TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Iš istorinės sienos liko tik gatvės pavadinimas

2008 10 28 0:00
Ant akligatvio namo jau užkabintas Miesto sienos gatvės pavadinimas, tačiau paversti ją turistų lankoma vieta neskubama.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje, prie dar išlikusios senosios gynybinės miesto sienos, naują pastatą užsimojusi statyti bendrovė žada kultūros paminklą įamžinti siaura gatvele. Paveldosaugininkai baiminasi, kad jos pavadinimas netrukus bus vienintelis priminimas apie istorinį palikimą.

Uždarame Vilniaus senamiesčio kieme, tarp Trakų ir Klaipėdos gatvių, šalia dar išlikusios senovinės gynybinės miesto sienos, vėl burzgia statybinė technika. Bendrovės "Mūsų knyga" užsakymu darbininkai intensyviai rengiasi planuojamo daugiaaukščio komercinės-gyvenamosios paskirties pastato ir požeminių garažų statyboms.

Visi keliai tam atviri: po metus trukusio bylinėjimosi teismas atmetė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos reikalavimą panaikinti šių statybų leidimą. Kariauti toliau nebėra kam - Vilniaus savivaldybės valdininkai ir Kultūros paveldo departamentas nemato kliūčių istorinėje zonoje atnaujinti darbus, o į nuogąstavimus, kad procesui įsibėgėjus gali būti padaryta neatitaisoma žala paveldui, nekreipia dėmesio.

Kompensacija - gatvelė

Parengiamuosius statybų darbus bendrovė "Mūsų knyga", iki šiol garsėjusi tik knygų leidyba ir prekyba, pradėjo remdamasi prieš dvejus metus Vilniaus savivaldybės patvirtintu teritorijos detaliuoju planu. Tam turėta pagrindo - vietoj sovietinės Respublikinės knygų bazės po privatizavimo įsteigta uždaroji akcinė bendrovė valdė sklype kelis mūrinius sandėlius, prigludusius prie senosios miesto sienos.

"Čia buvo mūsų turtas. Būtų kvaila neišvystyti sklypo ir senamiestyje palikti kažkokius sandėlius", - LŽ tvirtino "Mūsų knygos" vadovas Vidas Ragas.

Tiesa, projektą teritorijoje įgyvendina ne pati "Mūsų knyga", o jos akcininkė - UAB "Lim". Ši įmonė išskirtinio projekto patarėjos teises yra patikėjusi nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovei "Re&Solution". Pastaroji skelbiasi atsakanti ne tik už projekto rinkodaros veiksmus bei kainodaros sudarymą, bet ir būsianti vienintelė pastato pardavėja.

Parduoti bus ką: pačioje senamiesčio širdyje statomą kompleksą, jau vadinamą "Porta Catherinae" (išvertus iš lotynų kalbos "Kotrynos vartai" - aut.), kurį sudarys dviejų aukštų pastatas su mansarda. Namo rūsyje ir pirmame aukšte planuojamos komercinės paskirties patalpos, virš jų - apartamentai. Būsimų gyventojų patogumui žadama įrengti du vidinius kiemelius bei požeminę mašinų stovėjimo aikštelę.

Dar daugiau - projekto autoriai įsipareigojo restauruoti ir sklype išlikusią gynybinę miesto sieną. Palei jos ribas net pažadėta nutiesti gatvelę, kuri nusidriektų kiaurai per pastatą: dengta galerija einantys lankytojai galėtų apžvelgti gynybinės sienos fragmentus.

Neranda sienos

Būtent dėl šio įsipareigojimo kyla didžiausi nesutarimai. Bendrovės "Mūsų knyga" vadovai šventai įsitikinę, kad senoji miesto siena, statyta XVI amžiuje, sklype išlikusi tik kultūriniame sluoksnyje, kuris šioje vietoje siekia iki 2,5 metro. Virš žemės vietomis net iki kelių metrų aukščio iškilusius mūrus, specialistų datuojamus XVIII amžiumi ir turinčius miesto gynybai pritaikytas šaudymo angas, jie vadina ugniasiene - nevertingu statiniu, esą įrengtu ne sostinei ginti, bet elementariai apsisaugoti nuo gaisro.

"Gynybinė siena yra ne visur. Ji arba eina dar gilyn, arba jos iš viso nėra, - LŽ tvirtino V.Ragas. - Gynybinės sienos su šaudymo angomis nėra išlikusios. Nežinau, kurioje vietoje matėte šaudymo angų fragmentus, aš jų neprisimenu."

