TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Jei stengsimės, kad nepamirštų

2013 12 10 6:00
Frankfurto universiteto profesorė J.Gelumbeckaitė ir savo darbu, ir gyvenimu neatitrūko nuo Lietuvos. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Baltų kalbų reikšmė XXI amžiuje didėja. Tuo neabejoja senosios lietuvių raštijos tyrinėtoja prof. Jolanta Gelumbeckaitė. Šiuolaikinių technologijų ir tyrimų galimybės leidžia iš naujo palyginti kalbas, nustatyti jų artimumą, patvirtinti ar paneigti giminystę, ir be tokios archajiškos kaip latvių ar dar archajiškesnės lietuvių kalbos duomenų pasaulio indoeuropeistai negali apsieiti. O baltų kalbų atstovų ir baltistų pareiga tuos duomenis kuo patikimiau pateikti.

"Lietuvių kalba ir toliau išliks svarbi, tačiau trūksta mokslinės informacijos sklaidos apie ją pasaulyje. Ne kartą girdžiu tokį požiūrį kitose šalyse, - kalbėjo "Lietuvos žinioms" prof. J.Gelumbeckaitė. - Tai, ką galima parašyti apie lietuvių kalbą, turime padaryti mes, lituanistai ir baltistai. Ir tuos darbus, kurie jau parašyti XX amžiuje, turime mes susisteminti ir pateikti pasauliui. Mūsų pareiga parašyti ir istorinį lietuvių kalbos žodyną, ir senosios lietuvių kalbos gramatiką, kad kiti, mumis pasiremdami, galėtų toliau tyrinėti. Ko laukiame - kol kiti už mus padarys?! Parašys apie baltų kalbas ir tada mes galėsime juos cituoti. O patys paverksime, kad galbūt mus pamiršo. Nepamirš, jei pasistengsime, kad nepamirštų."

Frankfurto prie Maino J.W.Goethe's universiteto profesorė J.Gelumbeckaitė nuo 2001 metų nuolat gyvena Vokietijoje, tačiau ir savo darbu, ir gyvenimu neatitrūko nuo Lietuvos. Šiemet senosios lietuvių raštijos tyrinėtoja apdovanota Mokslo premija užsienyje gyvenantiems lietuvių mokslininkams už pastarojo dešimtmečio darbus. Tarp reikšmingiausių jos veikalų - parengta dvitomė lietuviškoji 1573 metų Volfenbiutelio postilė: XVI amžiaus rankraščio originalo rekonstrukcija ir išsamūs moksliniai komentarai. Svarbiausias iš dabartinio bendradarbiavimo su Lietuva projektų - senosios lietuvių kalbos tekstynas SLIEKKAS (Senosios lietuvių kalbos referencinis korpusas). Jo koncepcija, parengta kartu su Frankfurto universiteto kolegomis, pradėta įgyvendinti su Lietuvių kalbos instituto mokslininkais.

Ir čia, ir ten

Jau ketvirtą kartą šiais metais gimtinėje apsilankiusi prof. J.Gelumbeckaitė pripažino, kad jos namai - ir čia, Lietuvoje, Vilniuje, kur gyvena mama ir sesuo, ir ten, Vokietijoje, Frankfurte prie Maino. Labiau - ten, kai gimė vaikai. Dvynukai Emilija ir Emilis dabar eina į antrą klasę. Vaikai daugiau kalba vokiškai nei lietuviškai, tačiau mama nenusileidžia, su jais bendrauja tik savo gimtąja kalba. Vyras vokietis taip pat moka lietuviškai. Jis - skandinavistas, verčia grožinę ir mokslo populiarinimo literatūrą iš norvegų, danų ir švedų kalbų. Anksčiau taip pat dėstė Frankfurto universitete. Susipažino, kaip juokavo mokslininkė, ne Lietuvoje ir ne Vokietijoje ir iki vedybų ketverius metus važinėjo vienas pas kitą per semestro atostogas.

