TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Imigrantų problema Lietuvai negresia

2015 01 29 6:00
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Įvykus tragiškiems, su imigracijos procesais susijusiems įvykiams Vakarų Europoje, neigiamų vertinimų kitataučių atžvilgiu pasigirsta ir Lietuvoje. Tačiau tokių grėsmių negalima dirbtinai perkelti į mūsų šalį, nes čia situacija visai kitokia.

Nuo 2005 metų Etninių tyrimų institutas stebi ir nagrinėja Lietuvos etninių mažumų, migrantų padėtį, renka ir analizuoja duomenis apie integracijos prielaidas ir problemas. Atskleidžiamos gana įdomios besiformuojančių reiškinių detalės. Apie tai - pokalbis su Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto jaunesniuoju mokslo darbuotoju dr. Karoliu Žibu.

Uždara visuomenė

- Kas labiausiai stebina darant tyrimus?

- Kai užsienyje įvyksta tokie tragiški įvykiai, pavyzdžiui, kaip šiemet Paryžiuje ar 2005 metais sprogimai Londone, domėjimasis migracijos procesais padidėja. Deja, tie užsienyje vykstantys procesai kaip grėsmė dirbtinai perkeliami į Lietuvą. O iš tikrųjų jų negalima sieti. Mūsų šalis dalyvauja visai kitokiame tarptautinės migracijos tinkle. Lietuva labiau yra ta valstybė, kuri siunčia migrantus, o ne juos priima. Mūsų šalyje nėra jokių prielaidų kalbėti apie procesus, kurie vyksta kitose šalyse.

- Ar visuomenės nuomonė apie migrantus priklauso nuo to, su kokiomis imigracijos problemomis toje šalyje susiduriama?

- Į šį reiškinį reikia žvelgti plačiau. Europos Sąjungos (ES) tyrimai rodo, kad šalyse, kurios turi dideles imigrantų bendruomenes, visuomenė jų atžvilgiu yra tolerantiškesnė. O šalyse, kur migrantų bendruomenių nėra arba jos labai mažos, išsiskaidžiusios, visuomenės nuostatos jų atžvilgiu yra neigiamos. Lietuva yra iš tų šalių, kuriose vyrauja neigiamos migracijos suvokimo nuostatos. Mūsų šalyje egzistuoja nuostata, kad migrantai gali sukelti socialinių neramumų, žmonėms neatrodo, kad migrantai gali praturtinti kultūrinį gyvenimą. Kodėl taip yra, sunku atsakyti. Viena priežasčių ta, kad esame uždarų kultūrinių nuostatų visuomenė.

Pastebėjome, kad mūsų visuomenė linkusi teigiamai vertinti migraciją iš Lietuvai kultūriškai artimų šalių: Latvijos, Lenkijos ir net Rumunijos, Bulgarijos. Po jų eitų Rusija, Baltarusija, Ukraina. Didžiausia distancija atsiranda kultūriškai tolimų šalių - Kinijos, Turkijos, Afrikos valstybių ir ypač Sirijos - atžvilgiu. Tai yra susiję ne su skirtinga religija, o su etniniais stereotipais.

Kai Lietuva dirbtinai tapatinama su užsienyje kilusiomis problemomis, visuomenės nuostatos imigrantų atžvilgiu tampa dar neigiamesnės, nei buvo iki tol. Pavyzdžiui, kai darėme tyrimą po 2005 metais Londone įvykusių sprogimų, apklaustųjų nusistatymas Lietuvoje gyvenančių musulmonų, juodaodžių atžvilgiu dar pablogėjo. Ir tai įvyko ne dėl to, jog imigracija būtų padidėjusi, o dėl to, kad viešasis diskursas buvo sutelktas į islamą, musulmonus, terorizmą, imigraciją apskritai.

Taigi visuomenės nuostatas formuoja ne patirtis, ne sąveika su imigrantais, bet viešajame diskurse vyraujančios nuostatos. Mūsų tyrimai byloja, kad tiesioginį kontaktą su imigrantais turi labai maža visuomenės dalis. Tačiau gerokai didesnė jos dalis teigia, kad nenorėtų su jais gyventi kaimynystėje, išnuomoti jiems buto, nepritartų užsieniečių integracijos priemonėms. Apie tuos, kurių nepažįsta, sukuriami mitai, ir būtent jie formuoja didesnę socialinę distanciją. Kaimynus imigrantus turinčiųjų Lietuvoje yra tiek nedaug, kad net negalime daryti tyrimo apie jų nuostatas.

