TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Jauskime saiką

2011 10 22 20:25

Stiprus ir išmintingas žinomo lenkų intelektualo ir publicisto Ludwiko Stommos (ne giminaitis mūsiškiam Sauliui Stomai) komentaras prestižiniame Lenkijos žurnale "Politika". Vien ko verta ironiška mintis apie liūdnai pagarsėjusio užsienio reikalų ministro Radecko Sikorskio pretenzijas į naujojo Pilsudskio laurus.

Praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį bičiulis parvežė man iš SSRS plakatą, informuojantį, kad netrukus Maskvoje koncertuos žymusis Bekotas. Smarkiai rizikavo, juk nuplėšti afišą buvo laikoma chuliganišku poelgiu, bet ko nepadarai dėl pokšto. Tik nuotrauka padėjo jam suvokti, jog tai Gilbert'as Becaud (iš tiesų Francois Silly). Visi leipo juokais, tačiau niekas iš dainininko aplinkos dėl to neįsižeidė, nepareikalavo atitaisyti ir nepradėjo streikuoti. Tiesą sakant, prancūzai atsilygino rusams su kaupu, nes mums įprastas Nikita Chruščiovas jiems virto Khrouchtchew. Dar daugiau imponuoja tai, kad raidės "k" prancūzų kalboje bemaž nėra - net žodžių loto žaidime už ją duodamas maksimumas taškų.

Lenkas, priimdamas Prancūzijos pilietybę, automatiškai atsisako "ć", "ū", "ź", "ą", "ę" etc. Basios mergautinė pavardė Bączek. Basios-Bączek prancūziškame pase ji - Bazek. Tačiau tai nereiškia, kad moteris atsisakė savo lenkiškos kilmės. Rusijoje turiu draugų, kurių asmens dokumentuose vardai ir pavardės įrašyti tenykštės abėcėlės raidėmis. Panašiai Graikijoje, Gruzijoje, Armėnijoje. Net arabų šalyse, kurių kalbų joks europietis nesupranta. Štai kaip! Ir niekas dėl to nesišaukia dangaus keršto. Pasirodo, tik lietuviai neturi teisės savaip rašyti pavardžių dokumentuose. Pagal tokią logiką turėtume protestuoti, kad "Warszawą" prancūzai vadina "Varsovie", o vokiečiai "Warschau". Ką ir kalbėti apie "Aquis-Granum", kuris vokiečiams - "Aachen", o prancūzams - "Aix-en-Chapelle"?

Tėtis kadaise man pasakė, kad esu laimingas vadindamasis Stomma, nes tai niekur nekelia prieštaravimų ir negausina problemų. Tik iš dalies buvo teisus. Visų pirma, yra kalbų, kurių rašyba nepakenčia dviejų tokių pačių priebalsių paeiliui, antra, vokiečiai užsispyrę tituluoja mane "Štoma", nes jie "s" prieš "t" taria kaip "š". Visiems rekomenduočiau Paryžiaus Triumfo arkoje įamžintus "Zayonscheck" (generolas Jėzef Zajączek) ir "Klopisky" (Jėzef Grzegorz Chlopicki).

Kai pirmą kartą atvažiavau į Vilnių (tai buvo dar Lietuvos SSR laikais) ir vaikščiojau miesto gatvėmis, jaučiau, tarytum visada jas žinojau. Nė karto nepasiklydau. Tokie buvo mano tėvų pasakojimų kerai. Kaip jie iš Pohuliankos (J.Basanavičiaus gatvė - red.) eidavo į Zakręt (Vingį - red.), iš gatvelės, kurioje tėtis gyveno, iki vilos (tai buvo labai sutaurintas įvertinimas), kur diskutuodavo su Milošu apie katalikiškąjį personalizmą; ten glaudėsi smuklė, į kurią užsukdavo išgerti taurelės pats Cat-Mackiewiczius... Buvau namie. Nuostabiai ir skausmingai namie. Po daugelio metų kūrėme filmą apie Vilnių su Krzystofu Kownasu ir Jaceku Mieroslawskiu (šalia jo jaučiausi kaip vaikigalis; jis - vienas žymiausių lenkų aktorių, o aš - nesusitupėjęs režisierius). Kaip tik, kaip sako vietiniai, "szly Kaziuki", vyko šventė-mugė-festivalis-šėlsmas Vilniaus globėjo šventojo Kazimiero garbei.