Prof. J.Gelumbeckaitė Vilniaus universitete baigė klasikinės filologijos studijas. Apgynusi daktaro disertaciją apie Jono Bretkūno "Evangelijos pagal Luką" vertimo sintaksę, gavo Vokietijos stipendiją dirbti Hercogo Augusto bibliotekoje Volfenbiutelyje. Ten saugomas senesnis ir už J.Bretkūno Biblijos vertimą lietuviškas rankraštis - 1573 metų pamokslų rinkinys, vadinamas Volfenbiutelio postile.

"Tai vienas stambiausių senosios lietuvių kalbos pavyzdžių, - pabrėžė tyrinėtoja. - 300 lapų, prirašytų iš abiejų pusių, ir rišlus pasakojamasis tekstas. Kiekvienas pamokslas - pasakojimas, apipintas įvairiais pavyzdžiais, kad sudomintų klausytoją, istorijomis iš to meto gyvenimo, autorių citatomis, patarlėmis. Iš tokio pasakojamojo teksto daug geriau nei iš kanoninio, tarkim, Biblijos vertimo, matome lietuvių kalbos radimosi procesą."

Vokietijoje mokslininkė parašė habilitacijos darbo projektą, grįžo į Vilnių ir maždaug po metų, sulaukusi Fritzo Thysseno fondo finansavimo, 2001-aisiais vėl išvyko į Volfenbiutelį rengti kritinio Postilės leidimo. Toks buvo bendras Frankfurto universiteto, Hercogo Augusto bibliotekos ir Lietuvių kalbos instituto, kuriame tuo metu dr. J.Gelumbeckaitė dirbo, projektas. Jį rengė iki 2005 metų.

Kaip tik tada Frankfurto universitetas nusprendė išplėsti baltistikos studijas ir mokslininkė buvo priimta į dvejų metų docentūrą, finansuotą Vokietijos akademinių mainų tarnybos DAAD. Vėliau jos dėstomi lietuvių kalbos ir baltistikos kursai buvo pratęsti ir finansuoti jau tuometinio Tautinių mažumų ir išeivijos departamento Lietuvoje. 2010 metais dr. J.Gelumbeckaitė laimėjo empirinės kalbotyros profesūros konkursą. Taip Frankfurto universitete atsirado ir profesūra, kuri rūpinasi baltistika, ir buvo išlaikytas Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos finansuojamas lektoratas, t.y. buvo atsiųsta lietuvių kalbos dėstytoja.

Akademiniai vėjai

Dabartinė mokslininkės pozicija - šešeriems metams. Nuolatinių etatų Vokietijoje vis mažėja. Tokia yra, pasak prof. J.Gelumbeckaitės, akademinio gyvenimo realybė. Kas bus vėliau, priklauso nuo įvairių veiksnių: valdančiųjų partijų, universiteto politikos, studentų susidomėjimo. Baltistikos poreikis Vokietijoje nėra toks didelis kaip germanistikos ar islamo studijų. Pavyzdžiui, dabar Frankfurto universitete įsteigtas naujas islamo studijų institutas. Labai populiarios Korėjos studijos, taip pat kinų ir kitų Azijos šalių kalbos. O štai Baskų kraštas pats įsteigė ir finansuoja baskų kalbos studijas, norėdamas skatinti jos sklaidą.

Frankfurto universiteto empirinės kalbotyros disciplinų studentai turi išmokti dvi Europos ir dvi ne Europos kalbas. Lietuvių kalba jiems yra viena iš pasirenkamų galimybių. Tarkim, fonetikams ji labai svarbi dėl lietuvių kalbos intonacijų. Indoeuropeistams - dėl lietuvių kalbos gramatinės sistemos. Lyginamosios kalbotyros studijoms - dėl kalbų lyginimo. Yra ir tokių studentų, kuriems tiesiog įdomu. Šiemet lietuvių kalbos pirmo lygio kurse studijuoja septyni žmonės. Prof. J.Gelumbeckaitės vertinimu, visai nemažai.

