TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Inteligentai ir valstybė

2011 01 21 0:00
Petro Malūko nuotrauka

Kas yra inteligentas ir kokia jo atsakomybė savo valstybei? Ar valdžia suinteresuota, kad inteligentas taptų autoritetu valstybėje? Kokie turėtų būti jo ir valdžios santykiai? Ar šiandien Lietuvos inteligentams meilė savo valstybei gali būti vertybė, dėl kurios būtų galima susitelkti ieškant kelių iš dvasinės krizės ir aklavietės?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti filosofas Romualdas OZOLAS, kunigas Ričardas DOVEIKA, mokytojas Saulius JURKEVIČIUS, rašytojas Vytautas BUBNYS, pianistas Justas DVARIONAS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Kas yra inteligentas?

A.Medalinskas. Ką reiškia sąvoka "inteligentas"?

S.Jurkevičius. Ši sąvoka atsirado XIX amžiuje ir daugiausia buvo siejama su Vokietija, o ypač su Rusija. Dabar kai kas ją traktuoja kaip pasenusią. Tačiau remiantis istorine patirtimi galima sakyti, jog inteligentas - tai žmogus, kuris liudija tam tikras vertybes savo gyvenimu, elgesiu ir gali daryti įtaką visuomenei, jos dvasiniam gyvenimui bei socialiniams procesams. Žinome, kad lietuvių inteligentija turėjo specifinį atspalvį, kurį nusakė Vincas Kudirka. Jis teigė, jog lietuvių inteligentus galima pažinti iš "kinkų drebėjimo".

J.Dvarionas. Inteligento sąvoka buvo žinoma ir Lenkijoje. Ten ji sieta su patriotizmu ir pilietiškumu. Sovietiniais metais atsirado "tarybinės inteligentijos" sąvoka. Valdžia bandė pasinaudoti inteligentais, juos kompromitavo įtraukdama į privilegijų sistemą. Ne visa lietuviškoji inteligentija drebino kinkas. Išsilavinę žmonės - intelektualai - atvedė Lietuvą į nepriklausomybę 1918 metais. Ir, be abejo, jie buvo priešakyje, kai sugebėjome grąžinti nepriklausomybę 1990 metais. O šiandienos gyvenime, manau, dažnai tinkamesnė būtų intelektualo sąvoka.

R.Ozolas. Inteligentas yra žmogus, atsakingas už kultūros konstruktyvumą. Už jos gyvybingumą, nukreiptumą gyvenimui, o ne žūčiai. Ne tam, kas bloga, o tam - kas gera. Per šį suvokimą ateina ir jo visuomeniškumas, patriotizmas, visa, be ko neįmanomos žmonių dvasinės jungtys. O jei dvasinių jungčių nėra, nebėra nieko. Kultūros negalima atskirti nuo mokslo. Net ekonomika, technologijos yra dalis kultūros. Per jų paskirtį, pritaikomumą gėriui, o ne blogiui, reiškiasi kultūra. Šiandienos pasaulio tragedija ir yra ta, kad visos kultūros - vokiečių, prancūzų ar lietuvių - netenka savo homogeniškumo. Jos suskaldytos, išstruktūrizuotos, degradavusios. Todėl ir nesugeba pasipriešinti blogiui. Bet suvokę problemą, galime sugalvoti ir tai, kaip ją įveikti.

R.Doveika. Inteligentas, kaip šiandienos sąvoka, ir inteligentas tuo tradiciniu supratimu, iš kurio esame paveldėję tą sąvoką, skiriasi. Kas prieš šimtą ar du šimtus metų formavo inteligento sąmonę? Tai buvo žmogus, kuris mokėjo skaityti ir rašyti, kuris laikėsi tam tikrų etikos ir mandagumo normų. Buvo svarbus gyvenimo būdas, garbės kodeksas, savišvieta. Inteligentas išaugo iš aplinkybių, kurios garantavo jam pragyvenimą, maistą, saugumą. Jo tikslas buvo ne sukurti kokį nors produktą, o paliudyti bendrą gėrį, kaip kryptį tautai ir valstybei judėti pirmyn. Būti inteligentu reiškė tarnystę tautai, visuomenei ir valstybei. Inteligentai keitė visuomenės santykius. Jie buvo vedliai.