Nesame patraukli šalis

- Kiek tas nuostatas lemia ekonominis aspektas?

- Lietuvoje žmonės mano, kad imigrantus išlaiko mokesčių mokėtojai, nors taip nėra. Mūsų šalies imigracijos politika yra gana griežta, atvykėliams reikia įrodyti, kad jų šeimos turi pajamų ir galės save išlaikyti. Lietuvoje imigrantai dirba, moka mokesčius, kuria verslą, darbo vietas ir net įdarbina lietuvius.

O mitas, kad imigrantai yra išlaikomi visuomenės, atėjęs iš Vakarų Europos, kurioje manoma, jog daugelis imigrantų gyvena iš pašalpų. Didžioji Britanija pastaruoju metu kalba, kad po ES plėtros didelis emigracijos srautas iš Rytų Europos, paskui iš Rumunijos ir Bulgarijos sukūrė pagrindą diskusijoms, jog imigrantai (pigi darbo jėga) iš darbo rinkos gali išstumti vietos gyventojus. Tai, kas kalbama Vakarų Europoje, perkeliama į mūsų šalį ir priimama kaip potenciali grėsmė Lietuvai.

- Gal bijome labiau, nes esame maža šalis ir mums milijonas imigrantų būtų visai kas kita nei, pavyzdžiui, Vokietijai? Gal tai irgi prisideda prie neigiamo nusiteikimo?

- Taip, milijonas kitataučių Lietuvai būtų visai kas kita. Tačiau tai neįmanoma, ir taip neįvyks. Lietuva su Vakarų Europos šalimis negali konkuruoti atlyginimais. Lietuva nėra ta šalis, į kurią norėtų atvykti darbo imigrantai, kaip jie nori vykti į Didžiąją Britaniją, Švediją ar Norvegiją. Didelė dalis pabėgėlių, kurie atvyksta į Lietuvą, nenori čia pasilikti, jie nori vykti į kitas šalis, kuriose integracijos politika, socialinės paslaugos daug kokybiškesnės. Tad nei pabėgėliams, nei darbo imigrantams Lietuva nėra tikslo šalis, ji - tik tranzito kraštas.

Tačiau pastaruoju metu jau yra užuomazgų, kad kai kurie užsieniečiai atranda Lietuvą kaip savo imigracijos tikslo šalį, su ja sieja savo ateitį, kuria verslą. Tik tai yra labiau išimtis, o ne taisyklė.

- O ar labai skurdžioms šalims Lietuva negali būti tikslas?

- Emigruodami žmonės vis tiek renkasi geresnį arba geriausią variantą. Vakarų Europos šalyse ne tik atlyginimai, bet ir migracijos politika, mobilumas darbo rinkoje yra gerokai patrauklesni nei Lietuvoje.

Be ekonominių aspektų, migracijos procesus skatina ir migracijos tinklai. Migracija jau yra ir socialinis reiškinys. Kai kuriose ekonomiškai stabiliose valstybėse (Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse) didelės imigrantų bendruomenės sukuria neformalią paslaugų teikimo savo šalies kilmės piliečiams, integracijos infrastruktūrą. Tai skatina žmones vykti būtent ten.

- Bet kodėl imigrantai nenori integruotis? Bent jau tokius teiginius girdime iš Vokietijos, Prancūzijos.

- Nuostata, kad jie nenori integruotis, sakyčiau, yra klaidinga. Jie nori integruotis. Tačiau reikia suvokti, kad, kaip rodo absoliuti dauguma visų ES šalyse atliekamų tyrimų, imigrantai dirba prasčiausiame darbo rinkos sektoriuje (pavojingus, mažai apmokamus, neprestižinius darbus, kurių ES piliečiai dažnai nenori dirbti). Pavyzdžiui, musulmonų nedarbo lygis daug didesnis nei daugumos visuomenės, švietimo rodikliai - mažesni. Tai veda prie socialinės atskirties, skurdo, prie socialinių ryšių ir išteklių neturėjimo. Žmonės atvažiuoja dirbti į tą sritį, kur labiausiai trūksta darbo jėgos. Kadangi ES labiausiai trūksta nekvalifikuotos darbo jėgos, būtent tas vietas ir užima imigrantai. Pakilti į geresnį sektorių, į aukštesnį socialinį statusą jiems yra labai sunku, o dažnai ir neįmanoma.

