg nebesistebi R.Ramanauskas. - Regis, nebėra jau mums ko slėpti, bet..." Tačiau toks L.Uozuolinios tipažas be galo tiko filme! Pasak lietuvio, niekas iš tos pačios kartos aktorių nebūtų galėjęs sukurti tokio personažo ir nenuskystinti.

Ji nepiktai pasišaipė iš operuotų kolegos kojų, o jis, prisimindamas filmo siužeto vingius ir seną gerą anekdotą, atrėžė: "O tu man gyvenimą sugriovei!" R.Ramanauskas jau anksčiau yra prasitaręs, kad buvo įsimylėjęs L.Uozuolinią, o ši vargiai galėjo atsilaikyti prieš J.Kisieliaus paslaptingumą. 2004 metais latvių aktorė sakė ukrainiečių žurnalistei: "Man visada patiko Artūro tipo vyrai: uždari, mįslingi, santūrūs, tokie, kuriuos ne iš karto gali perprasti. Jie visada traukia ir yra puikūs romantiniams santykiams. O realybei reikia rinktis Richardus: jie patikimi, rūpestingi, užsikraunantys ant pečių visas naštas ir pareigas." 2011 metais latvių žurnalui "Legendas" L.Uozuolinia dėstė štai ką: "Nebuvo bendrų mūsų bandymų su J.Kisieliumi, nufilmuotas tik nedidelis fragmentas, norint pažiūrėti, kaip mūsų veidai dera vienas prie kito. Pirmomis filmavimo dienomis režisierius ir jo asistentė kūrė situacijas, kad mes su Juozu negalėtume kartu išgerti kavos ir net pasišnekėti. Kai susitikome priešais kamerą, nesupratau, kas yra - ar Juozas taip paniręs į save, ar įsimylėjęs mane, kad neįstengia pratarti nė žodžio. O gal jam atrodo, jog tai aš jį įsimylėjusi? Kas čia dedasi?! Tai buvo meilės scenos, ir mūsų akyse iš tikrųjų daug ką galima perskaityti. Kai vėliau apie tai kalbėjausi su režisieriumi, jis prisipažino, jog tyčia neleido mums bendrauti, kad abiem išliktų paslaptis. Meilė, regima ekrane, iš tikrųjų yra mūsų susidomėjimas vienas kitu. Sumontavus šiuos kadrus, žiūrovai mato meilę." Kas ten dabar supaisys. Žiūrovė F. iš Nordovkos (Rusija) rašė R.Ramanauskui: "Man kažkodėl atrodo, kad jūs su L.Uozuolinia sutuoktiniai. Bent aš taip norėčiau."

Čia mano gyvenimas

Pirmasis juostos "Ilga kelionės per kopas" rodymas prilygo sprogimui. Į Maskvos televiziją ir Rygos kino studiją ėmė plaukti krūvos laiškų, kuriuose žiūrovai mėgino išsakyti savo išgyvenimus, dalijosi asmeniniais prisiminimais. Tai reiškė, kad režisieriaus Aloyzo Brenčo filmas pasiekė žmonių širdis, jie neliko abejingi veikėjų meilei, kančioms ir istorinių aplinkybių sudaužytiems likimams. Gruzinė Daredžana prisipažino R.Ramanauskui: "Šis filmas labai primena mano gyvenimą, aš labai daug verkiau ir širdžiai palengvėjo. Kol esu gyva, L.Uozuolinia, J.Kisielius ir jūs būsite mano mylimiausi artistai ir apskritai žmonės."

