Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Integracijos variklis užvestas, bet netinkamai suteptas

 
2017 04 03 12:47

Senajame žemyne dėl imigrantų srauto jau antri metai negęsta karštos diskusijos apie tai, kas yra europietis, kas yra svetimšalis ir kaip tai suderinti. Valdžios atstovai kuria įvairias integracijos programas, bet jas vykdančios ar stebinčios organizacijos žalia vėliava nemojuoja. Pabėgėliai susiduria su kalnu problemų. Lietuva – ne išimtis.

Nenori painiotis

Istorija kartojasi. I tūkstantmetį po Kristaus barbarai įsiveržė į Romos imperiją ir ją „pribaigė“, taip pakeisdami pasaulio žemėlapį. XIX a. apie 50 mln. europiečių išplaukė išnaudoti „neribotų galimybių“ už Atlanto. O štai XXI a. pradžioje pasaulį vėl sukrėtė milžiniška emigracija − į Europą plūstelėjo žmonės, bėgantys iš karo bei neramumų krečiamų Sirijos, Irako, Afrikos šalių. Jungtinių Tautų duomenimis, 2015 m. atvyko apie 1 mln. pabėgėlių. Kiek jų žuvo pakeliui – niekas tiksliai nepasakys.

Dabar pagrindinis srautų ribojimo įrankis yra susitarimas su Turkija. Linas Kojala, Rytų Europos studijų centro direktorius, sako, kad dar šių metų pradžioje kasdien į Europą atvykdavo daugiau kaip 2 tūkst. žmonių. Šiuo metu srautas vos perkopia 100 per dieną. Dabar Turkijoje yra apie 3 mln. atvykėlių, o Europos Sąjunga (ES) jiems išlaikyti skiria milijardines dotacijas. Vis dėlto šis kompromisas yra trapus, tad bet kuriuo metu gali žlugti. „Jei Turkija vėl leis pabėgėliams nekliudomai kirsti šalies teritoriją ir keliauti tolyn į Europą, jei neveiks nelegalių migrantų sugrąžinimo į Turkiją mechanizmas (kuris kol kas stringa), ateityje atvykstančiųjų srautai gali ir vėl išaugti. Juolab kad Turkija reikalauja iš ES spartinti derybų dėl stojimo į organizaciją eigą, liberalizuoti vizų režimą Turkijos piliečiams, bet kartu nesutinka keisti nedemokratiškų teisės aktų ir užtikrinti žiniasklaidos, žodžio laisvės“, − dėsto politologas.

Dabar Turkijoje yra apie 3 mln. atvykėlių, o Europos Sąjunga (ES) jiems išlaikyti skiria milijardines dotacijas.

Kitas ES susitvarkyti padedantis įrankis yra imigrantų kvotos. Lietuva įsipareigojusi per dvejus metus priimti 1 105 kitataučius, išmokyti juos lietuvių kalbos, padėti susirasti darbą bei gyvenamąją vietą. Integracijos programa prasideda nuo Pabėgėlių priėmimo centro Rukloje. Perkelti asmenys pirmiausia atvyksta į centrą. Ten praleidžia tris mėnesius, kol gauna leidimą gyventi Lietuvoje. Jei viskas klostosi gerai, vėliau jie keliauja į kurią nors savivaldybę. Savivaldybėje integracija trunka 12 mėnesių, bet laikotarpį galima pratęsti esant tam tikroms sąlygoms (pavyzdžiui, vieniša mama augina kūdikį). Tačiau viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kiekviena minėta sritis yra didelis iššūkis čia atvykusiems žmonėms.

Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas įsitikinęs, kad negalima išskirti pačios aktualiausios pabėgėlių problemos. „Jei imsime kalbą – ji susijusi su darbu, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumu. Jei imsime pastarąją rinką – ji susijusi su psichine būkle. Viskas yra susiję“, − konstatuoja specialistas.

Šeimininkai dažniausiai nenori išnuomoti buto pabėgėliams, juolab nepageidauja, kad jie deklaruotų ten gyvenamąją vietą.