Dauguma imigrantų Lietuvoje yra pakankamai integravęsi, nes čia nėra didelių jų bendruomenių ir jie gyvena lietuvių apsupty. / Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Švietimas, darbo užimtumas, būstas, o kartu ir diskriminacija rinkoje ir sukuria gana uždaras imigrantų bendruomenes, dar vadinamas migrantų kvartalais, getais. Be to, yra ir struktūrinė, institucijų diskriminacija. Imigrantų vaikams sunku patekti į kai kurias mokyklas ir turėti tokio pat lygio išsilavinimą kaip tos šalies piliečių.

Labai dažnai, net ir esant pozityviai integracijos politikai, daug kas priklauso nuo visuomenės nuostatų. Jei, pavyzdžiui, Lietuvoje turėtume natūralizuotą imigrantą juodaodį, tai jis de jure turėtų visas teises, net ir balsavimo. Tačiau de facto jis vis tiek jaustųsi diskriminuojamas tam tikrose srityse. Tas diskriminavimas nebūtų susijęs su imigracijos politika, o tik su visuomenės nuostatomis, kurias jis pajustų iš darbdavių, būstus nuomojančių savininkų, socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos paslaugų darbuotojų. Kiekvienas jų turi savus įsitikinimus, o tie įsitikinimai, deja, dažnai būna stereotipiški.

Kinai ir turkai Lietuvoje

- Jūsų disertacijos tema buvo "Kinų ir turkų imigrantai Lietuvoje; imigracijos kilmė, tęstinumas ir migracijos tinklo formavimas". Ką galite pasakyti apie šių bendruomenių ypatumus?

- Lietuvoje šios grupės yra labai mažos - vos po kelis šimtus kinų ir kelis šimtus turkų. Abi grupės Lietuvoje kuria smulkius verslus, skiriasi tik šeiminis statusas. Versle dažniausiai dalyvauja tik vienas iš turkų šeimos narių. Kinai praktikuoja šeimos verslą. Atidaręs restoraną kinas pasikviečia savo šeimą, kiną virėją - taip migracijos tinklas plečia migraciją.

Kinai nėra labai matomi visuomenės gyvenime todėl, kad egzistuoja toks reiškinys kaip kinų kvartalas. Jie ten turi būstą, darbą, restoranus, mokyklas. Dėl to jų gyvenimas tampa uždaresnis. Kinai Lietuvoje dažniausiai gyvena su savo iš Kinijos atvykusia šeima, bendrauja su kitais kinais. Todėl jų ryšys su visuomene yra siauresnis.

Turkai, kadangi dažniausiai jų šeimos Lietuvoje būna mišrios, turi daugiau socialinių ryšių ratą su Lietuvos piliečiais. Jie visuomenės gyvenime dalyvauja daug plačiau.

Deja, ir vieni, ir kiti teigia patiriantys neigiamų visuomenės nuostatų. Vėl pasikartosiu - Lietuva yra kultūriškai uždara šalis, kitoms kultūroms, kurios skiriasi nuo Lietuvos, visuomenė nelinkusi labai pritarti.

- Jei šios grupės kuria savo verslus, Lietuvą jau laiko savo migracijos tikslo šalimi?

- Imigrantų grupės turi skirtingas gyvenimo strategijas. Kuriantiems verslą mūsų šalyje kinams tai yra lyg priemonė norint pasiekti kitą tikslą - gerą vaiko išsilavinimą. Kai kurie jų man pasakė: "Kai mano vaikas įgis aukštąjį išsilavinimą, mano misija šiame gyvenime bus baigta." Lietuvoje jie jaučiasi gerai, Vilnius jiems patinka, nes jis nėra sausakimšas, jie patenkinti miesto infrastruktūra, vaikų darželiais. Dažniausiai vaikus leidžia į lietuviškus arba rusiškus vaikų darželius (absoliuti dauguma atvykusių kinų moka rusų kalbą). Nemenką vaidmenį vaidina ir Šengeno erdvė. Turintieji nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje gali nevaržomai keliauti po Šengeno šalis. Tokias gyvenimo Lietuvoje galimybes jie vertina. Paklausti, ar jie norėtų turėti Lietuvos pilietybę, sako apie net negalvojantys. Dažniausiai neketina čia gyventi iki pensijos. Dabar jiems čia gera, todėl ir gyvena.

