TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Įvaikinimo tarnybos specialistė: buvo tik keli nesėkmingi atvejai

2014 02 24 6:00
SXC.hu nuotrauka

Išlieka tendencija, kad Lietuvoje labai sudėtinga rasti įtėvius vyresniems vaikams. O pati įvaikinimo procedūra vidutiniškai trunka iki pusės ar vienų metų.

Apie dabar galiojančią įvaikinimo tvarką ir tai, kas ir kokius vaikus daugiausia įsivaikina, pasakoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vyriausioji specialistė Jovita Tarvydienė.

- Seniau būdavo girdėti kalbų, jog įsivaikinti Lietuvoje kone neįmanoma dėl daugybės reikalavimų būsimiems įtėviams, ilgų ir painių procedūrų. Kokie šie reikalavimai yra dabar, kiek trunka įtėvių vertinimo, įsivaikinimo procesas?

- Šeimos, pageidaujančios įvaikinti vaiką, pirmiausia turi kreiptis į savo deklaruotos gyvenamosios vietos vaiko teisių apsaugos skyrių (VTAS), kurio darbuotojams padedant bus pradėtos įvaikinimo procedūros.

VTAS reikia pateikti savo asmens dokumentą, prašymą įvaikinti, santuokos liudijimo kopiją, sveikatos pažymėjimą, įvaikinamo vaiko sveikatos pažymėjimą, pažymas apie šeimos sudėtį ir šeimos gyvenamąsias patalpas, dokumentus apie gaunamas pajamas, sutuoktinio rašytinį sutikimą, kai vaiką įvaikina vienas iš sutuoktinių. Kito sutuoktinio sutikimo įvaikinti nereikalaujama, jeigu teismas yra priėmęs sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium arba sutuoktinis paskelbtas nežinia kur esantis ar pripažintas neveiksniu. Šiuo atveju reikia pateikti teismo sprendimo kopiją.

VTAS, gavęs dokumentus, kreipiasi į Informatikos ir ryšių departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos bei teritorinę policijos įstaigą dėl pažymos apie pageidaujančių įvaikinti asmenų ir kitų kartu gyvenančių asmenų teistumą ir administracinius teisės pažeidimus.

Trečias žingsnis – pasirengimo įvaikinti patikrinimas. VTAS organizuoja šeimos pasirengimo įvaikinti vaiką patikrinimą. Šeimos dokumentai siunčiami globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) programos atestuotiems socialiniams darbuotojams, kurie praves mokymus būsimiems įtėviams.

Grupinių ir individualių susitikimų metu minėti darbuotojai siekia išsiaiškinti šeimos įvaikinimo motyvus, ištirti gyvenimo sąlygas ir būdą bei sužinoti šeimos artimųjų nuomonę apie įvaikinimą. Visas GIMK programos kursas trunka apie tris mėnesius. Išimtiniais atvejais jis gali trukti ir ilgiau, pavyzdžiui, kai trūksta informacijos išvadai parengti, rengiami papildomi susitikimai su šeima ir panašiai. Per šį laikotarpį asmenys, ketinantys įvaikinti, turi išklausyti 10 sesijų įvairiomis temomis. Tuomet GIMK atestuoti socialiniai darbuotojai parengia išvadą dėl šeimos pasirengimo įvaikinti vaiką.

Esant teigiamai GIMK atestuoto socialinio darbuotojo išvadai dėl pasirengimo įvaikinti, jos kopija ir šeimos pateikti dokumentai siunčiami Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, kuri įtraukia šeimą į norinčiųjų įvaikinti asmenų apskaitą. Tarnyba gali neįtraukti šeimos į norinčiųjų įvaikinti asmenų apskaitą, jei kyla pagrįstų abejonių dėl šeimos gebėjimų patenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju Tarnyba kreipiasi į VTAS dėl GIMK atestuotų socialinių darbuotojų išvados patikslinimo.

Penktas žingsnis – galimo įvaikinti vaiko pasiūlymas šeimai ar asmeniui, suporavimas.

