TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"...Ir galėsime vadintis išvaryta Lietuva"

2007 05 26 0:00
LŽ archyvo nuotr.

Į Baltosios anketos klausimus atsako Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininko pavaduotoja, sostinės Pilaitės bendruomenės pirmininkė Janina Gadliauskienė

Nebuvo ir nebus lengva.

Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to siekti?

Kai vyksta gana sudėtingi globalizacijos procesai, Lietuvai, kaip ir kitoms mažosioms valstybėms, niekada nebuvo ir nebus lengva atsilaikyti. Kas nors už mus bandys nuspręsti, kaip šalies resursus panaudoti saviems tikslams. Todėl šaliai reikalinga labai išmintinga užsienio ir vidaus politika. Deja, nors ir prisidėjome prie sovietinės imperinės valdžios sugriovimo, savos nomenklatūrinės valdžios statuso neapibrėžėme, jos neatstatydinome, todėl demokratinės valstybės iki šiol nesukūrėme.

Kokią valstybę matysime po šimto ar dviejų šimtų metų, priklausys nuo dabartinių politikų mąstymo, jų sąžinės ir situacijos suvokimo. Jau dabar įklimpome su žemės nuosavybės grąžinimu, leisdami persikelti turėtas žemes. Jei dar leisime naujalietuviams ir užsieniečiams neribotai supirkti miškus ir žemę, tai galėsime vadintis ne išsivaikščiojusia, o išvaryta Lietuva.

Lietuvai daro įtaką ne tik globalizacijos procesai, bet ir klimato kaita. Nors mokslininkai ir užsienio politikai pripažino, kad klimatas keisis negrįžtamai, Lietuvoje apie prisitaikymą dar nemąstoma. Neseniai Seime surengtoje konferencijoje klimato kaitos klausimais britų ambasadorius pasijuokė, kad lietuviai klimato kaitą supranta kaip galimybę Nemune auginti krokodilus. Konferencijoje buvo pažymėta, kad pasikeitus klimatui didumoje Afrikos ir Azijos bus neįmanoma gyventi. Vyks emigracija į šiaurę. Ir tai toli gražu ne vienintelis globalaus atšilimo iššūkis.

Norėčiau matyti Lietuvą išsaugojusią savo kalbą, papročius, teritoriją. Valstybę, kuri draugiškai sugyvendama su kaimynėmis gerbia ir rūpinasi savo žmonėmis. Lietuva, atkeliavusi iš kaimo į miestus, turi ten ir sugrįžti. Pasikeitus klimatinėms sąlygoms miestuose atsiras vis daugiau problemų išgyventi. Kaime išgyvenimo tikimybė didesnė.

Dainuojant labiausiai atsiveria dvasia

Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti - "Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi" ir kodėl?

Esu ne tik lietuvė, bet ir žemaitė. Niekada nuo Lietuvos nebuvau nutolusi, todėl kaip nors kitaip įvardyti savęs ir negalėčiau. Ar didžiuojuosi tuo? Mane užaugino mamos dainos. Mama, kilusi iš dainingos šeimos, visus darbus nudirbdavo dainuodama. Ir dabar man gražiausia, kai susiburia nelabai susirepetavę kurio nors Lietuvos pakraščio žmonės ir uždainuoja. Ko gero, dainuojant labiausiai atsiveria lietuvio dvasia. Mes turime savo kalbą, kurios daugelį žodžių, darinių galime rasti kitose kalbose. Turime savo pilkapius, savo kraštą, kuriame geriau ar blogiau gyvename, jį mylime, kovojame dėl jo išlikimo. Turime daug garsių žmonių, kurie tai suprato, brangino, puoselėjo. Būdami be galo stiprūs išeisime iš visų primestų ar pačių pasirinktų klystkelių ir išsaugosime ateičiai pagrindą - savo žemę, kalbą ir papročius.

Kultūra - interesų įkaitė

Ar jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia nevykdyti kultūros, švietimo ir sveikatos politikos. Kaip per pastarąjį dešimtmetį sveikatos ir švietimo reformos atsiliepia mūsų gyvenimo pokyčiams, matome visi. Kultūros ministerija, kaip valdžios institucija, buvo ir yra silpniausia grandis. Bėda ta, kad vietas institucijose užima ne kultūros specialistai, o politinių partijų, pažinčių susaistyti žmonės. Taip visose institucijose susidaro grandinė "savų žmonių", kurie nuo kultūros yra labai toli.

