TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Jaunimas ir mokykla Kovo 11-osios Lietuvoje

2011 03 10 0:00
LŽ archyvo ir Karolinos Drulytės nuotraukos

Kaip jaučiasi Kovo 11-osios Lietuvoje atkurtos Nepriklausomybės bendraamžiai? Kaip jie vertina mokyklos ir mokytojų indėlį, padedant jiems pasirinkti tolesnį gyvenimo kelią? Ar mokykla ugdo savarankišką asmenybę, galinčią įveikti visas gyvenimo negandas? Ar mūsų valstybėje yra sudaromos galimybės jaunam žmogui, baigusiam mokslus, savarankiškai, be niekieno pagalbos atsistoti ant kojų?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko pakalbėti Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas Vytautas Sinica, Mykolo Romerio universiteto studentė Joana Babrauskaitė, Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos studentė Laura Jankauskaitė, "Facebook" grupių Partizanų istorija Lietuvoje, Aukštasis mokslas Lietuvoje, Tautinis krikščioniškas ugdymas įkūrėjas Gediminas Zelvaras ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Ar mokykla ugdo savarankišką asmenybę?

A.Medalinskas. Ar mokykla, rengianti jauną žmogų gyvenimui, ugdo jį kaip savarankišką asmenybę, kuri galės įveikti visas gyvenimo negandas?

L.Jankauskaitė. Skatina, kad jis būtų nepriklausomas, išskirtinis ir savarankiškas, nors klasėse yra tiek daug mokinių, jog mokytojai kiekvienam jų skirti pakankamai dėmesio tiesiog negali. Reikia pačiam domėtis, norėti, vaikščioti į būrelius, o tai ugdo asmenybę. Bet pati mokykla yra nebūtinai ta vieta, kuri ugdo asmenybę. Ji tik suteikia žinių, kurių moksleivis gali pasiimti, jei jam įdomu. Ir kiekvieno žmogaus reikalas, kiek ir kokių žinių paimti.

G.Zelvaras. Mokykloje informacijos duodama tikrai nemažai, bet problema, kad tos žinios labai individualizuotos. Pavyzdžiui, mokydamasis istorijos, kiekvienas mokinys turi išmokti tam tikrą programą savarankiškai. Šiandien mokykla galbūt ir ugdo individą, individualų mąstymą, bet, deja, ne tautinę savivoką, bendruomeninį mąstymą.

V.Sinica. Kiekvieno patirtis yra individuali, bet, man atrodo, kad didžiausias vaidmuo priklauso mokytojams. Man pasisekė sutikti tokių, kurie formavo pilietišką asmenybę. Bet jeigu apskritai kalbėsime apie pilietiškumo ugdymą, tai pritariu, kad tautiškumo mokykloje trūksta. Mokykla neugdo savo valstybės patriotų, bet suformuoja savimi besirūpinančius žmones. Iš kurso draugų ir pažįstamų dažnai girdžiu:

"Pirma savimi pasirūpinsiu, o paskui žiūrėsime." Šį mąstymą mokykla įtvirtina, bet žvelgti toliau savęs neišmoko.

A.Medalinskas. Mokyklose yra pilietinio auklėjimo pamokos. Ar jos vyksta formaliai?

V.Sinica. Per tokias pamokas dažniausiai paimamas vadovėlis ir paskaitoma, kas tai yra demokratija ar kaip rengiami rinkimai. Mokykla neugdo ir individualisto. Ji tik nesistengia išugdyti kitokio, kolektyvinio mąstymo. O individualistas išauga pats, žiūrėdamas į rinką, verslą, į vyresnius žmones, kurie dar sovietmečiu suprato, kad reikia už save kovoti.

G.Zelvaras. Dažnai mokytojai savo mokinius "maitina" testais. O pedagoginio darbo beveik nėra. Bet mokytojas turi būti ne tik teoretikas, ne tik turėti žinių, tačiau ir mokėti jas perteikti mokiniams. Be to, jis ir savo elgesiu turi rodyti mokiniams pavyzdį.

A.Medalinskas. O kaip dėl tų testų? Ar jie padeda mokytis? Jie juk neduoda konteksto.

L.Jankauskaitė. Tai ir yra esmė. Yra tiesiog daug nereikalingos informacijos.

