TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Jakutija - skausmo paliesti tolimi namai

2011 06 14 0:00
Partizano duktė R.Burdaitė-Trofimenko su krikšto mama R.Gedviliene - itin artimos moterys. Jų likimas panašus - abi yra tremtinės.
Nijolės Storyk nuotrauka

Jakutijos lietuvių bendrijos "Gintaras" pirmininkė Regina Burdaitė-Trofimenko susirūpino: krašte, kuris daugeliui ten ištremtų lietuvių tapo skausmo paženklintais namais, iki šiol nėra paminklo genocido aukoms atminti.

Perkūno rinktinės partizano Antano Burdos-Ledo duktė Regina vylėsi, kad pavyks įamžinti tragišką lietuvių likimą Jakutijoje iki svarbios datos, bet tai nepavyko. Šiemet Gedulo ir Vilties dieną sukanka 70 metų, kai prasidėjo pirmieji masiniai lietuvių trėmimai.

Jakutsko lietuvių bendrija "Gintaras" įkurta 1996 metais, Regina jai vadovauja nuo jos veiklos pradžios. Jakutijoje gyvena apie 300 lietuvių, bendrijai priklauso pusšimtis. "Gintaro" bendrija numatė pastatyti lietuvių tremtiniams paminklą Jakutske prie katalikų bažnyčios, kur į pamaldas nuolat renkasi lietuvių tremtinių šeimos. Šie žmonės, ne savo valia praradę tėvynę, išsaugojo tikėjimą.

R.Burdaitė-Trofimenko - tų laikų liudininkė, pati vaikystėje vos liko gyva nuo nežmoniškai sunkaus gyvenimo Jakutijoje. Regina saugo artimųjų atminimą savo dviem dukterims ir anūkams. Jos tėvo partizano šeimos likimas, kaip ir daugelio daugiau nei 300 tūkst. ištremtų į Sibirą lietuvių, buvo itin tragiškas ir žiaurus. Kelias ten - mirties kelias, ašaromis ir skausmu grįstas. Daugelis ištremtųjų negrįžo - mirė nuo bado ir šalčio. Ties jų kauburėliais pastatyti mediniai kryžiai nuo laiko sutrūnijo ir išnyko.

Teko išbraukti žodį "Stalinas"

Pasak partizano dukters, ji beveik šešerius metus brandino sumanymą pastatyti paminklą tremtiniams Jakutske, tačiau nesitikėjo, kad teks dėl tokio reikalo kreiptis net į tos šalies prezidentą. Ilgą laiką "Gintaro" pirmininkė nesulaukė vietinės valdžios pritarimo. Jai buvo pasakyta, kad "Jakutijoje - pakankamai daug kryžių", esą dar vieno nereikia. Paminklus tremtiniams esą galime statyti Lietuvoje.

"Paminklas tremtiniams yra dabartinio mano gyvenimo esminė misija, - sakė Jakutijos lietuvė, kuriai jau pavyko sutvarkyti beveik visus dokumentus, kad būtų galima pradėti vykdyti projektą. - Daug žmonių paaukojo savo asmenines santaupas kilniam reikalui, tačiau dar šiek tiek pinigų trūksta. Viliuosi, kad atsiras norinčiųjų mums padėti."

Ant marmuro paminklo buvo numatyta iškalti tokius žodžius: "Lietuvos tremtiniams - 1940-1956 metų Stalino represijų aukoms atminti Jakutijos žemėje." Bet vietos valdžiai toks tekstas nepatiko - nurodyta išbraukti žodį "Stalinas".

Beje, Lietuvoje jau gana seniai buvo sukurtas paminklas tremtiniams Jakutijoje. Tačiau atminimo kūrinys į tremtinių kraštą nenukeliavo. Mat vietos valdžia nepageidavo jo priimti. Paminklui buvo rasta vieta Vilniuje - jis stovi prie įėjimo į Genocido aukų muziejų.

