TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Iš potvynio dienoraščio

2007 02 07 0:00
Užrašas informuoja, kiek pakilo vanduo.
Rolando Žalgevičiaus nuotrauka

Jau kone mėnuo, kai vanduo semia Šilutės apylinkes. Atpūstas žiemos vėtrų jis nesitraukia jau nuo Naujųjų metų. O ir kaip tam vandeniui ištekėti, kai Kuršių marios jo pritvinkusios visu metru daugiau nei įprastas lygis. Net Ventės rago molo ilgą laiką nesimatė. Tarsi to būtų maža, spustelėjus šaltukui Nemunu intensyviai plaukė ižas, kol galiausiai užkišo vagą.

Traktorių maudynės

Ledų kamštis iššovė į marias vasario 3-iosios popietę ir nors šiandien Nemuno vilnims kelias atviras, vandens tiek daug, kad iš pievų potvyniui nutekėti nėra galimybių.

Ant Rusnės kelio, apsemtame ruože, vyksta vaidinimas be pinigų. Traktorių maudynes vandenyje tikriausiai tik čia galima pamatyti. Todėl besigėrinčiųjų šiuo unikaliu vaizdu niekada netrūksta.

"Būtų galima net traktorių lenktynes čia surengti, kitas tokias pasaulyje vargu ar surastum, net pavadinimus jų rungtims reikėtų sugalvoti", - pamaniau artėdamas prie užlieto ruožo. Ryškiaspalvę liemenę dėvintis kelių tarnybos darbuotojas dirigavo traktorių paradui. Vienas po kito automobiliai su jų ekipažais lakinami į vieną ar kitą pusę.

Į Rupkalvių kaimą

Po ženklu "Eismas draudžiamas" kabančioje lentelėje atsirado pasikeitimų. Po žiniasklaidos kritikos dėl neryškaus užrašo kreida, skelbiančio vandens gylį, atsirado priklijuotas lapelis su skaičiais "55". Na, tai vis šiokia tokia išeitis. Bet prisiminus, kiek kasmet gaunama lėšų potvynio reikmėms, buvo galima sugalvoti ką nors šiuolaikiškiau... Taigi esame biurokratinio požiūrio į reiškinį liudytojai.

Kasdien perkėloje matomi vaizdai jau pabodę, todėl pasukau atgalios. Smalsumas nuvedė prie pakelėje stovinčio, geltona spalva nudažyto namo. Čia jau Rupkalvių kaimas, o kitapus plento - Žalgirių. Šis namas mėgstamas fotografų, nes stovi arti kelio, o vanduo - visai arti, jis jau semia sodybos tvoras.

Išsižadėjo ir sugrįžo

Užsukus į kiemą pasitikti atėjo šeimininkas. Susipažinome. Stasys Ožkelis, gimęs ir užaugęs Šilutėje. 46 metų vyras papasakojo čia atsibeldęs jau po sutuoktuvių, 1985 metais, su bendraamže žmona Dalia. Reikėjo kur nors lizdelį susisukti. Sumokėjo tais laikais nedaug: už visą sodybą su gyvuliais ir pilnais aruodais tik 10 tūkstančių rublių.

- Sakoma, niekada nesakyk ne. 1981 metais per gana didelį potvynį atsivežiau savo kaunietę, būsimą žmoną, potvynio parodyti. Ji, pamačiusi tą pačią sodybą, apsemtą vandens, griežtai pareiškė, kad niekada čia negyventų, bet praėjus keleriems metams savo troboje tarp vandenų jau langus blizgino, - dalijosi prisiminimais Stasys.

Kaip vyrai namus saugojo

Na, o kuris potvynis paliko neišdildomą įspūdį?

- Aišku 1994-ųjų. Man jis atrodė neregėtai didelis. Vienu metu vanduo per valandą kilo po dvidešimt centimetrų. Kaimynas iš Žalgirių kaimo pranešė, kad kalnai ledų susigrūdo ties Tatamiškio kaimu. Netoli Sausgalvių kaimas. Jis gerokai aukštėliau, bet tuomet ir jį apsėmė. Atbėgo kaimynas, skubiai sukėlėme baldus. Gyvulius išvedėme pas netoli gyvenantį ūkininką. Jo sodybos vanduo nepasiekia. Buvo nejauku. Į kambarį vandens nepateko, bet jau buvo prie slenksčio. Tvorų vos viršūnėlės kyšojo. Vanduo apsėmė plentą kone iki Kazio Griniaus tilto, - šiurpų potvynį prisiminė giliai šaknis į šį kraštą įleidęs vyriškis. Jo užaugę sūnūs paliko namus. Vienas dirba, kitas studijuoja.

