TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Iš manipuliacijų ūko kylantis "stebuklas"

2008 10 22 0:00
Architektės Zahos Hadid suprojektuotas muziejus jau pramintas pinigų plovimo įtaisu. S.Trilupaitytė teigia, kad Guggenheimo projektus lydi korupcijos šleifas.
LŽ archyvo iliustracijos

Daugiafunkcis kultūros centras - Jono Meko vizualiųjų menų galerija ir muziejus "Hermitage/Guggenheim Vilnius"(HG), sumanytojų teigimu, turėtų sostinę paversti neabejotinu regiono lyderiu. Skeptikai šį projektą laiko dar vienu pinigų plovimo įtaisu su atgimstančios Rytų imperijos politiniu pamušalu.

Artūro sapnas.

"Trejus metus, kai dar buvau Vilniaus meras, puoselėjau idėją Vilniuje įkurti muziejų, panašų į Bilbao Guggenheimo muziejų, - prieš metus pasakojo Artūras Zuokas. - Tiesa, iš pradžių man nebuvo lengva įtikinti Thomą Krensą (Guggenheimo direktorių, - aut.), kad Vilnius gali tapti naujo Guggenheimo muziejaus buveine. Tačiau galų gale jis sušvelnėjo ir pasakė: "Gerai, galbūt toks muziejus ir gali būti įkurtas Lietuvos sostinėje. Tačiau jums reikia partnerių, veikiausiai - Ermitažo." Tada aš kreipiausi į M.Piotrovskį ir pakviečiau jį kartu su T.Krensu apsilankyti Lietuvoje. T.Krensas pasiūlė prie mūsų idėjos pakviesti prisidėti Joną Meką bei "Fluxus" meno judėjimą.

Tada, kai būsimajam muziejui nupirkome 2700 daugiausia "Fluxus" meno kūrinių ir tam tikrą skaičių filmų - įrodėme, kad mūsų ketinimai Vilniuje kurti Guggenheimo muziejų yra rimti ir kad mes galime būti patikimo projekto partneriai", - savo vizijas dėstė A.Zuokas.

Galimybių studiją, kuri kainavo apie du milijonus JAV dolerių ir kurios plačioji visuomenė dar net akyse nematė, rengė Guggenheimo fondas ir Ermitažas. Joje turi būti įvertintos architektūrinės, kultūrinės ir ekonominės galimybės naująjį muziejų steigti Vilniuje bei numatyta, kiek kainuos projekto įgyvendinimas. Pagal įvairius dabartinius vertinimus HG įkūrimas Lietuvos sostinėje turėtų atsieiti apie ketvirtį trečdalį milijardo litų.

"Pagal mūsų viziją būsimasis muziejus bus panašus į Bilbao Guggenheimo muziejų, tiesa, bus ir tam tikrų skirtumų. Pagrindinis naujojo muziejaus partneris bus Ermitažas, o pagrindinis projekto valdytojas - Guggenheimo fondas. Esu įsitikinęs, kad kai studija bus parengta, Lietuvos Vyriausybė ir Vilniaus miestas jai pritars ir skirs finansavimą muziejui. Svarbu tai, kad mūsų šalies ministras pirmininkas remia šį projektą", - dėstė A.Zuokas.

"Siekdami, kad Vilnius taptų patraukliu regioniniu kultūros centru, o Lietuva - modernia, dinamiška ir drąsia valstybe, turime skatinti kultūrinį turizmą. Guggenheimo muziejus, kaip parodė pristatyta šio projekto galimybių studija, gerokai prisidėtų prie tokių tikslų. Tada, bendradarbiaujant su greitai pradėsiančia veikti Lietuvos nacionaline dailės galerija, dešiniajame Neries krante būtų formuojama pirmoji šalyje kūrybinė meno industrija", - buvusiam merui pritaria Vyriausybės kancleris Valdemaras Sarapinas, vadovaujantis specialiai sudarytai darbo grupei. Pasak jo, būtų gražu ir naudinga, jei muziejaus atidarymo data sutaptų su Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai 2013 metais.

