TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Informacinių karų frontuose dega tiesa

2013 03 25 6:00
V.Mamontovas: "Nemaloniausias dalykas dėl požiūrio į Lietuvą ir lietuvius, su kuriuo man teko susidurti Rusijoje, yra abejingumas, nežinojimas, kas čia vyksta ir apskritai ar egzistuojate." /Oresto Gurevičiaus nuotrauka

Įtakingo Rusijos dienraščio "Izvestija" prezidentas Vladimiras Mamontovas tvirtina, jog klaidinga manyti, kad jo šalyje į Lietuvą žvelgiama kaip į priešišką valstybę arba išgyvenama dėl mūsų priešiškumo. 

Žinomas Rusijos žurnalistas V.Mamontovas mano, kad Rusijoje nėra kliūčių dvišaliam politiniam bendradarbiavimui su Lietuva stiprinti. Tačiau kaimynei nepatinka mūsų politikų reikalavimai atlyginti sovietų okupacijos žalą. Esą tai neteisinga ir negerina politinio klimato.

Apie Lietuvos ir Rusijos santykius, spaudos laisvę ir pavojus žurnalistams, informacinius karus - "Lietuvos žinių" interviu su laikraščio "Izvestija" prezidentu Vladimiru Mamontovu.

Abejingi Lietuvai

- Apklausos rodo, kad nemažai Rusijos gyventojų vertina Lietuvą kaip nedraugišką šalį. Kodėl?

- Pirmiausia pasakykite man, kokia tai apklausa? Kas ją atliko?

- Maskvoje įsikūrusio Levados centro apklausos duomenys rodo, kad daugiau kaip 50 proc. Rusijos gyventojų laiko Lietuvą nedraugiška, priešiška valstybe, kaip ir Gruziją, Latviją.

- Tokius dalykus reikia labai aiškiai formuluoti. Deja, negalime atsispirti nuo to, kaip tiksliai sociologai suformulavo klausimą. Jūs pavartojote žodį "nedraugiškai", galbūt "atsargiai", o toliau prasideda - "priešiškai", "pavojingai". Tai labai skirtingi dalykai.

Paminėjote Gruziją. Kaip galime vertinti šalį, su kuria nepalaikome diplomatinių santykių, prezidento Michailo Saakašvilio režimą? Bet ar dėl to Rusijoje nedraugiškai žiūrima į gruzinus? Tikrai ne. Mūsų šalyje toliau veikia gruziniški restoranai, didelio populiarumo sulaukia senieji gruzinų filmai. Apskritai simpatijos yra toks dalykas, kuris gali susvyruoti arba net išnykti, ypač dėl tokių veiksmų, kuriuos vykdė M.Saakašvilis. Tačiau ir tai gana sudėtinga.

Nemaloniausias dalykas dėl požiūrio į Lietuvą ir lietuvius, su kuriuo man teko susidurti Rusijoje, yra abejingumas, nežinojimas, kas čia vyksta ir apskritai ar egzistuojate. Be abejo, kai kurie žmonės ir politikai žino, kas vyksta Lietuvoje. Be to, nemažai daliai mūsų gyventojų nepatinka jūsų valdžios politika, kai pabrėžiami dalykai, kurių, mano nuomone, būtų galima ir neakcentuoti. Į juos derėtų žiūrėti kitaip, dialektiškai, kaip tai daro daugelis Lietuvos ir Rusijos inteligentų, mokslininkų, plačiai mąstančių žmonių. Kai į viską žvelgiama plačiau, politinėms klišėms lieka vis mažiau vietos.

Man regis, klaidinga manyti, kad Rusijoje į Lietuvą žiūrima kaip į priešišką šalį arba išgyvenama dėl jos priešiškumo. Mažai kas dėl to baiminasi, nedaug kas tuo tiki. Kaip ir sakiau, mane labiausiai jaudina abejingumas valstybėms, su kuriomis išgyvenome nemažą savo istorijos tarpsnį.

- Ką pats manote apie Lietuvą?

