TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

J.Prapiestis: kontrabandos bylos - retenybė

2011 03 28 0:00
AT Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui J.Prapiesčiui pačiam teko nagrinėti kelias kontrabandos bylas.
Piotro Romančiko (ELTA) nuotrauka

Ar pakankamai griežti teismai korupcijos bylose? Ar kontrabandos bylos pasiekia teismus? Kodėl taip atsainiai mūsų šalyje vertinama nekaltumo prezumpcija?

Lietuvos radijo laidoje "Dienos tema" apie tai diskutavo Aukščiausiojo Teismo (AT) Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Jonas PRAPIESTIS. Kalbino žurnalistas Tomas Dapkus. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

- Ar Lietuvoje bausmės už korupciją ir piktnaudžiavimus pakankamai griežtos ir atbaidančios?

- Teismų praktika dėl bausmių skyrimo nuteistiesiems už korupciją neretai vertinama prieštaringai. Viešumoje priekaištaujama, esą iškelta dešimtys baudžiamųjų bylų dėl korupcijos, bet labai mažai kaltininkų nubausta laisvės atėmimu. Daugeliui atrodo, kad tai viena pagrindinių, svarbiausių bausmių.

- Laisvės atėmimas?

- Taip manoma ir kalbama apie laisvės atėmimo bausmę. Šios bausmės nepaskyrus nuteistam asmeniui, neretai tai laikoma nuolaidžiavimu nusikaltėliams, jų nebaudimu, ir tvirtinama, kad net ir patys teismai nėra sąžiningi, nes ir jie korumpuoti. Tokia nuomonė nėra teisinga. Reikalaujant kuo dažniau skirti laisvės atėmimo bausmę paprastai užmirštama, kad tokia bausmė brangi, nes vieno nuteistojo laisvės atėmimu išlaikymas per metus kainuoja daugiau kaip 20 tūkst. litų. O juk per metus laisvės atėmimu mūsų šalyje teismai nuteisia beveik 7000 kaltininkų. Nežinau nė vienos tiek kainuojančios aukštojo mokslo studijų programos. Valstybė ugdydama jaunus būsimus specialistus skiria jiems gerokai mažiau lėšų. Beje, Lietuva savo baudžiamąja politika yra viena griežčiausių tarp Europos Sąjungos valstybių; kas antras asmuo, teisiamas už nusikaltimą, nubaudžiamas laisvės atėmimu, nors bausmių sistemoje yra aštuonios bausmių rūšys. Vidutinė skiriamos laisvės atėmimo bausmės trukmė - daugiau nei penkeri metai septyni mėnesiai, realiai laisvės netenkama daugiau nei dvejiems metams.

- Kalinys valstybei per metus kainuoja brangiau nei studentas?

- Atrodo, tai atitinka dvejų metų kai kurių specialybių studijų kainą medicinos fakultete. Už tokią sumą būtų galima baigti dienines studijas Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Ką jau kalbėti apie kitus laisvės atėmimo bausmės dažno taikymo sukeliamus nuostolius valstybei, nuteistiesiems ir jų artimiesiems. Pagaliau korupcinių nusikaltimų subjektai, nors ir nusikaltėliai, bet ne tokie, kad likdami laisvėje keltų pavojų (ir fizinį) visuomenei. Tai ne padariusieji smurtinių nusikaltimų. Todėl tokia teismų praktika, kai už korupciją baudžiama baudomis, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu (iki penkerių metų), yra pakankamai griežta. Svarbu, kad kaltininkai būtų patraukiami baudžiamojon atsakomybėn. Beje, teismai už nusikaltimus skiria tik tokias bausmes, kokias numato Baudžiamasis kodeksas.

- Bet iš esmės tarnautojas ar politikas, pirmą kartą pagautas kyšininkaujant ar piktnaudžiaujant tarnyba, bus baudžiamas alternatyvia bausme - ne laisvės atėmimu?

- Už korupciją jau bausto antrą kartą gaudyti už tokią pačią veiką nebetenka, nes toks asmuo teismo sprendimu paprastai nebedirba ten, kur yra galimybių kyšininkauti, piktnaudžiauti.

- Nebent jį išrinktų antrą kartą. Ar tada jau būtų galima sodinti? Tokių atvejų taip pat yra?