Pagal preliminarią studiją muziejus kasmet pritrauktų apie 400 tūkst. lankytojų, kurie išleistų apie 170 mln. litų. Dar apie 30 mln. litų kasmet Lietuvai grįžtų mokesčių lėšomis. Muziejus sukurtų apie 900 darbo vietų. Pajamas miestui ir valstybei generuotų ne tik muziejaus ekspozicijos, bet ir jame įrengtos kino salės, restoranai, parduotuvės, muziejaus erdvėse organizuojami įvairūs renginiai.

Projekto autorių skaičiavimu, muziejaus statyba ir įrengimas, įskaitant apsaugos sistemas, technologijas, baldus ir kitą įrangą, kainuotų apie 120 mln. JAV dolerių (300 mln. litų). Muziejaus statyba galėtų prasidėti 2011 metų pradžioje. Tuomet muziejus duris atverti galėtų 2013 metais.

Jau kyla abejonių?

Kultūros viceministras Gintaras Sodeika, klausiamas, ar yra galutinai apsispręsta dėl HG statybos, teigė, kad Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas yra pasisakęs palankiai bei mano, jog reikia siekti, kad iki 2013 metų Lietuva galėtų pasistatyti tokį objektą. Tais metais, kai Lietuva pirmąkart pirmininkaus ES, ketinama keletą iškilių renginių surengti būtent tame centre. Specialiai premjero sudarytai darbo grupei prieš keletą savaičių buvo pristatyta ir HG galimybių studija.

"Manau, kad toks daugiafunkcis centras yra reikalingas. Šiandien sakyti, kad Lietuvą yra užvaldžiusi visiška krizė ir toks centras būtų per didelė našta, nedrįsčiau, - tvirtino G.Sodeika. - Tačiau pasakyti datos, kada bus įkasta statybų kapsulė, negalėčiau, nors visi veiksmai rodo, kad valstybė pasirengusi pagal savo galimybes visiškai blaiviai tą projektą vykdyti. Aišku, jei galimybių nebus, manau, jog valstybę valdantys visiškai pragmatiški politikai priims protingus sprendimus."

LŽ "visiškai blaiviai" teiravosi, kokią dalį šiame projekte sudarys valstybės pinigai, o kokią - plačiai reklamuojamos privačios lėšos? "Šiandien valstybės ir privatūs procentai nėra labai griežtai išskirti, tačiau keli skaičiai yra svarbūs žinoti visoje šioje istorijoje. Verslo paramos sutarčių esama tikrai nemažai - už 20 mln. litų. Tai pirma tokio dydžio duodama parama Lietuvos kultūros istorijoje, - kalbėjo G.Sodeika. - Tai objektas, kuris sukėlė susidomėjimą, atgaivino priblėsusias mecenavimo tradicijas."

Geroji klasta

Atsakydamas į gausiai pasipylusią kritiką, jog nėra panaudojamos jau esamos parodų erdvės - vis baigiamas, bet nepabaigiamas rekonstruoti Nacionalinis muziejus, nežinia, kokią funkciją atliksiantys Valdovų rūmai, be paskirties likę Sporto rūmai - G.Sodeika sakė, kad tai "geras klausimas, kuris nuo pat pradžių jaudino daugelį kultūrinių erdvių vadovų". Jis teigė, kad pradedant plėtoti vilniškį projektą remtasi ir kitais pavyzdžiais. Žinoma, ryškiausias - Ispanijos miesto Bilbao pavyzdys. Lietuviai analizavę šio miesto patirtį, skaičiavimus ir gautą naudą. Bilbao analogiškas centras toli gražu neužgožęs kitų kultūrinių centrų, o priešingai, pradėjus veikti HG, kitų kultūrinių erdvių lankomumas padidėjo net 30 procentų. Esą turistai, atvažiavę į HG, būtinai aplanko ir daugelį kitų kultūrinių vietų. Apskaičiuota, kad Bilbao turistai palikdavo vidutiniškai po 172 eurus. "Tai neblogas efektas, o metinė grąža - 12,8 procento. Šie skaičiai kalba apie pozityvius dalykus", - būsimą vilniškio HG pelną skaičiuoja G.Sodeika.