Kartu su kitais visuomenininkais bandydama spręsti problemas pamačiau, kad valdžios institucijose, kurios tiesiogiai atsakingos už kultūros paveldą, nėra su kuo rimtai apie šias problemas kalbėti. Vien jau faktas, kad visuomenės atstovai teisme bylinėjasi dėl "Lietuvos" kino teatro išsaugojimo su kitoje barikados pusėje esančiais valdininkais, kuriems pirmiausia turėtų rūpėti tie patys interesai, rodo, jog pastariesiems rūpi ne kultūra. Kultūros paveldas, viešosios erdvės, želdynai naikinami ne tik Vilniaus senamiestyje, bet ir Klaipėdoje, Neringoje, neigiamai veikiama Kernavės aplinka.

Kultūros politikos srityje turi dirbti visuomenei žinomi tos srities specialistai. Kiekvienu atveju turi būti atsakingi asmenys arba institucijos. Atsiradus kontrolei, peržiūrėjus įstatymus ir panaikinus visas galimybes panaudoti įstatymo nuostatas siauriems interesams kultūros politikos padėtis pagerėtų iš esmės.

Mokykla tarsi išprotėjusi

Ar jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Švietimas yra ateities kartų sąmoningumo, savo šalies pažinimo ir išsaugojimo kalvė. Viskas prasideda nuo vadovėlių, programų, užimtumo vidurinėse mokyklose ir perspektyvų darbinei ateičiai - universitetuose. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, kaip vaikai, mokytojai ir tėvai atlieka savo misijas. Pažvelgę iš arčiau pamatysime, kad daug patirties iš praėjusio šimtmečio sovietų laikų prarasta, o naujos vertybės nesukurtos. Moksleivių programos sudarytos greitai kaupti, perprasti tikslią informaciją. Nemažai informacijos apie prisitaikymą prie aplinkos gaunama per televiziją, internetą, kitas priemones. Vaikai jau mokyklos suole daugiau orientuojasi į materialius, o ne dvasinius dalykus.

Norint pasiekti, kad mokyklos išleistų ne tik greitai informaciją priimantį, bet ir mylintį savo aplinką jaunimą, reikia peržiūrėti vadovėlius, mokymo programas, sudaryti sąlygas užklasinei veiklai. Negalima sakyti, kad mokytojai per mažai dirba su vaikais. Manyčiau, priešingai, mokyklos tampa tarsi išprotėjusios stengdamosi vykdyti įvairias programas, projektus, susirasti lėšų remontams. Taip jos įkalinamos gana siaurame interesų rate, neištrūksta už mokyklos ribų. Tėvai atiduodami vaikus į mokyklą mano savo pareigas atlikę. Daugelis nesistengia artimiau bendrauti su mokytojais, per juos pažinti savo vaikų. Neretai vaikai dar paauglystėje paleidžiami į gatvę, nesirūpinama, su kuo bendrauja ir kokios patirties įgyja.

Nors protingi, bet be darbo

Kokių permainų Lietuvos Valstybės strategijoje reikėtų pageidauti, norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją Lietuvą?

Gal net ne uždarbiai Lietuvoje lemia jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių migraciją į kitas šalis. Manyčiau, tai dėl perspektyvos ir pagarbos žmogui stokos. Neseniai paskambino mano draugė ir skundėsi dėl tolesnio savo sūnų likimo. Abu šiuo metu baigia universitetus. Vienas įgis užsienio politikos ir diplomatijos, kitas - teisės specialybes. Tačiau nors ir intensyviai ieško darbo, iki šiol jo nerado. Būdami išsimokslinę, protingi jie galbūt pasuks jau daugelio išbandytu keliu - darbo ieškos užsienyje.

Emigracijos procesus lemia atsiradęs atotrūkis tarp valdančiosios, nomenklatūrinės visuomenės dalies ir tų, kurie dirba už minimalų atlyginimą, neršia po konteinerius ar yra socialiai remtini. Valdančioji dalis, manipuliuodama įstatymais, nuolatiniu atlyginimų kėlimu rodo norą prabangiai gyventi likusios Lietuvos sąskaita. Tuomet kitai Lietuvos daliai lieka emigruoti.

Atšalę santykiai šeimoje ir visuomenėje

Lietuva dažnai įvardijama kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?