Glaustai "Ilgos kelionės per kopas" siužetą galima papasakoti taip: 1939-ieji, kaimas Latvijoje. Paprastas žvejys Artūras myli turtingų tėvų dukrą Martą, bet ji išteka už fabrikanto sūnaus Richardo. Per Antrąjį pasaulinį karą Artūras kariauja fronte, o Marta su vyru gyvena Vokietijoje. Paskui ji grįžta į gimtinę ir kurį laiką slapsto rusų žvalgą. Po karo ji šio fakto negali įrodyti, ir su sūneliu yra ištremiama į Sibirą kaip liaudies priešė. Grįžęs į gimtąjį kraštą, Artūras nesėkmingai ieško Irkutske apsigyvenusios Martos. Ją suranda buvęs jos vyras Richardas, ir būtent iš jo Marta išgirsta: "Tavo Artūras gyvas."

Latvijai atgavus nepriklausomybę, išsakyta pagrįstų nuomonių dėl netikslaus istorijos faktų pateikimo filme, netgi demagogijos, tačiau reikėtų nepamiršti, kad sukurtas jis sovietiniais sąstingio metais, kai vien jau prabilti apie nekaltų žmonių trėmimus į Sibirą reiškė ypatingą drąsą. R.Ramanauskas pasakoja, kaip scenarijaus autorius Olegas Rudnevas kartodavo: "Jeigu aš nebūčiau rusas, niekas tokio filmo jums neleistų statyti." Į Latviją O.Rudnevą, Dnepropetrovsko metalurgijos instituto ir SSKP CK aukštosios partinės mokyklos absolventą, turėjusį rašytojo ambicijų, atvedė karjera: iš pradžių į Jūrmalos partijos komiteto pirmojo sekretoriaus, paskui į Latvijos SSR valstybinio kinematografijos komiteto pirmininko ("kino ministro") postą. Maskvoje visi jo paisė: žinojo, kad netrukus šis partijos veikėjas kils dar aukščiau, užims svarbų postą sąjunginio kino valdymo struktūrose.

Martą suvaidinusi L.Uozuolinia, kurios tėvai patyrė sovietines represijas, sako: "Įvairiai galima vertinti O.Rudnevą, bet tada, iki to laiko, nė vienas mūsų krašte gyvenęs rašytojas nebuvo aprašęs šio Latvijos istorijos tarpsnio. Galbūt kai kas nepatenkintas, kad ne viskas atitinka istorinę tiesą, tačiau laiko ženklai filme yra. Atvirai kalbant, man nebuvo svarbu, ar Martos paveikslas istoriškai įtikimas, aš ją kūriau kaip žmogų, klystantį, puoselėjantį lūkesčius, sutrikusį painių jausmų pasaulyje."

Vadink mane Galia

Neįtikimai daug laiškų gavo visi trys pagrindinių vaidmenų kūrėjai. Kraustydamasi į kitą būstą L.Uozuolinia juos sukrovė į didžiulę bananų dėžę. Dalis J.Kisieliui skirtų laiškų saugoma Rygos kino muziejuje. Čia rasime ir adresuotuosius Rygos kino studijai. Kai kuriuos jų "Ilgos kelionės per kopas" trisdešimtmečio proga pasklaidė žurnalo "Legendas" žurnalistas Ivaras Kleinas.

L.Uozuolinia sulaukė daugybės pasiūlymų greičiau siūdintis vestuvių suknelę. Atskiras didžiulis pluoštas - kalinių prisipažinimai, kad aktorė juos prikėlusi naujam gyvenimui, taip pat grasinimai, kad į jų ankstesnius laiškus neatsakyta.

Iš Ukrainos Rygos kino studiją pasiekė laiškas: "LTSR, Ryga, Paštininke, prašau, surask "Ilgos kelionės per kopas" Artūrą."

Jo turinys gana familiarus, bet pilnas naivaus ilgesio: "Sveikas, Juozai. Tarp daugybės laiškų rasi ir manąjį. Ei, iškart susitarkim, kad aš tave vadinsiu Artūru, o tu mane tiesiog Galia." Po daugybės jausmingų žodžių - tiesūs klausimai: "Sako, kad jūs su Martele gyvenate kartu kaime, ar tikrai? Kiek jau metų tu filmuojiesi? Juozai, tu labai laimingas žmogus, todėl esi mano draugas. Tavo labai geras charakteris ir apskritai tu man labai patinki. Atsiprašau dėl rašysenos, bet daugiau rašyti negaliu, apsiplikiau ranką verdančiu vandeniu, jau gyja, bet dar skauda."