Vis dėlto Gintarė Skuodytė, Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Užsieniečių integracijos programos socialinės integracijos koordinatorė, tikina, jog dabar didžiausia problema – būsto paieška. Šeimininkai dažniausiai nenori išnuomoti buto pabėgėliams, juolab nepageidauja, kad jie deklaruotų ten gyvenamąją vietą. „Tad jie sugalvoja visokiausių verslo planų. Pvz., skambina viena pabėgėlė, pasakoja, kad jau išsinuomos būstą, bet šeimininkė pasakiusi, esą kiekvieną mėnesį reikės mokėti 100 eurų daugiau. Klausia, ar tai tiesa. Aiškinu, kad ne. „Tave nori apgauti, nesutik“, − patirtimi dalijasi „Caritas“ darbuotoja.

G. Skuodytė prisimena dar vieną nutikimą. „Ieškojau būsto dviem vaikinams iš Afganistano. Susitariau su vienu šeimininku dėl apžiūros laiko, bet kai jis sužinojo, kad vaikinai iš Artimųjų Rytų, susitikimą atšaukė. Paklausiau kodėl, o jis sako: „Nagi žinote, kokie dalykai pasaulyje dedasi, aš nenoriu niekur painiotis“, − nemalonią istoriją pasakoja koordinatorė.

K. Žibo nuomone, Švedija labai stipri politinių bei pilietinių imigrantų teisių srityje.

Šiuo metu per pirmuosius šešis integracijos mėnesius savivaldybėje vieno pabėgėlio būtiniausioms išlaidoms (būsto nuomai, maistui, drabužiams) skiriami 204 eurai, dviejų – 306 eurai, trijų – 408 eurai. Likusius mėnesius finansinė parama sumažėja ir atitinkamai siekia 102, 204 ir 306 eurus. Jei asmenų šeimoje daugiau negu trys, už kiekvieną papildomą šeimos narį skiriamas 51 euras, po šešių mėnesių savivaldybėje suma nukrenta iki 26 eurų. Yra nustatytos ir išmokų ribos: nepaisant to, kiek yra asmenų, viena šeima per mėnesį daugiausia gali gauti 510 eurų. Taigi emigrantai, vos atvykę į Lietuvą, turi pradėti intensyvias darbo paieškas.

Šiuo metu per pirmuosius šešis integracijos mėnesius savivaldybėje vieno pabėgėlio būtiniausioms išlaidoms (būsto nuomai, maistui, drabužiams) skiriami 204 eurai, dviejų – 306 eurai, trijų – 408 eurai.

G. Skuodytė sako, kad ši problema išsprendžiama šiek tiek lengviau. „Mūsų darbo paieškos specialistė palaiko ryšius su įmonėmis. Pasitaiko kompanijų, kurios net praneša, kad turi laisvų darbo vietų. Jei pabėgėlis bent šiek tiek moka kalbą, galimybės rasti greičiau ir geresnį darbą yra daug didesnės. Jei nemoka − daug durų užsidaro“, − dėsto specialistė.

Pirminė pažintis su lietuvių kalba įvyksta Pabėgėlių priėmimo centre. Emigrantai, kurie nori likti Lietuvoje, per 96 valandas (tiek laiko trunka kursai šioje vietoje) turi išmokti pasisveikinti, prisistatyti, nusipirkti maisto bei drabužių, apibūdinti sveikatos būklę, pakalbėti apie dienos darbus, pasiteirauti kelio. Tai yra pradinio – A1 – lygio temos. Persikėlę į savivaldybę pabėgėliai toliau tęsia mokslus – kursai čia trunka 190 valandų, siekiama aukštesnio lygio – A2.

Didžiausia problema čia ta, kad kursų valandų skaičius griežtai reglamentuotas, o kiekvieno atvykėlio galimybės mokytis yra skirtingos. „Didelės įtakos turi psichologinė būsena, amžius, turimas išsilavinimas“, − aiškina K. Žibas. Taigi tikėtina, kad kalbos greičiau išmoks tie, kurie geba bendrauti rusiškai ar angliškai, negu tie, kurie šneka tik gimtąja kalba. Reikia specialistų, galinčių komunikuoti arabiškai. Deja, tokių labai trūksta.

Didžiausia problema čia ta, kad kursų valandų skaičius griežtai reglamentuotas, o kiekvieno atvykėlio galimybės mokytis yra skirtingos.