A.Medalinskas. O šiandien?

R.Doveika. Šiandien visi mokame rašyti ir skaityti. Turime dažnai ne po vieną aukštojo mokslo diplomą. Bet šiandien keliame klausimą apie inteligentijos stoką, nors visi labai nesunkiai galime įsigyti etiketo vadovėlių ir išmokti gerų manierų. Kas XXI amžiuje yra inteligentas? Inteligentas visų pirma privalėtų būti autoritetas. Anuometinėje situacijoje jis turėjo veidą, vardą ir buvo labai konkretus asmuo. Šiandien mūsų visuomenės autoritetas dažnai neturi nei veido, nei vardo. Jis nėra asmuo. Mūsų visuomenėje autoritetu tapo viešoji nuomonė. Šiandien ji lemia tavo gyvenimo vertybes, būdą ir elgseną.

Bet kai visuomenės vedlys yra viešoji nuomonė, ta situacija ir atidengia žaizdą, kai mes stokojame inteligentų. O inteligentas gali neįtikti niekam, bet likti švyturys.

V.Bubnys. Dabar jau būtų primityvu teigti, jog visi inteligentai yra baigę aukštąjį mokslą. Kaime man teko susidurti su žmonėmis, kurie nebaigė jokių mokslų, bet buvo tikri inteligentai. Svarbiausia - jų charakteris, dėmesys kitam žmogui, noras būti su visais, domėtis viskuo ir dalytis gauta informacija. Inteligentiškas žmogus, nesvarbu, kur jis gyventų - kaime ar mieste, nesuvedinėja sąskaitų su kitais, kitaip mąstančiais, ir niekada tau nedrėbs į akis, neapkalbės už nugaros. Baisiausia yra neapykanta vienas kitam. Taip ją išsiugdėme. Ir nesakau, kad tai - sovietinis palikimas. Kai savo rankomis kabinomės į nepriklausomybę, kūrybinės inteligentijos ten buvo daug. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė - tai daug rašytojų, dailininkų, muzikų. Mes teigėme sutarimą ir vienybę, bet atgavus nepriklausomybę tas sutarimas ir vienybė pradingo. Prasidėjo partijų kovos, o tarp žmonių nebeliko Sąjūdžio laikų sutarimo.

A.Medalinskas. Buvo ir inteligentų suvokimas, kad darbas yra padarytas. Ir tik kai kurie nuėjo į politiką, o dauguma grįžo prie savo kūrybinių darbų.

V.Bubnys. Ne vien todėl pasitraukė. Kaip pavyzdį pateiksiu Justiną Marcinkevičių. Kodėl jis net viešai paskelbė, kad niekur, jokioje visuomeninėje veikloje daugiau nedalyvaus? Nes buvo viešai apdrabstytas mėšlu. Net su KGB siejo. Ką galima šlykščiau prasimanyti?

A.Medalinskas. Ar inteligentus drįso kas nors drabstyti purvais Sąjūdžio metais?

V.Bubnys. Ne.

A.Medalinskas. Apgynus nepriklausomybę inteligentų nepriklausomas žodis mūsų valstybėje tapo nebe taip reikalingas, o jie patys liko nevieningi, kad apgintų vienas kitą. Todėl ir galėjo būti drabstomi. O Sąjūdžio metais inteligentai buvo Lietuvos autoritetai.

S.Jurkevičius. Sąjūdžio metais dalis inteligentijos rodė ir tvirtą charakterį, ir aiškią poziciją, ir taurų vidinį pasaulį, o tai labai svarbu autoritetams.

