Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Jekaterina Navickė: lietuvių algos mažos, nors BVP pagaminame net daugiau nei estai

 
2017 03 08 12:00
Deja, Lietuvoje vienas vyraujančių požiūrių į skurdo priežastis - žmonės patys kalti, kad patenka į tokią padėtį.
Deja, Lietuvoje vienas vyraujančių požiūrių į skurdo priežastis - žmonės patys kalti, kad patenka į tokią padėtį.

Pernai Lietuvoje užfiksuotas aukščiausias skurdo rizikos lygis nuo 2004 metų, kai šalis tapo Europos Sąjungos (ES) nare. Naujausiais duomenimis, Lietuvoje 29 proc. vaikų iki 18 metų yra žemiau skurdo rizikos ribos. Viena didžiausių skurstančių vaikų dalis ES. Nors ilgai manyta, kad augant šalies ekonomikai skurdo problema pati dings, kaip pabrėžė socialinės politikos ekspertė dr. Jekaterina Navickė, Lietuvoje ji nemažėja.

„Apie 22 proc. žmonių gyvena iš lėšų, nesiekiančių 60 proc. mūsų šalies medianinių pajamų. Naujausiais duomenimis, ES skurdo rizikos vidurkis – apie 17 procentų. Gana didelis atotrūkis. Kaimynės Lenkijos skurdo rizikos lygis panašus į ES vidurkį. Čekijos – apie 10 proc., Slovakijos – 12 proc., o Estijos ir Latvijos panašus kaip Lietuvos. Visos Baltijos šalys prastai atrodo ir skurdo rizikos, ir apskritai ekonominės nelygybės požiūriu“, – sakė „Lietuvos žinioms“ Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros mokslo darbuotoja dr. J. Navickė.

Jaunoji mokslininkė neseniai įvertinta Lietuvos mokslų akademijos pagyrimo raštu už daktaro disertaciją „Piniginių socialinių išmokų vaidmuo mažinant skurdą Lietuvoje: disciplinuoti, perskirstyti, įtraukti, investuoti „. Darbo vadovas – prof. Romas Lazutka.

Deja, Lietuvoje vienas vyraujančių požiūrių į skurdo priežastis – žmonės patys kalti, kad patenka į tokią padėtį.

Aktualiame tarpdiscipliniame darbe dr. J. Navickė į skurdą pažvelgė plačiau – ne vien iš ekonominės, bet ir iš sociologinės pusės. Nagrinėjo, kodėl toks aukštas skurdo lygis Lietuvoje, kaip vertina skurdo priežastis politikai, kaip jos pateikiamos žiniasklaidos ir kokie sprendimai priimami. Išskirti keturi požiūriai į skurdą ir atitinkamai keturios intervencijos kryptys, kaip būtų galima skurdą mažinti, kaip mūsų socialinės apsaugos politika padeda jį mažinti ir kokių yra spragų.

Skurdo spąstai

„Deja, Lietuvoje vienas vyraujančių požiūrių į skurdo priežastis – žmonės patys kalti, kad patenka į tokią padėtį. Jis reiškiasi ir žiniasklaidoje, ir per įstatymus, ir buitiniu lygiu skurstantys žmonės vadinami tinginiais, veltėdžiais. Taip pat daug kalbama apie piktnaudžiavimą mūsų paramos sistema“, – pasakojo tyrėja.

Atsakas į piktnaudžiavimą, tokiu liberaliu požiūriu, – kuo labiau disciplinuoti skurstančiuosius, visomis priemonėmis siekti, kad jie keistų savo elgesį ir stengtųsi išbristi iš skurdo. Būtent tokia dvasia, pasak dr. J. Navickės, įgyvendinta pastaroji socialinės paramos reforma. Paramos gavimo sąlygos labai sugriežtintos, kad būtų išgaudyti visi piktnaudžiautojai. Tačiau atsiranda paradoksalus ryšys: pastangos griežtinti ir kontroliuoti sukuria skurdo spąstus. Paramos gavėjams neapsimoka dirbti ir papildomai uždirbti, nes kiekvienu papildomai uždirbtu euru sumažėja parama. Nors, pavyzdžiui, įdiegus paskatas dirbti – ne tik neigiamas, nutraukiant išmokų mokėjimą ar jas mažinant, jei įsidarbina, bet ir teigiamas, tarkime, neįskaičiuojant dalies uždirbamų pajamų nustatant paramos dydį, – paramos gavėjai galėtų užsidirbti ir ilguoju laikotarpiu ištrūkti iš skurdo spąstų.

