TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Išmintis ir sutarimas saugant valstybę

2012 07 05 7:20

Lietuvos istorija nuo Mindaugo laikų byloja, kaip svarbu rasti sutarimą siekiant apginti ir išsaugoti savo valstybę, juoba kai tenka gintis nuo pavojų iš kelių pusių. Sutarimo trūkumas brangiai kainuoja tautai ir valstybei.

Apie mūsų istorijos pamokas ir politikų brandos svarbą valstybėje prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti istorikai prof. habil. dr. Ingė Lukšaitė, prof. habil. dr. Antanas Tyla, doc. dr. Romas Batūra ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kai tenka ginti keliais frontais

A.Medalinskas. Bėgant šimtmečiams mūsų tauta ir valstybė nuolat susidurdavo su okupacijos grėsme. Šių dienų Lietuvą kankina labai sunkios vidinės bėdos ir grėsmės. Ką byloja istorija: ar mokame susitarti stabdydami savo valstybės ir tautos nykimą?

R.Batūra. Tautos nykimo grėsmė per šimtmečius yra akivaizdi, kaip ir tai, kad valstybę mums ilgai išsaugoti pavyko. Senovės baltai gyveno didžiulėje teritorijoje tarp Baltijos jūros ir Volgos-Okos tarpupio, bet po slavų ir skandinavų invazijos liko tik Nemuno baseine, išskyrus prūsus, kuršius ir žemgalius. Paskui sulaukėme invazijos iš Vakarų Europos. Tais laikais, XIII amžiaus viduryje, Lietuvą spaudė pasaulinio masto agresyvios jėgos. Iš vakarų - du kariniai ordinai: Kryžiuočių ir Kalavijuočių. Jie po Saulės mūšio tapo vieno ordino dviem šakomis. Tai buvo stipriausios Europoje ginkluotosios pajėgos, kurias rėmė Europos šalys. Iš pietryčių kilo totorių-mongolų grėsmė. Taip pat pasaulinio lygio karinė jėga, nuteriojusi slavų žemes į rytus ir pietryčius nuo mūsų. Nepriklausomybę galėjome prarasti Mindaugo epochoje, bet dėl šio kunigaikščio, vėliau tapusio Lietuvos karaliumi, valios ir sumanumo mūsų valstybė buvo išgelbėta.

A.Medalinskas. Ir Lietuva buvo pripažinta kaip valstybė.

R.Batūra. Nes tapo krikščioniška valstybe. Nors mūsų nepriklausomybei tai nepadėjo. Ordinas toliau statė Klaipėdos, Karaliaučiaus pilis ir, remiamas Čekijos ir kitų to meto išsivysčiusių Europos valstybių, spaudė mus. Mindaugui tapus karaliumi, o Lietuvai - pripažinta valstybe, XIII amžiuje vis tiek teko kovoti už savo valstybės išsaugojimą keliais frontais. XIII amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje Mindaugas bandė išvengti bent jau jūrinės izoliacijos, rengdamas žygį Kijevo link ir ieškodamas išėjimo prie Juodosios jūros, bet šis žygis išprovokavo atsakomąjį Aukso ordos antpuolį, kuriam vadovavo Burundajus. 1258-1259 metais antpuolis milžiniška jėga sukrėtė ir Vakarų Europos valstybes. Į Lietuvos žemes toliau veržėsi ir ordinas. Lietuviai apsisprendė pirmiausia sustabdyti šią karinę jėgą. Durbės mūšyje 1260 metų liepos mėnesį buvo sutriuškinti abu ordinai. Ir tai tapo vienu lemiamų momentų Lietuvos istorijoje. Ordos kariuomenė įstrigo Nemuno aukštupyje.

I.Lukšaitė. Mindaugas, nors ir gyvendamas baltų visuomenėje, suvokė būtinybę turėti valstybę. Po jos įkūrimo Mindaugas ir jo aplinka žengė krikšto žingsnį, siekdami atimti pretekstą kryžiaus žygiams. Tai - pirmieji didelio masto diplomatiniai žingsniai. Mindaugas pradėjo veikti raštu, ką Vakarų ir Vidurio Europa darė seniai.

Be rašto Lietuva buvo bejėgė ir bebalsė. Mindaugo žingsniai suteikė atspirtį tai valstybei toliau konsoliduotis ir veikti.

A.Medalinskas. Bet juk totorių grėsmė Mindaugo laikais nebuvo visai sustabdyta?