R.Ozolas. Kiekvieno asmens "žmogėjimo" kelias yra tam tikras sukilimas prieš save. Kiekvieną dieną tu turi įveikti savo menkybę, kad būtum ne tuo, kuo buvai iki šiol, ar netaptum tuo, kuo žinai, kad nenori tapti, nors iš tavęs to reikalaujama ar tau tai siūloma. Yra dalykų, kurie reikalauja žmogaus nuolatinės įtampos. Tai supratimas, kas su juo daroma ir darosi. Ugdymas ir vidinis apsisprendimas būti vienokiam, o ne kitokiam, turi ateiti vienu metu. Ir sąžinė taip pat. Be jos šiame pasaulyje nėra nieko. Su tuo susiduria ir apsisprendęs, intelektinį nugarkaulį turintis asmuo, kai išeina į viešumą. Jei žmogus nemanytų, jog būtent per jį kam nors reiškiasi gėris, kad jis pats atstovauja kažkam gera, o ne bloga, ir santykio su kitu nebūtų. Arba tai būtų pjautynės ir rietynės, galinčios baigtis tik abiejų žūtimi. Tai, kaip matome, dabar vyksta su mūsų tauta, kuri jau apimta agonijos. Ir jei nieko nedarysime, ji išsivaikščios.

Inteligentų santykis su valdžia

A.Medalinskas. Ieškodami kelio iš aklavietės inteligentai turėtų eiti į valdžią ar pasirinkti poziciją, palaikančią tik gerus jos darbus, bet oponuoti ir telkti kitų žmonių palaikymą prieš blogus valdžios darbus? Koks turėtų būti inteligentų santykis su valdžia?

J.Dvarionas. Intelektualai turėtų suvokti vykstančius procesus ir, remdamiesi morale bei sąžine, pasidalyti tomis įžvalgomis su kitais piliečiais. Manau, intelektualai dažnai yra šalia valdžios, tad kaip tam tikra konstruktyvi opozicija turėtų sėti sveiką kritikos grūdą į vykstančius procesus. Man nekeista, kad inteligentai pasitraukė iš politinio proceso, kai buvo atkurta ir apginta nepriklausomybė. Jie vedė tautą į nepriklausomybę, bet neturėjo tikslo eiti į valdžią. Dabar labai trūksta drąsaus ir sąžiningo inteligentų balso, o žmonės taip nori jį išgirsti.

A.Medalinskas. Bet tas balsas turi būti tikrai nepriklausomas. Dabar valdžia turi daug instrumentų, kad įpainiotų inteligentus į priklausomybę nuo valdžios.

S.Jurkevičius. Nepriklausomas. Ir visada prieš srovę. Tačiau tas ėjimas turi būti pozityvus.

J.Dvarionas. Gal prieš srovę, bet turintis aiškią kryptį. Jei srovė gera, gali būti ir pasroviui... Svarbiausia, jis turi jausti ir matyti visus visuomenės procesus.

R.Ozolas. Tačiau reikėtų nustoti vien pjauti valdžią ir suvokti, kad visi esame atsidūrę situacijoje, iš kurios privalome išsikapstyti. Inteligentijai jau metas baigti snausti, nieko nedaryti, išsivažinėti po užsienius ar gyventi dramblio kaulo bokšte, nors ir pusbadžiu. Aišku, visiems svarbu suvokti ir tai, kad valdžia gali būti tik tautos, visuomenės tarnaitė.

R.Doveika. O valdžia turi suprasti, kad gali arba daryti įtaką inteligentijai, arba sukurti jai palankias sąlygas pasireikšti. Tai turi būti išsilavinusios valdžios pagrindinė funkcija. Valdžia yra tarnaitė, bet dabar ji bijo žodžio "tarnautojas". Visi nori būti tik valdininkais.

Išplauti idealai ir autoritetai

A.Medalinskas. Sąjūdžio dienomis inteligentai, visi Lietuvos žmonės pasisakė ir gynė svarbiausią vertybę - tautos laisvę. Kokius idealus šiandien gali ginti mūsų inteligentai?

