TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Išsivaikščiojanti Lietuva

2009 09 01 0:00
Laiko negandų neatlaiko ir akmeniniai Biržų krašto namai.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Apleista, išsivaikštanti Lietuva - tokios mintys peršasi žvelgiant į nebegyvenamas, žmonių paliktas sodybas. Daugybę jų LŽ žurnalistas išvydo, kai šią vasarą kartu su Kauno "Velomanų" klubo žygeiviais dviračiu numynė apie 500 kilometrų Lietuvos pasieniu.

Slogių vaizdų nematėme tik prie sienos su Lenkija. Ten apskritai tebėra negyvenamos vietos, net elektros linijos nedarko peizažų. Mat dar sovietmečiu čia būta zonos, kur žmonėms drausta ne tik gyventi, bet ir lankytis. Tiems, kurie ten buvo įsikūrę nuo seno, teko išsikraustyti.

Niekieno sodai.

Kitokia situacija pasienyje su Baltarusija. Sovietmečiu ten sienos nebuvo, tad šiose apylinkėse sodybų yra. Tačiau pažvelgus į jas matyti, koks varganas čia gyvenimas: sukrypę ne tik ūkiniai pastatai, bet neretai ir gyvenamieji namai, už kurių apmusijusių langų galima pastebėti senukus, smalsiai žiūrinčius į praeivius. Nuoširdumas jų begalinis: kai Guntauninkų kaime keletas dviratininkų paprašė vandens, viena senutė atnešė jiems pieno, lašinių, dešros, daržovių.

Nemažai sodybų prie Baltarusijos sienos jau nebegyvenamos, apgriuvusios. Dar daugiau tokių sodybų išvydome prie Latvijos - Rokiškio ir Biržų rajonuose. Kai kur apleisti ištisi kaimai. Nebegyvenami, užkaltais langais namai stūkso ir miesteliuose. Ne tik mediniai - kai kurie sumūryti iš plytų, net akmenų. Tebenoksta šių sodybų soduose obuoliai, serbentai, kitokie vaisiai bei uogos, tik niekam jų nebereikia.

Ne visų namų langai ir durys aklinai užkalti. Kai kurie langai žvelgia savo stiklo akimis taip pat, kaip prieš 10 ar 20 metų. Iš būdos kieme, regis, tuoj iššoks skalyti šuo, o ganykloje už tvarto subaubs karvė. Tačiau dilgėlių kone ligi juosmens atvašynai išduoda - šie namai ir jų kiemai jau vieniši. Pro langus matyti palikti seni baldai, išmėtyti daiktai...

Temstant prie vieno tokio apleisto namo sienos Biržų girioje šalia Nemunėlio upės susirenčiau palapinę. Vos išaušus girdžiu - šalia kažkas dunksi... "Vaiduokliams jau per šviesu", - pamaniau ir išlindau pasižiūrėti. Pasirodo, namo šeimininkė atvažiavo sutvarkyti savo tėvo, kuris palaidotas sodybos sode, kapo ir užsuko į trobą.

"Vaikai užaugo ir į miestus išvažiavo, vyras mirė, o viena gyventi taip nuošaliai nebenoriu, tai ir išsikėliau į Kvetkų kaimą", - pasakojo senutė.

Be gimtųjų namų

Panašiai aiškino ir kiti LŽ kalbinti žmonės. "Anksčiau šiuo keliu važiuodavo autobusas, dabar nebe. Artimiausias kaimas - už 6 kilometrų. Ten ir perku duoną. Gerai, kad dar galiu dviratį paminti. Kai numirsiu, nebus ir mano troboje kam gyventi", - aiškino senukas, atėjęs pasižiūrėti, kai fotografavau greta jo sodybos srovenantį Nemunėlį.

Rokiškio rajono Juodupės seniūnė Liucija Bliūdžiuvienė pasakojo, kad dauguma seniūnijos gyventojų - pagyvenę žmonės. "Jaunimas traukia į užsienį. Lieka arba stiklelio mėgėjai, kurie dėl gėrimo tampa invalidais, arba senukai", - guodėsi ji.