R.Batūra. 1258-1259 metais antpuolis buvo atremtas, jie pasitraukė kaupdami jėgas. Po kelerių metų vėl bandė veržtis į Vidurio Europą. Bet tada buvo dar viena jėga, grasinusi Lietuvai iš pietinės pusės, - Halyčo-Volynės jėga. Visų jų, įskaitant ir ordiną, interesai kryžiavosi prie Vilniaus. Per vieną dešimtmetį didžiulių išbandymų patyrę lietuviai sugebėjo susitelkti ir atrėmė priešą. Saugoti savo valstybę dviem frontais Lietuvai teko ir XIII amžiaus pabaigoje, Traidenio laikais. Iš pietryčių vėl ėmė veržtis anksčiau atmušti totoriai, o kryžiuočiai 1275 metais niokojo Nadruvą. 1279 metais įvyko didžiulis Livonijos antpuolis iki Kernavės, bet ordino kariuomenė buvo sutriuškinta prie Aiskriauklės.

A.Medalinskas. Vėliau ateina Gedimino, Algirdo su Kęstučiu ir Vytauto laikai. Lietuva iš valstybės, kuriai teko gintis, tampa valstybe, kuri pati plečia savo teritoriją. Ką tai sako apie mūsų valstybę ir jos valdovus?

R.Batūra. Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas pasinaudojo Aukso ordos padėties susilpnėjimu, prijungė prie Lietuvos pietrytines slaviškas žemes, buvusias Aukso ordos valdžioje. Bet vis tiek toliau telkė gynybines jėgas prieš kryžiuočius. Gedimino laikais Lietuva vėl kovojo dviem frontais. Kai kam dabar kyla klausimas, ko Lietuvos kunigaikščiams reikėjo rytinėse slavų žemėse, kai mus nuolat puldinėjo kryžiuočiai. Gal reikėjo susitelkti tik į kovas su jais, nes pavojaus iš pietryčių tada lyg ir nebuvo. Bet prijungusi Kijevą ir užėmusi pietrytines slavų žemes, Lietuva priėjo prie labai svarbių tarptautinių prekybos kelių. Dėl to labai sustiprėjo. Per šias žemes prekės keliavo ir į pavyslę, iš ko lobo ordinas. Lietuva perėmė tuos kelius ir ėmė juos visiškai kontroliuoti jau Algirdo laikais.

A.Tyla. O 1569 metais Liublino unija iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) atplėšė tas pačias žemes, dėl kurių kovojo Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas ir Vytautas. Sumenko ir mūsų valstybės demografinis, finansinis, karinis potencialas. Daug kariuomenės buvo surenkama būtent Voluinės, Kijevo, Palenkės vaivadijose. Po Liublino unijos jos atiteko Lenkijai. XVII amžiuje agresyviausias Lietuvos priešininkas grasina mums jau ne iš Vakarų, o iš Rytų. Rusijos caras Ivanas III pasiskelbė lietuviškų žemių siuzerenu, o po kurio laiko - ir Lenkijos. Ir ši grėsme kaip Damoklo kardas pakibo virš mūsų visam laikui. Bet po Liublino unijos kartu su Lenkija mūsų valstybė kariniu požiūriu tapo labai stipri bet kuriam priešui, todėl kurį laiką mūsų niekas, net ir Rusija, nepuolė. Tik 1654 metais Maskva paskelbė karą Lietuvos ir Lenkijos valstybei, prisidengdama prieš Lenkijos valdymą sukilusių ukrainiečių gynimu. Lenkija buvo mūsų sąjungininkė, todėl į šį karą įsitraukė ir nuo jo labai stipriai nukentėjo ir Lietuva.

A.Medalinskas. Nors prieš tai Lenkija po Liublino unijos atplėšė nuo Lietuvos šias ukrainiečių žemes ir jas valdė taip, kad sukėlė vietos gyventojų nepasitenkinimą. Apie Lietuvos valdymo laikus ukrainiečiai ir dabar kalba labai palankiai.