Jekaterina Navickė įvertinta Lietuvos mokslų akademijos pagyrimo raštu už daktaro disertaciją "Piniginių socialinių išmokų vaidmuo mažinant skurdą Lietuvoje: disciplinuoti, perskirstyti, įtraukti, investuoti "/Alinos Ožič nuotrauka
Jekaterina Navickė įvertinta Lietuvos mokslų akademijos pagyrimo raštu už daktaro disertaciją "Piniginių socialinių išmokų vaidmuo mažinant skurdą Lietuvoje: disciplinuoti, perskirstyti, įtraukti, investuoti "/Alinos Ožič nuotrauka

„Apskritai toks liberalus požiūris dažnai klaidingas, – pažymėjo mokslininkė. – Gajus stereotipas, kad Lietuvoje yra labai daug paramos gavėjų. Kai klausiu studentų, kiek tokių žmonių galėtų būti, atsako, kad bent 15 proc. – labai didelė dalis. Tačiau iki krizės šalyje pinigine socialine parama naudojosi 1–2 proc. gyventojų. Per patį krizės piką buvo 7 proc. socialinės paramos gavėjų. Šiuo metu – iki 4 proc. jų. Iš visų statistikos duomenų matyti, kad žmonės net esant tokiai sudėtingai situacijai nepuola iš karto kreiptis paramos, nes sistema yra labai griežta, labai daug sąlygų ir dar gana didelė stigma, susijusi su paramos gavimu.“

Maži atlyginimai, mažos išmokos

Antras požiūris į skurdo priežastis – nepakankamai perskirstoma išteklių per mūsų socialinės apsaugos sistemą. Kaltinamas ne pats individas, kalbama labiau apie struktūrines priežastis.

Naujausiais duomenimis, Lietuvos perskirstomoji dalis – apie 15 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). ES vidurkis dvigubai didesnis – apie 30 proc. BVP. Pavyzdžiui, Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija perskirsto gerokai daugiau nei Lietuva. Tai lemia labai mažą mūsų socialinės apsaugos biudžetą. Todėl ir pensininkai, ir kitos grupės gauna menkas išmokas, negarantuojančias minimalaus gyvenimo lygio.

Kaip aiškino dr. J. Navickė, pirmiausia labai mažai lėšų perskirstoma darbo rinkoje per algas, iš kurių mokesčiais surenkama dalis perskirstoma išmokoms ir pensijoms. Mūsų BVP dalis, tenkanti algoms, yra mažesnė nei Latvijoje ir Estijoje ir bent 10 procentinių punktų žemesnė nei ES vidurkis. Todėl dar didelis lėšų perskirstymo rezervas yra darbo rinka, taip pat mokesčių ir išmokų optimizavimas.

Naujausiais duomenimis, Lietuvoje 29 proc. vaikų iki 18 metų yra žemiau skurdo rizikos ribos. Viena didžiausių skurstančių vaikų dalis ES.

„Žinoma, reikėtų klausti, kodėl mūsų algos tokios mažos, nors BVP pagaminame tiek pat ir net daugiau nei latviai ir estai. Matyt, dalis atsakymo būtų menka darbuotojų derybinė galia ir darbo rinkos reglamentavimas, – sakė tyrėja. – Dabartinė valdžia savo programoje paskelbė planą, kad reikėtų didinti derybinę galią per nacionalinį susitarimą dėl algų. Pernai buvo kalbama ir apie kitus galimus mechanizmus. Pavyzdžiui, skelbti algas privačiame sektoriuje įmonių ar pareigybių lygmeniu, kad informacija būtų šiek tiek skaidresnė ir atsirastų spaudimas konkuruoti algų srityje. Socialinė apsauga, kokios yra garantijos darbuotojui, taip pat lemia, ar jis gali jaustis socialiai apsaugotas, kad siūlomai algai esant per mažai, galėtų atsisakyti ir išlaukti geresnio pasiūlymo, nepulti prie pirmo pasitaikiusio.“

