TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Iškuopkime negerovės trupinius iš širdies

2010 04 03 0:00
Vyskupo A.Poniškaičio nuomone, turime surankioti įvairių negerovių trupinius iš savo širdžių ir dvasiškai prisikelti naujam gyvenimui.
Gedimino Savickio (ELTA) nuotrauka

Juodžiausioje dvasinėje tamsoje, didžiausiame susvetimėjime ir tada, kai geresnio gyvenimo prošvaisčių, regis, nebematyti, visada yra viltis. Tokią žinią pasauliui ir mums kiekvienam, pasak Vilniaus arkivyskupijos vyskupo augziliaro ir generalvikaro Arūno Poniškaičio, atneša Velykos.

Velykos skelbia, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Ten, kur žmogiškai žvelgdami dažnai matome tik pabaigą, Aukščiausiajam tėra kablelis. Tačiau suprasti ir išgyventi šį slėpinį galime tik tinkamai pasiruošę. Tam, A.Poniškaičio nuomone, turime surankioti įvairių negerovių trupinius iš savo širdžių ir dvasiškai prisikelti naujam gyvenimui.

Apie Didžiąją savaitę, Velykų prasmę ir religijos vietą šiuolaikiniame gyvenime - LŽ interviu su neseniai paskirtu Vilniaus arkivyskupijos vyskupu augziliaru Arūnu PONIŠKAIČIU.

Netolimas praeities įvykis

- Laukdami Velykų išgyvename Didžiąją savaitę. Didįjį ketvirtadienį Kristus suimamas, Didįjį penktadienį nukryžiuojamas, palaidojamas, o Didįjį šeštadienį laukiame jo prisikėlimo. Kokia pagrindinė šio ypatingo laiko prasmė?

- Didžiąją savaitę švenčiame esminius įvykius, kuriais Dievas prisilietė prie žmonių istorijos. Turtingose Didžiojo tridienio apeigose atsiveriame apsireiškiančio Dievo slėpiniui. Didįjį ketvirtadienį minime Paskutinę vakarienę, per kurią Jėzus atidavė mums save kaip dvasinį maistą. Kiekvieną kartą švęsdami Mišias ir dalindamiesi ta dieviška duona, esame vedami į vienybę ir kasdieniame gyvenime. Didžiojo penktadienio apeigose apmąstome Jėzaus kančią ir mirtį, kad rastume atramą ir per savo išbandymus, būtume paskatinti atkreipti dėmesį į šiandien kenčiančius ir užmirštus žmones, laukiančius mūsų meilės, atjautos bei pagalbos.

Galiausiai Velykomis švenčiame Jėzaus prisikėlimą, susitikdami su juo ne kaip su tolimos praeities prisiminimu ar idėja, bet kaip su gyvu asmeniu, realiai esančiu su mumis, nors ir įžengusiu į dieviškos tikrovės "neprieinamą šviesą".

- Pagal Senojo Testamento paprotį, Paschos išvakarėse žydai apeidavo visas namų kertes, surinkdavo ir išmesdavo raugintos duonos trupinius, kad Velykas galėtų švęsti su nerauginta duona. Kaip mums išsilaisvinti iš nuodėmių ir pasiruošti įsileisti naują viltį į savo širdis?

- Sekdami šiuo pavyzdžiu, galėtume "senojo raugo" trupinius rankioti pirmiausia iš savo širdžių. Tiesa, Evangelija moko, kad žmogus ne kartą tuos blogio trupinius lengviau pastebi kitame, o savyje neįžvelgia kur kas rimtesnių dalykų. Jėzus sako: "Pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį." Atgailos sakramentas, išpažintis leidžia pirmiausia pažvelgti į savo nuodėmes, priimti atleidimą ir Dievo pagalbą, kad ateityje būtume tvirtesni nuolatinio tobulėjimo kelyje.

Spinduliuojanti meilė

- Velykos įprasmina Dievo duotą galimybę kiekvienam žmogui išsigelbėti iš nuodėmės ir amžinosios mirties, pradėti naują gyvenimą. Ar ja pasinaudojame?

