TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

J. Giedroyco premijos laureatas V. Adamkus: aš turiu svajonę

2015 06 11 17:15
V. Adamkus prisiminė garsiuosius Martino Lutherio Kingo žodžius: „Šiandien ir aš kartoju: aš turiu svajonę. Apie glaudų abiejų tautų bendravimą. Apie abipusį gebėjimą gerbti ir pasitikėti. Apie abipusį gebėjimą atsiprašyti ir atleisti. Apie gebėjimą bendrai spręsti visus klausimus – pradedant konkrečiomis ūkio realijomis, baigiant viso Rytų Europos regiono saugumo strategija.“ Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

„Mūsų tautos ir valstybės per amžius ėjo kartu, ir šiandien atsigręžę į istoriją matome: buvome stiprūs, veikdami išvien“, – sako prezidentas Valdas Adamkus kreipdamasis į Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo ir dialogo forumą, paskyrusį jam Jerzy Giedroyco premiją.

Lietuvos ir Lenkijos intelektualų forumas šią premiją teikia už asmeninį indėlį į Lietuvos ir Lenkijos, kartu – visos Centrinės ir Rytų Europos atsinaujinimą bei taikų bendradarbiavimą. Šiemet premija skirta ir poetui, publicistui, vertėjui Tomui Venclovai.

Kadangi V. Adamkus dėl ligos negali dalyvauti ketvirtadienį vyksiančioje apdovanojimų įteikimo ceremonijoje, jos dalyviams bus parodyta įrašyta prezidento padėkos kalba.

Visa Prezidento V. Adamkaus kalba:

Nuoširdžiai gerbiamas Forumo vadove profesoriau Henryk Samsonowicz,

Mieli ir brangūs forumo bendraminčiai ir bendradarbiai,

Kolegės ir kolegos, bičiulės ir bičiuliai,

Esu giliai sujaudintas Jūsų parodytos pagarbos ir Jūsų dėmesio, skirto mano žodžiams ir darbams. Priimu tai ne tik ir ne tiek kaip savo veiklos įvertinimą, o labiau – kaip bendros veiklos, bendros mąstymo krypties ženklą. Ačiū Jums!

Mus sutelkė Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo ir dialogo forumas. Noriu išskirti ir pabrėžti būtent žodį „dialogas“. Jis reiškia pokalbį, o mes – mūsų tautos ir valstybės, mūsų kultūrininkai, politikai, istorikai, visi piliečiai – kalbamės.

Ir turime kalbėtis ateityje.

Turime atvirai išsakyti, kas mums kelia nerimą, kas mus slegia, turime gebėti išklausyti antrąją pusę ir – tęsti. Būtent tęstinumas, vertybių perdavimas ir perėmimas, manau, ir yra didžiausia tokių organizacijų, kaip šis forumas, vertė. Todėl – tęstinumas.

Nes tai yra istorinis mūsų santykių pagrindas, nes mes jau daugiau nei tūkstantį metų šalia. Mūsų tautos ir valstybės per amžius ėjo kartu, ir šiandien atsigręžę į istoriją matome: buvome stiprūs, veikdami išvien. Mūsų atsilaikymas prieš viduramžių grėsmes ir prieš agresorius, mūsų sukilimai prieš carinę Rusiją ir mūsų kova su Antrojo pasaulinio karo sukėlėjais ir vykdytojais; pagaliau – Sąjūdis ir brolių lenkų judėjimas „Solidarnosc“.

Apie visus šiuos istorijos puslapius galime pasakyti: mūsų. Abiejų šalių, abiejų tautų. Neatsitiktinai ir bendros valstybės pavadinimas verčiamas kaip „Abiejų tautų respublika“.

Tačiau dialogas – tai nebūtinai dviejų pašnekovų bendravimas, jų gali būti gerokai daugiau. Juolab kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai dažnai atspindėjo visos Rytų ir Vidurio Europos politinį klimatą. Mūsų tautų ir valstybių santykiai dažnai tapdavo reiškiniu, formuojančiu viso regiono politiką.