J.Dvarionas. Žmonės, kurdami ir tobulindami save, privalo turėti idealą. Tačiau mūsų šiandienos visuomenėje idealai dažnai prarasti, trūksta moralinės atsakomybės, bendro gėrio tikslo. Ir tai, kas pateikiama kaip siekiamybė, neretai yra kasdienio lygio banalybė, o iškreiptus idealus mums dažnai diktuoja žiniasklaida.

V.Bubnys. Kas šiandien Lietuvoje laukia naujo gero žodžio? Spauda? Labai retai. Ir kiek žmonių tai skaito. Televizija? Ten savas malūnas mala. Iki šlykštumo. Bet tai kreipia žmonių dėmesį, nors dažnai pila jiems nuodus. Dvasinis nuopuolis milžiniškas.

R.Doveika. Prisiminkime Sausio 13-ąją prieš dvidešimt metų. Altorius Seimo lange. Žmonių minioje - rožančius ir paduota ranka. "Tėve mūsų" - malda, tą naktį suaugusi su mūsų lūpomis, mūsų kvėpavimu. Niekas to nesigėdijo. Nesigėdijo nieko, kas vedė teisinga kryptimi. Šiandien viskas, kas yra vertybiška, tapo tautos gėda. Ištikimybė - nesąmonė, gėda. Santuoka - gėda, šeima - gėda, religija - gėda. Būti mokytoju - gėda.

R.Ozolas. Idealus nuvertino ne tik žiniasklaida. Kaltas ir pelnas be apynasrio. Ir idealai tebenaikinami. Kaip sutramdyti šį gaivalą? Šiokios tokios vilties esama, nes pats gaivalas priėjo galą. Krizė, be jos bėdos, yra ir išganinga. Kapitalo laisvės ribos pajaustos. Tik klausimas, ar sugebėsime tuo pasinaudoti. Turėtume sugebėti. Kokia didžiausia bėda? Mums visko reikia labai greitai. Garbės, pinigų... Tuoj pat, dabar. Nors visa tai ateina sunkiai, per įtemptą darbą, susilaikymą, ištvermę. Daugybės dalykų galima ir atsisakyti. Norint išeiti iš vartotojo situacijos, į kurią nuolat esame brukami, reikia didelio dvasinio darbo su savimi, savo artimu ir bendruomene. Deja, šito labai stokojame.

J.Dvarionas. Dabar mus ištikusi autoritetų krizė. Ne tik valdžia nėra autoritetas, mokytojai - taip pat. Senosios tradicinės mokytojo, muziko, kūrėjo, mokslininko, gydytojo, kunigo profesijos, tarnystė, pašaukimas šiandien nebevertinami. Žmonėms tai jau nebėra kūrybingo gyvenimo siekiamybė, viskas vertinama piniginio atlygio išraiška. Kai kas žiūri į mokytoją ir galvoja: "Vargšas, nerado kitos vietos gyvenime. Kodėl turėčiau jo klausyti?" O paskui turime ir valstybę be aiškaus idealo.

S.Jurkevičius. Mokytojas, kuris savo buvimu liudija vertybes, vis dar yra autoritetas.

J.Dvarionas. Jūs kalbate apie asmenybes, o aš labiau - apie sistemą.

V.Bubnys. Asmenybių trūksta. Sugriovė autoritetus. Anksčiau jų turėjome. Dailininkų, muzikų, rašytojų, nuostabių meno meistrų, kuriais ir šiandien žavimės.

R.Doveika. Šiandien iš autoritetų liko tik trupinėliai. Tam tikrų profesijų asmenybės. Žmonės, kurie tebėra ištikimi tam, ką darė. Šiandien mokytojas yra autoritetas, jeigu neturi vasarnamio Šveicarijoje, o jo namai apstatyti kukliais baldais. Tas pats ir dėl kunigų, menininkų, net politikų. Yra sąžiningų politikų ir valdininkų, kurie padoriai gyvena iš to, kas jiems teisėtai priklauso. Tai - inteligentijos želmenys, išlikę aplinkoje, kai viskas aplink buvo sunaikinta ir išdeginta. Deja, mūsų inteligentijos šakos pakirstos. Ir atrasti naują kryptį, nuveikti ką nors svarbaus tampa dideliu iššūkiu.