- Dievo meilė, leidžianti dvasiškai prisikelti ir artintis prie laimingos amžinybės, iš tiesų yra prieinama kiekvienam. Ji nepriklauso nuo žmogaus talentų ar sugebėjimų. Reali išganymo galimybė duota visiems. Jėzus yra vartai: tereikia atvira širdimi eiti prie jo, belsti, ir bus atidaryta. Be abejo, reikia nuolankumo, drąsos keistis, reikia ieškoti Dievo ten, kur jis mūsų laukia, o ne ten, kur bet kokia kaina norėtume jį "patalpinti".

- Apaštalas Petras pirmajame laiške taip rašė apie Kristaus kančią: "Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis. Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą." Ką šie žodžiai reiškia kiekvieno mūsų asmeniniame gyvenime?

- Šie žodžiai primena, kad Jėzaus mirtis nebuvo vienas iš tragiškų atsitikimų, įvykęs kažkada ir kažkur, toli nuo mūsų. Dar Senajame Testamente apreikštas Dievo vardas "Aš Esu" ne be pagrindo aiškinamas kaip "Aš Esu dėl jūsų". Svarbi ne tiek pati kančia ir mirtis kaip tokia, bet meilė, kuri viską pakelia. Sekimas Jėzumi įkvepia ne tik lengvinti kiekvieno žmogaus kančią, pradedant paprasčiausiai ištartu geru žodžiu ir baigiant plačiomis iniciatyvomis, ginančiomis žmogaus orumą, teisingumą. Jėzaus kryžius padeda suprasti, jog ir tada, kai jaučiamės bejėgiai padėti kenčiančiajam, nesame Dievo pamiršti.

Neprasilenkime su tikrosiomis Velykomis

- Kentėdamas ant kryžiaus Jėzus sušunka: "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?" Dažnai ir mes susidūrę su nelaimėmis, sunkumais to klausiame.

- Šie Jėzaus žodžiai padrąsina mus melstis ir neviltyje, skausme. Jėzus yra dar didesnėje tamsoje, kančioje, apleidime. Ir vis dėlto jis yra Tėvo mylimasis Sūnus, visada susietas su juo dieviškos meilės, Šventosios Dvasios ryšiu. Tad jokia kančia nenubloškia mūsų į užribį, kuriame ir mes neberūpėtume Dievui.

- Regis, tikrasis Velykų supratimas šiuolaikinėje visuomenėje nyksta. Vis dažniau iš Velykų telieka paprasta pavasario, margučių ar tiesiog poilsio dienų šventė. Kas gali sugrąžinti tikrąją Šv. Velykų prasmę?

- Tai gali tik tas, kuris ir yra Velykų esmė - iš mirties prisikėlęs Jėzus Kristus. Kiek mes jį įsileidžiame į savo gyvenimą, tiek švenčiame krikščioniškas Velykas.

Iškalbinga yra Evangelijoje aprašyta Emauso mokinių istorija. Po Jėzaus mirties jie liūdni keliavo iš Jeruzalės, joje palikę žlugusias viltis. Vienu metu prie šių mokinių prisiartino prisikėlęs Jėzus ir ėjo kartu: kalbindamas, išklausydamas jų rūpesčius, aiškindamas Šventojo Rašto prasmę, bet vis dar neatpažintas. Tik tada, kai mokiniai svetingai pakvietė pakeleivį pasilikti kartu, laužant su juo duoną, jiems atsivėrė akys. Jėzus ir šiandien lydi mus per visas krizes. Jeigu atsivertų mūsų akys, atgimtų viltis, nepriklausanti nuo metų laikų ciklo.

Neužgesinama viltis

- Pastaruoju metu esame nusivylę, pikti, susvetimėję, nematome geresnio gyvenimo prošvaisčių. Kokią ypatingą žinią Velykos atneš tokiomis aplinkybėmis? Iš kur semtis vilties, kai aplinkui tvyro dvasinė tamsa?

- Iš tiesų, skausmo, nevilties aplinkui yra daug. Bet prisiminkime, kad pirmosios krikščioniškos Velykos atėjo, regis, po visiško pralaimėjimo ir bet kokių vilčių žlugimo. Atrodė, kad Jėzaus mirtis padėjo galutinį tašką jo atneštai gerajai naujienai. Tačiau jo prisikėlimas parodė, kad Dievui nėra neįmanomų dalykų.