"Sutinku, kad mes pasaulyje esame įdomesni kaip originalios senosios kultūros turėtojai, bet kai imi bendrauti su iškiliais kultūros žinovais plačiame pasaulyje, tai tas faktas, kad Jurgis Mačiūnas, Jonas Mekas buvo lietuviai, priverčia pašnekovus suklusti, jų akys ima žibėti, jie tvirtina, kad ir dėl to mes esame be galo turtingi, - kalba G.Sodeika. - HG muziejus sumanytas kaip gerąja prasme "klastinga" idėja, būdas susigrąžinti "Fluxus", litvakų meną į Lietuvą."

Kritikų choras garsesnis

Pasikeitus sostinės valdžiai projektas įgijo netikėtų ir įtakingų priešininkų. Tik įsitvirtinęs naujame poste, buvęs Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis pradėjo skambinti pavojaus varpais: "Lietuva per plauką liko neįstumta į avantiūrą, tačiau laiku susigriebta: visuomenėje kyla pasipriešinimas idėjai užkasti milijardą litų statant Guggenheimo muziejų Vilniuje. "Fluxus" idėjomis (viena jų - karas nacionaliniams menams) prisidengęs žmonių būrys perša mintį, esą Guggenheimas - šis JAV kultūrinės politikos "McDonald's" - taptų avangardinio meno centru."

A.Paleckis gana pagrįstai teigė, kad Guggenheimo muziejų tinklui visame pasaulyje būdinga įmantri, brangi architektūra... ir įprotis reikalauti kasmetinių milijoninių įmokų vien už Guggenheimo vardo naudojimą. Tokie muziejai veikia Venecijoje, Berlyne, Bilbao, Niujorke, bet Rio de Žaneire ir Gvadalacharoje jų projektavimas virto tikra katastrofa tiems miestams būtent dėl drakoniškų sutarčių, finansiškai susaistančių miestus aukas.

"Kalbėkime tiesiai: gugenheiminis monstras tėra paprasčiausias verslo planas. Skambiais pažadais sužadinama "čiabuvių" vaizduotė. Muziejus esą pritrauks mases turistų. Brėžiamos gigantomaniškos Naujųjų Vasiukų vizijos. Visi verčiami tikėti "beprotiškai fantastiška sėkmės istorija", esą atsikartos "Bilbao efektas". Jei tu tuo netiki, tai esi provincialas. Žiniasklaidos eteris "užbilbauinamas" progugenheimiška informacija. Prabyla snobai ir fariziejai, politikieriai, norintys prisidengti J.Meko vardu. Flirtuojama su pasaulinėmis žydų organizacijomis (joms už paramą ir lobizmą Guggenheimo muziejuje žadama įsteigti Litvakų centrą)", - tvirtino A.Paleckis. Pasak jo, jau pirmieji projekto iniciatorių žingsniai žengti neskaidriai. Buvusi miesto valdžia be jokios apskaitos, ekspertizės ir skaičiavimų už 12 mln. litų nupirko "būsimo muziejaus" pagrindą - J.Mačiūno ir J.Meko "Fluxus" kolekciją, kurioje galima rasti ir, atvirai tariant, meninio šarlatanizmo pavyzdžių.

