TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Inteligentai ar proto darbininkai?

2012 08 09 7:55
Romo Jurgaičio nuotr.

Kokie šiandien iššūkiai iškyla Lietuvos inteligentams, neabejingiems savo tautai ir valstybei? Ką šie žmonės gali nuveikti, jeigu mato neteisybę, žmogaus menkinimą, tvyrantį nepasitikėjimą pačia valstybe? Ką jie gali padaryti, kad išliktų sąžiningi patys sau ir atneštų naudos savo valstybei, kad būtų ne tik protinio darbo darbininkai, bet tikri inteligentai?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti visuomenininkai: politologas Antanas Kulakauskas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės bei visuomeninio judėjimo "Už Teisingumą" iniciatyvinės grupės nariai, nepriklausomybės Akto signatarai filosofai Romualdas Ozolas, Bronius Genzelis ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Vienas inteligentas ir žiniasklaida

A.Medalinskas. Ką dabar gali padaryti vienas susipratęs inteligentas?

B.Genzelis. Bandyti įveikti tą neviltį ir nepasitikėjimą mūsų valstybe. Tai didžiausia bėda. Tauta ne visada suvokia, kodėl taip yra. Turime atsakyti žmonėms į kylančius klausimus. Dabar visuomenė neturi svertų pakeisti padėtį, kaip Sąjūdžio metais, bet ir vienas žmogus gali daug padaryti. Prieš 1918 metus svarbų vaidmenį suvaidino Jonas Višinskis. Savo energiją, pinigus jis skyrė žiniasklaidai ir tautos protinimui. Dabar didžioji dalis žiniasklaidos atsidūrė "superbiznierių", turinčių savo interesų, nebūtinai sutampančių su visuomenės interesais, rankose.

A.Medalinskas. Ir už laikraščio ar interneto portalo redaktoriui nepatinkantį straipsnį gali netekti galimybės daugiau ten rašyti. Arba jeigu tai nepatiko kokiam nors oligarchui ar valdžios struktūrai.

B.Genzelis. Taip, tokia perspektyva, deja, reali, todėl reikia sveikinti bandymus kurti naują, nepriklausomą žiniasklaidą, pavyzdžiui, tokius interneto portalus Pro Patria.lt, Alkas.lt. Kol kas jie nėra populiarūs, bet blaiviai parašyti straipsniai anksčiau ar vėliau sudomins visuomenę. O jeigu neleidžia ko nors parašyti ar pasakyti žiniasklaidoje, galima rengti spaudos konferencijas.

A.Medalinskas. Bet ir tos spaudos konferencijos gali nepastebėti, jeigu norės.

B.Genzelis: Tai irgi įmanoma. Privačios struktūros kontroliuoja visą žmogaus gyvenimą. Ir valstybė. Sąjūdžio metais, kai siekėme nepriklausomos Lietuvos, mums tai atrodė nerealu, o dabar lyg ir vėl gyvename J.Orvelo totalitarinėje valstybėje - "Gyvulių ūkyje", kur viskas sekama ir kontroliuojama, o visi nepaklūstantieji kontrolei naikintini.

A.Medalinskas. Yra siūlančių rašyti ne tokius aštrius straipsnius, tada liks ir galimybė pasisakyti. Bet ar tada toks inteligentas nesusidurs su perspektyva meluoti pačiam sau ir kitiems? Kaip tada pasakysi, kad gyvename kaip "Gyvulių ūkyje", jeigu šio ūkio šeimininkai nenori, kad apie tai būtų kalbama?

R.Ozolas. Inteligento ar intelektualo pirmoji pareiga - prašviesinti savo paties protą ir bandyti perprasti, kur šiandien yra pasaulis, kokios jo judėjimo linijos. Tik visa tai suvokęs, jis gali suprasti, kur atsiduria Lietuva. O tada sakyti tiesą viešojoje erdvėje. Nesvarbu, kad tave blokuoja, persekioja ar net organizuoja teismo procesus. Tik per konfliktą su viešąja erdve, kuriant apsisprendimo situaciją joje galima stipriai veikti žmones.

A.Medalinskas. O jei tie, kas valdo žiniasklaidą, ima ir nutildo? Pavyzdžiui, vieno balsą nutildo keliems mėnesiams, o atveria visas galimybes kalbėti kitam, taip iškreipdami ir visą realybę?