A.Tyla. Rusija užpuolė LDK rytines žemes. Iš šiaurės puolė trys armijos - Polocko, Vitebsko link ir piečiau Starodubo, Pinsko link. Ketvirta grupė veržėsi į Ukrainą. Mes turėjome apie 20 tūkst. karių samdytą kariuomenę. Pirmuosiuose mūšiuose dalyvavo apie 15 tūkst. karių, o prieš mus žygiavo beveik šimtatūkstantinė kariuomenė. Kai kurie šaltiniai mini, kad į Lietuvą pajudėjo 300 tūkst. karių. Šklovo mūšyje Jonušas Radvila turėjo apie 12 tūkst. karių kariuomenę prieš dešimt kartų didesnes rusų pajėgas, kurioms vadovavo pats caras. Tai buvo tragiškas mūšis ir J.Radvila vos išsigelbėjo. Jam su keliais palydovais teko bėgti per miškus. Juos valstiečiai norėjo suimti kaip plėšikai ir tik vėliau atpažino Lietuvos kariuomenės vadą. Tais 1654 metais Rusija užėmė žemes iki Berezinos: Mogiliovas, Polockas, Vitebskas... Polockas yra jau kone pavilnys. Kai Polockas buvo užimtas, rusų žvalgų daliniai pasirodė prie Vilniaus.

A.Medalinskas. Ir vėl, kaip ir viduramžiais, kitų valstybių interesų smaigalys rėmėsi į Vilnių. Tik šįkart Lietuvai teko kovoti vienu frontu, o ne dviem.

A.Tyla. Netrukus pasirodė ir grėsmė iš vakarų, kuri pradžioje tokia neatrodė. Kai Rusijos kariuomenė pajudėjo į Lietuvą, jos tikslas buvo užimti Vilnių, o tai ir įvyko. 1655 metais Rusijos caras Aleksejaus Michailovičius užsiminė, kad po Vilniaus užėmimo turėjo būti puolama Varšuva. 1655 metais, kai Rusijos kariuomenė pajudėjo Vilniaus link, Lietuva netikėtai suprato, kad vėl, kaip ne kartą jau buvo, jai gali tekti kovoti dviem frontais, nes Švedija užėmė Lietuvai priklausiusį Daugpilį. Vis dėlto tada kariauti dviem frontais Lietuvai dar neteko. Talentingas karvedys J.Radvila ir jam artimi didikai matė, kokios gali būti baisios pasekmės Lietuvai kariaujant dviem frontais. Jie nutarė kurti sąjungą su Švedija.

A.Medalinskas. Bet pati Lietuva tuo metu buvo sąjungoje su Lenkija.

A.Tyla. Buvo. Bet tai nekliudė derėtis su Švedija. Taip radosi Kėdainių sutartis dėl Švedijos protektorato LDK teritorijai, o šios sutarties pagrindu - ir unija su Švedija, į kurios globą pateko Ukmergė, Upytė, pusė Kauno pavieto ir Žemaitija.

R.Batūra. Kai Maskva artėjo Vilniaus link,  prie Nemėžio sužinota, kad lenkai pasidavė švedams. Taip Lietuva liko viena. Kai kas kaltina Lietuvą, kad ji išdavė Lenkiją. Vis dėlto lenkai pirmieji pasidavė švedams. Tik paskui Maskva užėmė Vilnių.

A.Medalinskas. O kas liko Lietuvai po Rusijos užpuolimo ir sutarties su Švedija?

A.Tyla. Visa Baltarusija ir Brastos vaivadija. Jeigu neįtrauksime Klaipėdos krašto, kuris priklausė Prūsijos Kunigaikštystei, mums liko tik apie 10 proc. visos LDK teritorijos.

A.Medalinskas. O kiek teritorijos Lietuvai liko po kryžiuočių invazijos?

R.Batūra. Nuo kryžiuočių pavyko apginti teritoriją maždaug iki Nemuno žemupio, o per Šventąją išsaugojome ir išėjimą prie Baltijos jūros.

A.Medalinskas. Ir lietuviai sugebėjo atsitiesti? Atgauti jau beveik prarastą savo valstybę?

I.Lukšaitė. Taip. Bet man ne mažiau rūpi klausimas, kodėl nuolat atsiduriame ties valstybės praradimo riba. Koks buvo saugiausias mūsų valstybės

laikotarpis šimtmečių istorijoje? Gal tada, kai Vytautas sugebėjo tapti Didžiuoju kunigaikščiu. Tada buvo didžiausia galimybė išlaikyti Lietuvos valstybę, kuri konsolidavo ir visuomenę. Vytauto valdymo laikotarpiu valdantys žmonės turėjo minimalias sąlygas realizuoti save kaip politikus. O galimybes išsisukti iš kritinių situacijų sukuria pasirengimas politiniam gyvenimui. Labai svarbus ir žmonių gebėjimas prognozuoti ateitį. Tai lyg ir strateginio plano numatymas. Išskyrus Vytauto dokumentus, mes to valdovų veiksmuose nematome. Kitų valstybių politikai du šimtmečius vykdė kryptingą politiką. Kodėl mūsų politikai nesugeba strategiškai mąstyti? Ar galėjo jie tam pasiruošti?