Rygos kino studijos direkcijai adresuotas gana paradokslaus turinio (sovietinės ideologijos kontekste) laiškelis iš Gorkio be jokio kreipinio: "Prašom sukurti daugiau kino filmų apie 1941-1945 metų tėvynės karą. Gorkio mašinų gamyklos darbininkės Marusjeva, Irbyševa ir kitos. 1984 m. kovo mėn. P.S. Norėtųsi pasižiūrėti daugiau filmų apie buržuazinę Latviją."

Ir nesuskaičiuojamai daug įkyriausių prašymų atsiųsti J.Kisieliaus ar L.Uozuolinios nuotraukų ir namų adresus. Dažniausiai - keturiolikmečių ar penkiolikmečių moksleivių. "Labas, mieloji kino studija! Man dvylika metų, mokausi penktoje klasėje. Brangioji, mieloji kino studija, išpildyk prašymą šį kartą. Jau trejus metus rašau laiškus visur, kad man atsiųstų Juozo Kisieliaus adresą, bet atsakymo negavau. Mieloji, brangioji kino studija, atsiųsk man jo adresą. Rašau kartą per savaitę, galbūt jau liaučiausi, bet štai vėl pasižiūrėjau šį filmą ir vėl rašau. Na, šįkart iki pasimatymo, jeigu atsakymo neatsiųsit, rašysiu kiekvieną dieną."

Susikaupė pluoštas laiškų, kuriuose prašoma atsiųsti Martos dainuojamos lopšinės tekstą - į rusų kalbą išverstą "Dzied circenitis aizkrasne..." ("Gieda svirplelis užkrosny..."; filmo kompozitorius - Raimondas Paulas). "Įsivaizduoju, kaip ją dainuosiu savo būsimiems vaikams", - rašė viena omskietė.

Mergina iš Zaporožės jaudinamai naiviai prisipažino: "Vos tik prisimenu šį filmą, imu raudoti. Pati nežinau, kodėl. Gali skambėti juokingai, tačiau esu įsimylėjusi, pirmą kartą ir iš tikrųjų. Tiktai nežinau, kurį." Kuris - J.Kisielius ar R.Ramanauskas? Dilema iškilo ne jai vienai.

Dešimtyse, o gal šimtuose laiškų išsakytas noras, kad Artūras ir Marta susitiktų, siūlyti įvairūs konkretūs scenarijaus variantai. Rygos kino studija apsvarstė priekaištus ir prašymus. L.Uozuolinia prisimena, kad A.Brenčas buvo pasiryžęs tęsiniui - dar kelioms serijoms, netgi pradėtas rašyti scenarijus, bet vėliau vis dėlto persigalvota.

