TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Irako krikščionys: atvykę į Vilnių įkvėpėme taikaus oro

2015 07 08 16:00
Irakiečių šeima.  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Vis daugiau krikščionių Artimuosiuose Rytuose patiria nuolatinį teroristinės grupuotės „Islamo valstybė“ persekiojimą, jaučia pavojų gyvybei, todėl palieka namus ir ieško prieglobsčio kaimyninėse ir Europos valstybėse. Liepos pradžioje Lietuva suteikė prieglobstį trims krikščionių irakiečių šeimoms.

Į Vilnių iš Ebrilio ir Bagdado miestų buvo perkelti 15 asmenų – 8 moterys, 4 vyrai ir 3 mokyklinio amžiaus jaunuoliai.

Nuolat jautė pavojų gyvybei

Garbės konsulas Irake išreiškė susirūpinimą krikščionių padėtimi šalyje ir kreipėsi pagalbos į „Carito“ organizaciją. Atsiliepus Vilniaus arkivyskupijos „Caritui“ bei padedant LR Užsienio reikalų ministerijai, liepos 2 d. Lietuvos ambasadoje Ankaroje 15 irakiečių buvo suteiktos vizos ir suorganizuotas pabėgėlių perkėlimas iš Turkijos į Lietuvą. Atvykėliai iškarto buvo apgyventi „Carito“ parapijų bendruomenėse ir butuose.

Liepos 3 d. į Vilnių atvykusi jauna irakietė krikščionė Klara Lazar Banyameen Shamoon pasakoja, kad gimtojoje šalyje nuolat jautė pavojų gyvybei dėl „Islamo valstybės“ persekiotojų. Pasak jos, šeimai tapo nebeįmanoma ten gyventi. „Mano šeima katalikiška, tai pagrindinė priežastis kodėl mes buvome persekiojami teroristų. Jie nemėgsta katalikų, nes katalikai yra labai dėkingi žmonės. Dėl nuolat vykdomų sprogdinimų ir žmonių grobstymų, mes negalėdavome išeiti iš namų. Mes nevaikščiodavome į darbus, bažnyčią, apie pasivaikščiojimą mieste net negali būti kalbos. Tikrai mylime savo protėvių žemę, tačiau mes, kaip katalikai, norėjome gyventi taikų ir orų gyvenimą, todėl nusprendėme palikti Iraką“ , – savo patirtais išgyvenimais Ebrilyje dalinasi Klara.

Lietuvoje įkvėpė taikaus oro

Net nuolatos būdami namuose irakiečiai nesijautė saugūs. Jie jautė tvyrančią įtampą, grėsmę ir net miegodami bijodavo, kad gali būti nužudyti. „Kiekvieną dieną gyvendavome su mintimi, kad galime būti pagrobti arba nužudyti. Kiekvieną dieną jautėme pavojų savo gyvybei. Mes net sapnuodavome, kad ISIS teroristai gali atvažiuoti ir pagrobti mus. Mano tėtis dažnai nemiegodavo ir stengdavosi išlikti budrus, nes galvodavo, kad bet kurią minutę teroristai gali ateiti į namus mūsų nužudyti“ , – pasakoja Klara.

Iš kairės: Ilma Skuodienė ir Klara Lazar Banyameen Shamoon

Dar tik kelias dienas Lietuvoje esanti irakietė teigia, kad čia jaučiasi labai gerai, nes Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ bendruomenės visas šeimas priėmė labai nuoširdžiai ir šiltai. Ji yra dėkinga Lietuvai, jos šeimą sutikusiems lietuviams ir visoms organizacijoms, kurios prisidėjo prie irakiečių perkėlimo į Vilnių. Klaros teigimu, iškart atvykus į Lietuvą baigėsi jų blogas gyvenimas ir dabar jie nebesapnuoja košmarų. „Dar būdami Irake mes labai apsidžiaugėme, kad yra galimybė gyventi kitur. Kai sužinojome, kad Lietuvoje mus, katalikus, gali priimti, pradėjome domėtis Lietuva, skaityti apie jos kultūrą, žmones, istoriją. Kuomet nusileidome Vilniaus oro uoste, mus pasitiko labai šiltai. Supratome, kad čia Lietuvoje esame laukiami ir galime pradėti naują gyvenimą. Pradėjome kvėpuoti švariu, taikiu oru. Dingo blogi sapnai. Dabar mes miegame ramiai, nes žinome, kad mūsų gyvybei nebegresia pavojus. Irake liko viena mano sesė, pasiilgstame jos ir kitų artimųjų. Tačiau nieko negalime padaryti“ , – sako irakietė.