Ar būdingas strateginis mąstymas?

A.Medalinskas. Sakėte, kad Lietuvos politikai ne visada sugebėjo strategiškai mąstyti.

I.Lukšaitė. Prisiminkime, pavyzdžiui, Liublino unijos laikotarpį, kai situacija buvo kritinė, nes reikėjo atsilaikyti prieš rytuose augančią militarinę despotinę galybę. Liublino unija suteikė galimybių prieš ją atsilaikyti, bet, deja, šios unijos partneris nelaikė Lietuvos lygiaverte valstybe. Lenkija stengėsi įtraukti Lietuvą į savo sudėtį. Nors Liublino unijos aktas buvo nepalankus Lietuvai, per dešimtmečius iki Trečiojo Statuto priėmimo mūsų politikai sugebėjo išlaikyti valstybės teritoriją, iždą, kariuomenę. Tai rodo jų brandų pasirengimą politinei veiklai, nes valstybės interesai kritiškais momentais buvo svarbesni už didžiūnų garbę, šlovę, turtus.

A.Tyla. XVII amžiuje bajorai savo elgesiu neretai demonstravo didelę meilę valstybei, nors netrūko ir kitokių pavyzdžių. XVII amžiuje šalies valdovu tampa karalius, kuris renkamas bajorų, ir drauge jis -Lietuvos didysis kunigaikštis.

Liublino unijos akte apie tokią teisę nėra kalbama. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimas buvo eliminuotas iš mūsų politinio gyvenimo. Paskutinis Lietuvoje išrinktas valdovas buvo Steponas Batoras. Kai 1579 metais jis surengė atsakomąjį žygį prieš Maskvą, Polockui atsiimti, Lietuvos didikai, pagerbdami jo iniciatyvą, politinę energiją, Vilniaus katedroje paskelbė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Taip jie parodė ir savo senąją savimonę. Po XVII amžiuje įvykusio Rusijos kariuomenės įsiveržimo į Lietuvą ir į Vilnių netekome pusės šalies gyventojų ir turėtos elitarinės politinės visuomenės.

A.Medalinskas. Didžiulę valstybės vadovų brandą Lietuvoje matome Algirdo ir Kęstučio laikais. Šie Lietuvos didieji kunigaikščiai, matydami, kad grėsmės kyla iš dviejų pusių, nesikivirčijo tarpusavyje, o sąmoningai pasidalijo frontus - vienas ėmėsi slavų žemių politikos, taip pat kovojo su totoriais, kitas - su kryžiuočiais.

R.Batūra. Algirdas buvo vyresnysis brolis. Valstybės galva, o Kęstutis - greta. Tai geras pavyzdys, kai dvi valstybės galvos ne kovoja viena su kita (chanai žudė vienas kitą), o drauge gynė savo valstybę, taip suprasdami savo pareigą tautai. Nepamirškime, kad Kęstučio žmona Birutė anksčiau buvo vaidilutė, jautusi pareigą tėvynei. Jų sūnus - Vytautas. Pareigą ginti tėvynę šie žmonės laikė šventa. Ir kildino ją iš lietuvių dvasios.

A.Medalinskas. O kodėl vyresnysis brolis pasirinko Rytų kryptį? Ji buvo svarbesnė?

R.Batūra. Tai įvyko natūraliai. Kęstutis buvo įsikūręs Trakuose, o Algirdo žemės - Polocko, Vitebsko regionas. Bet veikė jie kartu. Iki Priegliaus žemupio, Sembos, Karaliaučiaus. Kartu ir prieš Maskvą, prie Tverės. Tai buvo didžiulės įtampos laikas. 1369-1372 metais reikėjo kovoti ir prie Maskvos, ir prie Rūdavos, Karaliaučiaus. Dabar automobiliu ten nuvažiuoti būtų netrumpas kelias, o tada juk tebuvo raiteliai, pėstininkai, karinė amunicija. Bet ir tais įtampos laikais buvo užtikrintas tautos išlikimas.