Geras tonas - pazirzti

Pradėjęs savarankiškai važinėti gastrolių, R.Ramanauskas suprato, kad yra daugiau nei eilinis vyras. Net čigonai apspisdavo ne iškraustyti kišenių, bet paprašyti, kad aktorius pasirašytų ir ne bet kur, o ant pinigų banknotų. Vien jau kreipinys laiškuose "Mano mielas artiste Romualdai" ko vertas. O priesaikos saugoti nuotrauką su autografu kaip brangiausią relikviją! O pasiūlymai numegzti šiltas kojines! O kvietimai atvykti skanauti raugintų agurkėlių! "Bet menininkams tik leisk pazirzti, - pasakoja R.Ramanauskas. - Nors pasąmonė stukseno, kad tai nebus paprastas filmas, pradėjus filmuoti vadinome jį prabangia "chaltūra". Vėliau, jau pilna burna gardžiuodamiesi populiarumo vaisiais, vis dar murmėjome. Nes atsirado amplua: Juozas tapo tik teigiamas, atitinkantis aną ideologiją herojus, o aš - rafinuotas "negerietis". Vieną silpnumo akimirką leptelėjau: geriau jau visai nebūtų buvę tų "Kopų", kino karjera būtų įvairesnė ir sėkmingesnė. Janis Streičas, patyręs režisierius, sudraudė: "Nešnekėk, Romai, nesąmonių, jei ne tas kinas, nebūtum "įvykęs" kaip aktorius, jis tave ir padarė artistu". Visiška tiesa. Bet geras tonas buvo pazirzti, kad kažkur kuriamas tikrasis menas - ten, kur feliniai ir tarkovskiai, o ką jau čia mes... Taip ir įsikalbėdavome nevisavertiškumo kompleksus. Klydome. Laikas viską išgrynino. Didžiulė sėkmė buvo būtent tada, tomis aplinkybėmis ir sąlygomis prisiliesti prie tokių temų, per tokį kiną. Reikia tik dėkoti likimui."

"Ilgą kelionę per kopas" pamatė "viena šeštoji" pasaulio. Taip pat "draugiškos" Sovietų Sąjungai šalys: Lenkija, Čekija, Bulgarija, Mongolija ir t.t. "Jei būtume tą suvokę filmuodamiesi, - sako R.Ramanauskas, - būtų ėmęs baisus nervas." Bet ir taip pakako nerimo, nepasitikėjimo savimi ir slegiančios atsakomybės jausmo. Po to visi trys pagrindiniai aktoriai gastroliavo po "plačią šalį" kaip žinomi atlikėjai ir visur buvo laukiami, savi, mylimi. R.Ramanauskas rodo savo kino koncertų Kazachstane grafiką: per dieną - iki septynių susitikimų! Nuo 11 iki 21 valandos. "Nebuvo sunku ir uždarbis tai švarus, - prisimena aktorius. - Kalbėti man lengva, nebaisu, toks genetinis tipas: liejasi laisvai. Ir žiūrovų klausimai patikdavo. Kartais susirinkdavo akademinė publika, ir staiga labai subtiliai pradedam kalbėti apie literatūrą, L.Tolstojaus ir F.Dostojevskio skirtybes."

"Režisierius A.Brenčas buvo vienas žymiausių detektyvo kūrėjų Sovietų Sąjungoje, - primena R.Ramanauskas. - "Aš jiems milijonus uždirbu", - kartą pasakė su kartėliu. Jo stichija - partizanai, karas, lėktuvai, bombos, kautynės. Užtat visos "Kopų" kamerinės scenos buvo patikėtos mums, aktoriams. A.Brenčas sakydavo: "Čia jau jūs geriau už mane išmanote". Leido koreguoti scenarijaus ir dialogų banalybes. Nesigiriu, bet tai didelis mūsų, aktorių trijulės, nuopelnas. O.Rudnevas irgi neprieštaravo: juk jūs artistai, jūs jau pasinėrę į medžiagą. Ir mes lyginom, lyginom tas duobes. Darėme tylą. Kur daug šnekalynės, sakėm - išmeskim. Pavyzdžiui, perkūrėme pirmos serijos pabaigą: atsirado subtilumo, inteligentiškumo, išvengėm "muilo", serialo lėkštumo."