"Užbilbauinimas" avangardu

Viešoje erdvėje tikrai netrūko kritiškų komentarų - "Kultūros politika ar šutvės verslas", "Guggenheimo muziejus - naujas pinigų plovimo įtaisas" - apie naująjį "kultūrinės industrijos" objektą. LŽ kalbino kultūrologę dr. Skaidrą Trilupaitytę, kuri pripažino, kad sėkmingai galėtų kalbėti tiek apie teigiamas, tiek apie neigiamas projekto ypatybes. Vis dėlto neigiamos savybės, o jų neabejotinai yra nemažai, visada įdomesnės.

Pasak S.Trilupaitytės, kol galimybių studija nežinoma visuomenei, yra lengva manipuliuoti informacija. Tai ir yra daroma. "Kai įsigilini į viešą retoriką, pirmiausia kalbama apie lietuvių menininkų reprezentaciją. J.Meką, J.Mačiūną, "Fluxus" kolekciją, kurią reikia kažkur padėti, kuri nusipirkta tarsi dėl Lietuvos menininkų. Tačiau kai pradedi galvoti apie pačią kolekciją, kuri yra sudaryta daugiausia iš įvairių dokumentų, kurie nėra nei atraktyvūs, nei labai įdomūs paprastam turistui, supranti, kad ji įdomi tik negausiems avangardinio meno specialistams, - teigia S.Trilupaitytė. - Nieko nežinome ir apie tai, kas atvažiuos iš to paties Ermitažo - Romanovų aukso kolekcijos, keliaujančios po pasaulį, ar šiaip šalutiniai, atsitiktiniai produktai - carų sidabro šaukšteliai ar indai? Kai neturime jokių garantijų, apie būsimas parodas ar kolekcijas galime kalbėti bet ką. Kažkiek tų parodų yra suplanuota, tačiau apskritai tai yra katė maiše. Skirtingoms auditorijoms pateikiamos skirtingos vizijos - vieniems "Fluxus", kitiems - keliaujantys "pasaulio meno blokbusteriai."

Ar gali "Bilbao fenomenas" pasikartoti Vilniuje? S.Trilupaitytė teigia, kad jai tokia retorika svetima dėl dviejų dalykų. Viena vertus, Bilbao dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo visiškoje ekonominėje desperacijoje skendintis miestas, kankinamas nedarbo, industrinio nuosmukio. "Vilniuje dabar tokių dalykų nematau, todėl sunku pasakyti, nuo ko čia jį reikia gelbėti, ar finansinės krizės akivaizdoje reikia radikalaus, chirurginio sprendimo? Juolab kad tą sostinę labai pakeisiantį centrą norima įterpti į istorinį miesto audinį. Tad nemanau, kad šis lyginimas yra tinkamas. Prisiminus viešąją retoriką, kad turėsime tai, ko dar niekada nesame turėję, tenka liūdnai konstatuoti, jog tokios kalbos paprastai baigiasi dar vienu korupciniu skandalu. Tereikia prisiminti nacionalinį stadioną ar Valdovų rūmus, turėjusius tapti didžiuoju turistų traukos centru", - šypteli S.Trilupaitytė.

Kitas dalykas, Lietuva nėra Ispanija. Tad turistų srautai yra labai sunkiai prognozuojami. Abejotina, ar įvairios studijos gali numatyti tuos srautus, ekonominę grąžą. Nuostabą kelia, kad tose brangiose studijose yra numatomi sunkiai prognozuojami dalykai, pavyzdžiui, besilankysiančių turistų srautai pagal amžiaus grupes. Tokios nekritiškos prognozės retai pasitvirtina. Tai visiškai spekuliatyvu ir tai patvirtina daugybės tokių galimybių studijų fiasko. Pasak S.Trilupaitytės, ekonominės grąžos argumentas ligi šiol nepasitvirtino 1997 metų Europos kultūros mieste Salonikuose (ten energingai stengtasi suformuoti "Balkanų metropolio" įvaizdį). Labai daug studijų yra parašyta apie Glazgo (1990 metų Europos kultūros sostinė), kuriame tam tikros kultūrinės naudos pasiekta, paskatintas vidurinės klasės kultūros vartojimas, tačiau ekonominis nuosmukis miesto pakraščiuose tebėra ryškus. Apie ilgalaikę ekonominę naudą juolab sunkiau kalbėti iš posovietinės realybės tebesivaduojančiame Vilniuje.