Nuo ryto buvome ant kojų, filmavome "Kaziuką", lenkų mažumos šventės lietuvišką variantą... Pagaliau vėlai vakare užsukome atsipūsti į restoraną. Jacekas užsisakė mėgstamą patiekalą, vadinamuosius cepelinus, o aš atkreipiau dėmesį į merginą, baro dainininkę, dainuojančią (lietuviškai) apie Vilnių. Nesugebu vertinti, ar dainavo skambiai ir gražiai, tik prisimenu, jog pajutau tai, ko nesąmoningai laukiau. Tuo metu atnešė cepelinus. Karštus ir kvepiančius. "Jacekai, - tariau, - privalau turėti tos merginos nuotrauką." Jis atsikėlė, nurijo keiksmą ir išėjo į viešbutį už kelių kilometrų atnešti kameros. Niekada to nepamiršiu. Kol sugrįžo, cepelinai virto minkštais, sukritusiais kotletais. Jacekas pasišlykštėdamas juos atstūmė, bet naujų nebeužsakė, nes restoranas jau buvo uždaromas.

Nuo tada Vilnius man siejasi su J.Mieroslawskiu, nors tai galbūt tik gėlytė prie kailinių. Nes Vilnius - tai mano tėvai, namų legenda, mylimas miestas. Ir kas iš to? Dievaži, neturiu jokių revizionistinių potraukių. Lietuva yra nepriklausoma valstybė, kurią pripažįstu ir gerbiu, o Vilnius - jos sostinė. Tik tiek, kad galbūt tą šalį myliu, be Lenkijos ir Prancūzijos, kaip jokią kitą. Tad kyla klausimas, ar lietuviams gali pakenkti, kai aš, jų komandai per krepšinio rungtynes įmetus dvitaškį, pašoku nuo kėdės ir laimingas apkabinu Basią?

Leiskite pasakyti jums, bičiuliai nuo Nemuno ir Neries, kad senųjų tų žemių gyventojų (kurie be to baigia išmirti) meilė Lietuvai ir sentimentai jai nėra jokia grėsmė. Niekas iš manęs neatims dvarelio "w Szacunach" (Šateiniuose, Milošo gimtinėje - red.), netoli Kėdainių, prisiminimų, bet tai sentimentalus pasakojimas, be jokios agresijos. Kartą net norėjau ten įžengti, tačiau ėjo jau gruodis ir viską buvo užklojęs sniegas. Argi kam nors būtų pakenkę, jei būčiau susimąstęs, o gal net ir ašarą išliejęs ant griuvėsių?

Žinau, galiu būti apšauktas išdaviku ir nepatriotu, bet ničnieko nematau smerktino tame, kad vaikai lietuviškai mokytųsi Lietuvos istorijos ir geografijos. Šiaurės Prancūzijoje, kur lenkų mažuma nepalyginti gausesnė negu Vilnijoje, lenkiukai lanko prancūziškas mokyklas, o jeigu jų gimdytojai nusprendžia, dar papildo savo išsilavinimą sekmadieninėse (kai kurių lygis tikrai aukštas) lenkiškose mokyklose. Niekas ten neprieštarauja ir nestreikuoja. Esmė ta, kad Prancūzijos, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos atžvilgiu jaučiamės turį būti mandagūs, tuo metu Lietuva privalo paklusti mūsų lūkesčiams. Siaubingai įžūlu, kad lietuviai nepripažįsta mūsų argumentų ir drįsta turėti savus!

Akivaizdu, jog ir lietuviai užsispyrę, neatsisako savo provincializmo. Nenoras sutikti su dvikalbėmis lentelėmis vietovėse, kurių dauguma gyventojų lenkai, yra smulkmeniškas ir neišmintingas. Jeigu kyla konfliktas, kad ir kokios būtų jo priežastys, vyresnysis ir stipresnis brolis turi nusileisti silpnesniajam. Privalome įvertinti lietuvių istorinius kompleksus ir nors pamėginti kai ką suprasti. Politika, priešingai negu Kaczynskių doktrina ir antilietuviškos ministro R.Sikorskio (jis, matyt, norėtų tapti naujuoju Pilsudskiu) kalbos, nesiremia karingais šūkavimais. Daug veiksmingesnė būna ištiesta paspausti ranka.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"