Paveldosaugos specialistai laikosi kitokios nuomonės. LŽ kalbintas Paveldo tarptautinės komisijos tarybos ICOMOS narys ekspertas Žybartas Simonaitis, pats tyrinėjęs ginčytinoje teritorijoje esančios sienos fragmentus ir parengęs jos atkūrimo projektą, įsitikinęs, kad šioje vietoje išlikęs ir XVI, ir XVIII amžiaus mūras, pristatytas rengiantis paskutinei Vilniaus apgulčiai.

Kaip minima istoriniuose šaltiniuose, gynybinė Vilniaus siena pradėta statyti 1503 metais kunigaikščio Aleksandro įsakymu. Intensyviausi mūrijimo darbai vyko 1506-1509 metais, o 1522-aisiais jie buvo baigti.

Anot metraštininkų, sieną privalėjo statyti visi vilniečiai, net bajorai ir dvasininkai. Vilniaus vaivadai buvo suteikta teisė atsisakiusius statyti sieną bajorus ir dvasininkus iškeldinti į priemiestį, o jų namus atiduoti miestiečiams.

Nuslopinus 1794 metų sukilimą ir prijungus Lietuvą prie carinės Rusijos, jos valdžia 1799-aisiais nusprendė nugriauti sieną ir vartus, nes ji esą bjauroja Vilniaus veidą ir "trukdo vėjui išvėdinti miestą". Tačiau dalį šio statinio miestiečiai galėjo nusipirkti ir panaudoti kaip savo būsto sieną. Tokia situacija fiksuojama ir sklype tarp Trakų bei Klaipėdos gatvių, kur ant gynybinės sienos liekanų iškilusios vėlesnės statybos namo sienos.

"Manęs visiškai nedomina, kokio laikotarpio sienos fragmentai išlikę. Tai nesumenkina jos reikšmės ir vertės. Priešingai: jei kalbame apie XVIII amžių, tai buvo pats Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimo laikotarpis, per jį telkta paskutinė Vilniaus gynyba. Nemanau, jog to meto palikimą reikia užstatyti ar išgriauti", - LŽ dėstė Valstybinės kultūros paveldo komisijos vyriausiasis specialistas Algimantas Gražulis.

Specialistai sunerimę

Būtent dėl sienos griovimo paminklosaugininkai labiausiai ir nerimauja. Jų teigimu, rengiant teritoriją statyboms ir verčiant bendrovei "Mūsų knyga" priklausiusius sandėlius prie miesto sienos, dalis senovinio mūro buvo sunaikinta. "Miesto siena buvo pradėta griauti - tą faktą pripažino net patys statybininkai", - piktinosi A.Gražulis.

"Mūsų knygos" vadovas V.Ragas tikino, kad niekas nėra pripažinęs, jog siena buvusi apgriauta. "Mes nieko nedarome be archeologų žinios. Visą darbą atlieka jie - rankomis kasasi iki 3 metrų gylio ir tik paskui leidžia ką nors daryti mechanizuotai", - aiškino verslininkas.

Apie apgriautą miesto sieną sako negirdėję ir Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriaus specialistai, kurių pareiga prižiūrėti ir saugoti istorinį palikimą. Tiesa, skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas kalbėdamas su LŽ neslėpė apmaudo, kad informacija apie grėsmę miesto sienai pasiekia žurnalistus, o ne jį. "Jei gynybinė siena būtų griaunama, tai būtų skandalas. Bet iš kur aš galiu žinoti, ar ją griauna, ir kas tai daro? Gal griauna patys gyventojai, kurie jums skambina", - piktinosi valdininkas.

Turbūt nevertėtų stebėtis, kad žmonės dėl nerimą keliančių simptomų kreipiasi ne į savivaldybę. Kažin ar galima tikėtis, jog valdininkai imsis spręsti problemas, kuriomis nenori domėtis. Juo labiau kad informacija apie griaunamą miesto sieną LŽ pasiekė ne iš gyventojų. Ji fiksuota dar 2007-ųjų viduryje tiek statybų užsakovams, tiek darbus vykdančiai bendrovei "Mobusta" adresuotame Kultūros paveldo departamento (KPD), privalančio kontroliuoti darbus senamiestyje, rašte.

"Departamento pareigūnai, nuvykę prie Vilijos-Trakų gynybinės sienos dalies adresu Klaipėdos g. 7A, užfiksavo nudaužytą sienos mūrą. Prašome sustabdyti sienos mūro ardymo darbus, kol nebus atlikti architektūriniai ir archeologiniai tyrimai", - sakome rašte. Tiesa, juo, regis, viskas ir baigėsi. Kaip LŽ aiškino KPD Vilniaus teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Rimantas Bitinas, dalis sienos mūro aptrupėjo, bet problemų dėl to esą nekyla. "Statybos procesu gal ir iškrito koks vienas kitas akmuo. Tačiau mes stebime objektą kaip pro didinamąjį stiklą - nefiksavome jokių pažeidimų", - kalbėjo jis.