"Prisimindami, pavyzdžiui, Nacionalinio stadiono statybą, ar galime garantuoti, kad toks ambicingas HG projektas bus įgyvendintas skaidriai? Juk kalbama apie visais požiūriais kur kas sudėtingesnį statinį. Beje, tame pačiame Bilbao dar šią vasarą nuskambėjo vieno iš Guggengheimo muziejaus vadovų lėšų nusavinimo skandalas, tad korupcijos elementų neišvengta ir ten", - tvirtina S.Trilupaitytė.

Lotynų Amerikos modelis

Ar esamos Vilniaus kultūrinės ir visuomeninės erdvės nepatenkintų tų poreikių, kuriems esą skiriamas HG centras? Visiškai patenkintų, tai tik vadybos reikalas, mano S.Trilupaitytė. Kažkam - Viešbučių ir restoranų asociacijai, statybos bendrovėms - yra paranku, kad būtų statomas naujas "stebuklingas" pastatas. Tai yra naudinga įvairioms vartojimo grupėms, tačiau sunku pasakyti, kiek tai naudinga visuomenei apskritai - mokytojams ar kultūroms darbuotojams.

"O Vilniuje iš tiesų yra daugybė nenaudojamų kultūros erdvių, kad ir Antakalnyje esantys Sapiegų rūmai, Koncertų ir sporto rūmai, "Lietuvos" kino teatras ar buvęs "Geležinis kablys" (šiuo atveju tyčia neakcentuoju minėtų objektų pavaldumo, jis nėra svarbiausias veiksnys). Mat jei kultūra būtų lengvai atsiperkantis dalykas (kaip šiandien teigia kai kurie politikai), net ir privatūs savininkai tuose objektuose seniai būtų įkūrę dabar madingus "kultūros fabrikus", - įsitikinusi S.Trilupaitytė. - Manipuliacijos, kad daugelis tokių objektų yra nereikšmingas sovietinis palikimas, niekur neveda. Tuos dalykus, objektus sutvarkyti, pritaikyti šiandienos poreikiams nėra lengva, tačiau įmanoma. Net tuose pačiuose Sporto rūmuose galima įrengti aukšto lygio koncertų salę, paliekant esamą architektūrinį kevalą."

Daug kalbama apie reikalingus kongresų centrus (tą funkciją turėtų atlikti ir HG), artėjant Lietuvos pirmininkavimui ES, tačiau persitvarkyti į kongresų sales nori "Litexpo", kalbama ir apie Sporto rūmų transformacijas. Atrodo, kad nelabai svarstoma, ką su tais visais rūmais veiksime, kai pirmininkavimas po pusmečio baigsis, kam jie bus pritaikomi.

Guggenheimo muziejai jau užsidarė Las Vegase, Soho (Niujorke), nes nedavė jokio pelno. Niujorko Soho meno kvartalas nesulaukė lankytojų net tada, kai jie buvo įleidžiami be bilietų. Tai yra kompleksinės priežastys, apie kurias reikia galvoti iš anksto. Jei Bilbao modelis būtų lengvai pakartojamas, jis jau kur nors būtų atkartotas, mano S.Trilupaitytė. "Vilniuje nematau intelektualinių, ekspertinių, finansinių pajėgų, kurios tokius dalykus modeliuotų. Kitas dalykas - turistiniai srautai. Nelengva juos prognozuoti, kai Vilniuje neturime Viduržemio jūros. Dar vienas katės maiše pavyzdys - visiškai neaiškių įsipareigojimų naštos, susijusios su franšizės mokesčiais, prisiėmimas. Tai viena didžiausių problemų šioje HG schemoje."