A.Medalinskas. Bet ar jums neatrodo, kad atėjo laikas atsakyti į tą iššūkį. Ir kad žmonėms jau reikia ir dvasinių vertybių. To, kas susieta su tautos gyvenimu, tikėjimo klausimais. Ar Lietuva gali būti vertybė ir šiandien? Ne tik mums, bet ir jaunimui. Jūsų vadovaujama mokykla, Vilniaus licėjus, augina elitą. Ar tokios vertybės kaip pareiga, atsakomybė, bendro gėrio siekis, meilė Lietuvai ugdomos jūsų mokykloje?

S.Jurkevičius. Pati ugdymo programa nedeklaruoja aiškiai apibrėžtų vertybių. Jos netiesiogiai perduodamos per humanitarinius mokslus, skaitant literatūros kūrinius ar mokantis istorijos. Tačiau, matyt, ne mažiau svarbu, kad patys mokytojai visa savo esybe liudytų tam tikras vertybes. Šiandien, jei pažiūrėsime į valdžią ar viešąją erdvę, viešai deklaruojamos geros vertybės, bet visi matome, vaikai - taip pat, kad konkrečiu atveju tos vertybės dažnai nuvertinamos. Kodėl taip atsitinka? Kai siekėme nepriklausomybės, visiems ir viskas buvo aišku. Vieningai to siekėme, neatsižvelgdami nei į socialinį sluoksnį, nei į einamas pareigas. Šiandien, atrodytų, nebeturime jėgų aiškiai deklaruoti mums svarbių vertybių. Tarsi jas iš šalies mums primeta ir nebeleidžia mąstyti. Ir mokytojai su šia problema susiduria taip pat skaudžiai kaip mes visi, kaip ir mūsų vaikai.

A.Medalinskas. Ką turite omenyje?

S.Jurkevičius. Štai kad ir Europos Sąjunga (ES). Nors ji turi daug pliusų, atsitinka ir taip, jog ES ima siūlyti mums svetimas vertybes. Ir tada neturime jėgų išsakyti savų. Galų gale neretai ir nežinome, kokios vertybės mums šiandien svarbios. Labai to pasigendu. Šiuo metu žmonės abejoja viskuo: tauta, religija, bendruomeniškumu. Net pradedama abejoti Lietuva. Reikia sugebėti aiškiai išsakyti savo vertybes. Žmonės turi pajusti, kad jos yra svarbios ir teisingos. Tada jautėme, jog nepriklausomybė reikalinga, ir niekam nekilo abejonių. O šiandien vertybinis pagrindas labai stipriai išplautas. Tam, kad galėtume deklaruoti vertybes, turime būti stiprūs, drąsūs. Dabar kartais nebesugebame aiškiai išsakyti savo nuomonės apie mums visiems svarbius dalykus. Mokykloje kitąsyk kalbi ir jauti, kad daliai vaikų dvasinės vertybės yra sunkiai suvokiamos. Tikėjimas idealais daugeliui atrodo nebesuprantamas, todėl į pirmąjį planą iškyla karjerizmas, prisitaikėliškumas ir materialinės naudos siekis. Be to, ypač svarbu, kad teigiamos tiesos būtų liudijamos ir savo gyvenimo pavyzdžiu.

R.Ozolas. Kaip mokytojas gali įtikinti, jei televizorius kalba visiškai priešingai.

R.Doveika. "Protingas" tėvas taip savo vaikui aiškina: "Tai, ką mokykloje sužinojai, yra svarbu, bet dabar pasakysiu tau, kaip gyvenime būna." Ir į jaunuolio sąmonę įstumiamas pleištas. Net paprastas žmogus, nors ir supranta, kad vogti negalima, mano, jog tai, kad prideda magnetuką prie skaitiklio, yra tik smulkmena, bet ji jau tampa norma. Ir jaunas žmogus, kuris ieško, į ką atsiremti, matydamas tai tampa maištaujantis arba viską atmetantis. O toji vartotojiška kultūra tik tokio produkto ir laukia.