- Esu ne jaunas, neseniai atšvenčiau 60-ąjį gimtadienį. Negaliu neprisiminti sovietmečio. Žinau, kad žmonės jį vertina labai skirtingai. Vieni tuos laikus vadina okupacija - tiek Rusijos, tiek Lietuvos. Kai kurie į tą laikotarpį žiūri apologetiškai, mano, kad Sovietų Sąjunga buvo civilizacijos viršūnė. Nieko panašaus. Ir viena, ir kita yra netiesa, klišių klijavimas.

Gimiau Tolimuosiuose Rytuose, Vladivostoke. Tai - Dievas žino kur. Ten Japonija, Kinija, Korėja gerokai arčiau negu Lietuva. Kai pirmą kartą atvykau į Pabaltijį, jaučiausi kaip patekęs į kitą šalį, kitokią realybę, žmogiškų santykių klimatą, kultūrą. Tai man labai patiko ir mane įkvėpė. Žinojau apie sunkias gyvenimo, praeities peripetijas, istoriją, kaip gyveno lietuviai. Puikiai supratau, kad Lietuva - maža valstybė, perėjusi ypač vingiuotą istorijos kelią, ir jai sunku identifikuotis. Dideliu Lietuvos pranašumu laikau užsispyrimą išlaikyti identitetą. Jūs, lietuviai, norite jį išsaugoti. Tai labai svarbu.

Tačiau yra ir mažų, bet svarbių niuansų. Mano, V.Mamontovo, identitetą sudaro tvirtas supratimas, kad rusų tauta, Rusija yra sukurtos ne tik rusų. Ir tai švelniai pasakyta. Pradedant Aleksandru Puškinu ir baigiant Piotru Čaikovskiu, kurio pavardė turi akivaizdžiai lenkiškas šaknis. Įtakos Rusijos ir mano, kaip ruso, pasaulėžiūrai formuotis turėjo poetai, rašytojai, valstybės veikėjai, karvedžiai. Todėl man Lietuva - maža, tačiau labai svarbi mentaliteto dalis. Skaitau Tomą Venclovą. Koks tai žmogus! Nenuostabu, kad jis - Josifo Brodskio draugas, pasaulio žmogus. Man svarbu tai žinoti, prisiminti nuostabius sovietinio laikotarpio lietuvių aktorius. Gaila, kad dabar mažai ką matau.

Nepatinka aštrios kalbos

- Oficialūs Rusijos ir Lietuvos santykiai gana įtempti. Kokias svarbiausias problemas įžvelgiate šioje srityje?

- Nesu didelis ekonomikos žinovas, bet, man regis, šioje srityje nėra viskas taip blogai. Ekonomika, prekybos ryšiai, žmonių santykiai labai svarbūs. Su malonumu savo parduotuvėje pirkčiau lietuviškus pieno produktus. Tačiau laukinė standartizacija lemia, kad dauguma gyventojų perka baltarusiškus produktus, nes jiems dar netaikomas "europinis standartas".

Turime kuo mainytis, prekiauti, apie ką kalbėti, prisiminti - net sudėtingą bendrą istoriją, karą. Ką čia šnekėti apie karą! Prisiminkime, kaip nuo XV amžiaus mezgėsi istoriniai santykiai. Turiu Kijeve draugą - ukrainietį nacionalistą. Kai tik nuvažiuoju į svečius, jis užverčia mane savo nacionalistinėmis pažiūromis. Įdėmiai išklausau jį. Kartą paklausiau: "Kodėl savo draugams amerikiečiams to nepasakoji?" Bičiulis atsakė, kad amerikiečiai jo neklauso, nes jiems neįdomu. Tai labai svarbus dalykas. Kai nubrėžiamos ribos, net žmogaus, visuomenės viduje, kur, pas ką su savo skausmu ir nelaimėmis eisi? Kad ir kaip būtų keista, eisi ne pas svetimą klausytoją, o pas tą, kuris tave supras. Galbūt jis nesutiks su tavimi, bet supras.