Viena priežasčių, lemiančių savižudybes, yra susvetimėjimas. Atšalę santykiai tarp tėvų ir vaikų, ryšio nebuvimas tarp visuomenės ir žmogaus. Jeigu žmogus nelaikomas žmogumi, nebėra prasmės ir pačiai gyvybės esmei. Taip sutvarkyta visuomenė, kad norėdami išsisakyti, įgyvendinti sumanymus, turime priklausyti kolektyvui. Dėl sudėtingų persitvarkymo procesų tiek miestuose, tiek kaimuose žmonės prarado atsvaras savo dvasiniams ryšiams palaikyti, o naujų nebuvo sukurta. Gal tai lėmė ne tik savižudybes, bet ir ištisas kartas prasigėrusiųjų, o tai irgi lėtinė savižudybė. Šie procesai galėjo turėti įtakos tėvams ir vaikams susvetimėti. Kad atkurtume dvasinius ryšius visuomenėje, nepakanka investicijų vienoje kurioje srityje. Pirmiausia turi būti atliktas vykstančių negatyvių procesų auditas. Pavyzdžiui, kodėl žudomi kaimuose senyvo amžiaus žmonės, kodėl kaimo žmonės buvo pavadinti runkeliais. Nors, mano įsitikinimu, taip pavadinti reikėtų tuos, kurie dažnai turi aukščiausius postus. Na, o kai nieko neslepiant bus įvardyti visi dariniai, kurie lemia žmogaus dvasinę sveikatą, galima ieškoti išeities.

Skandalai ir smurtas

Ar Jus tenkina tai, kaip Lietuva suvokia ir pateikia save žiniasklaidoje ir televizijoje?

Dainų dešimtukai, serialai ir aiškinimasis, kokią vietą visuomenėje užima "daktarai". Taip trumpai būtų galima nusakyti, ką kasdien matome per televiziją ar skaitome laikraščiuose. Tiek vienur, tiek kitur trūksta rimtų publicistinių laidų, reiškinius ir įvykius analizuojančių straipsnių. Nušviesdami kasdienius skandalus, smurtą ir populiarių žmonių gyvenimo ypatybes tenkiname skaitytojų paviršutinius poreikius. Tačiau tai nusibosta. Vieną dieną pažvelgi į laikraštį ir pašiurpsti nuo minties, kad gal reikėtų paskaityti, kiek Lietuvoje per parą užmušė, išprievartavo ar sudegino namų, tačiau neprisiverti. Taip nuolat kemšama informacija skaitytoją ar klausytoją atbukina, pradedi nereaguoti, nors atsitikimai ir baisūs. Radijas, televizija ir spauda, turėdami galingas priemones šviesti, gilintis į socialines, kultūrines ir kitas žmonių sritis, ugdo vartotojų kultūrą. Dažnai girdime teisinantis, kad skaitytojai, žiūrovai, to nori. Kitoks penas jiems nereikalingas. Be abejo, nelengva išsiugdyti mąstantį, jautrų, imlų žmogų.

Harmonija - gamtoje

Kokios lietuvio nacionalinės savybės jums atrodo gražiausios, o kokios ne? Lietuvos žmonių moralė, sąmoningumas ir patriotizmas: diagnozė ir perspektyvos.

Atsiverčiau Jono Aisčio "Milfordo gatvės elegijos" ir perskaičiau, kad žmonės į sodžių talkas, krikštynas, vestuves, pakasynas nebuvo kviečiami, ateidavo patys. Tai galėčiau patvirtinti ir iš savo vaikystės prisiminimų. Dažnai kaimiečiai susibėgdavo vieni pas kitus padėti nukasti bulves, iškulti javus ar giedoti mirus to paties ar gretimo kaimo žmogui. Neseniai per žiniasklaidą buvo paskelbta, kaip susibėgę lietuviai Prancūzijos ligoninėje globojo savo tautietę su sūnumi. Medikai ir užsienio spauda atkreipė dėmesį į vienas kito palaikymą ir rūpinimąsi.

Lietuvos kultūros, istorijos ar visuomenės veikėjas, kuris yra Jums autoritetas? Ir kodėl?

Vaikystėje ir jaunystėje mane augino V.Mykolaičio-Putino, Žemaitės, I.Simonaitytės, S.Nėries perskaityti kūriniai. Sąjūdžio laikais, kaip daugelis, atidžiai sekiau to meto politikų, visuomenininkų veiklą. Dabar - artimos Lietuvos žaliųjų judėjimo idėjos. Gal todėl, kad augau kaime, vienkiemyje, vienumoje, įžvelgdama harmoniją gamtos procesuose, įsiklausydama į garsus.

Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo gyvenime?

Išlikti žmogumi. Atrodo, banalu. Tačiau gyvenimui skubant į priekį ir mažuose, ir dideliuose dalykuose nuolat turime rinktis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"