TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ilgas kelias iš XXI amžiaus vergovės Lietuvoje

2011 02 04 0:00
Petro Malūko nuotrauka

Gyvenamųjų namų bendrijos ir vietos bendruomenės yra arčiausiai žmogaus esančios veiklos formos, kurios turėtų pagelbėti kiekvienam mūsų nebūti bejėgiui prieš vietos valdžios ir energetikų savivalę, savotišką XXI amžiaus vergovę, kurioje atsidūrė Lietuvos žmonės.

Kodėl mūsų krašto piliečiai neaktyviai gina savo ir visuomenės interesus? O gal problemos priežastis - iki šiol neveikianti savivalda? Ką daryti, kad situacija pasikeistų?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos tarybos narė Danutė Jokubėnienė, Nacionalinės vartotojų konfederacijos prezidentas Kornelijus Papšys, Piliečių santalkos viešųjų finansų grupės vadovas Raimundas Pilka, rašytojas, publicistas Vytautas Rubavičius ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Gyventojai ir energetikai

A.Medalinskas. Ką gali žmonės, gindami savo interesus nuo energetikų ir juos remiančios valdžios, jeigu susivienija žemutinėje grandyje: į namų bendrijas ir bendruomenes?

D.Jokubėnienė. Pagal Viešojo administravimo įstatymą ir pavienis žmogus kai ką gali. Rašyti raštus, atkreipti valdžios dėmesį, gauti atsakymą. Deja, dažniausiai taip įsiveliama į biurokratinį susirašinėjimą, kad nusvyra rankos.

K.Papšys. Iš Viešojo administravimo įstatymo prieš porą metų patyliukais dingo punktas, kuriame numatyta, jog publikacija ar informacija žiniasklaidoje yra pagrindas pradėti administracinės bylos tyrimą. Dabar pagrindu bylai teliko pareiškimas arba skundas.

D.Jokubėnienė. Gyventojai neturi įtakos savivaldybei priimant sprendimus. Namų gyventojų bendriją daugiau domina ūkinės problemos, o bendruomenė Lietuvoje dažniausiai yra aktyvi žmonių grupė, gyvenanti tam tikroje teritorijoje ir susivienijusi savo interesams ginti.

K.Papšys. Todėl ginti šiuos interesus nuo valdžios ar oligarchų savivalės turėtų padėti ir valstybės institucijos. Pagrindinis viešojo intereso gynėjas pagal mūsų įstatymus yra prokuratūra, kuri turėtų iš karto reaguoti į šio intereso pažeidimą. Tačiau taip nėra.

A.Medalinskas. Ar turėtų ginti žmones kokia nors valstybės institucija, kai gyventojai susidūrė su energetikų savivale? Pavyzdžiui, šiems savavališkai, neretai net nuotoliniu būdu padidinus tiekiamos šilumos kiekį namams, nors gyventojų įgaliotas žmogus pareguliavo, kad jiems būtų tiekiamas mažesnis šilumos kiekis? Ar tai nėra akivaizdus mūsų teisių pažeidimas?

K.Papšys. Pagal dabartinius įstatymus gal ir nėra. Tas prižiūrėtojas galbūt ir neturi teisės nesuderinęs su energetikais prisukti šilumos. Kai energetikai leis, tik tada jis gali tai daryti.

A.Medalinskas. O jeigu energetikai neleis, nors namo gyventojai to norės?

R.Pilka. Tik dalis šilumos punktų priklauso namų bendrijoms. Visi kiti - "Vilniaus energijai", kuri nenori, kad nuo jos priklausomas šilumos tiekimas būtų dar reguliuojamas ir gyventojų. Tačiau jeigu bendrija labai užprotestuotų, siekdama sumažinti šilumos kiekį, surinktų parašus tuo klausimu, gal kas nors ir įvyktų.

K.Papšys. Yra ir daugiau panašių savivalės pavyzdžių. Dabar kolektoriai Vilniuje yra atiduoti panaudai energetikos bendrovėms, nors panaudos gavėjui nėra suteikta teisės pernuomoti ir imti mokesčio. O "Dalkia", tas pats "Rubikonas" iš visų, norinčių vesti komunikacijas, šviesolaidžius, už įėjimą į kolektorių ima mokestį. Kodėl?