Padėti – kiekvieno krikščionio pareiga

Vilniaus arkivyskupijos metropolitas Gintaras Grušas teigia, kad pagalba artimam, kitam krikščioniui yra viena iš pagrindinių tikinčiojo pareigų. Pasak jo, buvo laikas kai Lietuvos pabėgėliams taip pat padėjo kitos šalys. „Po Antrojo pasaulinio karo mūsų seneliai buvo pabėgėliai Amerikoje, Vokietijoje. Tuomet įvairios tų šalių organizacijos, vietiniai žmonės atėjo į pagalbą. Svarbu, kad mes lietuviai neuždarytume savo širdžių. Mes, krikščionys, esame pašaukti atverti širdis ir pagelbėti kitiems krikščionims, kurie yra pavojuje. Dėkoju visiems Vilniaus dekanatams ir parapijoms, kurios prisidėjo ne tik pinigų rinkimų irakiečių priėmimui, bet ir maldomis už tuos krikščionis, kurie neturi galimybės išvykti iš karo zonos“ , – kalba G. Grušas.

Pasaka Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programos vadovės Ilmos Skuodienės, atvykusių irakiečių integracijos į lietuvių visuomenę procese reikšmingas yra ir lietuvių vaidmuo. „Svarbi yra ne tik pačių irakiečių drąsa ir pasiryžimas palikti savo šalį ir atvykti gyventi į Lietuvą. Reikia ir mūsų tautiečių palaikymo. Mums reikia drąsos ir nuoširdumo. Kviečiu visus miestiečius pasiūlyti savo draugystę, pakviesti šeimas pas save vakarienės, supažindinti jas su miestu, lietuvių kalba ir istorija. Tik žmonių tarpusavio bendravimas ir bendradarbiavimas, socialinių santykių vystymas gali sėkmingai padėti integruotis irakiečių krikščionims mūsų šalyje“ , – komentuoja I. Skuodienė.

Iš pašalpų gyventi nenori

Iš kairės: G. Grušas, D. Augulis, I. Skuodienė, K. Lazar Banyameen Shamoon

Nors atvykėlių perkėlimo procesas yra labai sudėtingas, tai tik pirmasis laiptelis irakiečių integracijos Lietuvoje link. Jų laukia intensyvūs lietuvių kalbos kursai, Lietuvos istorijos mokymasis, integracija į darbo rinką. „Caritas“ darbuotojos teigimu, atvykusios krikščionių šeimos kiekvieną rytą eina į mišias, yra labai pamaldžios, atsakingos ir aktyvios parapijos bendruomenės gyvenime. „Atvykę irakiečiai – išsilavinę, geranoriški, šilti žmonės. Tarp jų ir vyskupijos bendruomenės iškart užsimezgė nuoširdus santykis. Šeimos dalyvavo Mindaugo karūnavimo dienos šventėje, bendrose mišiose. Viena šeima šiandien išvyko į šeimų stovyklą. Taip pat šiandien vyksime į „Versmės“ katalikišką gimnaziją, kurioje nuo rugsėjo mėnesio turėtų pradėti mokytis trys atvykę irakiečiai jaunuoliai. Visi irakiečiai turi išsilavinimo dokumentus, tad juos reikia išversti ir pritaikyti Lietuvos darbo rinkai“ , – sako I. Skuodienė.

Pasak irakietės Klaros, visos atvykusios šeimos nori įsitvirtinti Lietuvoje, išmokti kalbą, turėti darbą. Tačiau kokio darbo planuoja ieškotis ji negalėjo tiksliai įvardinti, nes dar per mažai laiko praleido Lietuvoje. „Tikiuosi, suprasite mane, aš dar tik kelias dienas Lietuvoje, todėl man sunku ką nors konkrečiai komentuoti įsidarbinimo klausimu. Savo šalyje aš dirbau kultūros ir sporto departamente, bei papildomai dirbau buhaltere. Aišku, kad pirmiausia mes mokysimės lietuvių kalbos, kad galėtume susirasti darbus ir gyventi savarankiškai. Nenorime ateityje iš valstybės prašyti pašalpų“ – savo planais dalinasi į Lietuvą atvykusi katalikė iš Irako.

Užsienio reikalų ministro patarėjas Donatas Augulis taip pat pritaria, kad atvykusių šeimų dar laukia ilgas integracijos procesas. Jis pabrėžia, jog Lietuva jau ne pirmą kartą padeda pabėgėliams krikščionims. „ Atvykusioms irakiečių šeimoms LR ambasadoje Ankaroje buvo suteiktos nacionalinės vienkartinės vizos, kurios galios iki lapkričio 2 d. Jos savaime nesuteikia atvykėliams galios dirbti ir integruotis visuomenėje. Jiems reikės žengti dar daug tolimesnių žingsnių. Džiaugiuosi, kad tai ne pirmas kartas kuomet bendraujame su krikščionių bendruomenėmis. Praeitais metais kartu su Evangelikų liuteronų bažnyčia į Lietuvą perkėlėme gyventi 40 krikščionių – 10 šeimų iš Sirijos“ , – kalba jis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"