A.Medalinskas. Gediminai, mes susitikome socialinime tinkle "Facebook" ir man buvo labai malonu sužinoti, kad grupė jaunų žmonių įkūrė ten nemažai puslapių, ne tik, pavyzdžiui, apie studentų gyvenimą ir akademinę reformą, bet taip pat ir apie partizaninį judėjimą Lietuvoje. Kartais skundžiamasi, kad mūsų jaunimui tai neįdomu, bet pažiūrėjęs į šiame puslapyje vykstančias diskusijas matau, kad įdomu ir kad svarbu.

G.Zelvaras. Įdomu ir, manyčiau, būtų dar svarbiau. Bet kas vyksta mūsų mokyklose? Čia pateikiama daug Europos ir pasaulio istorijos. Bet iš tikrųjų kiek mūsų mokiniai sužino apie partizaninį judėjimą Lietuvoje? Ar suvokia, ką tai reiškė mūsų istorijos kontekste? Žinoti, kuriais metais įvyko tas ar kitas įvykis, - dar ne viskas.

L.Jankauskaitė. Tikrai, mes mokomės tik konkrečias datas ir nesigiliname į potekstę. Nežiūrime, kas buvo ir kodėl buvo.

Ar mokytojai yra autoritetai?

A.Medalinskas. Ar mokytojas yra autoritetas mokykloje?

V.Sinica. Tai priklauso nuo asmenybės. Pats turėjau tris autoritetingus mokytojus, daugiau tokių nuoširdžiai neprisimenu.

A.Medalinskas. Kokių dalykų mokytojai?

V.Sinica. Lietuvių kalbos, matematikos ir istorijos.

G.Zelvaras. Aš turėjau istorijos mokytoją, kuri mane puikiai parengė vien dvyliktoje klasėje. Taip pat turėjau gerą lietuvių kalbos mokytoją. Mokytojo autoritetas turėtų būti sugrąžintas. Bet yra dar vienas dalykas, kuris sujaukė situaciją. Greta Pedagoginio universiteto, kuriame yra nusistovėjusios pedagogų rengimo tradicijos, yra tokios programos kaip "Renkuosi mokyti", kai žmonės, baigę bet kokią specialybę, gali pretenduoti į mokytojo vietą. Ir taip išeina, kad tokie žmonės, kurie nėra lavinti, sukliudo tiems lavintiems rasti darbo. Patys eidami į tas vietas mokyti, jie taip apsunkina parengtų pedagogų galimybes.

A.Medalinskas. Bet gal tie žmonės ateina, nes mato, kad trūksta mokytojų autoritetų? Gal jie širdyje jaučiasi galintys būti mokytojai ir turi tam pašaukimą, nors nuėjo ir ne mokytojo keliu?

J.Babrauskaitė. Dažnas ateina tiesiog išdėstyti dalyko. Jis galbūt ir moka pateikti informaciją, tačiau nerodo gero pavyzdžio, nemoka motyvuoti mokinio.

A.Medalinskas. O koks mokytojas yra autoritetas? Ką jis turi daryti?

L.Jankauskaitė. Tai žmogus, kuris ne tik išdėsto teoriją, bet ir leidžia susipažinti su praktika. Gerai, kad ne vien žmonės, turintys pedagoginį išsilavinimą, gali eiti į mokyklą mokyti, ugdyti vaikų. Jaunas žmogus daugiau gali pasisemti iš žmogaus, dirbančio tą darbą. Ne iš žmogaus, kuris studijavo teisę, bet to, kuris yra teisininkas. O teorija yra labai išplėsta ir mes mokomės daug nereikalingų dalykų, prikišame sau į galvas daug nenaudingos informacijos.