R.Pilka. Tai nemaži pinigai. Mieste juk daug komunikacijų. Kolektorius yra po žeme įrengtas įrenginys, per kurį eina tos inžinerinės komunikacijos. Daugelis verslininkų norėtų išvengti brangių žemės darbų ir pasinaudoti esamais kolektoriais. Tai logiška. Telekomas plečiasi, nori nutiesti galingesnius kabelius ar šviesolaidžius. Kabelinės televizijos taip pat. Vandentiekis nori vamzdynus renovuoti. Ir visi turi mokėti. Bet nuomą ima ne savininkas, savivaldybė, o bendrovė, kuri yra išsinuomojusi šilumos ūkį.

A.Medalinskas. O tie patys energetikai neprižiūri ir jiems patikėto turto. Dažnai matome, kaip žolytė žaliuoja net viduržiemį, nes ten eina šilumos vamzdžiai, ir ne kokie nors energetikai, o žmonės moka už tą žiemą žaliuojančią žolytę. Ką galime padaryti gindami savo teises, kad mums nereikėtų mokėti už energetikų nesutvarkytus vamzdžius?

R.Pilka. Visi šilumos nuostoliai šiluminėse trasose gula ant šilumos vartotojų pečių. Pagrindinė priežastis, dėl ko nėra masiškai renovuojamos trasos, yra kaina. Mano gautais duomenimis, 1 metro šiluminės trasos vidutinė renovacijos kaina siekia apie 5000 litų, o šiluminių trasų renovacijos konkursuose dalyvauja vos keletas įmonių. Tad tikėtis konkurencingos kainos neverta.

A.Medalinskas. Kaip suprantu, jūs bandėte išsiaiškinti, kokie yra tie šilumos nuostoliai?

R.Pilka. Man atsakė, kad tai yra komercinė paslaptis. Formulės, kaip apskaičiuojamos energijos sąnaudos, jie nenori sakyti.

V.Rubavičius. Visi tie nuostoliai, apie kuriuos šnekėjome, yra prekė. Nėra jiems jokio akstino mažinti nuostolių, už kuriuos moka vartotojai. Ir valdžios interesas čia sutampa. Paimti kuo didesnį PVM. Kuo daugiau suvartojama, tuo daugiau pinigų į biudžetą. Todėl valdžios kalbos apie išpūstas sąskaitas slepia bendrą valdžios ir energetikų susitarimą.

A.Medalinskas. Centrinis šildymas yra labiau organizuotas rajonų, o ne atskirų namų principu. Taigi jei vienas namas nusipjauna radiatorius, kiti automatiškai daugiau moka. Ar gali bendruomenė, visi kartu, atsisakyti to centrinio šildymo?

R.Pilka. Reikėtų spręsti miesto lygiu, ar stabdome centrinio šildymo plėtrą, ar ne? Siekiant suvaldyti monopolio diktatą ir plėtrą bet kokiomis kainomis, reikia keisti Šilumos ūkio įstatymą ir daugybę įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų, stabdančių viešųjų pirkimų konkurenciją. Utenoje gyventojai moka 18 centų už šilumos kilovatvalandę, o Vilniuje kažkodėl 23 centus. Ten, kur mažiau įtakos turi monopolininkai, tvarkomasi geriau.

Ar kontroliuojame pinigų judėjimą daugiabučiame name?

A.Medalinskas. Ar toks pat bendras yra verslo ir valdžios interesas, kai kalbama apie gyvenamųjų namų renovaciją?

V.Rubavičius. Žinoma. Žmonės, kurie nori renovuoti savo namus, apsišiltinti ir mažiau mokėti, nesuvokia, kad bet kurio monopolininko apyvarta negali mažėti. Jeigu Vilnius kažkokiu stebuklingu būdu per pusę sumažintų šilumos vartojimą, kas nutiktų? Būtų "baisu�, nes beveik per pusę sumažėtų miesto biudžetas. Todėl per kitą mėnesį turėtų dvigubai pakilti kaina. Čia yra uždaras ratas. Visos renovavimo programos yra naudingos kaip darbo vietų kūrimas. Dėl socialinių priežasčių. Tačiau normali butų ūkių reforma yra įmanoma tik kartu vykdant valstybinę šilumos taupymo, įvairių šilumos tiekimo ūkių pertvarkymo programą.