- Tokių situacijų mūsų valstybės politiniame gyvenime pasitaiko, bet tai jau atskira tema.

Paprastai pamirštama, kad dar iki bausmės paskyrimo ir jos atlikimo asmuo, kuris patiria baudžiamąjį persekiojimą, jau būna pakankamai nubaudžiamas. Informacija apie tokius asmenis (kurie sulaikomi, kuriems pareiškiami įtarimai ir pan.), ypač apie valstybės tarnautojus, politikus ir kitus korupcijos subjektus yra plačiai ir vaizdžiai paskleidžiama. Pagarsinti iš esmės pradiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai yra suprantami kaip asmens (dar tik įtariamo) kaltumo konstatavimas. Toks asmuo visuomenėje (o kartais ir aukščiausios valdžios institucijose) iš anksto pasmerkiamas ir nuteisiamas. Taigi iki pagarbos nekaltumo prezumpcijai gana toli. Be to, toks asmuo dar iki nuosprendžio jo byloje paskelbimo netenka darbo, neretai ir laisvės (suimamas), praranda autoritetą, padėtį visuomenėje. Už korupcines veikas teismai kaltiems paprastai atima teisę dirbti tam tikrą darbą, neretai pagal turimą kvalifikaciją. Vadinasi, prarandama ir kvalifikacija. Nereikia pamiršti ir šeimos narių, artimųjų išgyvenimų. Tai irgi gana sunkios pasekmės. Taigi, manau, kad visa tai taip pat yra nubaudimas.

- Prakalbot apie nekaltumo prezumpciją. Iš tiesų tai labai verta tema, nes mūsų visuomenėje ir politikoje dabar įsivyrauja, net ir pačiu aukščiausiu lygiu, nekaltumo prezumpcijos nustūmimas į antrą planą. Jeigu, tarkim, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaiga pareiškia piliečiui įtarimus, o teisėsaugoje yra labai daug betvarkės ir korupcijos, tai iškart suprantama, esą žmogus jau yra kaltas - užbrėžta linija. O jeigu dar ta byla patenka į teismą (o dabar prokuratūros naujieji vadovai formuoja tokią praktiką, kad nesvarbu kaip - išteisins ar nuteis - duokim į teismą), tai tu gali atsidurti teisme ir teismas gali tave išteisinti, bet tavo visas per gyvenimą sukauptas socialinis kapitalas suniokojamas visam laikui. Kaip būtų galima piliečiams labiau paaiškinti nekaltumo prezumpcijos svarbą ir jos reikšmę visuomenei? Europoje tai puikiai suvokiama, tačiau ne Lietuvoje.

- Priekaištų dėl nekaltumo prezumpcijos reikalavimų nesilaikymo Lietuva yra sulaukusi ir iš tarptautinių teisminių institucijų. Visų receptų, padedančių užtikrinti nekaltumo prezumpcijos viršenybę mūsų krašte, aš nežinau, tačiau esu įsitikinęs, kad mūsų teisinė kultūra turėtų būti visai kito lygio. Atrodo, kad Konstitucijos nuostatos, jog niekas negali būti laikomas kaltu, kol to nekonstatuoja teismas, yra visiškai aiškios. Šitos tiesos sužinomos jau mokykloje. O laikytis jų mūsų visuomenėje, valstybėje vis neišmokstama.

- Pirminiai veiksmai - poėmis su kauke - jau iš karto reziumuoja, kad asmuo yra kaltas. Kas sako, kad galbūt palaukim teismo, tam atsakoma - tai gal jūs sukčius ginat? O kai klausiama, kodėl su kaukėm atėjot, tuomet atsakoma, kad tai operatyviniai pareigūnai, nenorim jų veidų rodyti. Tačiau tai iš karto tampa faktiniu nuosprendžiu visuomenės akyse. Ir nesvarbu, ką teismas padarys. O jei išteisins, tada ant teismo kris šešėlis.

- Džiugu, kad suprantate, kokia sudėtinga teismo padėtis. Ir taip yra ne tik korupcijos bylose. Juk kad ir kaip teismai būtų kritikuojami, kaip prastai būtų kalbama apie jų autoritetą, pasitikėjimą jais, bet ir teismus kritikuojantieji, ir jais besipiktinantys asmenys dėl jų interesų apsaugos, gynybos pažeidimų kreipiasi į teismą.