Šiandien mums kylantys sunkumai ir išbandymai yra nenuneigiami. Tačiau tai nereiškia, kad viskas yra baigta, kad mes kaip valstybė ar kiekvienas asmeniškai neturime ateities. Išeitis visuomet yra, tereikia pasitikėti Dievu ir uoliai jos ieškoti. Tikintis žmogus žino, kad pirmiausia ieškodamas Dievo ras ir visa kita, ko iš tiesų reikia. Velykos visus kviečia į viltį, kurios niekas negali mumyse užgesinti.

- Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms Velykų proga?

- Linkiu naujo gyvo susitikimo su Dievu, kuris nėra teorija ar graži idėja, bet mus mylintis asmuo. Šis susitikimas tenuskaidrina kasdienybę, tesustiprina viltį, tepadeda labiau gerbti vieniems kitus, rūpintis dvasinį ir materialinį skurdą išgyvenančiaisiais.

Būtinas santykis su Dievu

- Vakarų, taip pat ir mūsų, visuomenė sparčiai sekuliarėja. Kokią vietą, jūsų akimis, šiandien žmogaus gyvenime užima Dievas ir Bažnyčia?

- Viena vertus, pasaulyje Dievas visuomet užima tą pačią vietą. Jei nebūtų Dievo, nebūtų mūsų ir viso kito. Nuo to, kiek žmogus šiandien Dievą atpažįsta ir pripažįsta, esminis Kūrėjo santykis su kūrinija nė truputėlio nesikeičia. Kita vertus, nuo to, kokią vietą skiria Dievui, labai priklauso žmogaus gyvenimas. Teisingai sakoma, kad jei Dievas žmogaus gyvenime yra pirmoje vietoje, visa kita yra savo vietoje.

Teisėta žemiškų dalykų ir jų tyrinėjimo metodų autonomija nėra priešinga krikščionybei, bet aiškiai pripažįstama ir Bažnyčios dokumentuose. Tačiau kai kurios nors mokslo srities metodas yra suabsoliutinamas kaip vienintelis visos tikrovės pažinimo kriterijus, gimsta ideologijos, viena iš kurių yra ir sekuliarizmas, neigiantis bet kokį pasaulio ryšį su Dievu Kūrėju. Bažnyčios pašaukimas visais laikais yra skelbti Evangeliją, jos šviesoje kartu su geros valios žmonėmis ieškoti tinkamo naujų klausimų sprendimo, saugoti kiekvieno žmogaus kaip Dievo paveikslo orumą.

- Šiuolaikinis gyvenimo tempas sparčiai keičia žmones. Neretai praktikuoti religijos taip, kaip tai darė mūsų seneliai, tiesiog nėra galimybių. Ar Bažnyčia priima ir supranta šiuos pokyčius?

- Stengtis pažinti ir suprasti įvairius pokyčius visuomenėje, jų priežastis, be abejo, reikia. Tačiau ne mažiau svarbu ir atskirti, kas pasitarnauja bendram gėriui, skatina tikrą, visapusišką pažangą, ugdo žmogų, o kas tam kliudo. Negalime būti tik pasyvūs gyvenimo stebėtojai. Esame už jį atsakingi ir prieš ateinančias kartas, ir galiausiai prieš Dievą.

Gyvenimo tempas keičia žmones, bet jeigu žmogus savo ruožtu nedaro jam jokios įtakos, jis tampa panašus į vairuotoją nuo kalno riedančiame automobilyje be vairo ir be stabdžių. Šv. Pranciškus Salezas (1567-1622) sakė, kad tikras maldingumas yra suderinamas su kiekvienu luomu ir jo pareigomis. Vienoks yra maldos ritmas kontempliatyviame vienuolyne, kitoks šeimoje, vienoks kunigo, kitoks gydytojo, mokytojo, kario, verslininko gyvenime. Tačiau su savojo pašaukimo pareigomis suderinta malda ne tik netrukdo, bet ir padeda jas atlikti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"