Toliau eina sutikimas įvaikinti ir pareiškimo dėl įvaikinimo teismui pateikimas. Sutikimą įvaikinti šeima turi pateikti raštu deklaruotos gyvenamosios vietos VTAS ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo informacinio rašto apie galimą įvaikinti vaiką išsiuntimo dienos. Sutikusi įvaikinti pasiūlytą vaiką, šeima turi kreiptis į vaiko ar šeimos gyvenamosios vietos apylinkės teismą. Galutinį sprendimą dėl įvaikinimo priima teismas. Teismo posėdžio metu nagrinėjama, ar tinkamai įvykdyta ikiteisminė įvaikinimo procedūra, ar įvaikintojai atitinka jiems keliamus reikalavimus ir yra tinkamai pasirengę įvaikinti, ar įvaikinimas geriausiai atitinka įvaikinamo vaiko interesus. Teismo sprendimas įvaikinti įsiteisėja po 30 dienų, jeigu sprendimas nėra apskundžiamas apeliacine tvarka.

Įvaikinimo procedūros trukmė priklauso nuo pageidaujamo įvaikinti vaiko amžiaus, lyties, sveikatos būklės bei nuo pageidaujamų įvaikinti vaikų skaičiaus. Jeigu dėl įvaikinimo kreipiasi Lietuvoje gyvenančios Lietuvos piliečių šeimos, pageidaujančios įvaikinti sveiką vaiką iki vienų metų, įvaikinimo procedūra vidutiniškai trunka iki 1 metų. Jei šeima pageidauja įvaikinti vaiką iki trejų metų, vyresnius vaikus ar iš karto kelis vaikus, įvaikinimo procedūros trukmė – iki 6 mėnesių.

- Ar gali įsivaikinti nesusituokę asmenys?

- Pagal galiojančius teisės aktus įvaikinti gali tik sutuoktiniai, tačiau išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti ir nesusituokusiam – vienišam – asmeniui ar vienam iš sutuoktinių. Išimtis gali būti taikoma, kai konkretaus vaiko nesiekia įvaikinti sutuoktiniai, arba kai siekiantieji įvaikinti sutuoktiniai negali įvaikinti dėl to, kad tai prieštarautų vaiko interesams.

Analizuojant Lietuvos piliečių, įvaikinusių vaikus, skaičių pagal jų šeiminę padėtį, matyti, kad 2013 metais 101 vaiką įvaikino 87 sutuoktinių poros, 6 tėvų globos netekusius vaikus įvaikino 6 nesusituokę asmenys – moterys. Lyginant su 2012 metais, sumažėjo įvaikinusių vaikus sutuoktinių porų (5 poromis), o nesusituokusių asmenų skaičius liko nepakitęs (6 asmenys). Pažymėtina, kad nesusituokusių įvaikinusių asmenų skaičius išlieka stabilus jau trejus metus iš eilės.

- Ar pasitaiko, kad dėl kažkokių priežasčių įtėviai nori atsisakyti vaiko?

- Vadovaujantis Lietuvos teisės aktais, įvaikintas vaikas negali būti grąžintas, tai yra įvaikinimas nepanaikinamas. Civiliniame kodekse nustatyta, jog įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos ir sukuriamos įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuoniams tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę. Įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo.

Vadovaujantis civiliniu kodeksu, tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikai būtų parengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje.

Taip pat kodeksas nustato, jog tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja. Tėvų valdžia negali būti naudojamasi priešingai vaiko interesams. Už tėvų valdžios nepanaudojimą taikoma teisinė atsakomybė, numatyta įstatymuose. Vienas iš jų – tėvų valdžios apribojimas, laikinas ar neterminuotas. Kai tėvai vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo.

Per visą tarnybos darbo praktiką pasitaikė tik keletas nesėkmingų įvaikinimo atvejų. Tokiais atvejais, kai vaikas visiškai nepritampa naujoje šeimoje, iškyla rimtos problemos, įvaikiui nesaugu įvaikinusioje šeimoje, juo nesirūpinama – įtėviams ribojama tėvų valdžia, o vaikui nustatoma globa.

- Kokio amžiaus vaikus lietuviai daugiausia linkę įsivaikinti, o kuriems sulaukti naujos šeimos yra sunkiausia? Galbūt ši tendencija pastaraisiais keleriais metais kito?