Esu įsitikinęs, kad teismų sprendimai dėl nekaltumo prezumpcijos reikalavimų laikymosi, įrodymų pripažinimo, vertinimo klausimais neretai turėtų būti ryžtingesni. Juk būta atvejų, kai teismą pasiekia bylos, kuriose nepakankamai kvalifikuotai surinkta ir įtvirtinta įrodomoji medžiaga, ji palieka abejonių dėl bylos aplinkybių. Teismai tokiais atvejais privalėtų dažniau skelbti ir išteisinamuosius nuosprendžius. Tačiau Lietuvoje tampa įprasta, kad tik pradėjus ikiteisminį baudžiamosios bylos (ypač korupcinės) tyrimą, informacija apie tai visais įmanomais šaltiniais paskleidžiama visuomenei. Kartais atrodo, kad taip norima parodyti "puikų" teisėsaugos, prokurorų darbą. Po tokios "reklamos" bylos kokybė, kaltinimo tvirtumas nebe tiek svarbūs. Todėl tokios bylos jau iki teismo neretai būna "išspręstos": suformuota visuomenės nuomonė apie kaltus ar nekaltus, net aukštų politikų nuomonė apie bylą išdėstyta. Teisėjai irgi žmonės. Jiems labai svarbus jų darbo vertinimas, karjera, o neretai, matyt, svarbiausia psichologinė ramybė, jų pačių saugumas, o neretai ir jų šeimos narių, kitų artimųjų. Be to, pastaraisiais metais žiniasklaidoje, įvairiose valdžios institucijoje nuolat skelbta daug nepagrįstų teismų, teisėjų darbo abstrakčių neigiamų vertinimų, net kaltinimų. Apie teismus, teisėjus susiformavusi iš esmės neigiama pozicija. Tai nelieka be padarinių. Teismų sistemos svarba valstybėje nepagrįstai sumenkinta. Viskas turi turėti ribas, kritika turi būti racionali. Todėl minėtose, iki teismo "išspręstose" bylose, deja, priimami ir, švelniai tariant, kompromisiniai sprendimai, kurie prastai vertinami ne tik teisininkų-profesionalų. Tai dar labiau silpnina teismų autoritetą.

Pieš pusantrų metų Valstybių prieš korupciją grupės komisija (GRECO) tyrė ir vertino kovos su korupcija padėtį mūsų šalyje. Buvo vertinami atitinkami baudžiamieji įstatymai, jų taikymo teisminė praktika. Šio tyrimo vertinimo rezultatai taip ir liko nepaskelbti.

- Koks yra GRECO vertinimas?

- Ši autoritetinga tarptautinė institucija konstatavo, kad AT Baudžiamųjų bylų skyriaus formuojama teismų praktika korupcijos bylose atspindi pažangų požiūrį, o nacionalinės teisės nuostatų aiškinimas ne tik atitinka Baudžiamosios teisės konvenciją dėl korupcijos, bet kartais yra ir griežtesnis. Toks GRECO vertinimas negali būti laikomas nekompetentingu ar neobjektyviu arba paneigiančiu teismų praktiką skiriant bausmes už korupcinius nusikaltimus.

- Dėl bylų, kurios perduodamos teismui, kokybės. Galbūt asmuo, kuris yra įtariamas, iš tiesų yra padaręs korupcinių ar dar sunkesnių nusikaltimų, tačiau surinkta medžiaga labai silpna, tai padaryta labai nekompetentingai, o viešumoje užtenka kad ir kelių kokių nors slapta įrašytų telefoninių pokalbių, kad susidarytų neigiamas įspūdis. Tačiau to nepakanka žmogui nuteisti, kuris galbūt ir visuotinai žinomas kaip atviras korupcionierius. Kokia ikiteisminio tyrimo ir bylų, kurias prokurorai pateikia teismui, kokybė?

- Baudžiamųjų bylų kokybė turėtų būti daug geresnė. Be to, dalis bylų iš viso nepasiekia teismų. Taip yra dėl to, kad pirminė, svarbiausia įrodomoji medžiaga netinkamai renkama, įtvirtinama ar gaunama pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) normas. Pagaliau nereikia pamiršti ir to, kad dabartiniu metu ikiteisminiam tyrimui, įrodymų rinkimui yra keliami labai dideli reikalavimai. Iš tarptautinių teisminių institucijų Lietuva nuolat gauna, jeigu taip galima sakyti, sprigtą po sprigto dėl netinkamo, neteisėto įrodymų rinkimo, tarp jų ir korupcijos bylose. Konstatuojama, kad ir šių bylų tyrime naudojami būdai neretai pažeidžia žmogaus teises.