A.Medalinskas. Be to, jeigu žmonės nevaldo savo namo išlaidų, o jas valdo namų bendrijos vardu jos pirmininkas, jei, ta namų bendrija vienija ne vieną namą, o yra toks savotiškas didelis kombinatas, kam žmogui kišti savo pinigus į tą renovaciją?

K.Papšys. Buvo visas traktatas parašytas, kaip reikia inicijuoti steigti gyvenamųjų namų bendrijas. Bendrijos pirmininkais esą turėtų tapti tie žmonės, kurie seniai ten gyvena, kuriuos visi pažįsta. Bet žinau ne vieną atvejį, kai pensininkui, tapusiam namų bendrijos pirmininku, nurėžė pensiją keliais šimtais litų. Tai kas norės tapti tuo bendrijos pirmininku? Juo labiau kad ir jo poveikis savivaldos valdžiai yra mažai reglamentuotas.

A.Medalinskas. Tai kam valdžia pučia muilo burbulą? Viena vertus, ragina žmones steigti gyvenamųjų namų bendrijas, kita vertus, nesuteikia joms teisių nei daryti įtaką valdžiai dėl sprendimų. Kodėl žmonės turėtų vienytis į tą bendriją, jeigu ji nieko negali?

K.Papšys. Namo bendrija labai reikalinga. Juk šeimininkas turi būti vietoje.

V.Rubavičius. Bet įstatyme numatyta, kad namus gali prižiūrėti tik juridiniai asmenys.

K.Papšys. Gyvenamųjų namų bendrijos pirmininkas atstovauja būtent savininkams. Jis gali samdyti privačią įmonę ir prižiūrėti jos veiklą.

R.Pilka. Kai ką tikrai gali padaryti ir namo pirmininkas. Pavyzdžiui, kieme yra 5 namai po 50 butų, taigi iš viso 250 butų. Jie galėtų išsirinkti vieną atstovaujantį žmogų, kuris gyventojų vardu spręstų, kada tą bendrą kiemą asfaltuoti, valyti, tvarkyti šaligatvį. Tas žmogus pats užsidirbtų atlyginimą, nes atsakingai prižiūrint pastatų prižiūrėtojų veiklą galima būtų sutaupyti lėšų. Bet gyventojai dažnai nesupranta, už kokią priežiūrą moka kiekvieną mėnesį po 50 ar 100 litų. Nesupranta, kiek iš tų mokesčių skiriama darbams, ar kaupiami tie pinigai. Kokie darbai yra atliekami? Visa tai galėtų kontroliuoti vienas žmogus, kurį tikrai atrastume kompetentingą tarp keleto daugiabučių gyventojų. Tačiau tai yra su Savivaldos įstatymu susiję sprendimai, nes tikėtis, jog patys gyventojai taip susiorganizuotų, būtų neprotinga.

V.Rubavičius. Bet dažnai pačių namų bendrijų pirmininkų gyventojai nekontroliuoja. Pirmininkas bendrauja pagal pareigas su didelių darbų vykdytojais. Ir nuo to, kad jis vienam ar kitam užsako namo dalies rekonstrukciją, vamzdžių keitimą, gali gauti savo procentą, gerai uždirbti, šiltai sėdėti ir nenorėti iš tos vietos išeiti. O namo gyventojai nežinos jokių sąmatų, tik apmokės sąskaitas už atliktus ir galbūt net neatliktus darbus.

A.Medalinskas. Gerai, jeigu bendrijoje gyventojų nedaug, vienas namas ar keli. O jeigu ten gyvena keli ar daugiau tūkstančių žmonių ir tokia bendrija liko dar iš sovietinių laikų, pabandyk tada ką nors sužiūrėti ir sukontroliuoti. Tų bendrijų pirmininkai tikrai tapo kunigaikščiais be kontrolės. Bet tegu pabando iš tokios bendrijos koks nors vienas namas išeiti. Reikalaujama, kad tai nuspręstų tūkstantinė bendrija, nors jai net galimybių nėra susirinkti kartu. Visai kaip Michailo Gorbačiovo laikų siūlymas: jei Lietuva nori laisvės, už tai turi balsuoti visa Sąjunga. Kodėl varžomos pavienių namų gyventojų teisės?