A.Medalinskas. Tačiau grėsmė iš pietų Lietuvai niekur nedingo ir po Algirdo bei Vytauto laikų. Ar po Vytauto valdymo galime įžvelgti strateginių Lietuvos valdovų žingsnių, kurie bylotų apie jų brandą ir sumanumą?

R.Batūra. Nuo XV amžiaus antrosios pusės antra galinga jėga, su kuria susiduria Lietuva, yra Turkija. Ypač kai ji perima Krymą ir jis tampa Turkijos forpostu. Per Krymą Turkija atakuoja Lenkiją ir Lietuvą. XVI amžiaus pradžioje Krymo totoriai beveik pasiekia Vilnių. Žygimantui Augustui reikėjo spręsti, kaip Lietuvoje ir Lenkijoje padalyti gynybines jėgas, kai puolė ne tik Turkija-Krymas, bet ir Maskva. Nuspręsta pietines žemes perduoti Lenkijos gynybinei kompetencijai, Lietuvai šiek tiek palengvėjo. Ukrainos ir Baltarusijos žemių netektis mūsų didikams buvo didelė, bet mainais jie gavo buferinę saugumo zoną pietryčiuose, kontroliuojamą Lenkijos. Deja, XVII amžiuje vykdydami netoliaregišką politiką lenkai ėmė spausti ukrainiečius kazokus ir šie buvo įstumti į Maskvos glėbį. Tada jau J.Radvila turėjo ginti šias žemes, kai Lenkiją sumušė ukrainiečių kazokai.

A.Tyla. Krymo totorių ir Osmanų imperijos jėga mums buvo labai nepalanki. Osmanai veržėsi į Europą, į Habsburgų imperiją. Parama jai buvo. Ir parama krikščionybei, todėl kovojant su turkais Vienai ir Romai buvo labai reikšminga Rusijos karinė jėga. Kai Rusija XVII amžiuje ėmėsi agresijos prieš Lietuvą, Habsburgai ir Roma buvo tik tarpininkai, o ne gynėjai. Vėliau jau tie patys Habsburgai dalyvavo mūsų valstybės padalijime.

I.Lukšaitė. Bet ši situacija reiškė ir mūsų politikų, diplomatijos pralaimėjimą. Pažvelkime į kitą epochą - Lietuvos valdovų elgesį po pergalės Žalgirio mūšyje. Kodėl po Melno taikos Lietuva sutiko Klaipėdą palikti ordinui? Juk XV amžiuje ordinas tik silpnėjo. Lietuvos politikai nieko nedarė, kad pasinaudotų pergalės Žalgirio mūšyje vaisiais, o lenkų politikai nuosekliai siekė, jog ordino žemės patektų į jų protektoratą. Ir pasiekė daug, sumaniai naudodami įvairiausias priemones, įskaitant diplomatines. Nusprendė skirti toms žemėms net savo vyskupą, nors tam priešinosi pats popiežius. Jie vykdė sau naudingą, nuoseklią politiką ir XV amžiaus antroje pusėje gavo Kulmą, dėl kurio kovojo dar su senaisiais prūsais. Nusilpęs ordinas bandė atitrūkti nuo Lenkijos siuzereno, plėtė autonomiją, bet buvo įvykdytas perversmas ir mažutis jiems likęs žemės plotelis buvo supasaulietintas. O per 300 metų tas plotelis, sudaręs sąjungą su Brandenburgu, tampa galybe, kuri vėliau dalyvauja padalijant Lenkiją ir Lietuvą.

Kodėl ne visada esame atsparūs?

A.Medalinskas. Kodėl net Europos valstybės norėjo matyti Lietuvą tik kaip sudėtinę savo dalį? Kalbu ir apie lenkus, ir apie švedus. Kodėl nematė Lietuvos kaip lygiavertės partnerės?