R.Ozolas. Visiškai mūsų nutildyti niekas negali. Bendravimo galimybių yra daug. Nutildžius laikraščius ir interneto portalus, lieka galimybė kalbėti, rašyti nepriklausomojoje žiniasklaidoje. Pagaliau yra feisbukas. Pakanka priemonių palaikyti ryšį tiek su mąstančiaisiais priešingai, tiek su mąstančiaisiais tapačiai. Kas nori, informaciją suranda ir išplatina. Išsakai, ką žmogus nori išgirsti, ir jis stoja greta. Tai - svarbiausia. To nesuvaldys joks "Gyvulių ūkio" vadovas, net įvedęs visuotinę sekimo sistemą.

A.Medalinskas. Ar draudimo.

R.Ozolas. Tuo labiau draudimo. Liberalioji demokratija rado būdą totalitarizuoti režimą, prieidama iki kapiliarinės, žmogaus, kontrolės. Kas toliau? Arba lūžti ir pasiduodi, arba elgiesi pagal sąžinę, o ne pagal konjunktūrą. Pastarasis kelias gali reikšti ir pribaigimą.

A.Medalinskas. Galima pribaigti ir viešojoje erdvėje.

R.Ozolas. Pribaiginėjimas viešojoje erdvėje yra kasdienis reiškinys. Aš tai patiriu jau kelis dešimtmečius.

A.Medalinskas. Mes visi tai patiriame. Bet kuris žmogus, išsakantis nepatogią nuomonę, su tuo susiduria. Galbūt norima atmušti norą viešai kalbėti apie negeroves?

B.Genzelis. Nepavyks. Prisiminiau rašytojo Jono Mikelinsko jubiliejų. Kaip nuoširdžiai jis kalbėjo apie situaciją Lietuvoje. Ir kiti gerai kalbėjo. Situacija yra jau kita. Ir toliau bus apie tai kalbama.

Vertybių skalė tautiškumo ir liberalizmo sandūroje

A.Medalinskas. Matyt, ne mažiau svarbu, ką inteligentas kalba ar rašo. Jo vertybinė orientacija.

B.Genzelis. Be abejonės. Kiekvienas inteligentas turi išpažinti tam tikras vertybes. Man, pavyzdžiui, nepriimtina, kai galvojama, kad inteligentui nesvarbus tautiškumas. Kai kurie veikėjai kadaise buvo internacionalistai, įrodinėjo, kad reikia rašyti rusų kalba. Dabar jie perėjo prie naujos konjunktūros - anglakalbės, ir niekina savo tautos kalbą. Aš irgi rašau keliomis kalbomis, bet žmogus priklauso tautai. Jeigu tai neigiame, vejame žmones iš savo krašto. Lietuvoje atsirado stiprus nenoras būti lietuviais, mažos tautos atstovais. Ukrainiečiai, netgi prorusiškieji, nori būti ukrainiečiais. Baltarusiai nori būti baltarusiais. O kiek mūsų istorikų nenori būti lietuviais?

A.Kulakauskas. Beveik nepažįstu istorikų, kurie neigtų lietuviškumą. Klausimas, kaip mes matome lietuviškumą, kas jį turi sudaryti? Yra skirtingų žiūrėjimų, bet reikia įveikti skirtumus.

B.Genzelis. Man nepriimtina, kai Jonas Basanavičius vadinamas psichiniu ligoniu.

A.Kulakauskas. Tai - kraštutiniai atvejai.

B.Genzelis. Bet tai daro švietimo viceministrė Nerija Putinaitė, kiti šios ministerijos pareigūnai. Apie kokį pagarbos savo valstybei skatinimą mokykloje tada galima kalbėti.

R.Ozolas. O gal tai yra politika, kai norima ištrinti tautiškumą dėl globalizmo įsiviešpatavimo, nors dabar visi pasaulio mąstytojai sutaria, kad klasikinis kapitalizmas su globalizacijos arba pelno be ribų politika priėjo ribą. Tą rodo finansinės, ekonominės krizės. Klausimas, koks turi būti kapitalizmas, šiandien yra pagrindinis klausimas ne tik Europos Sąjungai, bet ir Lietuvai.

