TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Interesų spąstai Vilniaus senamiestyje

2016 02 12 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Kultūros paveldo departamento užsakymu rengiamas Vilniaus senamiesčio tvarkymo planas apauga vis didesniais įtarimais. Nerimą, kad dokumentas, numatantis istorinių zonų atkūrimą Vilniaus senamiestyje, atvers vartus naujoms statyboms sostinės širdyje, kursto duomenys apie dokumento rengėjais samdytus architektus, dirbančius su privačių projektų vystytojais. Tokiu atveju iškiltų grėsmė, kad UNESCO saugomas Vilniaus senamiestis gali būti įtrauktas į pavojuje atsidūrusių Pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus, šią savaitę LŽ pasakodamas, kodėl Vilniuje iki šiol neparinkta vieta Jono Basanavičiaus paminklui, pažymėjo, kad siūlymą patriarcho atminimui įamžinti pritaikyti Konstantino Sirvydo skverą stabdo planai ateityje užstatyti šią erdvę. „Paminklo idėja kirstųsi su senamiesčio atstatymo koncepcija. Ten planuojama atstatyti pagal perimetrą buvusius namus, nors sumanymas kontroversiškai vertinamas“, – aiškino politikas.

Urbanistinė invazija gresia ne tik K. Sirvydo skverui: neatmetama galimybė, kad ateityje sostinės senamiestyje gali būti užstatyti ir Lazdynų Pelėdos, Rūdininkų skverai, kitos viešosios erdvės. Tokias galimybes atvertų Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos šiuo metu rengiamas specialusis Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos planavimo dokumentas, kuriame kalbama apie sostinės, kaip „viduramžių miesto“, kultūros paveldo objektų atkūrimą.

„Kas slepiasi po atkūrimu? Tai labai jautrus dalykas, ypač senamiesčio erdvėse. Vilniaus senamiestyje iki šiol yra labai daug apleistų vietų, kurias reikėtų sutvarkyti. Jei paliksime jas toliau nykti, o pradėsime atkurti nesančius statinius (kaip suprantate, tai bus nauji objektai, ne XVII-XIX amžiaus pastatai), tai kels tikrai daug klausimų“, – LŽ apie šią situaciją sakė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato generalinė sekretorė Asta Junevičienė.

Dešimtmečio projektas

Vilniaus senamiesčio tvarkymo planu vadinamas dokumentas pradėtas rengti 2008 metais, bet realius kontūrus įgavo po 2013 metų rugsėjo, kai buvo patvirtintas Senamiesčio vertingųjų savybių aktas. Procesai ypač paspartėjo praėjusių metų rudenį, kai kultūros ministras Šarūnas Birutis įpareigojo KPD kuo greičiau baigti rengti šiai saugomai kultūros paveldo vietovei itin svarbų planavimo dokumentą, kuris turėtų užtikrinti senamiesčio ir jo teritorijos išsaugojimą, nustatyti paveldosaugos reikalavimus ir konkrečių jo tvarkymo priemonių sistemą.

Organizuoti dokumento planavimą buvo pavesta KPD, o jis patikėjo darbą savo Vilniaus padaliniui. Šis programos vykdymą pavedė valstybės įmonei „Lietuvos paminklai“, įsteigtai departamento finansuojamoms programoms vykdyti. „Lietuvos paminklai“ darbui atlikti pasitelkė ne tik savo specialistus. „Kadangi tai didelės apimties darbas, mūsų turimais žmogiškaisiais ištekliais tai nebūtų įmanoma atlikti, todėl darbo sutartimi papildomai buvo kviečiami kiti žmonės“, – nurodė įmonės „Lietuvos paminklai“ direktorius Vydmantas Drumsta.

Vilniaus senamiesčio paveldotvarkos projekto specialistų grupės koordinatore buvo paskirta šios įmonės Projektavimo tarnybos vadovo pavaduotoja Giedrė Filipavičienė. 2009–2015 metais Vilniaus tvarkymo plano rengėjų grupei vadovavo Vilniaus savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ darbuotojas architektas Vincas Brezgys, grupėje dirbo dar aštuoni žmonės. Konsultantais rengėjai samdė privačių įmonių atstovus – bendrovėje „Urbanistika“ dirbantį architektą Augį Gučą, įmonės „Senojo miesto architektai“ architektę Ireną Kliobavičiūtę ir architektę Mariją Nemunienę iš Projektavimo ir restauravimo instituto.

