TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Išsaugoti reikia ir kopas, ir baltuosius raganosius

2006 07 08 0:00
"Į Kuršių neriją kaip į modernų kurortą, kaip tikisi kai kurie verslininkai ir valdininkai, niekas nevažiuos", - įsitikinusi Ina Marčiulionytė.
Irmanto Gelūno nuotrauka

Besivystantys modernūs miestai visose Europos šalyse grasina užgožti senamiestį

UNESCO Pasaulio paveldo komitetui, aukščiausiai kultūros ir gamtos paveldo institucijai, Lietuva pirmininkaus iki liepos vidurio.

Šiandien prasidedančios komiteto sesijos proga apie paveldo situaciją mūsų šalyje ir kitose valstybėse su Lietuvos ambasadore prie UNESCO Ina MARČIULIONYTE kalbasi žurnalistė Aldona Žemaitytė.

Neaiški vizija

- Ne kartą klausta Jūsų nuomonės dėl Kuršių nerijos. Kaip vertinate dabartinę jos padėtį?

- Džiaugiuosi, kad pagaliau į savivaliautojų ir bendruomenės ginčą įsikišo prokuratūra, kad tą klausimą nagrinėja teismai, kaip tai daroma visose demokratiškose valstybėse. Tik taip galima ištaisyti padarytas klaidas, nubausti kaltuosius ir užkirsti kelią savivalei ateityje.

Esu Pasaulio paveldo komiteto pirmininkė ir matau, kaip panašius atvejus kitose valstybėse kontroliuoja atitinkamos įstaigos, daugiausia ministerijos. Ir pas mus iniciatyvos ėmėsi Kuršių nerijos nacionalinis parkas, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Gal bendruomenei dar ne visai aiški nerijos ateities vizija. Yra tokios alternatyvos: nerijoje kurti pramoginį kurortą arba išlaikyti ją tokią, kokią turime - nuostabios gamtos bei unikalaus kultūros paveldo kampelį, lankytojus patraukiantį savitumu.

Man atrodo, svarbiausia suvokti, kad Neringa yra gamta ir kartu kultūros paveldas. Gamta pradeda keršyti, jeigu į ją smarkiai kišamasi. Į Pasaulio paveldo sąrašą Neringa įrašyta dėl labai trapios gamtos ir žmogaus sąveikos, dėl šių dviejų komponentų dermės. Ją išbalansavus gali atsirasti nenumatytų padarinių, pavyzdžiui, vėl pradėti klajoti smėlis. Neseniai paaiškėjo, kad užbetonavus ir išasfaltavus marių pakrantes ėmė sekti vanduo.

Į Kuršių neriją kaip į modernų kurortą, kaip tikisi kai kurie verslininkai ir valdininkai, niekas nevažiuos. Žmones traukia natūrali gamta. Kuršių nerija yra įdomi savo unikalia laukine gamta. Nidoje nereikia Karoliniškių. Jos yra Vilniuje.

Karai nacionaliniuose parkuose

- Kaip kiti regionai saugo gamtos ir kultūros paveldą? Gal Afrika savo kultūrinius ir gamtinius lobius saugo labiau negu, tarkime, Skandinavija?

- Manau, kad ne. Afrikos objektai net nesuregistruoti, nes ten trūksta specialistų. Afrikos valstybės turi turtingą paveldą, bet, pavyzdžiui, Kongo nacionaliniai parkai yra atsidūrę Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąraše.

Tuose kraštuose dažnai kariaujama, nacionaliniuose parkuose siaučia sukilėlių gaujos. Kyla didelė problema dėl vienos rūšies baltųjų raganosių išnykimo, nes į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktuose nacionaliniuose parkuose jų lieka vis mažiau. O juk raganosiai ir nulėmė, kad tas parkas įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Europoje - kitokios problemos. Tai besivystančių miestų grėsmė jų senamiesčiams. Visur rekomenduojama išlaikyti balansą tarp miesto plėtros ir saugomo paveldo. UNESCO nesistengia sulaikyti miestų plėtros, kaip kai kas teigia. Pavyzdžiui, Paryžius gražiai išsprendė balansą tarp naujo miesto ir senamiesčio, nes prie senamiesčio nestatė naujų aukštų pastatų. Paryžiečiai juos koncentravo naujame rajone, už keleto kilometrų nuo centro. Nuo senamiesčio nematyti naujų modernios architektūros statinių. Tai rodo pagarbų ir atsargų požiūrį į istorinę Paryžiaus miesto vertę. Dabar urbanistikoje vartojamas terminas: subalansuota plėtra. Mums dar toli iki jos.