A.Kulakauskas. Apie idėjinę-moralinę krizę iš tiesų kalbama ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose. Yra teigiančiųjų, kad Vakarai kerta šaką, ant kurios sėdi. Kai kas jau prieš 20 metų rašė, kad tai Margaret Thatcher ir Ronaldas Reaganas atvėrė kelią, kai pradėjo taikyti kapitalizmo modelį globaliniu mastu.

R.Ozolas. Globalume pinigas bus bejėgis, jeigu tu būsi sąžiningas. Mes, inteligentai, visų pirma turime būti atsakingi ir nepalūžti, nepasiduoti. Antrasis uždavinys - šviesti, telkti.

A.Kulakauskas. Tai gal reikia šūkį "Visų šalių proletarai, vienykitės" pakeisti žodžiais "Visų šalių intelektualai, vienykitės". Situacija keičiama tik tokiu būdu arba tada, kai bus prieitas liepto galas. Bet tada gali būti vėlu. Manau, jog net dabartinė euro krizė yra sukonstruota dirbtinai. Kažkam reikia, kad būtų vienas galios centras, kurio niekas nekontroliuotų. Pavyzdžiui, europinis bankas. Ir vyriausybės būtų net ne savivaldos institucijos, o tiesiog vykdomieji komitetai.

A.Medalinskas. Apie Vakarus rašyti - viena. Pradėjus rašyti apie Lietuvą lengva užkabinti kokį nors galios centrą. Kas tada nutinka sąžinei ir galimybei kalbėti?

B.Genzelis. Mūsų jau neišgąsdinsi. Prisiminkime sovietinius laikus. Neseniai Arvydas Anušauskas paskelbė sąrašus, į kuriuos buvome įtraukti tada už Sąjūdžio veiklą kaip pirmieji, kuriuos sovietinė valdžia planavo sunaikinti. Jame pavardžių nedaug, bet mūsų trijų sąjūdininkų pavardės ten yra. Nujautėme, koks likimas laukia, bet tai mūsų nesustabdė.

A.Medalinskas. O kodėl dabar kažkas stabdo inteligentus pakilti prieš sistemą?

A.Kulakauskas. Inteligentų politinis ar visuomeninis veikimas sudėtingas. Kol yra blogis, galima susitarti. O kai reikia susitarti, ką konkrečiai daryti, prasideda problemos. Tai natūralu. Niekada kitaip nebuvo. Ir XIX amžiuje nebuvo tos lietuvių tautos vienybės, apie kurią kartais kalbame. Bet reikia susitarti nors dėl bendrų strateginių tikslų.

R.Ozolas. Tada neabejota, kad prioritetas - lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė. Šiandien problemų kyla būtent čia, nes yra dvi totalinės ideologijos - liberalizmas ir nacionalizmas. Ir per visus kanalus bandoma įteigti, kad liberalizmas - gėris, o nacionalizmas - blogis.

A.Medalinskas. O kur dar dvi ideologijos: konservatizmas ir socialdemokratija?

R.Ozolas. Jos tampa dalimi to liberalizmo. Jeigu nusprendi jį palaikyti, palaikai tolygų savo tautos silpninimą ir ištirpimą. Nacionalizmas - tai apsisprendimas ne dėl individo (tai yra liberalizmo pamatas), o dėl tautos. Tai įsipareigojimas kitiems, žymiai sudėtingesnio gyvenimo reikalaujantis apsisprendimas. Todėl į tautinės orientacijos, nacijų ugdymo erdvę išeinančiųjų yra žymiai mažiau.

A.Medalinskas. Yra dar ir tautiškasis liberalizmas, kurio pagrindas ne laisvė dideliems pinigams, ne ekonominis liberalizmas, o žmogaus laisvė, t. y. kultūrinis liberalizmas. Liberalizmas Lietuvoje dažnai kvepia kosmopolitizmu ir libertarizmu, kur žmogui ir socialiniam solidarumui bei didelių pinigų pažabojimui dėl žmogaus gerovės vis dar nerandama dėmesio.