Todėl kalba apie mūsų ateitį negali apsiriboti tik mūsų šalimis – mums rūpi ir visada rūpės visos mūsų kaimynės. Mes esame ir visada būsime suinteresuoti ne tik pagarbiais tarpusavio santykiais ir vieni kitų gerove, bet ir demokratiška Baltarusija, demokratišku ir demilitarizuotu Karaliaučiaus kraštu, ir, žinoma, demokratiška Ukraina.

Deja, Ukrainos realybė rodo, kad valstybė, pasirinkusi demokratijos kelią, atsisakiusi būti paskutines imperines ambicijas demonstruojančios kaimynės vasale, moka už tai savo žmonių gyvybėmis.

Galingai įsukta melo mašina, į propagandinį ir tiesioginį karą metami Rusijos milijardai yra išbandymas ne tik Ukrainai. Tai – išbandymas mums visiems, mūsų moralės, mūsų vieningumo išbandymas. Jeigu mūsų pastangos – vien deklaracinės, jei nėra bendros pozicijos akivaizdžios agresijos atžvilgiu, kaip tai pavadinti? Stipriųjų vienybė?

Ar mes, Europos Sąjunga, esame tik savo materialinę gerovę kuriantis klubas, ar vis dėlto vertybinė bendruomenė, drįstanti užstoti tautas, kurios siekia realizuoti savo prigimtinę apsisprendimo teisę? Ar mes, stebėdami agresyvios valstybės karinį paradą, jau pamiršome 1939-ųjų paradą kaimyniniame Breste, kai išvien žygiavo nacių ir sovietų daliniai? Ar aneksuojamos teritorijos ir užimamos valstybės turi likti vienos su savo tragedija kaip 1939 metais liko Lenkija, o 1940-aisiais Lietuva?

Šiandien Ukrainoje kovojama ne tik dėl šios šalies ateities, ten kovojama ir dėl Lietuvos ir Lenkijos ateities, ten kovojama dėl Europos ir pasaulio ateities. Todėl itin svarbus mūsų solidarumas, mūsų bendros vertybės, pagaliau – mūsų bendra moralė, buvusi ir liekanti stipresnė už ne kartą susikompromitavusią ir vis tiek mums brukamą vadinamąją „realybės politiką“.

Moralė ir politika – sąvokos, kurios neretai laikomos prieštaringomis ar net iš principo priešingomis. Iš savo asmeninės ir darbo patirties sakau: ne, taip nėra. Yra vertybių, kurios reiškiasi ir politikoje, ir apie kurias daug rašė ir kalbėjo jūsų ir mūsų intelektualai. Yra Jerzy Giedroyco, Czeslawo Miloszo, Adamo Michniko parašyti ir pasakyti žodžiai. Yra tuo paremta praktinė politika, kurią man teko laimė ir garbė realizuoti dirbant ir bendraujant su jūsų prezidentais Aleksandru Kwasniewskiu ir šviesaus atminimo Lechu Kaczynskiu. Mus dažnai kaltino perdėtu idealizmu, pragmatizmo stoka, realybės nematymu.

O mes, eidami vienu keliu, patys kūrėme naują realybę – su Lenkija ir Lietuva, su Europos Sąjunga ir NATO. Su tikru, o ne deklaruojamu santykių perkrovimu iš formato „priekaištai už priekaištus“ praeityje į formatą „pasitikėjimas už pasitikėjimą“ ir „pagarba už pagarbą“ dabartyje.

Todėl visiems, kurie girdės šią mano kalbą, noriu palinkėti – nebijokite būti idealistais, nebijokite laikytis vertybių politikos. Tai – ne mano originali mintis, tai – žodžiai, kuriuos pasaulis ir Europa, Lenkija ir net geležinės uždangos atskirta Lietuva kadaise išgirdo iš Šventojo Tėvo – Jono Pauliaus II-ojo. Šis palinkėjimas visai sovietų imperijos pavergtai Rytų Europai tapo daugiau nei gražia kalbine figūra, daugiau nei palinkėjimu. Kaip ir Jonas Paulius II-asis tapo daugiau nei Katalikų bažnyčios vadovu. Jis tapo viena iškiliausių asmenybių, padėjusių laimėti kovą už laisvę. Už jūsų ir mūsų laisvę!