Netolerancija

Liepos mėnesį Pilietinės visuomenės institutas pristatė bendrovės „Sprinter tyrimai“ atliktą apklausą dėl imigrantų priėmimo Lietuvoje. Duomenys rodo, kad 5 proc. respondentų tam pritaria besąlygiškai, 49 proc. pritaria su tam tikromis išlygomis (pavyzdžiui, tai gali būti tik pabėgėliai nuo karo ar persekiojimų, bet ne ekonominiai pabėgėliai), 46 proc. visiškai nepritaria. Pastarųjų baimės susijusios su subjektyviai suvokiama ekonomine skriauda (valstybei labai brangiai kainuos imigrantų išlaikymas, išaugs konkurencija darbo rinkoje) bei saugumo iššūkiais (padidės teroristinių išpuolių grėsmė ir nusikalstamumo lygis).

G. Skuodytė prisimena ne vieną atvejį, kai tautiečiai pasakė nemalonių dalykų apie imigrantus. „Kartą ėjau su dviem juodaodžiais vyriškiais ir praeivis leptelėjo: „Na, tai jau pradėjo šitie rinktis“. Kitą kartą lydėjau nėščią moterį iš Eritrėjos į polikliniką apžiūrai. Priėjo prie manęs slaugė ir sako: „Jėzau, kokie jie man baisūs!“ O moteris su šeima stovi šalia, jie kalba lietuviškai, nes trejus metus čia gyvena. Tikrai supranta žodžius „baisus“, „jie“, „man“. Pastebėjau, jog tokias replikas dažniausiai laido vyresni žmonės. Iš jaunimo panašių žodžių negirdėjau. Manau, kad jie sutinka daug kitataučių universitete, nemažai keliauja po užsienį, tad jų požiūris kitoks“, − svarsto pašnekovė.

„Caritas“ darbuotoja įsitikinusi, kad daug neigiamos įtakos turi žiniasklaida. „Kiek matau, visos antraštės apie pabėgėlius yra neigiamos. Trūksta gerų integracijos pavyzdžių, matome tik blogus dalykus“, − konstatuoja specialistė.

K. Žibas mano, kad visuomenė geriausiai pasiruošia emigracijai, kai susiduria su ja tiesiogiai, įgyja patirties.

K. Žibas mano, kad visuomenė geriausiai pasiruošia emigracijai, kai susiduria su ja tiesiogiai, įgyja patirties. Kol vietos bendruomenė nemato įvairovės proceso atnešamos naudos, tol tokia visuomenė linkusi palaikyti socialinį atstumą nuo kitų etninių grupių. Taip pat reikia aiškios valstybės vizijos ir geros komunikacijos apie tai, kur šalis dalyvauja, kam reikalingas solidarumas. „Kol valdžia nekomunikuos, tol visuomenė gali ir nesuprasti, kad emigracija yra nuolatinė šiuolaikinių valstybių būklė, kad per ilgą laiką su geromis investicijomis tai gali atsipirkti“, − dėsto Etninių tyrimų centro darbuotojas.

Spalio viduryje du nepažįstami jaunuoliai Rukloje užsipuolė sirę ir irakietę. Viena jų ėjo su mažamečiu vaiku. To paties mėnesio pabaigoje vietiniai paaugliai apmėtė akmenimis savo bendraamžius iš Sirijos. K. Žibas įsitikinęs, kad tai rodo keletą dalykų. „Pirma − integracijos procesui nebuvo gerai pasirengta. Tai, ką po įvykių nusprendė daryti ministerijos ir pati Rukla, reikėjo daryti prieš metus. Kai mieste gyvena kelios šeimos, yra viena, bet kai mieste gyvena 15 ir daugiau šeimų, – visai kas kita. Ir vėl nedirbame prevencinio darbo, tik gesiname gaisrą. Visada vėluojame. Antra – nereikia būti naiviems ir tikėtis, kad tokių dalykų neįvyks. Taip būna ir Švedijoje, ir Vokietijoje. Į nepatenkintų žmonių veiksmus reikia reaguoti ramiai, o ne emociškai. Trečia – pabėgėlius būtina įspėti, jog gali atsirasti priešiškų žmonių, kad jiems reikia reaguoti adekvačiai, nenaudoti smurto prieš smurtą. Tai aiškia socialine kalba turi pasakyti Ruklos darbuotojai, kurie, deja, ne visi gali komunikuoti“, − akcentuoja pašnekovas.

Ekspertas svarsto, ar apskritai Rukla yra tinkama vieta pirminiam integracijos procesui.