B.Genzelis. Nes Lietuvoje sekama XIX amžiaus liberalizmu, kuris skiriasi nuo dabar vyraujančio Europoje. Ten niekas nesako, kad žmogus turi elgtis tik taip, kaip jam naudinga, ir nusispjauti į visa kita.

R.Ozolas. Negali būti visuomenės be altruizmo ir pasiaukojimo vienas kitam. Tik tada gali būti susitarimas. Kai prieiname ribą, būtina susitarti. Europa prieis liepto galą ir po Vokietijos kiti pripažins, jog suklydo nuėję amerikietišku integracijos keliu, bandydami atsisakyti tautų valstybės.

A.Kulakauskas. Norėjome tautinės valstybės ir ją turime. Bet pačioje tautoje yra skirtumų.

A.Medalinskas. O tautinės mokyklos idėja, skatinanti meilę savo kraštui, žmogui buvo sužlugdyta.

B.Genzelis. Valstybė negali būti niekas. Jai reikia ideologinio pamato. Viduramžiais buvo religinis pamatas. O koks dabar? Tai ir galėtų būti tautinė valstybė. Tik reikia dėl to susitarti. Kitaip pereisime prie anarchijos, hobsiškosios teorijos, kad žmogus žmogui yra vilkas.

A.Medalinskas. Jau priėjome.

A.Kulakauskas. Ir aš esu susitarimo šalininkas. Vytautas Kavolis kalbėjo apie kultūrinį liberalizmą, kaip įsipareigojimą tautai, bet įsipareigoti turi žmogus. Niekas kitas negali jo įpareigoti tai daryti.

Plona riba tarp visuomeninio gyvenimo ir politikos

A.Medalinskas. Ar teisingumo siekis negalėtų būti ta vienijančia idėja, kaip anksčiau buvo Nepriklausomybės siekis?

B.Genzelis. Sąjūdžio metais buvo dvi vienijančios idėjos - nepriklausoma valstybė ir geresnis gyvenimas. Jeigu Sovietų Sąjunga būtų buvusi panašesnė į Kiniją, jeigu imperija būtų pažadėjusi tą šviesą tunelio gale, Nepriklausomybės gal ir nebūtų. Nepriklausomybės siekė mažuma. Į Sąjūdį ėjo ir tie, kurie tiesiog norėjo gyventi geriau, kaip Vakaruose.

A.Medalinskas. Kol veiki savo būrelyje, viskas gerai, nes ten tavo bendraminčiai, bet jeigu sprendimus tenka priimti platesnėje erdvėje, tavo idėjomis gali nusivilti net ir vakarykščiai šalininkai. Žmonėms kompromisas nepriimtinas.

R.Ozolas. Svarbiausia - atsakomybė pačiam sau. O kokie būdai yra savo nuostatas parodyti viešai? Jeigu tik turi bent menkiausių galimybių, su savo bendraminčiais gali byloti kur kas rimčiau.

A.Medalinskas. Bet tai bus labai nedidelis būrys.

R.Ozolas. Visų pirma - turi būti prasmingas žodis. Jeigu jis nepatenka į viešumą, tada reikia eiti jėga. Rengti mitingus, demonstracijas, ieškoti žmonių, kurie prisidės.

A.Medalinskas. Bet tada ryškėja ta plona riba tarp visuomeninio gyvenimo ir politikos. Ar esate pasirengę į politiką eiti, kad apgintumėte savo vertybes?

A.Kulakauskas: Jaučiu, kad pagal asmenines savybes netinku būti politiniu veikėju, todėl nėjau į politiką. Ji visada mane domino - kaip pilietį, istoriką ir politologą. Ir gal kai kur politiškai nuveikiau daugiau, negu būčiau nuveikęs Seime. Neturiu noro būti ir jokios partijos nariu.

A.Medalinskas. Kaip? Ar neteko būti vienu iš Dariaus Kuolio partijos steigėjų?

A.Kulakauskas. Atsitiktinai patekau į tą renginį. S.Daukanto aikštėje buvau sutaręs duoti interviu žurnalistei ir man buvo pasiūlyta dar ten pasilikti, kol vyks tas renginys. Jokios partijos kurti nenoriu. Eiti į Seimą taip pat. Patekęs ten, kažin ko nepasieksi. Na, parengsi kokio įstatymo projektą, o kiti nepritars. Ir kas toliau? Kai analizuoji XIX amžių, matai, kad geriausios idėjos buvo nerealizuotos. Kartais jos net nepasiekia viešumos. Reikia turėti politiko gyslelę, o aš jos neturiu.