- Ko reikia, kad dvišalis bendradarbiavimas sustiprėtų politiniu lygiu?

- Rusijoje jokių kliūčių tam nėra. Žinoma, jeigu jūsų politikai su atkaklumu, kurį galima naudingiau panaudoti kitur, viską kreips į okupacijos žalos atlyginimą, tai bus neteisinga ir politinio klimato nepagerins. Kai tik prasideda pernelyg aštrios kalbos apie tai, kad aplink priešai, kažkas dėl ko nors kaltas, kažkas kažką okupavo, piktas nacionalizmas - nieko gero nelauk.

Aš kovočiau su ribotumu. Pavadinčiau tai ne nacionaliniu, o mentaliteto ribotumu. Mano šalyje taip pat esama žmonių, manančių, kad Rusija - rusams. Bet juk yra ne taip. Rusija buvo sudaryta kaip daugiatautė, imperinė valstybė. Pavyzdžiui, mordoviai šventė ne Mordovijos susijungimo su Rusija tūkstantmetį, o bendro Rusijos valstybingumo sukūrimo šventę. Ir tai gali pasakyti ne tik mordoviai.

Pavojingas gyvenimas

- Tarptautinės organizacijos "Reporteriai be sienų" sudarytame sąraše Rusija pagal spaudos laisvę užima 148 vietą pasaulyje. Pavyzdžiui, Lietuva - 30-ąją. Kur labiausiai pasireiškia spaudos laisvės suvaržymai jūsų šalyje?

- Nežinau, kodėl pagal spaudos laisvę užimame tokią vietą. Galiausiai man nusispjauti į tai. Jokių apribojimų žiniasklaidai nematau. Rusijoje leidžiami laikraščiai, žurnalai, veikia televizijos kanalai bet kokiam skoniui. Apie kokius apribojimus galima kalbėti, jeigu šalyje veikia radijo stotis "Echo Moskvy", išeina "Novaja gazeta", "Zavtra"? Galima šnekėti viską, ką nori. Konservatyvioji visuomenės dalis tikriausiai dūsauja dėl to, nes naudojantis spaudos laisve pasakoma daug kvailysčių. Na ir gerai, išgyvensime.

Tik klausimas, ar mąstanti visuomenės dalis yra laisva pasisakyti. Būkime atviri - kai kuriems žmonėms visai nesvarbu, ar yra spaudos laisvė, ar ne. Intelektualams, mąstančiai visuomenės daliai spaudos laisvė ypač svarbi. Jeigu žmogus nori išsakyti kokias nors savo pažiūras, išskyrus atvirai ekstremistines ir fašistines, Rusijoje tam yra sudarytos galimybės.

- Rusija laikoma gana pavojinga šalimi žurnalistams. Kasmet jų nužudoma po kelis. Prisimename leidinio "Novaja gazeta" apžvalgininkės Anos Politkovskajos, žurnalo "Forbes" rusiškos versijos redaktoriaus Polo Chlebnikovo ir kitų nužudymus. Ar yra požymių, kad padėtis gali keistis į gera?

- Nematau jokių požymių, kad situacija buvo visai bloga. Žurnalistika, jeigu ja rimtai užsiimi, yra gana pavojinga profesija. A.Politkovskaja vykdė atsakingą, svarbią žurnalistinę misiją labai pavojingoje vietoje. Tai ji darė profesionaliai, visiškai atsidavusi, puikiai suprasdama riziką. Žinoma, šiuo atveju valstybė, teisėsauga nepadarė visko, kad apgintų A.Politkovskają ir kitus žurnalistus. Tačiau reikia turėti omenyje, kad gyvenimas Rusijoje, kaip ir bet kur pasaulyje, yra pavojingas. Specialiai išskirti žurnalistų kastą, paskui kurią važinėtų ir ją gintų šarvuotis, neperšaunamas liemenes vilkintys pareigūnai, neteisinga. Rusija pavojinga daugeliui žmonių. Čia žūva ir verslininkų, ir nusikaltėlių, ir paprastų gyventojų. Miršta nuo degtinės, susiginčiję dėl gražios merginos.