V.Sinica. Tie autoritetai buvo skirtingi. Matematikė patraukė savo asmenybės stiprumu - ji buvo principinga. Man matematika nebuvo įdomi, aš nelaikiau egzamino, todėl nebuvo svarbu, kaip ji išdėsto medžiagą, nors tai darė gerai. Man svarbu, kad ji buvo stiprus žmogus, drąsus ginčytis su savo viršininkais ir su mokinių tėvais. Žmogus, turintis idealų, įsivaizduojantis, kaip turi būti ugdomi vaikai, ir tai darantis. Istorikas buvo autoritetas visai kitu požiūriu. Jis pateikdavo kontekstą, paaiškindavo priežastinius ryšius. Neseniai buvau pas jį užėjęs, nes kartais aplankau mokytojus. Kaip tik vyko penktokų pamoka. Ir jis jų klausinėja ne kas ir kada, o kodėl? Paprašo paaiškinti liberum veto, kodėl Abiejų Tautų Respublika per šį reiškinį žlugo. O paskui penktokų klausia, kas yra patriotizmas ir ar jie myli Tėvynę. Tokie dalykai nuo mažų dienų formuoja žmogų ir jo mąstymą.

J.Babrauskaitė. Aš turėjau tokią matematikos mokytoją, kad kiekvieną matematikos taisyklę turėjau mokėti mintinai. Ir baigusi dvylika klasių bet kada galėjau pasakyti bet kokią formulę ar teoremą. Ne tik žinojau jas, bet ir gebėjau pritaikyti. Istorijos mokytoja buvo kitoks pavyzdys. Mes nekalėme atmintinai visų datų, bet ieškojome priežastinio ryšio tarp įvykių. Negalima drąsiai teigti, kad visiems dalykams reikia to paties. Turėjau ir mokytojų visai ne autoritetų. Lietuvių kalbos mokytojas mus ugdė kaip savarankiškas asmenybes. Bet jis nemotyvavo mūsų ko nors ieškoti, atrasti. Tiesiog dirbdavome savarankiškai.

V.Sinica. Manau, kad autoriteto problema yra dvipusė. Kai esi mokinys, viskas gali atrodyti vienaip. Bet mokytojai ir patys pripažįsta, kad vaikai, ypač paaugliai, nuolatos nori juos išmėginti. Kai mokytojas ateina į klasę ir atsistoja prieš visus, į jį mokiniai sutelkia visą savo neigiamą energiją ir žiūri, kaip mokytojas atsilaikys. Jei atsilaiko, viskas yra gerai, jei ne - mokytojas žlugęs. Grįžtant prie Pedagoginio universiteto, galim tarti, kad tai sutapimas, bet iš ten atėję jauni mokytojai dažniausiai šito mokinių išbandymo neįveikia. Vyresni mokytojai, kurie turi patirties ir užgrūdinti, atsilaiko. O vaikui reikia būtent to mokytojo, kuris atsilaiko, jam įdomiau turėti reikalų su stipria asmenybe. Ir jei bus parengti geri specialistai, tuomet ir vaikai bus patenkinti, nes mokytojai atlaikys jų užduodamus testus, kurių, aišku, idealiu atveju apskritai neturėtų būti.

Kada moksleivis ima tapti asmenybe?

A.Medalinskas. Kada jūs patys pirmą kartą pagalvojote, kad į mokyklą einate ne tik gauti pažymio ar juo labiau dėl to, kad šito reikia tėvams? Kada supratote, kad einate gauti žinių, ieškoti savo kelio į gyvenimą? Kada jūs pradėjote jausti, kad tampate asmenybėmis.

V.Sinica. Vienuoliktoje dvyliktoje klasėje.

G.Zelvaras. Kai buvau šeštokas septintokas, suvokdavau žinias, kurias gaunu, kaip žinias, kurių ilgai nepamiršiu. O kiti mokėsi dėl gero pažymio, bet kai jį gaudavo, tai po mėnesio žinias pamiršdavo. Šiaip, aišku, branda priklauso ir nuo šeimos, kur vaikas augo.

L.Jankauskaitė. Aš manau, kad kai tik pradėjau mokytis. Pirmoje klasėje. Kodėl mūsų nevertina kaip asmenybių? Mes iš šeimos ateiname būdami vienokios ar kitokios asmenybės.

A.Medalinskas. O kas tada toms asmenybėms atsitinka mokykloje? Žinoma, ne toms iš pirmosios klasės, o jau vėlesnėse vidurinės mokyklos klasėse, gimnazijoje?

G.Zelvaras. Neseniai perskaičiau viceministrės Nerijos Putinaitės mintis: "Mokykla yra tokia pati verslo rūšis, kuriai galioja pasiūlos ir paklausos santykiai."