Turkai dažniausiai koncentruoja savo verslą į mažytes kebabines - turkiško greitojo maisto užkandines. Jos ekonomiškai yra labai nestabilios, dažnai kebabines vienas kitam perparduoda. Tai, matyt, yra dėl to, kad jie daug į šį verslą neinvestuoja, nors ir pajėgūs tai daryti. O neinvestuoja dėl griežtos migracijos politikos. Juos stabdo tai, kad jie nežino, ar, pavyzdžiui, po metų toliau gaus leidimą gyventi Lietuvoje.

Rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai į Lietuvą atvyksta ne kurti verslo, o dažniausiai dėl šeimos susijungimo. Visuomenės nuostatos jų atžvilgiu yra teigiamesnės nei kinų, turkų ir juo labiau afrikiečių, sirų atžvilgiu.

Atsargus požiūris

- O jeigu palygintume Lietuvos ir kitų Europos šalių migracijos politiką?

- ES šalys reitinguotos pagal 164 politinius indikatorius. Pagal migracijos politikos indeksą Lietuva nuo 2007 metų iki dabar yra viena tų šalių, kuriose imigrantams sukuriama aplinka yra viena prasčiausių. Lietuva nesiekia ES vidurkio, ją galima priskirti prie konservatyvesnių visuomenių, kurios labai atsargiai žiūri į migracijos procesus. Reikia tikėtis, kad lietuviai pastebės ir teigiamų migracijos bruožų. Juk tai ir inovacija ekonomikai, socialiniams, kultūriniams poreikiams.

Laisvesnės imigracijos politikos reitingų lentelės viršuje yra Švedija, taip pat Portugalija, kuri per pastaruosius metus labai pasikeitė. Portugalai, supratę, kad vien imigracijos ribojimas, griežtinimas nieko gera neduos, pradėjo keisti savo įstatymus. Labai svarbu suprasti, ką reikia daryti su jau šalyje gyvenančiomis užsieniečių imigrantų grupėmis, kaip jas įtraukti į politinį (bent vietos lygmeniu) gyvenimą, kaip jas paversti visaverčiais visuomenės nariais.

Lietuvoje apie užsieniečių integraciją anksčiau nebuvo daug kalbama, tačiau 2014 metais buvo sukurtos migracijos politikos gairės, jose buvo išskirtas atskiras poskyris - užsieniečių integracija. Vyriausybė patvirtino užsieniečių integracijos veiksmų planą. Pernai šioje srityje įvyko daugiau pokyčių nei per pastaruosius dešimt metų. Lietuva, matydama užsienio šalių patirtį, pradėjo galvoti ir apie Lietuvoje jau gyvenančius imigrantus.

- Gal tai susiję su mažėjančia darbo jėga Lietuvoje?

- Iš esmės, taip. Lietuvoje trūksta ir pigios, ir kvalifikuotos darbo jėgos, tad liberalizuojama darbo migracijos politika. Šiaip darbo imigrantas negali atvykti, jį pasikviesti, atsivežti gali tik darbdavys. Darbo imigrantai neturi nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje, be to, jie būna susaistyti su viena darbo vieta, neturi teisės dairytis į kitus darbus. Statusas tų, kurie Lietuvoje kuria verslą, jų šeimų narių yra geresnis nei atvykusiųjų pagal darbo leidimus. Turintys nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje užsieniečiai gali balsuoti vietos rinkimuose, būti išrinkti į vietos tarybas.

Liberalizuojant darbo migracijos rinką kol kas nekalbama apie integracijos politiką, tačiau, manau, po kelerių metų bus atkreiptas dėmesys ir į integraciją.

- Lietuva gali pasimokyti iš Vakarų Europos migracijos politikos klaidų?

- Be abejo. Lietuvos situacija tikrai yra gera. Su imigrantais tokių problemų, kokių turi daugelis Vakarų Europos šalių, neturėsime. Tai nesusiję su imigrantų bendruomenių dydžiais, tai priklauso nuo to, kad mūsų valstybė užsienio politikos srityje nėra tokia matoma musulmoniškiems kraštams. Mūsų nemato kaip pagrindinio sąjungininko Sirijoje ar Irake. Tie tragiški įvykiai, kurie įvyko Londone ir Paryžiuje, nėra susiję su imigracija, jie yra susiję su tų šalių užsienio politika.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"