"Tautos priešų" vaikai

Partizano duktė Regina niekada nematė gyvo savo tėvo, Šaulių būrio vado A.Burdos. Kai jų namuose Kalvarijoje apsilankė neprašyti svečiai, jis buvo arti jų. Iš svetimų mašinų suprato, kokie tai žmonės. Tačiau nėjo namų link, supratęs, kad pats pasidavęs neišgelbės savo šeimos. Jis savo akimis matė, kaip iš namų prievarta buvo išvesta besilaukianti antrojo vaikelio jo žmona ir maža dukrelė. Moteris savo vyro Lietuvos karininko neišdavė - nepasakė, kur jis yra. Partizano žmona su maža dukrele ir skubančia ateiti į pasaulį Regina buvo išvežtos į Sibirą. Apie jų likimą partizanas taip ir nesužinojo iki mirties.

Regina gimė Jakutijoje. Vyresnioji jos sesuo mirė - neištvėrė varginančio bado. "Mums, tremtinių vaikams, Jakutijoje teko ypatinga dalia. Mes buvome "tautos priešų" vaikai, paženklinti atstumtųjų vardu. Išgyveno tik nedidelė dalis - gyvenimas buvo baisesnis nei pragare", - teigė Regina, pasakojimą pradėjusi nuo savo vaikystės.

Jai sunku kalbėti - išduoda nuo jaudulio virpančios rankos. Net po tiek metų, kai dabar turi puikią darnią šeimą ir gražius namus, kai viskas liko praeityje ir ji laukiama Lietuvoje, moteriai nepavyko užgydyti dvasinės žaizdos. Vargu ar galima kada nors tai ištrinti iš atminties.

Partizano žmonos įžvalga

Kalvarijoje, Santakos kaime Šaulių būrio vado A.Burdos šeimos namų jau nėra. Kai R.Burdaitė-Trofimenko apsilanko Lietuvoje, ji apsistoja Kaune, Petrašiūnuose, pas savo krikšto mamą, tremtinę Romualdą Emiliją Gedvilienę, kuri jai dabar labai artima. Artimesnių žmonių Lietuvoje ji neturi.

Reginos mama su šia tokio pat likimo moterimi susipažino Jakutijoje, kur jos kartu dirbo, ir paprašė būti savo dukters krikšto mama, kadangi daugiau artimųjų tremtyje moteris neturėjo. Matyt, dar tada partizano žmona numatė, kad lietuvė nepaliktų mažos mergaitės vienos, jei kas nors jai atsitiktų.

R.Gedvilienės tėvas Sibire neištvėrė bado. Ji pati į Lietuvą grįžo ir rado savo gimtuosius namus Kaune, iš kurių buvo išvežta šeima. Trėmimo metais Romualdai buvo trylika metų. Dabar, po savo vyro mirties, ji gyvena viena, vaikų neturi. "Turiu krikšto dukrą Reginą. Ji man - kaip duktė. Vos ne kiekvieną dieną kalbamės telefonu. Visa bėda, kad Regina toli nuo manęs. Jakutske ji turi didelę šeimą, grįžtančios močiutės ypač laukia anūkai", - linksmai pasakojo R.Gedvilienė ir džiaugėsi, kad jos namuose beveik savaitę svečiavosi krikšto duktė iš Jakutijos.

Kaune, krikšto mamos name R.Burdaitė-Trofimenko turi atskirą kambarį. Tie namai dabar tapo jos antraisiais namais. Čia Regina jaučiasi sava ir artima. Reginai į Kauną iš Jakutsko paskambino duktė ir anūkas. Teiravosi, kodėl ji taip ilgai negrįžta namo, gal jų nebemyli ir nori pasilikti Lietuvoje!? "Savo vaikus labai myliu. Jie man labai brangūs. Tačiau Lietuvoje turiu daug reikalų, todėl čia užtrukau. Vaikų prašiau, kad neliūdėtų, greitai pas juos grįšiu. Jie tai žino, bet vis tiek nerimauja - per dieną po keletą kartų man skambina", - sakė Regina, kai baigė pokalbį su dukra ir anūku.

Iš Lietuvos Regina dažnai grįžta su dovanomis bendrijai. "Gintaro" pirmininkei vilnietis kolekcininkas Edmundas Armoška padovanojo religinį paveikslą Katalikų bažnyčiai Jakutske. Be to, itin gera žinia, kad paminklo tremties aukoms reikalai jau eina į pabaigą.