- Vadovaujantis Civiliniu kodeksu, galima įvaikinti ne jaunesnius kaip trijų mėnesių vaikus, įrašytus į įvaikinamų vaikų apskaitą. 2013 metais, kaip ir 2012 metais, ryškėjo ta pati tendencija: daugiausia įvaikinami iki 3 metų be tėvų globos likę vaikai. Nuo 2011 metų šis skaičius didėja: 2011 metais įvaikintas 81 vaikas, 2012 metais – 87 vaikai, 2013 metais – 89 vaikai. Iki vienų metų įvaikinta net 20 kūdikių, mažiausiam – 3 mėnesiai. Lyginant su ankstesniais metais, 2013 metais net 8 vaikais sumažėjo įvaikintų vaikų nuo 4 iki 6 metų amžiaus skaičius – tokio amžiaus vaikų 2013 metais buvo įvaikinta 14. Jau kelerius metus iš eilės išlieka ta pati tendencija, jog įvaikinama tik po keletą 7-9 ir 10-14 metų vaikų, o be tėvų globos likusių vaikų nuo 15 iki 17 metų per paskutinius trejus metus apskritai nebuvo įvaikinta nė vieno. Tai dar kartą patvirtina faktą, kad vyresniems vaikams Lietuvoje labai sudėtinga rasti įtėvius.

- Ar galima būtų pastebėti, kad daugiau įsivaikinama vaikų su specialiais poreikiais, sveikatos problemomis?

- 2013 metais net trečdaliu – iki 40 vaikų – padidėjo įvaikintų sveikų vaikų skaičius. Iš 107 įvaikintų vaikų 67 vaikai turėjo sveikatos sutrikimų. Šis skaičius mažesnis nei 2012 metais, kas rodo, kad įvaikinamų be tėvų globos likusių vaikų sveikatai keliami labai aukšti reikalavimai (2012 metais įvaikinti 85 vaikai turintys sveikatos sutrikimų ir 27 sveiki vaikai, 2011 metais atitinkamai 59 ir 42 vaikai).

Alerginiai susirgimai, su širdimi susijusios problemos, motorinės fiziologinės raidos sutrikimai bei regos problemos buvo dažniausiai pasitaikantys sveikatos sutrikimai 2013 metais įvaikintiems vaikams.

- Kaip pastebėtumėte, ar daugiau stebėjimo, kuriam suteikia pagrindo pačių tėvų ar įtėvių elgesys, prireikia šeimoms, kurios augina savus vaikus, ar toms, kurios augina įvaikintus? Omenyje turiu prielaidą, kad įvaikinantys vaikus žmonės dažnesniu atveju yra tikri dėl noro auginti vaiką nei biologiniai tėvai.

- Neatlikus tyrimų, negalima daryti prielaidų, jog kažkurios grupės – biologinių tėvų ar įtėvių – elgesys yra dažnesnis pagrindas šeimos stebėjimui. Įprastai problemos, su kuriomis susiduria tiek įvaikintus, tiek biologinius vaikus auginančios šeimos, yra panašios. Visi vaikai, tiek įvaikinti, tiek augantys savo biologinėje šeimoje, turi bendrus vienodus poreikius: stabilumo ir saugumo; prieraišumo ir meilės; maisto, būsto, poilsio – ekonominės gerovės; galimybės mokytis ir tobulėti; pramogų, laisvalaikio, draugų; teigiamo vertinimo; tinkamos sveikatos priežiūros.

Visos šeimos, auginančios vaikus, nesvarbu, biologinius ar įvaikintus, susiduria su panašiais sunkumais: vaiko poreikių tenkinimas ir auklėjimas, sutuoktinių santykių problemos ir jų dinamika, nesutarimai dėl buities, finansų, laisvalaikio ir pan. Ir įvaikinančios, ir biologinius vaikus auginančios šeimos pagal savo, kaip asmenybių, brandos laipsnį priima sprendimą dėl vaikų auginimo. Tad apsisprendimas ir sąmoningas įsipareigojimas priklauso ne nuo būdo, kuriuo vaikas atsiranda šeimoje – gimsta ar yra įvaikinamas, – o nuo asmenybės brandumo ir gebėjimo įsipareigoti, mylėti bei nuosekliai rūpintis.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"