Drauge su mumis pedalus mynusios tremtinės kaunietės Genovaitės Mikėnaitės tėviškė - Kupiškio rajonas. Gimtojo namo, iš kurio į Irkutsko sritį buvo ištremti Genovaitės tėvai, ji pati, brolis ir sesuo, jau nebėra.

"Kai mus išvežė, tėvų name kolūkis įkurdino žąsis. Matyt, jos badavo, nes rąstų sienas, kiek galėjo pasiekti, taip aplesė, kad grįžusiam iš tremties broliui teko apatinius sienojus keisti", - pasakojo G.Mikėnaitė. Bet netrukus atėjo melioracijos era, Mikėnų sodybos nebeliko, kaip ir kitų šimtų, o gal net tūkstančių Lietuvos sodybų.

"Tačiau aš savo sūnums vis primenu: neišvažiuokite į jokias kitas šalis, sulauksime geresnių laikų ir čia. Jie neemigruoja. Matyt, mane vis dar tebeveikia tas Tėvynės ilgesys, kuris kankindavo tremtyje", - svarstė G.Mikėnaitė.

Statistika žino ne viską

Statistikos departamento prie Vyriausybės darbuotojai LŽ prisipažino nesuskaičiavę, kiek Lietuvoje yra apleistų, nebegyvenamų sodybų, kiek jų padaugėjo pastaraisiais metais. Esą galbūt tai paaiškės tik per visuotinį gyventojų ir jų ūkių surašymą, o jis bus tik 2011 metais.

Statistikos duomenimis, 2009 metų rugpjūčio 1 dieną Lietuvoje gyveno 3 mln. 338,7 tūkst. žmonių. Palyginti su vasario mėnesiu, jų skaičius sumažėjo 8 tūkstančiais. Pastaraisiais metais gyventojų padaugėjo tik sostinėje. Kituose miestuose ir rajonuose gyventojų be paliovos mažėja. Miestuose šiuo metu gyvena 2 mln. 240 tūkst. žmonių, kaimuose - perpus mažiau.

Tačiau oficiali statistika užfiksuoja tik menką dalį išvykstančių svetur gyventi asmenų, tad tikrieji skaičiai - gerokai mažesni. Jei tikėsime Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais iš Lietuvos emigravo tik 73 tūkst. 690 žmonių. Tačiau dauguma emigrantų nedeklaruoja išvykstantys. Manoma, jog per pastaruosius kelerius metus iš mūsų šalies emigravo daugiau kaip pusė milijono žmonių.

Iškalbingi vadinamosios skurdo rizikos rodikliai. Pavyzdžiui, 2005-aisiais 65 metų ir vyresnių žmonių skurdo rizikos lygis sudarė 17 proc., 2007 metais - 33,5 procento. Ši statistika byloja, kaip ir kodėl kaimuose mažėja gyventojų bei nyksta jų sodybos.

Nereikalingi ir pasmerkti

Ką apie šį sodybų tuštėjimo metą mano žinomi Lietuvos žmonės?

Rašytojas Romualdas Granauskas: "Kaimuose aplink didžiuosius mūsų miestus žmonių dar rasi, o šalies pakraščius jie palieka. Tose atkampiose vietose nėra ambulatorijų, nevažiuoja autobusai, prastas telefono ryšys - mirk, jei nori, niekas nepadės. O juk ten kaip tik daugiausia senų žmonių, kuriems tos pagalbos labiausiai reikia. Bet jie valstybei nerūpi.

Tokių beteisių žmonių kaip dabar Lietuvoje nėra buvę. Komunistų valdymo laikais kaimo žmogus dar galėjo kolūkio pirmininkui pagrasinti, jog pasiskųs Maskvai, kad šis jį skriaudžia, ir pirmininkas pabijodavo. Tiesa, ne visada - retkarčiais. Dabar grasink kiek nori, skųskis kur nori - esi beteisis ir bejėgis.

Mane labiausiai ir liūdina tas senų, ligotų žmonių vienišumas, bejėgiškumas. Jie nebereikalingi savo valstybei, savo tautai, nors joje tebegyvena, neišsikrausto svetur."