V.Rubavičius. Visi supranta, kad tie smulkinimai yra politinės valdžios atėmimas. O kai kalbame apie namų gyventojų bendrijas, tai ir ūkinės valdžios atėmimas iš tų pirmininkų.

A.Medalinskas. Tai kaip panaikinti tuos agropromus? Negalima nei atsiskirti nuo didelių bendrijų, nei atsiskirti nuo centralizuoto šildymo sistemos. XXI amžiaus vergovė?

D.Jokubėnienė. Jeigu savivalda būtų priartinta prie žmonių, tokių problemų nekiltų.

V.Rubavičius. Amerikiečių demokratijos pavyzdys mieste numato patį mažiausią urbanistinio planavimo vienetą, kuris yra vadinamas kaimynyste ("neighbourhood").

O Lietuvoje, kad tai atsitiktų, reikėtų ne vieną įstatymą keisti. Ir politinę sistemą taip pat.

Kodėl valdžia retai girdi vietos bendruomenes?

A.Medalinskas. Tai gal vietos bendruomenės gali pagelbėti žmonėms atsispirti valdžios ir energetikų savivalei? Ar šios bendruomenės yra žmonių rinktos, ar kyla iš iniciatyvos?

D.Jokubėnienė. Įvairiai. Kai kur vietos valdžios iniciatyva atsiranda, kitur patys žmonės susiburia ginti savo teisių. Organizuotos bendruomenės veikia pagal asociacijų įstatymą.

A.Medalinskas. Tokiu atveju, jeigu jūs kokį nors klausimą keliate, valdžia ar energetikai gali paklausti: kas jūs esate tokie, jeigu jūsų niekas nerinko. Ir atrasti toje pačioje teritorijoje, kur jūs gyvenate, kokį žmogų, kuris nepritars jūsų veiksmams ir siūlymams?

D.Jokubėnienė. Žinoma, gali. Tik kad Lietuvoje gyventojai neturi savo atstovų savivaldos institucijose ir vietos valdžioje netgi nėra į ką kreiptis. Nėra net sistemos, kaip į juos kreiptis. Jei jau nusprendi kreiptis į tarybos valdybą, atsako administracija. Teko dalyvauti savivaldybės komiteto posėdyje. Mūsų klausimas buvo vienuoliktas, tad nusprendėme pasiklausyti ir kitų. Koks kilo triukšmas! Komiteto nariai ėmė piktintis, kad dalyvauja pašaliniai žmonės.

A.Medalinskas. Jie užmiršo paprasčiausią dalyką - valdžia turi tarnauti žmonėms, o ne žmonės - jiems. Posėdžiai privalo būti atviri.

D.Jokubėnienė. O jūs pasižiūrėkite kad ir į sostinės savivaldybės tinklalapį. Jeigu domėsitės išrinktais tarybos nariais, nesužinosite nieko. Nėra net biografijų. Nekalbu apie mokesčių deklaraciją ar ką nors panašaus. O juk gyventojams turėtų būti prieinamas ne tik išrinktų politikų sąrašas, bet visa informacija apie juos. Esu Vilniaus savivaldybės Etikos komisijos narė, jau metus apie tai kalbu, bet, atrodo, niekam tai nerūpi. Savivaldybės tarybos nariai dirba komitetuose. Kaip gyventojui sužinoti, ką jie ten svarsto, ką nusprendė? Niekur viešos informacijos, ataskaitų, posėdžių grafiko nerasite. Nors įstatyme rašoma: "Savivaldybės gyventojai ir jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų sprendimų projektais ir priimtais sprendimais."

A.Medalinskas. O į jus žiūri kaip į individus ar kaip į bendruomenės atstovus?