- Žmona tuo metu labai norėjo žiūrėti serialą per televizorių, bet nebuvo elektros. Ledai stulpus išvartė. Sužinojau, kad Žalgirių kaime, vienoje sodyboje, kurios vanduo nepalietė, yra akumuliatoriaus maitinamas mažas televizorius. Nutarėme vakarop plaukti ten. Įveikę tėkmę prisiyrėme prie trobos: o čia visas uostas esąs. Devynios valtys subedusios nosis kieme, o iš trobos vyrų klegesys girdėti. Užsukome. Bemaž visi Žalgirių kaimo vyrai buvo susirinkę malšinti vienatvės ir skausmo, kuris nuo drėgmės, besismelkiančius į kaulus ir sąnarius, darėsi nebepakenčiamas. Kitose trobose kone po metrą vandens, tad jų šeimininkes su vaikais išvežė kas kur, o trobas saugoti pasiliko vyriška giminė. Tai jiems niekas netrukdė leisti tamsių vakarų likimo brolių draugijoje.

Aitrus svogūnų kvapas graužė akis, bet jis netrukdė žmonai žiūrėti serialo. O kaimynai, papjaustę lašinukų ir duonos riekių, liaudies gėrimą gurkšnojo. Smagu buvo, - ir gerų akimirkų prisiminė pašnekovas.

Pavojai ir žuvys

- Tuomet verčiausi žvejyba, todėl tekdavo kažkaip nusigauti valtimi iki Nemuno. Buvo prasidėjęs stintmetis. Retkarčiais valtį tiesiog apsemtu plentu nutempdavo pro šalį važiuojantis traktorius, - prisiminė žvejo patirties turintis Stasys.

- Žmonės į Rusnę buvo vežami traktorine priekaba, tempiama galingo traktoriaus K-700. Tik su tokia technika buvo įmanoma pasiekti Rusnę.

Kartą stipriau papūtus vakariui į sodybą ėmė slinkti ledo laukas. Laimė, jį suskaldė aukštos įtampos linijos atrama. Ledai nušlavė tvoras, išrovė dalį vaismedžių, gerai, kad namo nepasiekė. Jei ne atrama, būtų tvartą sugriovę, - teigė Stasys.

- O ar žvejoti prie namų per potvynį teko? - klausiu žinodamas čionykščių pomėgį nepraleisti progos sugauti žuvį.

- O taip, ir dar kokių žuvų kibo. Ir kelių kilogramų lydekų teko namo nešti. Smalsuolius stebindavo ant tvoros pakabintos meškerės. Ištraukdavau lynų, ešerių. Su tinklu lengviau būdavo. Balandžio mėnesį apsemtos pievos knibžda nuo neršti priplaukusių lydekų. Retas kuris iš vietos gyventojų atsisipirdavo pagundai nors vieną į keptuvę įsiversti, - dalijosi patirtimi vandens nebijantis rupkalviškis.

Čia pažadų nežarsto

Ta skania žuvies gaida ir baigėme pokalbį su Stasiu. Jau temo. Plentu vis dar zujo automobiliai. Rusniškiai po darbų važiavo namo. Jų laukė nemenka eilutė prie perkėlos. Automobiliai keliami iki 22 valandos, o perkėloje per tiek metų niekas nors po vieną šviestuvą iš abiejų pusių taip ir nepastatė. Tad vairuotojai rizikingai manevruoja ir ant vadinamųjų tralų užvažiuoja tamsoje.

Ant nosies rinkimai, o šiems gyventojams jokių pažadų politikai nežarsto. Juos prisimena tada, kai reikia žmonių skaičiaus ataskaitose, kad nori gauti iš Vyriausybės pinigų potvynio padariniams likviduoti. Kai jų gauna, šen bei ten kelią pažvyruoja, pylimo skylę užlopo, kuris nors valdininkas atsisėda prie patogaus visureigio vairo. O gyventojų patogumui - "barankos" skylė. Tuo pačiu visureigiu savivaldos klerkui patogu nesušlapus kojų po apsemtus kaimus pažioplinėti, save pareklamuoti, draugus pavežioti. Bet žmonių buičiai palengvinti tų litukų nelieka. Tad žmonės su nuoskauda žiūri į tokį "rūpestį". Juk neužtenka jiems atvežti reklaminio geriamojo vandens...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"