Sukėlė abejonių

Kaip rodo įmonės Lietuvos registrų centro pateikti duomenys, šio projekto koordinatorė G. Filipavičienė, nors pristatoma kaip „Lietuvos paminklų“ darbuotoja, kartu yra privačios įmonės „Senojo miesto architektai“ akcininkė, kaip ir konsultante samdyta I. Kliobavičiūtė. Beje, pastaroji architektė kartu su keliais kolegomis iš „Senojo miesto architektų“ prieš kiek daugiau nei penkerius metus buvo kaltinta nusikalstamos grupuotės, klastojusios dokumentus projektuojant bendrovės „Teo LT“ administracinį pastatą Vilniuje, organizavimu. Architektams, bandžiusiems „padėti“ bendrovei pastatyti ne 12, bet 15 aukštų statinį (dėl to jo vertė būtų padidėjusi mažiausiai 3 mln. eurų), bausmės pavyko išvengti 2011 metais bylą jų atžvilgiu nutraukus dėl senaties.

„Bendrovė „Senojo miesto architektai“, be kita ko, teikia atlygintinas paslaugas ne vienai privačiai statybos ar vystymo bendrovei, kurios planuoja statybą Vilniaus senamiestyje. Taigi dalis darbo grupės narių, viena vertus, yra samdomi verslininkų ir tarnauja jų interesams, tas yra normalu. Tačiau, kita vertus, jie aktyviai dalyvauja teisėkūroje, kuri turėtų apsaugoti viešąsias vertybes nuo privačių interesų. Manome, kad Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano rengimo komandoje turėjo ir galėjo būti tik interesų konfliktų nevaržomi, nepriekaištingos reputacijos profesionalūs specialistai“, – LŽ teigė aktyviai šiuo klausimu besidominčios sostinės Užupio bendruomenės atstovė teisininkė Rėda Brandišauskienė.

„Lietuvos paminklų“ vadovas V. Drumsta neneigė galimo „žmogiškojo faktoriaus“. „Žinote, tai gali būti kaip sąmokslo teorija: galbūt tokio varianto ir negalima visiškai atmesti, bet kaip jį užkardyti? Specialiajam planui nėra taikomi išskirtiniai reikalavimai, o žmogiškasis faktorius visur gali veikti. Jei kalbame apie interesų konfliktą, aš tikrai nesu ta institucija, kuri turėtų tikrinti. Parinkdamas žmones, atsižvelgiu į jų kompetenciją ir turimą kvalifikaciją“, – aiškino jis.

KPD Vilniaus skyriaus vadovas Vitas Karčiauskas savo ruožtu tvirtino neįžvelgiantis problemos dėl tokios situacijos. „Ne man tai komentuoti, nes komandą rinko „Lietuvos paminklai“, bet man nėra žinomas nė vienas žmogus, architektas ar urbanistas, kuris galėtų rengti tokius dokumentus ir nedirbtų projektavimo srityje“, – aiškino valdininkas.

Seimo Antikorupcijos komisijos, kuri jau pradėjo nagrinėti Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano rengimo aplinkybes, narys istorikas Eduardas Šablinskas, ilgus metus vadovavęs sostinės Senamiesčio seniūnijai, tvirtino, kad ši situacija primena patarlę apie lapę vištidėje. „Peržiūrėjus dokumento rengimo medžiagą, norisi duoti per nagus tiek įmonei „Lietuvos paminklai“, kuri sudarinėja sutartėles, tiek specialistams, kurių profesinės bėdos per 20 metų jau akis bado. Kaip galima žmones, dėl kurių darbo buvo abejonių, kurie turėjo problemų derindami savo projektus Senamiestyje, skirti ekspertais, kad jie paskui galėtų savo darbą, kuris anksčiau netiko, pakeitus Senamiesčio tvarkymo planą, padaryti teisėtu? Sakysiu tiesiai – man skaudu už tuos žmones, kurie anksčiau dirbo puikiai, bet juos sugadino pinigai“, – kalbėjo parlamentaras.