Todėl ir šiandien, kalbėdamas Jums ir žinodamas, kad Ukrainoje aidi šūviai ir brutaliai griaunami žmonių likimai, lieku idealistas. Prisimenu Jungtinių Amerikos Valstijų istorijos puslapį, kurį atvertė frazė iš keturių žodžių: „I have a dream“. Martinas Lutheris Kingas šiais žodžiais iš esmės pakeitė Jungtines Valstijas – kaip valstybę, kaip bendruomenę, kaip demokratiją kuriančių žmonių mentalitetą. Šiandien ir aš kartoju: aš turiu svajonę. Apie glaudų abiejų tautų bendravimą. Apie abipusį gebėjimą gerbti ir pasitikėti. Apie abipusį gebėjimą atsiprašyti ir atleisti. Apie gebėjimą bendrai spręsti visus klausimus – pradedant konkrečiomis ūkio realijomis, baigiant viso Rytų Europos regiono saugumo strategija.

Juk šiandien, kaip niekada, aišku, kad didžiajam agresoriui niekas, net galingiausi ginklai, taip nepadės, kaip mūsų skaidymasis, nesutarimai, smulkios ambicijos.

Turėkime gi kitokių ambicijų – ambicijų būti Vidurio ir Rytų Europos vertybiniu svorio centru. Turėkime ambicijų vėl tapti dviejų tautų, kurios išgyveno daug įvairių istorinių tarpsnių, civilizuoto bendravimo pavyzdžiu. Neleiskime, kad seni stereotipai, kompleksai ir kitos praeities chimeros griautų mūsų šiandieną ir nuodytų ateitį. Neleiskime, kad mūsų tautos ir valstybės, kurioms per amžius buvo lemta veikti kaip sąjungininkėms, pasiduotų priešinamos ir leistųsi klaidinamos ir provokuojamos. Mūsų lemtis – būti šalia ne tik geografiškai. Mūsų lemtis – būti šalia savo istorija ir tikėjimu, savo kultūra, savo mentalitetu – savo vertybėmis.

Be abejo, ir vieni, ir kiti savo adresu girdime ir girdėsime piktų kalbų, ironiškų komentarų ar net atviro melo. Ne kartą buvo ir dar bus lošiama tautinių mažumų korta, siekiant kiršinti žmones, kurie daugybę metų gyvena kaimynystėje ar net giminystėje. Nesureikšminkime šių piktavalių pastangų ir neleiskime smulkmenoms užgožti esminių dalykų. Būkime moraliai brandūs suprasti, kad tai – piktų, nelaimingų, apgautų ir nuskriaustų žmonių, bet ne lenkų ir ne lietuvių, ne Lenkijos ir ne Lietuvos balsas. Lietuvos valią išreiškia Tomas Venclova ir Leonidas Donskis, Rimvydas Valatka ir Alfredas Bumblauskas, kiti mūsų publicistai, istorikai, neabejingi savo ir savo tautos, savo šalies gyvenimui žmonės. Į juos, į jų mintis ir žodžius dedu didžiausias ateities viltis. Juolab matydamas, kad jaunimas, studentija, moksleiviai auga laisvi nuo stereotipų, laisvi atviram ir pagarbiam bendravimui.

To siekiau visada – ir dešimt metų eidamas valstybės vadovo pareigas, ir tiesiog kaip žmogus, ir kaip Lietuvos pilietis. Ir todėl – pasikartosiu – garbingą jūsų forumo apdovanojimą priimu kaip solidarumo ženklą.

Kaip liudijimą, kad mano viltys pildosi ir dialogas tęsiasi. O mes, būdami skirtingi, einame tuo pačiu keliu, kurio vektorius – už jūsų ir mūsų laisvę! Ačiū visiems, kurie tiki šiomis vertybėmis, kurie jas puoselėja ir skleidžia – Lenkijoje ir Lietuvoje, Europoje ir visame pasaulyje! Ačiū jums, mieli ir brangūs bičiuliai!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"