S.Jurkevičius. Bet šiandien yra ir tokio jaunimo, kuris vertina gyvenimą Lietuvoje ir savo darbu siekia prisidėti prie jos tobulinimo. Gaila, kad jo nėra daug. Mano manymu, šią vertybę didele dalimi sukompromitavo valdžia. Dažnai deklaruojama tiesa skyrėsi nuo darbų. Ir tai buvo būdinga visoms valdžioms. Didžiausia valstybės nelaimė - nedoras elgesys ir neskaidri veikla.

Ar gali inteligentija tapti moraliniu autoritetu Lietuvoje?

A.Medalinskas. Ar gali inteligentija, jeigu Lietuva jai dar svarbi kaip vertybė, tapti tuo autoritetu, kuris įtikintų keistis ir valdžią, ir politinę sistemą, ir teisėsaugą?

V.Bubnys. Tai įmanoma, bet nelengva. Nors negalima tik sėdėti nuleidus rankas. Nevalia laukti, kol Lietuva išsivaikščios. Tas noras spjauti į Lietuvą yra didelė bėda. Matau ir liūdnų mūsų stojimo į ES pasekmių, kai visi pagrindiniai įstatymai priimami ten ir viskas nusprendžiama ten. Juk nuolat sakoma, kad Briuselis reikalauja. Tai stiprina abejingumą valstybei, ypač jaunimo.

A.Medalinskas. Gal čia yra ir tautos stuburo problema? Tokios pačios mažos tautos kaip, pavyzdžiui, danai, airiai, austrai ne mažiau myli savo valstybę, be kai reikia, jie parodo savo stuburą. O mūsų valdžia tik baksnoja į Briuselį ir sako, kad tai jis liepė daryti.

V.Bubnys. Dabar valdžios stuburas yra pinigai ir turtai.

A.Medalinskas. O valdžia su visomis pagundomis, galia ir pinigais gali sutraiškyti ne vieną žmogų, tarp jų ir inteligentą. Sakėte, kad jei padorus inteligentas veiks kaip individas, jį gali apdrabstyti purvais. Jeigu taip atsitiko tautos poetui Just. Marcinkevičiui, ką jau kalbėti apie kitus. Vis dėlto, kada inteligentas gali daugiau nuveikti tautos ir valstybės labui: ar veikdamas kaip individas, ar kai jo veikla įsilieja į kolektyvinį inteligentijos veiksmą?

V.Bubnys. Ir taip, ir taip.

S.Jurkevičius. Inteligentas pirmiausia yra individas. Palaikymas visada gerai, bet tu privalai turėti ir tvirtą savo nuomonę, savo požiūrį bei pats jį ginti.

J.Dvarionas. Dažnai būna, kad ir viena knyga pakeičia pasaulėžiūrą. Pavyzdžiui, Immanuelis Kantas parašė tokią ir paveikė pasaulėžiūrą. Panašių pavyzdžių yra nemažai.

A.Medalinskas. Prisiminkime 1988 metus. Ar akademikas Vytautas Statulevičius būtų galėjęs vienas pasiekti, kad Baltijos jūroje Maskva nepumpuotų naftos, jei ne didžiulė visuomenės parama?

S.Jurkevičius. Kažin... Tačiau Arvydas Juozaitis, kaip individas, parašė pirmąjį garsų, Sąjūdį pranašaujantį straipsnį, kuris visus užkabino. Straipsnis pasklido po žmones. Man pačiam jis padarė didžiulį įspūdį.

A.Medalinskas. Bet A.Juozaitis tą straipsnį "Politinė kultūra Lietuvoje" perskaitė jau bendruomenėje. Buvo inteligentų klubas, kuris iš pradžių glaudėsi "Žinijos" draugijoje, o vėliau gavo prieglobstį Dailininkų sąjungoje. Ten jis ir pasakė šią kalbą.