A.Medalinskas. O kas čia prekė? Moksleivis?

G.Zelvaras. Taip išeina.

L.Jankauskaitė. Manau, kad moksleivis yra pirkėjas.

G.Zelvaras. Žmogus, kuris mokosi, jo žinios yra rinkos prekė.

L.Jankauskaitė. Aš manau, kad prekė yra mokslas.

A.Medalinskas. Matote, kaip aiškiai suformuluotas teiginys. Aišku tai, kad viską norima padaryti preke. Net moksleivį, mokslą ir žinias. Lyg be pinigų nieko daugiau nėra.

V.Sinica. Anksčiau maniau, kad valdžia taip galvoja tik apie aukštąsias mokyklas: yra rinka ir studentai renkasi. Negi laisvoji rinka atėjo jau ir į mokyklą? Bet iki 16 metų tu negali rinktis, imti tą prekę ar ne. Keista iš N.Putinaitės lūpų girdėti, kad žinias, kurias galima gauti mokykloje, ji laiko preke.

A.Medalinskas. O įdomu, kas būtų, jeigu mokytojai ar moksleiviai tokiam požiūriui pasipriešintų. Svarsčiau, ar mūsų visuomenė jau pribrendo tam, kad pareikalautų iš valdžios pabaigti tuos eksperimentus su mokyklomis, kol visiškai jų nenuvarė?

J.Babrauskaitė. Mokyklos nariai patys dažnai nežino įstatymų, patys susikuria taisykles ir bandymas joms pasipriešinti ir ką nors įrodyti baigiasi žmogaus pažeminimu.

A.Medalinskas. Ar bandėte ką nors įrodyti? Ar moksleivių kas nors klauso? Kita vertus, būtina yra ir pagarba mokytojui, nes moksleiviai šiandien neretai užmiršta apie tai.

J.Babrauskaitė. Bet ką daryti, jeigu netikėtai atsiranda visiškai naujos taisyklės, kurios labai komplikuoja situaciją. Pavyzdžiui, šiemet, artėjant lietuvių kalbos įskaitai žodžiu, mes turėjome visas temas ir galėjome pasirinkti vieną. Kalbėdami kai kuriomis iš jų galėjome pasitelkti papildomas priemones: padaryti prezentaciją, atsinešti knygą. Buvo pateiktas ir rekomenduotinų knygų sąrašas. Aš pasirinkau temą, o ten buvo reikalaujama ją pristatyti pasitelkiant papildomas priemones. Bet man tų priemonių pristatant temą visai nereikėjo. Kai kilo konfliktas su lietuvių kalbos mokytoja, ištraukiau įstatymą, kur aiškiai pasakyta, kad tai laisvai pasirenkamas dalykas, ir bandžiau tai jai įrodyti. Bet mokytoja mane pažemino ir prieš visus moksleivius išsakė priekaištų dėl, jos teigimu, nebrandaus, kvailo mano elgesio. Turėjau prieš egzaminą konfliktinę situaciją, sunku buvo ten eiti. Ar toks elgesys toleruotinas? Juk viską dariau pagal įstatymus.

A.Medalinskas. Gal čia ir yra savarankiškos asmenybės ugdymo mokykloje pasekmė? Anksčiau tokią situaciją būtų buvę sunku įsivaizduoti. O dabar, kaip suprantu, moksleiviai vis aktyviau ima ginti savo teises, žinodami įstatymus. Kaip dabartinėje mokykloje, jeigu kyla toks ginčas tarp mokytojo ir moksleivio, viską sustatyti į savo vietas, suvokiant, kad negalima ir moksleiviui leisti užlipti mokytojui ant galvos; kita vertus, ką galima padaryti, jeigu mokytojas yra neteisus. Moksleivių to neklausčiau, bet jūs jau baigėte mokyklas ir turite savo požiūrį.

V.Sinica. Nelabai įžvelgiu svertų šių dienų Lietuvos mokykloje tai išspręsti. Nors jie turėtų būti, ypač kai išgirsti istoriją apie kokį užsispyrusį mokytoją, kuris nelinkęs leistis į jokias kalbas. Dvyliktoje klasėje mums dėstė kiną ir videomeną, tai dalykas, į kurį mes žiūrėjome pro pirštus, nes jis bus vertinamas tik įskaita. Ir mokytojas sugalvojo, kad dvyliktoje klasėje, egzaminų sesijos pavasarį visi turi sukurti po filmą. Mes atsisakėme. Problema buvo išspręsta nuėjus pas direktorių. Jeigu tai nebūtų suveikę, matyt, kitų svertų būtų ir nelikę.