- Tai matyti iš skubotos plėtros Vilniaus senamiestyje: prakirsti platūs langai pirmuosiuose namų aukštuose, be gailesčio verčiami senieji namai, kertami medžiai. Ar čia ką nors gali padaryti Vilniaus atgaivinimo agentūra?

- Ši agentūra yra tik patariamoji. Ji dirba edukacinį darbą tarp gyventojų: aiškina, kaip saugoti paveldą, bet nepriima sprendimų duoti leidimą ką nors griauti. Sprendimus daro ir leidimus duoda dvi institucijos: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir Vilniaus savivaldybė.

Senamiestį naikina ir patys gyventojai. Jie be leidimų iškerta dvigubai didesnius langus ir mėgina nežinia ką apgauti. O apgauna tik save. Štai Trakų gatvėje buvo bjauru žiūrėti į stiklines dėžes, išraustas vos ne po namų pamatais. Dabar jau patys parduotuvių savininkai pamatė, kad padarė klaidą, tą stiklą mėgina dengti kokia nors kieta danga.

Po ilgesnio laiko atvažiavau į Vilnių ir matau, kad katastrofiškai padaugėjo grafitų ant namų sienų ir tvorų. Tai jaunosios kartos darbas, ir ką tu jiems padarysi. Tačiau daryti reikia.

Turistams negalima pataikauti

- Kokia valstybė turi daugiausia vertybių, įtrauktų į Pasaulio paveldo sąrašą?

- Italai, jų paminklų įrašyta per 40. Bet kuo daugiau objektų, tuo daugiau problemų. Kita vertus, įrašymas į Pasaulio paveldo sąrašą tarsi suteikia savotišką apsaugą, jei tinkamai naudojamasi įstatymu.

Šiuo atveju įsipareigojama ne tik nacionaliniams, bet ir tarptautiniams įstatymams. Valstybė, prisijungdama prie tarptautinės Konvencijos, pasauliui įsipareigoja saugoti konkrečius objektus.

- Kuri šalis turi mažiausiai paminklosaugos problemų?

- Turbūt Skandinavijos šalys. Gražiai tvarkosi norvegai. Jie paveldui skiria daug lėšų. Žinoma, tai turtinga valstybė, per kelerius metus savo paminklus iš Pasaulio sąrašo ji padarys pavyzdinius. Juk, tarkime, fiordus reikia nuolat prižiūrėti, ir valstybė į tai rimtai žiūri: ji skiria tam daug dėmesio.

Japonai irgi yra labai dėmesingi savo paminklams, jiems net nereikia diskutuoti dėl konkrečių objektų. Deja, kuo neturtingesnė valstybė, tuo sunkiau jai tvarkytis, nes nelabai žino, kaip sukurti struktūrą, trūksta ir lėšų, ir išmanymo, ir, be abejonės, atsakomybės. Dėl to Pasaulio paveldo centras rengia įvairius mokymus.

Dar viena opi problema - paveldas ir turizmas. Kai kurioms valstybėms turizmas duoda labai daug pinigų, yra net pagrindinis finansavimo šaltinis. Pavyzdžiui, ispanai iš to gyvena. Vien Grenadą per metus aplanko milijonas turistų. Bet ispanai moka reguliuoti turistų srautus, jie išmoko planuoti.

Pasaulyje yra vietų, pavyzdžiui, Egipte, kur atrodo, kad turistų daugiau negu vietos žmonių. Kai kurie paminklinių vietų prižiūrėtojai pataikauja turistams, sumano atvežti juos kone iki pačių objektų autotraukiniais, nepaisydami ar nesuvokdami, kad vibracija ardo griuvėsius, kad tie archeologiniai paminklai nėra amžini, ir jeigu jų neliks, nebus ir pragyvenimo šaltinio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"