R.Doveika. Autoritetas visų pirma turi būti asmuo. Tačiau jam reikia turėti į ką atsiremti. Į kitą panašiai mąstantį asmenį. Kokie dabartiniai inteligentų tarpusavio santykiai? Kiek yra pasitikėjimo, tarpusavio palaikymo, džiaugsmo, atsakomybės už kitą? Tie ryšiai buvo sugriauti, o inteligentai supriešinti.

V.Bubnys. Todėl inteligentams reikia imti burtis, nors šiais laikais tai padaryti labai nelengva. Suburti tokį tautos žiedą. Esama daug susiskaldymo, nepasitenkinimo vieni kitais, pavydo. Mane tas pavydas tarp lietuvių labiausiai smaugia. Jeigu jam pasisekė, sakysiu, kad tai yra nieko verta. Štai paminklą "Žinia" atkurtai valstybei pastatė Nepriklausomybės aikštėje. Nuėjau apžiūrėti. Nuostabus darbas. O spaudoje iškart pasirodė bjaurastis, kad jis dar sovietiniais laikais užsakytas. Lyg geriau būtų tas vamzdis prie Neries.

R.Doveika. Susitelkti tikrai nelengva. Tačiau norint tai padaryti svarbiausia - prisiimti atsakomybę vienam už kitą ir išsikelti tikslą, kurį trokštame pasiekti. Užmiršti asmeniškumus, negadinti santykių vieniems su kitais, o pabandyti pažvelgti viena kryptimi. Svarbu pakloti pamatus ateičiai. Kad iš to želmens išaugtų medis - pilietinė visuomenė, kuri, deja, per 20 metų nebuvo reikalinga nė vienai valdžiai ir nė vienai partijai.

A.Medalinskas. Autoritetu galima būti ir darbais arba viešu kalbėjimu. Šiandien įvairiose profesinėse srityse sutinku žmonių, kurie irgi galėtų būti autoritetai, jeigu išeitų į viešumą, jei apie jų darbus, veiklą, požiūrį į vertybes sužinotų kiti. Problema ta, kad jie nekalba viešai ir jaučiasi atskirti, vieniši su savo požiūriu. Bejėgiški. Nors, man atrodo, artėjame prie ribos, kai bejėgiškumas baigsis ir prasidės bendras veiksmas.

S.Jurkevičius. Visų pirma inteligentija privalo turėti tvirtą poziciją ir aiškius idealus. Tada siekėme nepriklausomybės ir niekam nekilo klausimo, kam to reikia. O šiandien? Gal galėtume pasakyti, jog antroji nepriklausomybė yra tautos savasties išsaugojimas? Ar galime dar kartą deklaruoti, kad lietuvybė yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis?

R.Doveika. Šiam darbui ir matau inteligento, kaip orios asmenybės ir garbingo žmogaus, asmeninį indėlį. Telkti panašiai mąstančiuosius. Kol kas esame po vieną, todėl labai lengvai pažeidžiami. Susitelkti dėl to, kas jau buvo čia pasakyta. Dėl Lietuvos Respublikos piliečių ir lietuvių tautos. Greitai pilietis gali jau nebebūti tautietis. Einame to link. O mes turime kelti klausimą, kiek mums rūpi lietuvių tautos, orios, garbingos, mažos, bet veiklios ir didžios, žinios skleidimas savo aplinkoje ir Europoje išliekant ženklu. Net šiandien, po 21 nepriklausomybės metų, Lietuva kai kur Europoje suvokiama kaip kažin kur Afrikoje esantis taškelis arba Rusijos dalis. Reikia pakeisti ir žmonių "kietąjį diską" - mąstyseną. Net čia, Lietuvoje, net inteligentams.