A.Jokubėnienė. Įvairiai. Aktyvus teritorinių vietos bendruomenių kūrimasis Lietuvoje - unikalus reiškinys Europoje, atkreipęs ir užsienio mokslininkų dėmesį. Tai visuomenės atsakas į nebaigtą teritorinę administracinę reformą ir savivaldos seniūnijose stygių. Jeigu žmonėms blogai, teisinėje demokratinėje valstybėje jie turėtų kreiptis ne į savo namo bendriją ar vietos bendruomenę, o į demokratiškai išrinktus atstovus. Bet Lietuvoje jie kreipiasi į mus.

A.Medalinskas. Bet jeigu vietos bendruomenės ir turėtų galimybę rinkti savo atstovus į savivaldybę, kaip jie galėtų pakeisti bendruomenių ar namų bendrijų veiklą? Kartkartėmis toks savivaldybės narys gal ir atkreiptų dėmesį į tas problemas, nors aišku, gali būti ir žmogus, kuris skirs tam nuolatinį dėmesį. Bet kaip jis viską aprėps?

D.Jokubėnienė. Šiuos atstovus normalioje valstybėje renka nuo nedidelės teritorijos ir gyventojų skaičiaus. Tada ir tvarkytis įmanoma.

V.Rubavičius. Gali būti renkami ir seniūnai. Europoje yra daug gerų pavyzdžių, kurie rodo, kad ir mūsų seniūnijos turėtų būti mažesnės. Demokratinėje visuomenėje neįmanoma tvarkyti reikalų, kai to vietos valdžios lygmeniu turėtų imtis, pavyzdžiui, 40 tūkst. žmonių. Kas juos suburs į vieną vietą, išsiaiškins visų interesus? Kai Prancūzijoje prasidėjo decentralizavimo ir visuomenės dalyvavimo programa, visuomenė buvo paskatinta burtis į komunas ir išsirinkti vadovus. Į tas komunas gali burtis maždaug keli šimtai vietos gyventojų, kaimynų. Jiems ir suteikiama teisė tvarkyti savo gyvenimą bei naudotis dalimi įvairių mokesčių. Be komunos pritarimo neįmanoma jokia statyba ir kitokia veikla. Tokia vietos bendruomenė gali susirinkti, išsiaiškinti savo interesus ir iškelti savo atstovus į valdžią.

A.Medalinskas. Keli šimtai žmonių? Lietuvoje tai jau galėtų būti didelė namų bendrija. Arba bendruomenė mažame miestelyje ir gyvenvietėje.

V.Rubavičius. Būtent. Ir ji turėtų tokią galią, kokios šiandien Lietuvoje neturi nei namų bendrija, nei vietos bendruomenė.

Reali veikianti savivalda

A.Medalinskas. Problemas reikia pradėti spręsti ne steigiant gyvenamųjų namų bendrijas ar vietos bendruomenes, o kuriant realią savivaldą valstybės lygiu? Nors pripažinkime, kai kurios vietos bendruomenės daug nuveikė, gindamos savo interesus.

D.Jokubėnienė. Lietuvoje savivaldybės yra toli nuo žmonių, nes jos labai stambios. Vilniaus mieste - per 500 tūkst. gyventojų, o mums atstovauja tik 51 savivaldybės tarybos narys. Niekur taip nėra. Lietuvoje turime tik 60 savivaldybių. Nekalbu apie senąją Europą, bet net postkomunistinėse Vidurio Europos valstybėse jos nepalyginamai mažesnės. Štai Čekijoje net 80 proc. vietos savivaldybių neturi ir 2 tūkst. gyventojų. Panašiai ir Vengrijoje, Slovakijoje, Lenkijoje. Plotu panašioje Latvijoje lokalinės savivaldos lygmuo išlaikytas, savivaldybės čia nedidelės, veikia net 532 valsčių ir miestų savivaldybės. Per tuos 20 metų Lietuvoje nebuvo politinės valios įvykdyti teritorinę-administracinę reformą.

V.Rubavičius. Ir iki šiol Lietuvoje galioja partinių vienvaldystės principas. Savivaldybes valdo partijų nomenklatūra. Partijų politikai teigia, kad Lietuvoje yra priimti visi įstatymai, užtikrinantys savivaldą ir leidžiantys žmonėms veikti, bet tai yra netiesa.