Kai Rusijoje buvo svarstomas klausimas, ar numatyti papildomas saugumo priemones žurnalistams, dauguma jų pareiškė, kad to nereikia. Ir tai buvo pasakyta net plačiai nuskambėjusių istorijų fone. Mes kartu su kitais piliečiais kovojame už teisę profesionaliai atlikti savo pareigas negresiant mirtinam pavojui. Kitaip mumis niekas nepasitikės.

Sudega teisybė

- Į Lietuvą atvykote pasidalyti savo nuomone apie informacinius karus. Kaip tokie karai vyksta Baltijos valstybėse? Kas juos kariauja?

- Mano nuomone, pirma informacinio karo auka yra normali žurnalistika. Informacinis karas - baisus reikalas. Jame sudega tiesa, teisybė, objektyvumas.

Jeigu karas, vadinasi, karas. Kaip rašė sovietų žurnalistas Ilja Erenburgas: "Kur sutiksi, ten nužudyk." Perfrazuojant: "Kur sutiksi, ten nužudyk informacija." Kas tai daro? Aš? Ne. Jūs? Nežinau. Klausimai yra tokie standartiniai ir klišiniai, kad, įtariu, jūs jau viduje, kaip kolboje. Paklauskite manęs, kaip vertinu J.Brodskį, raketų kritimą kosmose, meteoritus, Kipro situaciją. Liaukitės manęs klausti to, į ką jau atsakinėjau 185 tūkst. kartų. Juk vis tiek niekas negirdi, nes toje pusėje stovi siena. Kad ir ką jums sakyčiau apie A.Politkovskają, būsite įsitikinusi, jog Rusija yra 148-oje, o Lietuva - 30 vietoje. Kas tai, jei ne kažin kokio mūsų vidinio informacinio karo vaisiai?

- Paskutinis klausimas taip pat bus "stereotipinis". Mūsų šalies institucijos įžvelgia nemažai informacinių grėsmių Lietuvai. Manoma, kad jos daugiausia kyla iš Rusijos. Ar Kremlius vykdo prieš Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes nukreiptą informacinį karą?

- Neturiu supratimo. Jokių tiesioginių santykių su Kremliumi nepalaikau. Remiantis klaidinga prielaida, tolesnė svarstymų seka taip pat gali būti neteisinga. Man visiškai nesuprantama, kodėl Rusijoje, posovietinėje erdvėje atkakliai nenorima matyti mūsų istorijos gyvos įvairovės ir tikro tragizmo. Tai ypač svarbu. Juk visi informaciniai karai, apie kuriuos kalbate, remiasi jūsų argumentais, kad SSRS jus prisijungė, okupavo, išprievartavo ir dabar reikalaujate atiduoti už tai pinigus. Tačiau jokie skaičiavimai, statistika to nepagrindžia.

Dar daugiau - Pabaltijys buvo SSRS vitrina. Iš savo Rusijos važiavome pas jus įkvėpti Europos, šiek tiek daugiau laisvės, pažiūrėti spektaklių, pasiklausyti jūsų nuostabių dainų. Būtų keista manyti, kad SSRS laikotarpis buvo tik išteklių siurbimas iš nelaimingos Lietuvos, ir dabar už jį reikia atsiskaityti. Kartoju, tai niekuo nepagrįsta. Deja, tą įrodo ir dabartinė jūsų situacija. Štai mes, netikėliai, okupantai rusai, Stalino laikais sunaikinę daug žmonių, išvažiavome. Kur laimė? Kur gerovė? Jeigu ji yra, keliu rankas, pasiduodu. Rusijoje nėra klestėjimo, egzistuoja didžiulė turtinė nelygybė - oligarchai ir visiškai nuskurdę žmonės.

- Tačiau mes esame laisvi.

- Į sveikatą. Mėgaukitės. Manote, kad mano šalyje nėra laisvės? Kodėl taip nusprendėte? Atvažiuokite, pamatysite.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"