Ekspertas svarsto, ar apskritai Rukla yra tinkama vieta pirminiam integracijos procesui. „Kažin ar miestelis, įsikūręs miške, kuriame įrengta karinė bazė, kur skraido malūnsparniai ir šaudo tankai, pats geriausias pasirinkimas. Manau, jog yra vietų, kur sociokultūrinės terpės integracija yra geresnė. Galbūt finansus, kurie skirti Ruklai, reikėtų skirti savivaldybėms, kur pritarimas emigracijai didesnis, kur išsilavinimas aukštesnis, kur aplinka atviresnė“, − mąsto specialistas.

Lietuviai ne vieninteliai demonstruojantys didelį priešiškumą imigrantams. Štai birželį Bulgarijos valdžia paskelbė, kad tvers spygliuotą tvorą palei visą sieną su Turkija. Vengrai taip pat pradėjo tokias statybas pasienyje su Kroatija ir Slovėnija. Spalio mėnesį referendume jie pareiškė nepritariantys priverstinėms ES pabėgėlių paskirstymo kvotoms. Tiesa, referendumas laikomas neįvykusiu, nes vietoj reikiamų 50 proc. savo valią išreiškė 44 proc. balsavimo teisę turinčių Vengrijos piliečių. Galiausiai ES neigiamus jausmus aiškiai parodė šių metų birželio 23 d. – britai nacionaliniame referendume nusprendė išstoti iš ekonominės bendrijos. Jie nori sumažinti emigraciją iš ES bei kitų šalių, taigi čia galima įtraukti ir pabėgėlius.

Trūksta ryžto

Akivaizdu, kad Lietuva integracijos procesui pasiruošė nekaip. Tam, jog situacija pagerėtų, reikia stiprios politinės valios. Tai reiškia, kad būtina sukurti aiškią viziją, kurios laikytųsi ir siektų valdžios vyrai ir moterys. „Reikia suvokti, kuo pabėgėlius laikome: žmonėmis, kurie čia gyvens, kurių vaikai čia gyvens, ar svečiais, kurie pabus ir išvažiuos. Būtina atsižvelgti į Lietuvos demografinę padėtį. Esame tarp trijų greičiausiai nykstančių populiacijų pasaulyje. Mano nuomone, rūpindamiesi sociokultūriniais ištekliais, populiacija, darbo rinka, turime į pabėgėlius žiūrėti iš ilgalaikės perspektyvos“, − teigia K. Žibas.

Akivaizdu, kad Lietuva integracijos procesui pasiruošė nekaip. Tam, jog situacija pagerėtų, reikia stiprios politinės valios.

Pašnekovo įsitikinimu, po vizijos išgryninimo turi atsirasti ilgalaikė strategija ir priemonių planas, kuris būtų stabiliai finansuojamas ne tik iš europinių fondų, bet ir iš valstybės biudžeto. Taip pat reikia rengti institucijas, mokyti specialistus kalbų bei tarpkultūrinės kompetencijos. „Integracija nėra socialinis eksperimentas. Tai procesas, kuris niekada gyvenime nesibaigs. Su juo reikia dirbti“, − rėžia pašnekovas.

Europoje yra nemažai gerų integracijos projektų. K. Žibo nuomone, Švedija labai stipri politinių bei pilietinių imigrantų teisių srityje. Ispanija ir Portugalija išsiskiria tuo, kad turi stiprių one stop shop agentūrų. Tai vieno langelio principas, kai žmogus vienoje institucijoje gauna visas paslaugas: socialines, psichologines, teisines. Estijoje įvyko stiprus pokytis, kai pabėgėliai buvo pradėti integruoti tiesiai į savivaldybes. „Kiekviena šalis turi pavyzdžių, kaip reikėtų daryti ir kaip nereikėtų daryti. Mes galime pasimokyti ir iš gerų dalykų, ir iš blogų“, − konstatuoja Etninių tyrimų centro darbuotojas.

Kilusi imigrantų banga sukrėtė pasaulį. Integracijos variklis tiek Lietuvoje, tiek kitose ES valstybėse dar nedirba sklandžiai. Tam nebuvo tinkamai pasirengta, o kalbos mokymo, būsto ir darbo paieškos bei netolerancijos problemos – ne vienos dienos reikalas. Būtinas kompleksiškas priemonių planas, kurio pagrindinė dalis – politinė valia.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"