Linkiu tapti liaudies artistu

Richardas - grynai R.Ramanausko "kūdikis". Aktorius sako, kad pagal scenarijaus schemą šį personažą buvo galima vaizduoti kaip "durną", "bagotą", skriaudžiantį vargšus, fašistų pakaliką. O žiūrovės Richardą įsimylėjo dėl jo taurumo. "Vadinasi, įtikinamai "atrakinau", - juokiasi R.Ramanauskas. - Kaip rašė mano gerbėjos, Artūras nė piršto nepajudina, o Richardas ne tik suranda Martą, trenkiasi kažin kur, kad praneštų, jog jo konkurentas gyvas, kad padovanotų jai laimę. Taigi čia žygdarbis, retas vyras taip pasielgtų, pakiltų virš savo ego. Richardas - tragiškas personažas. Jam atgrasi nauja sovietų tvarka, bet labai nuvilia ir vokiečių atėjimas. Svarbi scena, kai jis isteriškai pratrūksta. Tikrai tragedija: lieka visiškai vienas, be mylimosios, be šeimos, be nieko. Finalinė Richardo frazė: "Kad būtum laimingas, reikia visai nedaug: tėvynės, meilės ir laisvės." Tiesa, pastarąjį žodį cenzūra išmetė..."

Jalizavetos iš Karagandos nuomonė: "Labiausiai mane pritrenkė Richardas. Taip, taip! Galbūt filmas sumanytas, kad žiūrovai labiau jaudintųsi dėl Artūro ir Martos likimo. Bet juk Richardas - tai didelės meilės ir dvasios kilnumo simbolis. O Artūras?! Argi tai meilė! Kaip gaila, kad tokiam žmogui kaip Richardas gyvenimas suteikė tiek mažai laimės."

Neli iš Vladivostoko: "Nuo pirmųjų kadrų pajutau priešiškumą Martai, kuris vėliau virto neapykanta. O Richardas - mielas, žavingas, inteligentiškas. Prisiminiau A.Čechovo žodžius: "Žmogaus viskas turi būti gražu..." Atsimenu beveik visus Richardo gestus ir žodžius, sakomus Martai. Kiek ten švelnumo ir meilės! Linkiu Jums, Romualdai, užkopti į visas viršūnes - tapti Tarybų Sąjungos liaudies artistu."

Dar iki "Kopų" J.Kisielius ir R.Ramanauskas buvo viena koja įžengę į sąjunginį ekraną, figūravo sąjunginių respublikų kino kartotekose kaip herojinio tipažo aktoriai. "A.Brenčas turėjo velnišką intuiciją, - sako R.Ramanauskas. - Ir drąsos, nes juk nebuvome tokie žvaigždūnai kaip Michailas Bojarskis ar Aleksandras Abdulovas." Latviai iš pradžių bambėjo: kodėl pagrindiniai vaidmenys - lietuviams? Aktorius Eduardas Pavulas pačią pirmą filmavimo dieną, R.Ramanauskui girdint, piktinosi: tai ką, savų bernų nebeturim? "Amerikos balsas" (laidų latvių kalba redakcija) irgi įgėlė: kuria filmą apie komunistinius laikus ir neranda savų aktorių, kviečiasi lietuvius. Apie tai R.Ramanauską informavo jį vežęs latvių taksistas. O paskui visi pripažino - retas atitikimas, neįsivaizduojam, kas kitas būtų galėjęs.

J.Kisielius ir R.Ramanauskas - bendrakursiai, geriausi draugai, nors tarp jų buvo perbėgęs ne vienas pavojaus šešėlis. "Buvo daugybė priežasčių susipykti, - prisimena R.Ramanauskas, - tapti smulkmeniškiems, irzliems, netauriems. Tokia profesija - daug pagundų egoizmui iškeroti. SSRS valstybinei premijai nominuoja iš pradžių mane, o Maskva sudraudžia. Visi giria, kad suteikiau filmui daug gyvybės, nebanaliai suvaidinau ir staiga esu aukojamas dėl ideologijos: kaip čia dabar premija be teigiamo herojaus? Aišku, apmaudu. Ir labai lengva pradėti kaltinti niekuo dėtą tavo partnerį..."

"Kopos" ir aktoriams, ir žiūrovams buvo daugiau nei kinas. "Praėjo trisdešimt metų, o apie jas vis dar kalbama. Vadinasi, dalykas rimtas. Vadinasi, tikro meno požymiai", - reziumuoja filmo ambasadorius Lietuvoje R.Ramanauskas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"