A.Medalinskas. Dabar partijoms konkurenciją galės sudaryti ir visuomeniniai judėjimai, tačiau kai kurie iš jų, pavyzdžiui, "Taip", įkurtas Artūro Zuoko, galbūt tik širma ankstesnei veiklai paslėpti, kai A.Zuokas kaip partijos vadovas buvo meras ir "prichvatizavo" miestą, tapdamas labai pasiturinčiu žmogumi. Nors mero alga tokių turtų lyg ir neužtikrina. Ir visuomenė niekaip negali tai savivalei pasipriešinti. Taip pat valdė ir kiti po A.Zuoko atėję merai. Tai irgi savotiška XXI amžiaus vergovė Lietuvoje. Ten, kur turėtų būti savivalda.

V.Rubavičius. Kai visuomenė negali tvarkyti savo gyvenimo, ji tampa priklausoma nuo politikų ir valdžios sprendimų, taip pat nuo politikų sandėrių su verslininkais, ypač - monopolininkais. Politikams tokiomis sąlygomis valdyti patogiau - jokios atsakomybės. Ir pelningiau. Valdžia priešinasi tiesioginiam atstovavimui savivaldybėse. Politinis elitas aiškiai suvokia, kad tiesioginis atstovavimas reiškia vieną svarbų dalyką - reikės dalytis valdžia su visuomene.

D.Jokubėnienė. Tik mažose savivaldybėse efektyviau gali būti tvarkomi viešieji reikalai. Reikia arba mažinti pačias savivaldybes, arba pereiti prie dviejų pakopų savivaldos. Taip žmonės išmoktų patys tvarkytis, išsirinkę atstovus į seniūnijos tarybas. Kaip rinkti seniūną, irgi spręstų patys.

K.Papšys. Dabar seniūnas yra administracijos dalis, o ne bendruomenės renkamas ir jai atstovaujantis žmogus. Jis yra skiriamas, kaip ir į valstybės tarnybą. Todėl, matyt, tikrai būtų tikslinga pamąstyti apie seniūnų rinkimus. Neseniai pataisytame įstatyme ir toliau yra numatyta, kad seniūnas turi būti skiriamas, bet dabar jau ne tik pagal valstybės tarnybos įstatyme numatytą tvarką, bet ir konkursu. Konkurso komisija turi būti sudaryta iš septynių žmonių, iš jų ne mažiau kaip trys, bet ne daugiau kaip keturi turi būti tos gyvenamosios bendruomenės atstovai seniūnaičiai. Vilniuje ir kituose mūsų didžiuosiuose miestuose ši procedūra yra užblokuota. Nes tokia tvarka paskyrus seniūną, jis kartu būtų atskaitingas ir jo kandidatūrą palaikiusiems seniūnaičiams. Ir galėtų atėjęs į savivaldybę nebijoti, kad jį išmes, jei pasipriešins centrinės valdžios sprendimui.

D.Jokubėnienė. Tas seniūnaičių rinkimas - tik demokratijos parodija. Jei jau suskirstėme teritoriją seniūnaitijomis, rinkime per organizuojamus savivaldos rinkimus tikrus atstovus. Jie ir bus seniūnijos tarybos atstovai. Bet turime įteisinti tą savivaldą žemiausiu lygmeniu, deleguodami jai ir finansus, ir kompetencijas. Krokuvoje panašaus dydžio kaip Vilniaus Žvėryno rajonas renka į seniūnijos tarybą net 17 narių ir seniūną. Žinoma, turi ne tiek galių kaip Prancūzijoje, bet kur kas daugiau nei Lietuvos seniūnijos.

A.Medalinskas. Šie savivaldybių rinkimai jau vis tiek vyksta. Ar galima pareikalauti, kad po jų peržiūrėtume savivaldos įstatymus, įskaitant ir tai, kad vietos bendruomenės pačios galėtų rinkti seniūnus, o ne juos skirtų miesto valdžia?

V.Rubavičius. Reikia keisti ne tik seniūnų skyrimo tvarką, bet ir jų galias. Vakarų demokratijos šalyse kartu su seniūnų ar kitų vietos valdžios pareigūnų rinkimais jiems atiduodama ir dalis politinės ekonominės valdžios. Dalis mokesčių, dalis biudžeto. Teisiškai būtinai turi būti derinami visi statybos projektai ir t. t. Tai yra svarbiausia. Jei to nebus, vien tik išrinkus seniūną niekas nepasikeis.