A.Medalinskas. Nejaugi dar vieno žinomo žmogaus vardu buvo  pasinaudota kuriant partiją? Taip, kartais ir inteligentui visai nenorint yra peržengiama riba tarp politikos ir visuomeninio gyvenimo.

A.Kulakauskas. Bet tokiai iniciatyvai, kaip "Lietuvos sąrašas" pritariu. Ir pasirašiau, kai D.Kuolys atnešė tuos lapus visiems pasirašyti į "Santaros-Šviesos" suvažiavimą.

A.Medalinskas. Ir kiti inteligentai pasirašė, remdami idėją, kad geriausios visuomenininkų pajėgos susitelktų, bet po to viskas kitaip išvirto. Vadinasi, išdrįsęs išeiti į viešąją erdvę inteligentas gali susidurti su situacija, kai jo vardu bus manipuliuojama, kažkam siekiant savo tikslų, duodant pasirašyti kokius nors dokumentus, pareiškimus. Gal ir dėl to inteligentai kartais yra labai atsargūs žengti tokius žingsnius, nes nenori, kad jų vardu kas nors pasinaudotų?

R.Ozolas. Man nesvarbu, kas naudojasi mano vardu ir kaip mane pateiks. Mano vardas yra ne kartą šmeižtas. Niekas neprilipo. Jeigu pats kažką išduodu, kenčiu ir galiu tai pasakyti atvirai.

A.Medalinskas. Rašantysis inteligentas anksčiau ar vėliau susiduria su kritika, kad gana tik rašyti ar kalbėti, reikia veikti, burti bendraminčius. Bet patys matėme, kad tik pradėjus veikti ir praplėtus bendraminčių būrį, atsiranda asmenys ir iniciatyvos, kurių jau nebegali suvokti.

B.Genzelis. Inteligentas turi suprasti, kad vienas vis tiek nieko nenuveiks. Reikia bendraminčių. Jeigu jų nėra, tai bus tuščias darbas, kad ir kur būtum - Seime ar visuomeniniame gyvenime. Tačiau turi būti ir pasitikėjimas tarp tų, kurie kažką nori padaryti. Be užkulisinio veikimo.

A.Medalinskas. Ar susidūrėte ir su išdavystės momentu?

R.Ozolas. Deja, taip. Dabar jau žinau, kad vienas žmogus yra labai nepatikimas.

B.Genzelis. D.Kuolį vertinu kaip kultūrologą, bet kai išgirdau, kad balandžio mėnesį Utenoje jis užregistravo tą savo judėjimą, panašų į mūsų judėjimą "Už Teisingumą" ir nieko mums nesakė, net žiobtelėjau. Ar taip inteligentai gali ką nors pasiekti? Po tokių akibrokštų nesinorėjo jau rašyti, skelbti jokių savo tekstų. Jaučiuosi bejėgis.

R.Ozolas. Jeigu kažką pradėjai veikti manydamas, kad idėja yra svarbi ir vertinga žmonėms arba valstybei, galima priešintis. Man atrodo, kad svarbiausia ieškoti išeities iš padėties ir rasti veikimo būdus. Reikia stengtis amortizuoti arba visiškai eliminuoti tai, ką bandoma primesti kaip destrukciją. Tikslas yra vienas: per teisingumą stiprinti Lietuvą ir lietuvių tautą. Dėl visų mūsų ateities.

B.Genzelis. Ir tokiam judėjimui "Už teisingumą" reikia jaunimo atramos. Kol to nebus, ką nors pasiekti bus sunku. Mūsų bėda, kad nėra kartų perimamumo. Sąjūdžio metais aš buvau iš vidurinės kartos, Alvydas - iš žalio jaunimo. O iš vyresniosios kartos jau nieko nebeliko. Juk Sąjūdžio laikais juodo darbo, mitingų organizavimo ėmėsi jaunimas.