I.Lukšaitė. Tai buvo to laikotarpio bruožas. Visose valstybėse manyta, kad ekstensyvus gyvenimo būdas - teritorijų užėmimas - suteikia gerovę ir galybę. Valstybė taip tampa galingu vienetu. Vakarų ir Vidurio Europoje konsoliduojantį vaidmenį vaidino dinastija. Tarkime, Habsburgai. Mes tokios dinastijos neturėjome. Kartais klausiama, kodėl lietuviams taip norėjosi, kad Vytautas gautų karūną. Vytautas būtų pradėjęs karališkąją dinastiją. Jogailos dinastija jau buvo. Po Vytauto mirties galėjo atsirasti jo brolio Žygimanto Kęstutaičio linija. Čia slypi atsakymas, kodėl Maskva nunuodijo jo sūnų. Kad nebūtų galima Vytauto dinastija. Kadangi jos nebuvo, tai silpnino valstybės politinį statusą. Nebuvo ir telkiančios jėgos. XVI amžiuje Lietuvoje kompensacinio mechanizmo funkciją atliko didikai. Vis dėlto valdovo, kad ir to paties Žygimanto Augusto, rankose liko užsienio politika, partnerystės tarp Lietuvos ir Lenkijos balansavimas, o Liublino unijos metais jis parodė, kad Lietuva jam esanti antraeilė.

A.Medalinskas. Nepaisant meilės Lietuvai, Vilniui ir Barborai Radvilaitei.

R.Batūra. Žygimantas Augustas - Gediminaitis. Jam Lietuva turėtų būti brangi.

I.Lukšaitė. Bet taip nebuvo.

A.Tyla. Strateginis mąstymas po Liublino unijos ištirpo bendroje Valdovų rūmų politikoje. Išsisklaidė kaip mozaika, nes nebuvo apibendrinančio, konsoliduojančio, mums naudinga kryptimi mąstančio siuzereno. Didikų ir Valdovų rūmų strategija kirtosi. XVII amžiuje Maskvai įsiveržus į LDK ir okupavus Vilnių, didžioji dalis mūsų didikų apie Maskvą mąstė pacifistiškai. Manė, kad su meška reikia gyventi taikiai, o 1658 metais Seimas, reaguodamas į Nemėžio sutartį, nusprendė, kad kitas kandidatas į Valdovų rūmus bus caras. Lietuvos didikų tai negąsdino. Lenkai buvo daug kategoriškesni. Jie ir mus apsaugojo nuo klaidos. Toks žingsnis būtų nustūmęs mus į ukrainiečių situaciją.

A.Medalinskas. Kaip paaiškinate, kodėl su Maskva joks politinis flirtas nėra įmanomas. Jei Maskva uždeda ranką, tai viskas, o iš sąjungos su Lenkija ar Švedija dar galima išeiti?

A.Tyla. Istorija rodo, kad toks žingsnis, susijęs su Maskva, reiškia savo valstybės palaidojimą.

I.Lukšaitė. Nes ateina despotija, o tai yra visai kita tvarka. Be to, Rusijos situacija užimant žemes yra vientisa, homogeniška. Švedų situacija kitokia: jie - už Baltijos jūros. Tiesa, Švedijos valdovai Vazos tikėjosi, kad Baltijos jūra taps jų vidiniu ežeru ir jiems neblogai sekėsi. Prisiminkime kad ir Trisdešimtmetį karą. Vis dėlto geopolitinė situacija trokštamų žemių neleido išlaikyti ilgai. Estiją jie valdė ilgiausiai.

A.Tyla. Kalbėdami apie Švediją, turėtume paminėti, kad mūsų karalius Jonas Kazimieras Vaza ir jų Karolis Gustavas Vaza buvo iš tos pačios dinastijos. Sąjunga su Švedija iki 1655 metų buvo taktinis žingsnis. Reikėjo rinktis, ką daryti: prileisti Maskvą prie Baltijos jūros ar gelbėtis, kad ir tų pačių švedų dėka.

Mūsų valstybės silpnumo priežastys

A.Medalinskas. Kokios yra mūsų valstybės silpnumo priežastys, jei ne tik tokia geopolitinė aplinka? Vidinis mūsų valstybės silpnumas? Žinoma, tai - atskira tema.

I.Lukšaitė. Vidinis silpnumas - veikiau pasekmė. Lietuvos valstybė neišsiugdė pakankamai politiškai mąstančių, gebančių sutelkti vadovų.

A.Tyla. XVII amžiuje Vijūkas Albertas Kojelavičius pirmojoje Lietuvos istorijoje rašo, kad lietuviai tvirti ne savo tvirtovėmis ir pylimais, o narsa. Tai - mūsų tvirtybės pagrindas.

R.Batūra. Pasiryžimas ginti savo tėvynę, kalbą, papročius, gebėjimas triuškinti priešą bylojo apie tvirtą baltiškąją dvasią, kuri ir lėmė mūsų tautos ir valstybės gyvavimą.