A.Medalinskas. Būtent. Reikia seniūnijas kurti pagal demokratinį modelį, atimant dalį centrinės miestų ar rajonų valdžios galių ir perleidžiant jas vietos bendruomenių išrinktiems seniūnams. O kol tie įstatymai būtų priimti, seniūnus galima skirti tik kaip laikinai einančius pareigas. Šie seniūnai turėtų stimulą gerai dirbti, tapti viešais asmenimis, ne tik priklausyti nuo centrinės valdžios, kad žmonės ir vėliau juos išrinktų.

V.Rubavičius. Manau, kad tai būtų žingsnelis į tą pusę kartu su kitais žingsneliais, kuriuos reikia žengti, smulkinant seniūnijas į mažesnius darinius.

A.Medalinskas. Ar galima tą mažesnę grandį suformuoti po rinkimų?

D.Jokubėnienė. Kas tuo užsiims, juk rinkimai brangiai kainuoja.

A.Medalinskas. Taupant lėšas, galima rinkti seniūnus per kitus rinkimus. Pavyzdžiui, Seimo. Dabar per savivaldybių rinkimus šitą valdžią išrenkame ir pradedame atitraukinėti jos galias žemesnės grandies link. Seniūnijų link.

V.Rubavičius. Kas atitraukinės? Kokia jėga gali tai padaryti?

A.Medalinskas. Visuomenė. Ji gali paskatinti valdžią priimti atitinkamus įstatymus. Jei atkreiptume dėmesį į rinkimų apylinkių dydį, kaip yra nustačiusi Vyriausioji rinkimų komisija, jos suformuotos gerokai mažesniam žmonių skaičiui nei seniūnijos. Kiti rinkimai yra Seimo rinkimai. Ir žmonės eis balsuoti ne į kokią nors didžiulę apygardą, o į savo apylinkę. Tai gal būtų įmanoma, paskyrus laikinus seniūnus, priimti įstatymo pataisą, kur seniūnijos jau per Seimo rinkimus galėtų būti formuojamos tų apylinkių pagrindu?

D.Jokubėnienė. Bandyti galima. Visuomenės, mokslininkų siūlymų buvo daug. Tik jie atsimušė kaip į sieną. Jei tai ir būtų įgyvendinta, reikėtų garantuoti, kad išrinkti seniūnijose seniūnai jau turėtų ir reikiamas galias. Kitaip tai vėl būtų tik žmonių apgaudinėjimas.

K.Papšys. Ir dabar Vietos savivaldos įstatymas sako, kad savivaldybės taryba susideda iš bendruomenės, o ne iš partijų ar kitokių politinių darinių atstovų. Tačiau niekas to nenorėjo vykdyti Lietuvoje. Taip pat svarbu, kad išrinktas seniūnas gyventų toje seniūnijoje. Jis turi pažinoti savo bendruomenę ir jausti ten savo šaknis.

V.Rubavičius. Beje, smulkusis ir vidutinis verslas kaip tik yra seniūnijų lygio. Lenkijoje būtent šiuo lygmeniu ir veikia dauguma smulkiojo bei vidutinio verslo, o pajamos per mokesčius lieka vietoje ir daro įtaką vietos valdžiai. Žinoma, tai yra politinės sistemos reformos arba valstybės demokratizacijos strategijos reikalas. Tai nelengva įgyvendinti, nes žmonės yra nuo valdžios visiškai atskirti. Ir sudėtinga priversti valdžią atsisakyti bent dalies savo valdžios, tačiau demokratiniame pasaulyje receptų, kaip tai padaryti, tikrai daug. Savivaldos pagrindas yra tam tikroje vietoje, tam tikroje teritorijoje gyvenantys žmonės, vienaip ar kitaip vienas kitą pažįstantys ir turintys galią susivieniję tvarkytis savo gyvenamojoje vietoje. Ir rinkti tuos, kurie atstovautų jų interesams. Į jų interesus demokratinėse valstybėse aukštesnė valdžia ne tik atsižvelgia, bet ir jų paiso.

 

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"