Priklausomi nuo galios centrų

A.Medalinskas. Kaip intelektualas gali išlikti nepriklausomas nuo galios centrų ir pasiekti rezultatų, kai tie centrai viską Lietuvoje ir kontroliuoja? Ar dėl to ne vienam inteligentui nusvyra rankos?

R.Ozolas. Neviltis gali būti įveikta tik tikėjimu, o jis yra šventas dalykas. Jeigu nėra šventų dalykų, tai šioje žemėje nėra nieko. Tavęs - taip pat. Nacija - tai, dėl ko turiu ir galiu su dėkingumu būti šioje žemėje. Man tai aišku nuo 1956-ųjų Vengrijos įvykių. Šis jausmas sustiprėjo per Prahos pavasarį 1968 metais, todėl ėjimas į Sąjūdį nekėlė jokių dvejonių. Žinojau, kur einu. Ir dabar žinau viena - reikia išeiti iš globalizmo į situaciją, kurioje tauta nebus niekinama. Galimos įvairios veiklos formos: vieni liksime visuomenininkai, o kitiems teks eiti į politiką. Svarbiausia, kad rusentų vilties ugnelė.

A.Medalinskas. Gyvename pinigų valdžios amžiuje. Ar ji gali veikti visuomeninį gyvenimą?

A.Kulakauskas. Ji ir veikia. Ar yra alternatyvų kapitalizmui?

A.Medalinskas. Gal visuomenininkai turi deklaruoti savo ryšius su partijomis ir finansų grupėmis?

A.Kulakauskas. Jeigu einu į valdžią, turiu deklaruoti. O jeigu ne, koks skirtumas, su kuo bendrauju.

A.Medalinskas. Bet jeigu žmogus reiškiasi viešojoje erdvėje kaip visuomenininkas, ar jis neturėtų deklaruoti savo santykio su galios centrais? Arba jeigu ne tik valdžios, bet ir visuomenės kontrolieriumi pasiskelbęs žmogus daro viską galvodamas tik apie savo įkaitintą ambiciją dalyvauti prezidento rinkimuose, ar jis netaps šių savo ambicijų instrumentu viešajame gyvenime?

R.Ozolas. Jeigu jis tai pasakys viešai - viskas gerai. Jeigu veiks slapta - taip baisiai nedera.

A.Medalinskas. O politologai, politikos apžvalgininkai ar neturėtų prisipažinti, jeigu konsultuoja kokią partiją, politiką? Arba dirba  Seimo nario padėjėju?

A.Kulakauskas. Turėtų. Politologų asociacijos etikos kodeksas reikalauja tai deklaruoti.

R.Ozolas. Ne mažiau svarbu ir kita, kad būtų žmonių, kurie drįs pasakyti: "Žmogau, tu peržengi specializacijos rėmus, tarnauji tam ir tam." Jeigu kažkam tarnauji, pasakyk, kieno interesus gini.

A.Kulakauskas. Jeigu gyvas viešas veikimas, kur tu pasislėpsi. Ypač tokioje Lietuvoje.

R.Ozolas. Kas žino. Ir jeigu toks žmogus finansiniu siūleliu ar kitais įsipareigojimais yra prisegtas prie konjunktūrinės erdvės, visiems kitiems, esantiems kartu su juo, sukelia daug problemų.

Ar nedalyvaujantis viešoje veikloje - inteligentas?

A.Medalinskas. Koks nors inteligentas, išgirdęs apie visus šiuos iššūkius, gali sakyti: geriau dirbsiu sąžiningai valstybei ir sau profesinėje srityje, sieksiu ten rezultatų, rūpinsiuosi savo šeima ir nesikišiu į jokį platesnį viešą gyvenimą. Nuo to tik daugiau atsakomybės ir įtampos. Kam to reikia?  

A.Kulakauskas. Lengviausia, žinoma, nelįsti ne tik į politinį, bet ir į visuomeninį gyvenimą. Užsiimti savo darbu, ir tiek. Tik tiek, kad tada žmogus yra ne inteligentas, o tik protinio darbo darbininkas.

A.Medalinskas. Inteligentas, kuris neina į viešą gyvenimą, - ne inteligentas?

R.Ozolas. Taip.

A.Medalinskas. Tačiau jis gali dalyvauti viešame gyvenime, rašydamas, pavyzdžiui, straipsnius.