A.Medalinskas. Taip, lietuviams per šimtmečius narsos ir pasiryžimo ginti savo valstybę netrūko. Bet kas įvykdavo tada, kai mūšis būdavo laimėtas? Net po Žalgirio mūšio Lietuvos politikai nesugebėjo pasinaudoti pergalės vaisiais. Tai padarydavo kiti dėl interesų. Gal tai ir buvo viena Lietuvos silpnumo priežasčių? O gal vis dar yra?

I.Lukšaitė. Taip, ši bėda Lietuvą, jos politikus lydėjo per amžius. Nesugebama žvelgti į perspektyvą ir susitelkiama tik pasiekti pergalę. Taikos metu nepajėgiama suvokti, jog valstybės jėga slypi daugelyje sričių. Ne tik politinės ir karinės strategijos. Svarbu ir  valstybės intelektinis, ekonominis lygis. Karinė galia yra tik išvestinis dalykas. Lenkai XV-XVI amžiais aršiai kovojo dėl Vyslos, o mes negalėjome išsikovoti Nemuno žemupio.

R.Batūra. Nepamirškime, kokios jėgos mums priešinosi. Vyslos žemupys yra baltiškas. Vytautas siekė atgauti žemes, esančias už Kulmo, bet priešinosi visa Vokietijos imperija. Todėl tai nepavyko. Be to, tvyrojo ir tam tikra įtampa tarp Lenkijos ir Lietuvos.

I.Lukšaitė. Žinoma, daug lėmė vokiečių žemių parama, bet ir ši istorija rodo, kaip svarbu politikoje rasti sąjungininkų ir palaikymą. Nuolatinė politinė veikla atveria didžiules perspektyvas, bet mes tuo nesinaudojame.

R.Batūra. Vis dėlto manau, kad daug ką lemia geopolitnė situacija. Lietuva - tai atviras frontas svetimoms jėgoms: Maskva, turkai su Krymu. Ypač atvira Rytų vėjams. Be jokių užtvarų. Net ir Lenkija turėjo šiokią tokią užuovėją. O Lietuva tokių galimybių neturėjo.

A.Medalinskas. Tad manote, kad pagrindinė Lietuvos silpnumo priežastis yra geopolitinė?

R.Batūra. Ne tik. Lietuva buvo taip išsekinta, kad reikėjo šimtmečių ramaus gyvenimo valstybei ir tautai atsitiesti, bet to nebuvo. Aplink nuolat veikė agresyvios jėgos. Atilsio neturėjimas labai prisidėjo prie valstybės silpnumo. XVI amžiaus pradžioje Vakarai, Vokietijos imperija bandė vienytis su Rusija prieš Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Molotovo-Ribbentropo pakto šaknų galime ieškoti XVI amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Tik po Lietuvos pergalės prieš Maskvą ši grėsmė atsitraukė. Bet reikėjo visą laiką mirtinai kovoti, o mūsų valstybės jėgos - nebegalinės. Jos nuolat seko.

I.Lukšaitė. Į Trisdešimtmetį karą buvo įsitraukusi visa Europa. Vokietija ir Rusija tada derino interesus trumpam laikotarpiui. Katalikiškoji Prancūzija kurį laiką palaikė protestantus, kai kariniu požiūriu buvo naudinga. Tai yra aukštasis diplomatijos pilotažas. Trisdešimtmetis karas išnaikino Europos gyventojus kaip tvano laikotarpis XVII amžiaus viduryje naikino LDK. Kaimynų agresija tikrai nebuvo mūsų svarbiausia silpnumo priežastis. Bent jau ne vienintelė priežastis, kodėl pamažu praradome valstybę.

A.Medalinskas. Turime atkurtą valstybę daugiau nei 20 metų. Galėjome sutvirtinti jos pamatus, bet tai nebuvo padaryta. Turime iš vidaus labai silpną valstybę. Gal mūsų valstybės silpnumo priežastys yra kitos?

I.Lukšaitė. Viską mūsų istorijoje nurašydami tik geopolitinei situacijai ir kaimynams, nemąstydami apie savo neišnaudotas galimybes ir jų priežastis, nieko nesimokome. Taip, mūsų išorinė situacija per ilgus amžius buvo labai sudėtinga. Tačiau bet kuri kita Europos valstybė taip pat turėjo daug išorės grėsmių bei pavojų. Ir nieko, išgyveno. Ir mes turime išgyventi, įvertinę ir visas mūsų valstybės istorijos pamokas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"