V.Bubnys. Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus, jo pasirinkimo, mąstymo. Šiandien matau, jog daugelis visai nepagrįstai pasinėrė į

bėdojimus. O blogiausia, kad nieko nedaroma. Tarp inteligentijos, o ir tarp kitų žmonių tai labai masiškai paplitę. Ir verkiama dėl materialinių dalykų. Kad kitas uždirba daugiau, o man neleidžiama. Niekas nesuteikia galimybių. Bet kiek jaunų talentingų žmonių, mąstančių apie Lietuvą, ateina į mūsų gyvenimą. Jų tikrai yra. Ir neabejoju, kad išaugs jau nepriklausomybės dienomis gimusių jaunų, besiformuojančių autoritetų karta. Džiaugiuosi šiame pokalbyje matydamas dvasininkijos atstovą, kurį labai gerbiu. Tai - monsinjoro auklėtinis. Dieve duok, kad tokios dvasininkijos būtų daugiau. Nuo jos labai daug kas priklauso. Nuo tikro mąstymo, tikro matymo, nesukaustyto dogmomis. O tai reiškia, jog daug kas priklauso ir nuo inteligentijos požiūrio bei elgesio.

R.Doveika. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas sakydavo, kad Sibire jis išėjo dar kelis aukštuosius mokslus. Visada tai prisimenu ir mąstau, kokią šiandien turėtume Lietuvą, jei visas tas inteligentijos žiedas nebūtų supuvęs Sibire, o būtų mus palydėjęs iki dabartinės nepriklausomybės ir dar šiandien gyvenęs tarp mūsų. Tikiu, kad daug kas būtų buvę kitaip ir mes būtume inteligentiškesni. Nes inteligentiškumas - ne tik žinių sankaupa. Tai ilgas, karta iš kartos perduodamas palikimas. Jis perduodamas per gyvenimo būdą, pasaulėžiūrą, vertybinius dalykus. Inteligentas išauga šeimoje, kurioje inteligentiškumas perduodamas iš kartos kartai. Šiandien turime tik atželiantį inteligentijos želmenį. Vien nuo mūsų priklauso, kiek visi prisidėsime, kad šitas želmuo suvešėtų, duotų vaisių? O gal sunaikinsime jį, sušaldysime kaip piktžolę?

S.Jurkevičius. Didžioji dalis Lietuvos inteligentijos kentėjo dėl to, ko šiandien atsižadame ir pradedame nevertinti? O mūsų žmonės Sibire, partizanai, Nepriklausomybės kovų kariai? Kiek žmonių paaukota. Ar galime atsisakyti to, dėl ko buvo sudėtos tokios aukos? Ar galime pasakyti, kad mes ir toliau norime išlikti, gyventi savo žemėje, vadintis lietuviais ir išsaugoti savo kalbą bei tradicijas?

R.Doveika. Iš čia ir kyla poreikis telktis, siūlyti alternatyvą. Yra kažin kokia jėga, norinti, kad tauta išsivaikščiotų, žlugtų, taptų pilka mase, kurią lengvą valdyti. Bet yra ir kita dalis. Tai - inteligentas, kuriam labai svarbi vidinė branda, suvokimas, kad visada reikia likti ištikimam žmogui, piliečiui, tautai, valstybei. Ir tai, jog dalis inteligentijos nugeso, yra susivienijimo stokos pasekmė. Mes visi, ir inteligentai, ir kita dirbanti visuomenė, leidome, kad ugnis mus tirpdytų į kažkokią beformę masę. Man inteligento santykiai su valstybe, tauta primena vaikino ir merginos sužadėtuves. Vaikinas klausia: "Ar tekėsi už manęs?" O mergina atsako: "Taip, jei tu mane vesi." Dabartinė mūsų situacija yra tam tikras pasipiršimas ir dialogas. "Tauta, ar eisi paskui mane, jei tave vesiu?" Tautos atsakomybė yra eiti paskui, o inteligento atsakomybė - išlikti vedančiajam.

J.Dvarionas. Jonas Paulius II kvietė: "Nebijokite." Turime sakyti ir daryti tai, ką galvojame. Gyvename Lietuvoje ir mūsų idealas yra Lietuva. Kartu ją turime sukurti. Šalį, kurioje gyvensime mes ir mūsų vaikai. Kiekvienas atskirai ir bendromis jėgomis turime tai daryti, įdėti savo indėlį į bendrą Tautos ir Lietuvos kūrybą.

 

Parengė Alvydas Medalinskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"