A.Kulakauskas. Straipsniai būna ir moksliniai. Lietuvoje yra puikių monografijų, tačiau jas perskaito ne daugiau kaip dvidešimt žmonių. Jos neturi politinės įtakos.

A.Medalinskas. Inteligentas turi eiti toliau, į politinę ir visuomeninę veiklą?

R.Ozolas. Taip. Ir siekti, kad būtų daromi svarbūs darbai, kurie galėtų jungti didelę dalį visuomenės. Tarp jų, nutylint apie ideologinius netapatumus.

A.Kulakauskas. Arba jų nestatant į pirmąją gretą.

B.Genzelis. Ne kiekvienas inteligentas yra vien proto darbuotojas. Tik tiek, kad jis tikrai dirba ne fizinį darbą. Aišku, inteligentai nebūtinai yra tik kultūros arba mokslo žmonės. Inžinierius, kuris stato gamyklas, irgi yra inteligentas. Ir verslininkai gali būti inteligentai.

R.Ozolas. Inteligentas - žmogus, kuris kuria sveiką, gyvenimui nuteikiančią dvasinę atmosferą. Veikla gali būti pati įvairiausia. Svarbiausia - inteligentas viešosios erdvės viešpats, jos gaivintojas. Jeigu viešoji erdvė nesveika, serga ir inteligentija. Inteligentas turi budėti atmosferos sargyboje, kad kiti žmonės būtų pajėgūs kurti.

A.Medalinskas. Visa tai inteligentas gali daryti kaip individualus asmuo, žinoma, jeigu turi galimybę savo mintis reikšti žiniasklaidoje.

R.Ozolas. Tai - minimumas. Ypač svarbu, ar inteligentas nusiteikęs organizuoti sau patogų gyvenimą, ar organizuoti gyvenimą, kuris būtų geras visiems. Gerai, kad pastarųjų daugėja, o nuo to ir gyvenimas turėtų pasikeisti. Jis iš tikrųjų ir dabar keičiasi.

A.Kulakauskas. Kad ir kokia demokratiška būtų valdžia, ji yra linkusi į nukrypimus. Jai reikia - kaip atsvaros - organizuoto judėjimo ar visuomeninio veikimo, neleidžiančio uzurpuoti viešąją erdvę. Mes prie šio apskritojo stalo anksčiau kalbėjome apie visuomeninio Seimo idėją. Labai įdomi idėja. Tai galėtų būti labai prasminga veikla inteligentams visuomeniniame gyvenime.

A.Medalinskas. Šią idėją keliu ne vienus metus, bet suprantu, kad ji galima valdžiai palaikant. Kitaip ji pasmerkta ir likti tik idėja, o jos neįgyvendinimas vėl gali paskatinti inteligentus radikalesniems veiksmams, taip pat ir gatvėse bei aikštėse, įvertinus pastarojo pusmečio pamokas.

A.Kulakauskas. Viešoji inteligentijos veikla neturėtų būti vien mitingai. Tikrai labai svarbu, kad valstybėje būtų surastos teisinės formos, kad šis inteligentijos noras dirbti visuomenės ir piliečių labui būtų realizuotas. Ir dar labai svarbu, kad būtų stiprinama vietos ir bendruomenių savivalda, kurioje galėtų dalyvauti ir inteligentai. Reikia vienyti žmones iš apačios. Apie tai irgi kalbu ne vienus metus. Kol kas administracinė-teritorinė reforma Lietuvoje neįgyvendinta. Lietuva - vienintelė ES šalis, kurioje gyva sovietinė savivaldos sistema.

R.Ozolas. Man svarbiausia pasiekti, kad tauta suvoktų savo vertę. Jeigu tai pavyktų ir tauta turėtų galimybę gyventi taip, kaip trokšta, o tu žinotum, kad galėjai prisidėti prie to. Kas gali būti geriau už šitokią malonę? Išėjęs už savo tautos rėmų, žmogus turi perimti kitos tautos elgesį ir mąstymą. Ir vis tiek jis liks svetimas. Savas pačiam sau galiu būti tik būdamas kartu su savo tauta. O pasiekti tai, kad tauta Lietuvoje gyventų savo namuose, ir yra mano svarbiausias uždavinys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"