"Mano dukterys užaugo, turi savo šeimas. Dabar galiu daugiau laiko skirti lietuvių tremtinių bendrijai. Pasakiau sau, kad turiu įamžinti tremtinių atminimą, tarp jų - savo mamos bei sesutės, kurios net kapo nežinau. Abi jos daug iškentėjo. Mama tik senatvėje, beveik prieš pat mirtį sužinojo, koks likimas ištiko jos vyrą partizaną", - pasakojo Regina.

Pernai į Lietuvą R.Burdaitė-Trofimenko buvo atvykusi kartu su 14 metų anūku. Norėjo jam parodyti, kokia yra prosenelių gimtinė. Gaila, kad nėra gimtųjų namų Kalvarijoje, Šešupės gatvėje. Jakutijos tremtinė didžiuojasi savo vaikaičiais. Tas, kuris vienintelis buvo Lietuvoje, yra krepšininkas ir labai panašus į tikrą lietuvį: aukštas, akys mėlynos, plaukai šviesūs.

Grįžti į Lietuvą nėra kam

Kai partizano duktė iš tremties vietų pirmą kartą atvyko į Lietuvą, ji gana prastai kalbėjo lietuviškai. Krikšto mama Romualda ją skatino Lietuvoje bendrauti tik gimtąja kalba. Reginos abi dukros ir anūkai lietuviškai nemoka. Jos vyras - ukrainietis. Abiejų likimai panašūs. Jų dukros baigė aukštuosius mokslus. Jaunėlė su šeima gyvena su tėvais.

- Kodėl su šeima likote Jakutijoje? Juk galėjote grįžti į Lietuvą, kaip tai padarė daugelis tremtinių?

- Į tai atsakyti nėra lengva. Su šeima buvome pasirengę tokiam žingsniui. Vilniuje mums davė erdvų butą. Tačiau vyras ir vaikai rimtai apsvarstė ir nusprendė likti Jakutijoje. Jie nenorėjo būti svetimi šiame krašte. Juk nemoka lietuviškai, tektų viską pradėti nuo pradžių. Ten visi turime gerus darbus, neblogai gyvename ir sutariame. Nėra kam grįžti namolei. Juk negaliu palikti savo šeimos. Štai kaip atsitiko!

- Prasidėjus masinimas trėmimams jūsų šeima buvo tarp pirmųjų tremtinių?

- Tėvą būtų sušaudę, jo net nebūtų išvežę, jeigu būtų sučiupę. Ką turėjo mano tėvas išgyventi, kai matė, kaip iš namų su dukrele išvedė jo žmoną, ir negalėjo padėti - galite įsivaizduoti. Į mūsų namus buvo atėję apie dešimt ginkluotų NKVD vyrų. Iš siaubo mama apalpo, tie vyrai ją dar apspardė. Mama su maža dukrele, mano sese, iš pradžių pateko į Altajaus kraštą, aš dar buvau pakeliui į gyvenimą. Po trijų mėnesių sesutė mirė - gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškai sunkios.

Tėvas pasitraukė į mišką pas partizanus. Pasirinko Ledo slapyvardį. Už Lietuvą kovojo iki 1947-ųjų Verbų sekmadienio. Jį pakirto mina - netyčia užmynęs, neteko kojos. Supratęs, kad niekas negalės padėti, tėtis nusišovė. Jį lydėjusiam berniukui pasakė esąs Antanas Burda. Tas vaikas ir užkasė jo kūną miške. Vėliau ir pats pakliuvo į NKVD rankas, po žiaurių kankinimų 10 metų kalėjo Kolymoje.

Daug metų nieko nežinojau apie savo tėvo likimą. Kai Lietuva tapo laisva, per laikraštį pradėjau klausinėti žmonių, gal šie ką nors žino apie A.Burdos likimą. Netikėtai atsišaukė tas pats jaunuolis, palaidojęs tėvą. Jis parodė kauburėlį miške. Dabar tėtis atgulė amžinojo poilsio Kalvarijos kapinėse. Mamai buvo lengviau, kai sužinojo, kur vyro kapas. Viską nufilmavome, padarėme nuotraukų, mamai jas parodžiau. Tačiau į Lietuvą ji niekada neatvažiavo - gyvenimo pabaigoje, sulaukusi 83 metų, sunkiai sirgo. Palaidota Jakutske.