J.Babrauskaitė. Todėl galiu pasakyti, kad asmenybe jaunas žmogus tampa tik tada, kai baigia mokyklą. Kai ateini į universitetą, į tave jau žiūri kaip į suaugusį žmogų. Ir tavo elgesys pasikeičia. Tau nebereikia beprasmiškų ginčų, kvailų argumentų. Tu esi įmetamas į visuomenę, naują mokymosi būdą ir tampi savarankiškas. Kovoji už save. Ir jauti tą pagarbą. Dėstytojų požiūris į studentus kitoks nei mokytojų į mokinius.

Ar žinios mokykloje padeda pasirinkti gyvenimo kelią?

A.Medalinskas. Kelią į universitetą reikia pasirinkti dar mokykloje. Ar mokykla padeda tą kelią atrasti. Dažnai sakoma, kad šių dienų Lietuvos mokykloje mokymosi procese moksleiviai pervargsta dėl to, kad jiems yra kišama per daug informacijos. Ką jūs dabar, jau baigę mokyklą apie tai manote? Ar toks mokymasis yra prasmingas?

V.Sinica. Tai turbūt pats dviprasmiškiausias klausimas apie mokyklą. Visų pirma manau, kad reikia duoti moksleiviams rinktis. Aišku, žinau, kad yra daug moksleivių, kurie dešimtoje klasėje dar negali pasirinkti, kas jiems svarbu. Vis dėlto jie turėtų pasirinkti ir vėliau mokytis tuos dalykus, kuriuose ta faktologija jiems bus svarbi. Nes iš visų dalykų faktologijos pasiimti nei reikia, nei fiziškai įmanoma. Pavyzdžiui, aš nenorėsiu žinoti visko, kas ir kaip vyksta žmogaus organizme, bet noriu ir norėsiu žinoti istorijos faktus, kad ir kiek jų būtų. Faktinė medžiaga yra būtinas pamatas taip trokštamam mąstymui bet kokioje srityje.

J.Babrauskaitė. Bet dažniausiai dešimtoje klasėje dar nesi toks subrendęs, kad žinotum, ko nori. Ir kai dvyliktoje klasėje pradedi žiūrėti studijų programas, supranti, kad reikėjo anksčiau pagalvoti ir anksčiau atsirinkti.

A.Medalinskas. Tai gal gerai, kad devintoje ir dešimtoje klasėje dar kiša viską?

J.Babrauskaitė. Tik koks to kišimo tikslas, jei žmogus vis tiek nesugeba atsirinkti.

A.Medalinskas. Bet gal geriau daugiau sričių išmanyti, tada lengviau rinktis.

J.Babrauskaitė. Dažniausiai būna per vėlu, jei nepasirinkai dešimtoje klasėje, tai dvyliktoje nebepasirinksi.

A.Medalinskas. Tai ką daryti?

J.Babrauskaitė. Nuo ankstesnių metų bandyti ugdyti ir supažindinti.

G.Zelvaras. Reikia atsakyti į klausimą, kokį vaidmenį turi atlikti ir atlieka mokykla. Ką ji gali padaryti iš mokinių. Man svarbu, kokį pilietį mes norime išauklėti? Tą, kuris prisirišęs prie savo žemės, savo valstybės? Ar tiesiog atpalaiduotą individą, kurs gal ir mokės valstybei mokesčius, o gal, jei norės, kur nors išvyks? Kai mąstome apie valstybės pilietį, iš karto sukame galvą, kokie dalykai gali jį tokį išugdyti? Tai visų pirma istorija, praeities pažinimas, gimtosios kalbos mokymas ir pasaulėžiūros dalykai: tikyba arba etika. Tai trys pamatiniai dalykai, kurie jį tokį padaro. Tuomet reikia pagalvoti, kaip turi būti sutvarkyti šie mokymai, kad padėtų tokiam ugdymui.