Šiuo metu yra vykdomi du Guggenheimo projektai - naftos pertekusiame Dubajuje ir su energetikos problemomis susiduriančiame Vilniuje. Pasak S.Trilupaitytės, tai nelygintini dalykai. "Panašiai galėtume įsipareigoti, kad rengsime olimpines žaidynes, tačiau žmogus, bent minimaliai nutuokiantis, ką tai reiškia, net nepradėtų varyti tokios primityvios propagandos. Dubajaus muziejus - daugiau finansinis projektas, kuris sprendžiamas prisidengus kultūra, - tvirtina S.Trilupaitytė. - Vilniaus modelis labiau primena Pietų Amerikos pačius blogiausius variantus, kai susisaistoma pačiais keisčiausiais įsipareigojimais, kurių paskui neįmanoma įvykdyti. Pavyzdys - istorija su "Fluxus" kolekcija, kurią turime išsipirkti, dabartinei Vilniaus valdžiai demonstruojant niekinamą požiūrį į šį palikimą. Tai pačios idėjos diskreditacija, kai aiškinama, kad pastačius itin brangų pastatą kas nors atsipirks ar taps populiaru plačioje auditorijoje. "Fluxus" tampa situacijos įkaitu, beje, niekada nedominęs Guggenheimo muziejaus."

Vieta - Elektrėnuose

Ironiška, tačiau net būsimojo HG centro šalininkai kartais pateikia siūlymų, kurie sukelia šypseną. Pavyzdžiui, Šarūnas Puidokas, teigdamas, kad HG muziejus yra racionaliai apmąstyta, sudėtingais skaičiavimais pagrįsta investicija į kultūrą, pripažįsta, kad šiuo metu numatyta muziejaus vieta "tikrai nėra stiprioji sumanymo pusė". "Deja, pas mus vis dar įprasta mąstyti greito ir trumpalaikio poveikio kriterijais, todėl mėginama kuo daugiau naudos išpešti iš istorinių miestų centrų. Būtent HG projektas leidžia mūsų turizmo industrijai "atsiplėšti" nuo tradicinių vietinės reikšmės maršrutų ir tapti visų Baltijos šalių regiono lydere. Todėl naujas urbanistinis ateities ekonomikos darinys neturėtų būti kuriamas Vilniaus senamiesčio prieigose, - tvirtina Š.Puidokas. - Išnagrinėjus ilgalaikį (20-30 metų) muziejaus poveikį, aiškėja, jog šio statinio vieta turėtų būti integruota į ateityje besiformuojančio Vilniaus ir Kauno dvipolio erdvę." Autoriaus manymu, tinkamiausia vieta būtų Elektrėnai.

Kultūra pridengta ekspansija

Nemaža dalis projekto kritikų yra išsakę abejonių, ar šis didžia dalimi rusiškas muziejus ir jo vykdomos programos neturės panašumų su Sovietų Rusijos vykdyta "kultūrine" programa prieš 1940 metus, kai kultūra buvo pridengiami agresyvūs politiniai tikslai.

G.Sodeika tokias kalbas vadino niekinėmis, nes meno kūriniai ar parodos, kuriuos galbūt tieks Ermitažas, esą aukščiau politikos.

S.Trilupaitytė pripažino, kad apie galimą Rusijos įtaką kalbų būta. "Net užsienio kuratoriai yra kalbėję gana aštriai, vadindami tokius projektus galima pokolonijine Rusijos ekspansija. Ermitažas yra valstybinis muziejus, o per valstybines įstaigas ta įtaka gretimoms šalims ir gali būti daroma. Jei taip kalbėtų lietuviai, iš karto būtume kaltinami rusofobija ir kitais panašiais dalykais, tačiau kai tai kalba specialistas iš Naujosios Zelandijos, skamba gana blaiviai ir įtikimai."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"