Atkūrimas ar statybos

Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano, parengto praėjusių metų lapkričio pradžioje, sprendiniai iki šių metų vasario 1-osios pagal supaprastintą procedūrą, nes taip esą numato įstatymai, buvo pristatomi visuomenei. Kultūros ministerija skelbia, kad pateiktam projektui gauta daugiau kaip 600 pastabų ir pasiūlymų, todėl planas dar tris mėnesius bus tikslinamas ir tada dar kartą skelbiamas viešai.

Abejones dėl jo rengėjų interesų bei visos planavimo procedūros išsakančios Vilniaus senamiesčio išsaugojimu susirūpinusios visuomenės atstovai baiminasi, kad ir galutiniame variante išliks reguliavimas, lemsiantis ne senojo miesto išsaugojimą, bet spartesnį jo užstatymą. „Ypač didelį nerimą kelia planuojamas „istorinių zonų atkūrimas“. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme teigiama, kad kultūros paveldo objektai atkuriami tik išimtiniais atvejais. Šiame dokumente atkūrimo sąvokos reikšmė varijuoja nuo „tam tikros minimalios architektūrinės erdvės kaitos“ iki bet kokio naujo pastato, kuris būtų panašių gabaritų kaip kažkada stovėjęs namas, arba naujos urbanistinės struktūros kūrimo, kur niekada nėra buvę užstatymo. Plano kūrėjai aptarimų metu neslėpė, kad neketina daryti istorinių kopijų: kalbėta apie antžeminių gabaritų „atkūrimą“, įskaitant požeminių parkingų įrengimą, kurie niekada nebuvo būdingi Vilniaus istoriniam centrui, taip pat apie visiškai naują statybą senamiesčio dalyje, vadinamoje istoriniais priemiesčiais“, – piktinosi R. Brandiškauskienė.

KPD Vilniaus padalinio vadovas V. Karčiauskas tvirtino, kad senamiestyje numatomas ne „atkūrimas“, bet urbanistinės struktūros restauravimas, nes 1994 metais į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą Vilnius esą ir buvo įtrauktas kaip viduramžių urbanistinė vietovė. „Senamiestyje iki šiol turime nedideliu žemės sluoksniu užpiltus senuosius pamatus ir rūsius. Todėl ar jie bus konservuojami ir eksponuojamas tik viduramžių planas, ar bus apsispręsta atkurti ir antžeminę dalį – tai politinis klausimas, niekas neskubina šio proceso. Mus domina to, kas yra po žeme, apsauga, o apie tūrinę erdvinę kompoziciją šiandien tik pasakome, kad yra tokia galimybė“, – kalbėjo paveldosaugininkas.

Nacionalinės UNESCO komisijos vadovė A. Junevičienė LŽ teigė girdėjusi teiginius, esą „atkurti“ Vilniaus senamiesčio istorines zonas reikalauja jos atstovaujama organizacija. „UNESCO tikrai to nereikalauja, tuo labiau viešosiose erdvėse, nes jos yra istoriškai susiformavusios. Tarkime, po Antrojo pasaulinio karo, kai Vilniaus griuvėsiai buvo valomi, susiformavo Vokiečių gatvė, kai kurie skverai, jie reikalingi vilniečiams“, – kalbėjo A. Junevičienė.

Jos teigimu, jei Vilniaus erdvių planuotojai vis dėlto apsispręstų imtis plataus mąsto istorinių erdvių atkūrimo, UNESCO dėl to kiltų labai daug klausimų. „Jei UNESCO gautų tokią žinią ar iš Lietuvos institucijų (o mes tikime, kad esame sąžininga valstybė, kuri pati informuoja apie priimamus sprendimus), ar kitu atveju iš mūsų, ar net užsienio šalių piliečių, ši organizacija imtųsi priemonių išsiaiškinti, ką ketinama daryti. Galbūt jie įvertintų, kad vienas ar trys pastatai nelabai sumenkintų senamiestį, gal būtų kitų sprendimų. Žinoma, niekas nepultų iš karto traukti Vilnių į pavojuje atsidūrusio pasaulio paveldo sąrašą, tačiau tokia rizika, be abejo, būtų“, – aiškino A. Junevičienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"