A.Medalinskas. O kaip tikslieji mokslai?

G.Zelvaras. Taip pat valstybės mastu galima tai pamatyti. Tik, man atrodo, kad reikia žiūrėti per valstybės piliečio prizmę.

A.Medalinskas. Bet geras fizikas, chemikas, matematikas irgi gali būti geras valstybės pilietis.

G.Zelvaras. Šito nepaneigsi, žinoma.

A.Medalinskas. Ko, jūsų manymu, reikėtų, kad mokykla būtų rimta pakopa, ant kurios atsistojęs galėtum keliauti į universitetą ar pasirinkti kitą gyvenimo kelią, pradėdamas jausti atsakomybę ne tik už save, bet ir už savo šeimą? O gal ir už savo valstybę?

L.Jankauskaitė. Pats žmogus turi būti suinteresuotas tobulėti. Mokykla čia nieko realiai negali padaryti. Ji gali suteikti tik tai, ko tau reikia. Tik tu pats nuspręsi, ar tau tai pasiimti, ar to visiškai nereikia. Manau, kad viskas prasideda šeimoje, ankstyvoje jaunystėje. Priklauso, kiek tėvai investavo į vaiką. Žinoma, nekalbu tik apie materialius dalykus. Tos investicijos į vaiką, dėmesys, parodytas jam, atsipirks ateityje. Šeimos vaidmuo man atrodo kur kas svarbesnis nei mokyklos.

Dilema pabaigus mokyklą: pasilikti ar išvažiuoti?

A.Medalinskas. Ar daug iš jūsų klasės mokinių baigę mokyklą pasiliko Lietuvoje? O gal nemaža dalis vis dėlto išvyko ieškoti laimės kituose kraštuose?

G.Zelvaras. Nemaža dalis jaunimo po mokyklos nemato problemos išvykti.

L.Jankauskaitė. Bet ir pati mokykla skatina išvykti iš Lietuvos. Galbūt taip keliami mokyklų reitingai, kad kuo daugiau buvusių mokinių mokytųsi užsienyje. Mūsų pats populiariausias Vilniaus universitetas užima bene žemiausias vietas pagal stojimo reitingus pasaulyje ir mokiniai yra skatinami išvažiuoti mokytis į užsienį.

J.Babrauskaitė. Iš tikrųjų labai daug išvažiuoja. Aš baigiau mokyklą praėjusiais metais, tai šeši mano bendraklasiai išvažiavo dirbti arba mokytis į užsienį. Atrodo nedaug, bet iš 30 tai yra 20 procentų.

A.Medalinskas. Bet tik dalis išvyksta mokytis kitur dėl to, kad važiuoja į aukštesnio lygio mokyklas, kurių baigimo diplomai gerbiami visame pasaulyje. Dalis, matyt, išvyksta kitur, nes ten nemokamas mokslas, o čia smaugia kreditai.

J.Babrauskaitė. Mokosi galbūt nemokamai, bet gyvena už pinigus, kuriuos jiems atsiunčia tėvai. Tai yra nesavarankiška, sėdėti ant tėvų sprando ir gyventi svetimoje šalyje, kur nori ir išeiti papramogauti, ir studentišką gyvenimą pajausti.

L.Jankauskaitė. Bet juk ir Lietuvoje taip pat yra.

J.Babrauskaitė. Lietuvoje išlaidos mažesnės. Nes ką Lietuvoje iškleidi litais, tą užsienyje paprastai išleidi kita valiuta. O tėvai uždirba litais. Beje, užsienyje labai populiaru, baigus mokyklą, dar metus pagyventi ("Gap year"). Tai metai, kai žmogus niekur nestoja, bando dirbti, apsispręsti, ką jis nori gyvenime veikti. Lietuvoje tai nėra įmanoma. Jei būčiau niekur nestojusi, būtų buvę gėda pasakyti savo draugams, tėvams ar artimiesiems. Jei būčiau susiradusi darbą, būčiau nurašyta, kad niekur nebeįstosiu, viską užmiršiu, nors nežinau, kiek mokyklinių žinių reikia universitete. Ir dar yra problema, kad tavo baigiamąjį balą gali perskaičiuoti. Kas metus tvarka keičiasi ir negali būti tikras, kad baigus balais, kurie tais metais yra geri, jie tokie pats liks ir kitais metais.