Kreipėsi į teismą

Vis dėlto atsirado institucijų, įžvelgusių problemą. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2007-ųjų rugpjūtį kreipėsi į teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduoto statybos leidimo panaikinimo. Kreipimosi pagrindas buvo statomo gyvenamojo namo Klaipėdos g. 7A, Vilniuje, statybos techninio projekto ekspertizė. Tačiau pirmos instancijos teismas tų pačių metų lapkritį inspekcijos prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Jau 2008-ųjų liepą Apeliacinis teismas savo nutartimi panaikino pirmos instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukė dėl praleisto kreipimosi į teismą termino.

Tuo pat metu inspekcija dėl namo Klaipėdos g. 7A statybos aplinkybių kreipėsi ir į prokuratūrą, tačiau pradėti ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta. Darbai istoriniame sklype vėl pajudėjo.

Gera galimybė

LŽ pradėjus domėtis, kaip bendrovė "Mūsų knyga" gavo leidimą statyti naują pastatą Vilniaus senamiestyje, nors Saugomų teritorijų įstatymas draudžia paveldo objektų teritorijose statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu, iškilo dar įdomesnių dalykų. Pasirodo, statybos, kurių metu iškils naujas komercinis-gyvenamasis pastatas, yra ne kas kita kaip rekonstrukcija. Tokią galimybę numato prieš kelerius metus priimtas skandalais apipintas naujasis Senamiesčio regeneravimo reglamentas. Būtent juo mielai naudojasi verslininkai, keliantys koją į senamiestį.

Tačiau įgyvendinant projektą Klaipėdos g. 7A, be šios išlygos, atsirado dar viena lig šiol negirdėta aplinkybė. Verslininkai, pradėję rekonstrukcija įvardijamas naujas statybas, įsipareigojo įrengti ir per jų sklypą eisiančią gatvelę - esą atsižvelgė į savivaldybės prašymą atkurti istorinį vaizdą. Kaip skelbia savivaldybė, šis siauriausia miesto gatvele vadinamas perėjimas turėtų itin sudominti sostinę lankančius turistus.

"Kreipėmės į savivaldybę dėl detalaus plano patvirtinimo. Tuo pat metu buvo pasiūlyta sutvarkyti gatvelę. Mes, aišku, nė nematėme, kad ta gatvelė buvo, bet savivaldybė turbūt pamatė. Be to, miestas yra pasižadėjęs prisidėti prie gatvelės atkūrimo, tam numatyta lėšų", - kalbėjo "Mūsų knygos" vadovas V.Ragas.

Draugiškus savivaldybės ketinimus patvirtino ir skubiai - 2006 metų spalio 30-ąją - sostinės tarybos priimtas sprendimas planuojamai gatvelei, kuri kadaise esą driekėsi palei Vilniaus miesto sieną nuo Trakų iki Vilijos vartų, suteikti Miesto sienos pavadinimą. Pasiūlymą dėl gatvelės formavimo neva pateikė savivaldybės Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų visuomeninė komisija, kuriai tuo metu vadovavo geriausiu sostinės gatvių žinovu ir tyrinėtoju vadinamas Antanas Rimvydas Čaplinskas.

Romantinė vizija

Dabar A.R.Čaplinskas LŽ tikina, kad atkurti gatvelę sumanė ne jis: tokią idėją esą pasiūlė "Mūsų knyga". "Kai bendrovė "Mūsų knyga" kreipėsi su tokiu gražiu pasiūlymu, mes labai geranoriškai pritarėme. Ji savo rašte teigė gavusi leidimą statyti namą, taip pat, kad nori įrengti gatvę, net planuoja atstatyti miesto sienos fragmentus. Viskas buvo labai gražiai ir romantiškai pavaizduota. O kuo tai išvirto, yra skandalas", - pasakojo buvęs komisijos pirmininkas.

A.R.Čaplinskas prisiminė, jog verslininkų iniciatyva nudžiugino, nes tyrinėdamas Vilniaus gatves jis buvo surinkęs informacijos, kad palei visą miesto sieną turėjo driektis neužstatytas maždaug 10 metrų pločio tarpas, skirtas efektyvesnei gynybai. "Istoriškai tas perėjimas - skersgatvis nuo Trakų iki Vilnios vartų - buvo bevardis. Tačiau "Mūsų knyga" motyvavo, kad nori atkurti istorinį atminimą, ir mes tam pritarėme, nepažiūrėję vietoje", - aiškino tyrėjas.

Savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas V.Karčiauskas nenusileidžia - gatvę sugalvojo A.R.Čaplinskas. "Be reikalo jis neria į krūmus. Galiu patvirtinti, kad A.R.Čaplinskas pristatė šios gatvės pavadinimo suteikimo projektą miesto tarybai. Pats pristatė, motyvavo, kodėl ji turi būti taip pavadinta", - tikino valdininkas.

Vadina skandalu

Savivaldybės atstovų susikirtimą galima paaiškinti. Tiksliausiai - žodžiu, kurį per pokalbį pavartojo A.R.Čaplinskas: skandalas. Mat tyrėjas, jau įsivaizdavęs romantišką siaurutę miesto gatvelę, neseniai sužinojo, kad jo vizijai nelemta išsipildyti. Visų pirma dėl savivaldybės kaltės: galbūt dėl neapsižiūrėjimo, o gal ir gerai suplanuoto sumanymo.

Kai Vilniaus miesto taryba jau suteikė gatvelei pavadinimą, paaiškėjo, jog ten, kur ji turėjo prasidėti - tarp sostinės Trakų gatvėje antru ir ketvirtu numeriu pažymėtų namų, nuo seno stovi tarsi ir savavališkai pastatyti, tačiau juridiškai įteisinti statiniai. Savivaldybė juos gal ir galėtų išpirkti, bet neturi nei pinigų, nei, kaip regis, noro tai daryti.

"Jau tuomet, kai sprendimas buvo perėjęs visus etapus ir patvirtintas, apsižiūrėjau, kad kieme, per kurį turi eiti gatvelė, iš vienos pusės stovi galingi ventiliacijos įrenginiai, iš kitos - gyventojų namai. Gatvelė faktiškai nutraukta. Ji turėjo išeiti prie Umiastovskių rūmų, o dabar remsis į kiemą, tad išėjimo faktiškai neturės. Tai bus kaip akligatvis, einantis nuo Klaipėdos gatvės", - baisėjosi A.R.Čaplinskas.

Situaciją, kodėl savivaldybė lengva ranka sutiko pažymėti gatvelę, o dabar taip pat atsainiai kalba apie jos likimą, geriausiai turbūt paaiškino Kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotojas Darius Daunoras, su LŽ buvęs kur kas atviresnis nei jo viršininkas V.Karčiauskas bei "Mūsų knygos" vadovai.

D.Daunoro teigimu, bendrovės "Mūsų knyga" pasiūlyme kalbama ne apie Miesto sienos gatvę. "Bendrovė pagal projektą turėjo restauruoti ir eksponuoti miesto sieną, kiek jos yra išlikę, o fragmentų daugiausia randama rūsio lygiu. Todėl palei sieną per visą sklypą ji turėjo įrengti pasažą", - kalbėjo valdininkas.

Toks sumanymas, beje, kilo ne kam kitam, o sklypo Klaipėdos g. 7A detalųjį planą, kuriame buvo numatyta galimybė užstatyti gynybinę sieną pastatais, rengusiai architektei Irenai Kliobavičiūtei. Tai pačiai, kuri vadovavo ir senamiesčio reglamento, įteisinančio pastatų "rekonstrukcijas" paveldo teritorijose, rengimui.

Invazija į senamiestį

Projektą plėtojantys verslininkai neslepia mielai įrengsiantys pasažą. Ir miesto sieną eksponuosiantys - juk taip jie gauna galimybę tęsti statybas, kurias paveldosaugininkai vadina ne kitaip kaip šiurkščia invazija į senamiestį.

Na ir kas, kad paveldosaugininkas A.Gražulis remiasi įstatymais tvirtindamas, jog gynybinė siena Vilniuje negali būti interjero fragmentas, nes yra miesto panoramą ir istorinius siluetus formuojantis veiksnys. Na tai kas, kad pagal paveldosaugos reikalavimus sieną privaloma atidengti ir taip pagerinti jos apžvalgą, o ne įgrūsti į pasažą.

"Šiuo metu vyksta invazija palei miesto sieną ir net į pačią sieną. Mano nuomonė vienareikšmiška: tai, kas vyksta, yra šiurkštus pažeidimas, tačiau pas mus pažeisti įstatymą jau laikoma norma", - LŽ sakė A.Gražulis.

Įsivyraujantį požiūrį į situaciją geriausiai apibūdina ne kas kitas, o kultūros paveldą saugoti ir puoselėti turintis savivaldybės atstovas V.Karčiauskas. Paklaustas, ar yra suinteresuotas saugoti paveldą, jis pareiškė: "Ne, esu suinteresuotas naudoti paveldą. Saugoti paveldą - tas pat kaip jį nugriauti."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"