Filosofas Arvydas Šliogeris: "Lietuva pasmerkta išsivaikščioti. Tai išreklamuotos, išliaupsintos globalizacijos padarinys. Tautų kraustymasis vyksta visur. Žinoma, ten, kur gyvena, tarkime, 60 mln. žmonių, tai ne taip skaudu, kaip Lietuvoje, kur belikę 3 mln., o ir tie patys turintys baudžiauninko mąstyseną. Pavyzdžiui, Turkija gali išleisti ir išleido gyventi 10 mln. tautiečių į Vokietiją ir kitus kraštus, tačiau dar 40 mln. turkų liko tėvynėje.

Daugiau kaip pusė milijono lietuvių išvyko ieškoti rojaus kituose kraštuose. Liko seni žmonės, taip pat alkoholikai, valkatos, kurie vienas po kito miršta. Ką tik grįžau iš žūklės prie Varėnos rajono Puvočių kaimo. Prieš 10 metų tame kaime buvo 14 karvių, dabar beliko dvi. Galiu palyginti tris kaimus: minėtuosius Puvočius, kur žvejoju, žmonos tėviškę prie Simno ir savo tėviškę Skaisgirius Panevėžio rajone - lygiai tas pats: kiekviename beliko tik po dvi jaunas šeimas, po du gana tvirtus ūkininkus, kiti - senukai arba alkoholikai.

Ir nieko nepakeis joks prezidentas, premjeras ar ministras. Neveltui Platonas sakė, jog valstybė egzistuoja tik mūsų kalbose, o iš tikro jos nėra. Tačiau globalinio maišymosi neįmanoma sustabdyti net valstybei. Tai pernelyg fatališka, o mes per maži. Globalizacija pagraužia tautos šaknis ir tada ji pakyla bei išsivaikščioja. Iš kaimo į miestą, iš miesto į kitą šalį.

Reikia su tuo susitaikyti, sentimentai čia nepadės. Galima seiliotis apie atgimimą, nepriklausomybę, Baltijos kelią ir panašiai, bet tai nepadės."

Vieni nyksta, kiti kuriasi

Rašytojas Romas Sadauskas: "Simonas Daukantas "Būde žemaičių ir Lietuvos" gražiai aprašo ikibaudžiavines lietuvių sodybas. Jos tvirtos ir amžinos, o svarbiausia - jose įsigyvenęs žmogus jaučiasi esąs laisvas. Ir kai prireikė įvesti baudžiavą, toji laisvė tapo pagrindinė kliūtis: juk nepadarysi laisvo žmogaus baudžiauninku. Tai suvarė žmones iš vienkiemių į gyvenvietes - kumetynus - ir pasibaigė jų laisvė.

Tokių socialinių virsmų, kurie baigdavosi sodybų tuštėjimu, per Lietuvą ritosi ne vienas. Žemės reformos, karai, trėmimai, kolūkiai. Žmonės blaškyti tai šen, tai ten. O dar melioracija - totalinis puolimas prieš vienkiemius, kurių neįveikė kolūkiai. Buvo mesti didžiuliai pinigai ir vienkiemiai nušluoti.

Tokie žmonių gyvenimus bei sodybas griaunantys ciklai kartojasi ir niekas nežino, kada vėl kokie laikai ateis. Tačiau nesu pesimistas. Prisimenu, pirmoje savo knygoje, kuri išleista prieš kelias dešimtis metų, vienoje apybraižoje su kolūkio pirmininku kalbamės: "Tiltų kaime jau vieni seniai, išmirs jie ir nebeliks kaimo." Nepasitvirtino spėjimas - tebėra kaimas ir šiandien, net klesti.

Verkti dėl nykstančių sodybų neverta - tai natūralus procesas. Mane labiau jaudina kas kita. Kai nusipirkau kaime sodybą ir pradėjom kraustytis, tvarkytis, nustebino radiniai. Atrodė, lyg maro čia būta - paliko žmonės namus kaip stovi: iš šiukšlyno ištraukiau kryželį su rūpintojėliu, ant grindų mėtėsi vaistai, tėvų drabužiai, nuotraukos, rakandai... Dabar toks mankurtizmas dažnas. Jokios praeities, nieko joje nebėra švento, brangaus..."

Vieni nyksta, kiti kuriasi, ir kai kurie labai gražiai, pavyzdingai. Tiesa, tokių dar nedaug.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"