"Kiekviename rimtame indoeuropeistikos ar slavistikos institute visada buvo ir baltistikos dalis, tačiau slavistikos dabar Vokietijoje taip pat mažėja. Universitetuose slavistikos institutai uždaromi ar sujungiami, paliekant po vieną kiekvienoje žemėje, - pasakojo mokslininkė. - Mažėja ir indoeuropeistikos. Tarp universitetų didelė konkurencija, jie tiesiog nebegali finansiškai leisti tokios prabangos turėti visas įmanomas disciplinas, todėl perspektyvios jungtinės programos. Baltistikos srityje - su kuriuo nors Lietuvos universitetu. Dėstytojų ir studentų mainai per ERASMUS ar kitokias programas, keitimasis nuotolinėmis ar elektroninėmis studijomis - tokia yra ateitis."

Svarbusis SLIEKKAS

XXI amžių prof. J.Gelumbeckaitė vadina kalbų duomenų peržiūrėjimo ir jungimo amžiumi. Pavyzdžiui, XIX amžiuje mokslininkai nustatė indoeuropiečių kalbų šeimos giminystę, paėmę iš kiekvienos kalbos po 100 žodžių ir juos palyginę. Dabar yra galimybė palyginti visus išlikusius rašytinius kalbų duomenis ir iš naujo nustatyti tų kalbų santykį - gal jos yra dar artimesnės, nei manyta šimtą metų, arba labiau viena nuo kitos nutolusios. Tokiam lyginimui labai svarbūs baltų kalbų duomenys, nes jos - vienos archajiškiausių indoeuropiečių kalbų. Latvių kalba patyrė daugiau pokyčių, nes turėjo daugiau kontaktų tiek su slavų, tiek su finougrų kalbomis, o lietuvių kalba išliko archajiškesnė, užsikonservavusi tarp baltų kalbų.

"Senoji lietuvių kalba apima laikotarpį nuo 1500 iki 1800 metų, t. y. tris šimtmečius ir maždaug 10 mln. žodžių. Norint aprašyti ir anotuoti tokį žodžių kiekį, reikia turėti labai gerą mokslinę ir techninę bazę, gerai apgalvoti, kaip tuos tekstus anotuoti, kaip parengti žodyną ir į jį generuoti gramatinę informaciją, kad vėliau anotacinės programos galėtų dirbti daugiau ar mažiau automatiškai", - pasakojo tyrinėtoja apie projektą SLIEKKAS.

Šis Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas projektas truks iki kovo mėnesio. Jo tikslas - parengti tekstų lingvistinės anotacijos technologinę ir mokslinę bazę. Per tolesnį etapą jau bus pradėtas rengti visas senosios lietuvių kalbos periodo tekstynas. Greičiausiai pagal žanrus, nes vieno žanro (katekizmo, giesmyno, maldyno, postilės, Biblijos) tiek leksika, tiek gramatika turi daugiau panašumų. Be to, daugelis senosios lietuvių kalbos tekstų yra vertimai iš vokiečių, lenkų ar lotynų kalbų, todėl labai svarbu nustatyti lietuviškų tekstų santykį su vertimų šaltiniais ir juos gramatiškai anotuoti. Palyginus šaltinių tekstus su lietuviškais vertimais, bus galima tiksliau pasakyti, kaip kitos kalbos veikė lietuvių kalbą, kiek lietuvių kalba buvo atspari svetimai įtakai. Kokios lotynų, lenkų ar vokiečių kalbos konstrukcijos vėliau prigijo lietuvių kalboje.

"Labai norėčiau, kad tai būtų jungtinis Vokietijos ir Lietuvos projektas, - sakė Frankfurto universiteto profesorė. - Lietuvos mokslo taryba jau keleri metai mėgina užmegzti su Vokietijos mokslo taryba tokius santykius, kad būtų galima pradėti dvišalę mokslo programą, kuri apimtų ne tik humanitarinius, bet ir tiksliuosius mokslus bei būtų finansuojama iš abiejų pusių. Tokios programos labai reikėtų, nes kultūrinis paveldas svarbus abiem šalims, o Vokietijoje yra nemažai lietuviško palikimo ir dar daug jo neištirta. Dvišalė programa atvertų galimybes tikslingai atlikti mokslinius tyrimus."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"