Jauno gydytojo išgelbėta

- Jūsų vaikystė tikriausiai buvo badas ir šalti namai, jeigu sukaltus apledėjusius gultus galima vadinti namais. Jūsų sesuo mirė, o jūs sunkiai, bet tą siaubą ištvėrėte. Ką labiausiai prisimenate iš tų laikų?

- Tai, kaip per stebuklą net keletą kartų likau gyva. Matyt, man nebuvo lemta mirti. Mama būtų neištvėrusi, likusi viena. Ji pasakojo, kaip su manimi atsidūrė Bykov Myse - ten buvo tik ledas ir sniegas. Kartu atvykę žmonės, kiti tremtiniai, iškasė duobę, į ją sudėjo drabužius ir suguldė vaikus. Buvau mažutė, patekau į vidurį tarp vaikų. Taip išvengiau mirties, nes kraštuose gulėję vaikai mirtinai sušalo. Mama mane palikdavo vadinamuosiuose namuose - šaltoje jurtoje, o pati išeidavo dirbti į mišką, kad nors ką turėtume valgyti. Vietoj batų kojas ji apsivyniodavo skudurais. Tik taip vaikščiojo apsiavusi. Vietoj lovos - grubiai iš lentų sukalti gultai. Vietoj grindų - sušalęs ledas. Kojos įšaldavo į tą ledą. Kad visiškai nesušalčiau, kartą paėmiau į ranką spingsulę, padarytą iš konservų dėžutės, ir bandžiau, glausdamasi prie liepsnos, sušilti. Buvau taip sušalusi, kad nejaučiau, jog išdegė man krūtinė. Kūne buvo gili atvira žaizda. Mama manė, kad po tokios nelaimės neištversiu. Matydama mano kančias, ji meldėsi, kad Dievulis mane greičiau pasiimtų. Bet išgijau. Kitas atvejis buvo - apakau, kai visą žiemą pratūnojau be šviesos patalpoje kaip urve ir pavasarį atšilus orams name išvedė į lauką. Ligoninėje į mane žiūrėjo kaip į "tautos priešų" vaiką. Prie manęs niekas nepriėjo. Kaip nepagydomą ligonę, paguldė koridoriuje. Tai mane ir išgelbėjo: pro šalį ėjęs jaunas gydytojas mane pamatė ir pasakė, kad norėtų padėti šiai mergaitei, kuri jau buvo mirtininkų sąraše. Jis mane išgelbėjo. Tam gydytojui buvau visą gyvenimą labai dėkinga, tačiau nežinojau, nei jo pavardės, nei kur jis yra. Tik visiškai atsitiktinai laikraštyje perskaičiau gydytojos pasakojimą apie tėvą gydytoją, kuris dirbo ligoninėje Bykov Myse. Susiradau tą moterį, išsiaiškinau - tai jos tėvas išgelbėjo mane.

Prašo paremti

Jakutijos lietuvių bendrijos "Gintaro" pirmininkės R.Burdaitės-Trofimenko pastangomis paminklas tremties aukoms vis dėlto bus pastatytas po šešerius metus trukusio valdininkų durų varstymo. Leidimas pagaliau duotas. Irkutsko katalikų archivyskupas, Jakutijos dvasinis kuratorius Kirilas Klimovičius visada buvo kartu su lietuviais tremtiniais ir palaimino jų kilnų krikščionišką troškimą.

"Gintaro" bendrijai trūksta lėšų pastatyti paminklui Jakutske, tolimoje įšalo žemėje, kur atgulė Lietuvos žmonės, mylėję savo tėvynę. Ten gyvenantys tremtiniai prašo padėti, kiek kas gali, ir į LŽ nurodytą sąskaitą pervesti lėšų paminklo statybai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"