A.Medalinskas. Iš kur tas gėdos jausmas? Jei po mokslų nestojai, o nuėjai padirbėti?

J.Babrauskaitė. Susiformavo. Visuomenės spaudimas yra jaučiamas.

A.Medalinskas. O ko reiktų, kad tai pasikeistų?

L.Jankauskaitė. Reikėtų suvokti, kad ne visi mes galime būti teisininkai, ne visi mes galime būti vadybininkai ir taip toliau. Reikia ir šaltkalvių, ir siuvėjų. Žmonių, kurie baigtų profesinę mokyklą. Specialistų trūksta ir tas darbas tikrai yra gerai mokamas.

A.Medalinskas. Tos pauzės po mokyklos baigimo nebuvimas yra nulemtas visuomenės požiūrio ar tai ir įstatymuose nėra numatyta? Gal sudėtingiau įstoti po tos pauzės?

V.Sinica. Rezultatai galioja ir toliau.

J.Babrauskaitė. Galioti tai jie galioja, bet buvo atvejų, kai žmonės neįstojo, nes per metus buvo pakeista stojimo tvarka, panaikino mokyklinius egzaminus, balus perskaičiavo ir mokyklos baigimo balas labai nukrito žemyn.

V.Sinica. Per pastaruosius dvejus metus šiuo aspektu viskas atsistojo į savo vietas. Kai aš stojau, buvo kaip tik visi tie pokyčiai su svertiniais koeficientais, bet po metų viską sutvarkė.

A.Medalinskas: Ar Kovo 11-osios Lietuvoje yra suteiktos galimybės jaunam žmogui po mokyklos suolo imti gyventi savarankišką gyvenimą? Ar vis dėlto kažko trūksta?

V.Sinica. Ko gero, ne. Atsistoti ant kojų yra labai sunku. Bet tai nereiškia, kad su šia problema susiduria tik jaunimas. Kadangi lūkesčiai yra dideli, europiniai, tai mes ir orientuojamės į tą aukštą standartą, bet esame silpnos ekonomikos kraštas ir blogai tampa visiems. Jaunimo situacija nėra niekuo išskirtinė, tačiau jaunas žmogus dažnai nenori to suprasti. Kita vertus, tai jokiu būdu nepateisina blogos visų situacijos.

A.Medalinskas. Bet ar tai nulemta finansinių ekonominių priežasčių, ar požiūrio?

V.Sinica. Tai gali būti stereotipiniai, atskirų asmenybių požiūriai, bet ne bendra politika. Ką valstybė gali padaryti, tai sukurti bendrąją politiką, viešųjų ryšių, kuri visuomenėje formuotų kitokį požiūrį į valstybę, įskaitant ir jaunimo.

J.Babrauskaitė. Galimybės yra suteikiamos tam žmogui, kuris turi optimizmo ir tiki savo valstybe. Tiki tuo, kad čia, Lietuvoje, jis gali sukurti savo ateitį, tokį gyvenimą, kad jaustųsi materialiai saugus, laimingas, gyvendamas šioje valstybėje ir žinodamas, kad jam už akių nebus daroma jokių machinacijų. Kad tai bus valstybė, kurioje bus teisinga valdžia.

G.Zelvaras. Man regis, didžiausia problema yra vienybės visuomenėje stygius. Žmonės, taip pat ir jauni, nesusitelkia ir taip atsiranda problemų.

L.Jankauskaitė. Kiek suprantu, iš Kovo 11-osios buvo tikėtasi demokratijos, žodžio laisvės, teisingumo, bet dar daug ko neturime. Vienas su kitu nebesusikalbame. Valdžia nebesusikalba su savo piliečiais. Aplink taikomi dvejopi standartai. Taip neturėtų būti. Lietuvis turėtų šypsotis lietuviui. Mes turėtume gražinti Lietuvą iš vidaus. Yra žmonių, kurie mūsų valstybę supūdė jai tik pradėjus stotis ant kojų. Bet ji išliks tik tada, jeigu žmonės bus nors šiek tiek vieningesni. Bet jei nieko nedarysime, žmonės išsivažinės.

 

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"