- Dabar daug kalbama apie didėjančią kontrabandą ir kovą su ja. Ikiteisminio tyrimo įstaigos atliko teismų sprendimų kontrabandos bylose analizę ir konstatavo, kad teismai praktiškai neskiria laisvės atėmimo bausmės, skiria tik pinigines baudas. Tos baudos yra mažesnės negu vidutinė, bet apygardų teisėjai, kurie daugiausia nagrinėja tokias bylas, atsako labai aiškiai ir tiesiai - į teismus praktiškai neatkeliauja bylos, kur kaltinamieji yra kontrabandos organizatoriai, o papuola tik vykdytojai, t. y. krovikai, vairuotojai. Nuo Viliaus Karaliaus grupuotės bylos, kuri jau pasibaigusi ir įsiteisėjęs sprendimas, teismui nebuvo pateikta nei viena rimto organizatoriaus byla. Reikėtų atkreipti dėmesį į ypač prastą Muitinės kriminalinės tarnybos, kuriai vadovauja Saulius Urbanavičius, darbą.

- Bausmių skyrimo už kontrabandą praktika apžvelgta ir AT. Jūs pasakėt daug tiesos apie šias bylas. Jau vien tai, kad į AT patenka tik viena kita byla dėl kontrabandos, patvirtina jūsų apibūdintą realybę. Nors apie kontrabandos paplitimą kalbama visur, jos padariniai juntami, kontrabandos bylos iš esmės yra retenybė. Kelias kontrabandos bylas teko nagrinėti ir man. Žinoma, remiantis keliomis bylomis apibendrinimo nepadarysi, bet akivaizdu, kad ikiteisminis kontrabandos bylų tyrimas neretai labai silpnas, pernelyg siauras, nes teismams perduodamos "eilinių" bylos. Todėl kalbant apie bausmes už kontrabandą jos skiriamos, kaip matyti iš bylos medžiagos, patiems smulkiausiems, menkiausiems veikėjams. Nesunku suprasti, kad jie su nelegaliu kroviniu be aukštesnių pareigūnų palaiminimo, pritarimo ar pastūmimo negalėjo kirsti sienos, patikrinimo punktų ir pan. Todėl tokiems kontrabandininkams pačių griežčiausių sankcijų taikymas ne visada leidžia tvirtinti, kad iš tikrųjų byloje įgyvendintas teisingumo principas. Baudžiamasis įstatymas įtvirtina gana plačias sprendimų, skiriant bausmes, galimybes. Be to, kartoju, ar ne geriau valstybei kai kuriais atvejais taikyti baudas, atimti tokiems asmenims galimybę kartoti nusikaltimus, negu skirti dideles lėšas už jų išlaikymą įkalinimo įstaigose.

Kartu tenka pripažinti, kad ir kai kurie pakeitimai įstatymuose, ypač BPK, ne visada yra logiški, pagrįsti. Turiu galvoje šio įstatymo pakeitimus, kai buvo pašalinta galimybė AT atkreipti generalinio prokuroro dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas vienoje ar kitoje baudžiamojoje byloje yra atliktas netinkamai, kad nėra išaiškinti visi kaltieji asmenys ir pan. Suprantu, kad minėta nuostata kėlė dviprasmybę, nes galima tvirtinti, kad teismas verčiamas vykdyti jam nebūdingą kaltinimo funkciją. Tačiau, matyt, pagrindinis argumentas yra tas, kad tokios normos buvo ir sovietiniame BPK, taigi - sovietinis reliktas. O aš manau, kad tai buvo tinkama, efektyvi norma, todėl Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjams ne kartą sakiau, kad nagrinėjant bylas ir matant, jog jų tyrimas neišsamus, nekvalifikuotas, remiantis minėtomis BPK normomis, turėtų būti atkreiptas Generalinės prokuratūros dėmesys į tai, jog ir prokurorai tinkamai neatliko savo pareigų, nors būtent jie prižiūri ir pagal įstatymus yra atsakingi už ikiteisminį tyrimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"