Dabar Vyriausybės programoje numatoma bent iki 20 proc. nuo BVP didinti perskirstymą per socialinės apsaugos sistemą ir šiek tiek priartėti prie dabartinio ES vidurkio. Tačiau klausimas, pasak dr. J. Navickės, iš kur surinkti tas lėšas. Šiuo metu siūloma peržiūrėti mokesčių sistemą, galbūt įvesti solidarumo mokestį ir tuomet perskirstyti. Ilguoju laikotarpiu laimėtų visi, nes žmonės, gaunantys išmokas, iš karto jas išleidžia. Padidėja perkamoji galia, visuminė paklausa.

Socialinės apsaugos išlaidos procentais nuo BVP Lietuvoje ir ES 2014 metais, paskutiniais Eurostato skelbtais duomenimis.
Socialinės apsaugos išlaidos procentais nuo BVP Lietuvoje ir ES 2014 metais, paskutiniais Eurostato skelbtais duomenimis.

Trečias požiūris – skurdas kaip socialinės atskirties problema. Tačiau socialinės atskirties sąvoka, labai išpopuliarėjusi ES ir nuo 2000 metų – Lietuvoje, tyrėjos manymu, per plati. Ji gali būti patraukli politiškai, nes labai neapibrėžta, bet nutolstama nuo problemos – skurdo ir materialinio nepritekliaus – branduolio.
Didelė aprėptis

„Iš skurdo mažinimo strategijų, buvusių, pavyzdžiui, 2000-aisiais, dabar turime socialinės atskirties mažinimo arba socialinės įtraukties didinimo strategijas. Jos labai abstrakčios, trūksta konkrečių priemonių, – kalbėjo mokslininkė . – Statistikos duomenimis, socialiai atskirtų žmonių Lietuvoje yra net apie trečdalį populiacijos. Labai plati grupė. Darosi beveik neįmanoma su šia problema kovoti.“

Dr. J. Navickė analizavo vieną socialinės atskirties aspektą – kiek socialinės paramos išmokos aprėpia skirtingas gyventojų grupes. Jų aprėptis Lietuvoje iš tikrųjų didelė. Tik tos išmokos – labai menkos. Ir tai yra problema.

Investuojant į vaikus

„Ketvirtas požiūris, moksliškai tariant, – pajėgumų funkcionuoti problema, o buitiškai – tiesiog įgūdžių stoka, – sakė tyrėja. – Žmonėms trūksta tam tikrų įgūdžių ir atsakas būtų investuoti į jų gebėjimus. Tokios investicijos per švietimo sistemą gerai žinomos. Tačiau socialinės apsaugos sistema taip pat turi investicinį aspektą – galima investuoti į žmones ir per pinigines išmokas. Tai svarbu visoms grupėms, bet ypač – vaikams, šeimoms su vaikais.“

Naujausiais duomenimis, Lietuvoje 29 proc. vaikų iki 18 metų yra žemiau skurdo rizikos ribos. Viena didžiausių skurstančių vaikų dalis ES. Gerokai didesnė nei Latvijoje (23 proc.), Estijoje (20 proc.) ar Lenkijoje (22 proc.).

Skurdo rizikos lygis tarp vaikų Lietuvoje ir ES 2015 metais, paskutiniais Eurostato skelbtais duomenimis.
Skurdo rizikos lygis tarp vaikų Lietuvoje ir ES 2015 metais, paskutiniais Eurostato skelbtais duomenimis.

Ypatinga problema, pasak dr. J. Navickės, – daugiavaikės šeimos. Joms mūsų socialinės apsaugos sistema skiria mažai dėmesio. Trūksta socialinės apsaugos garantijų ir vienišų tėvų šeimoms.

„Nagrinėjau išmokų vaikams dosnumo laikotarpį iki krizės. Tuo metu turėta tam lėšų. Tačiau dauguma jų buvo nukreipta dirbančių tėvų vaikams. Tik labai maža dalis – skurstantiems vaikams, – pasakojo mokslininkė. – Kitas dalykas, visa sistema neproporcingai sukoncentruota į pirmus vaiko gyvenimo metus. Tik gimus vaikui ji labai dosni, viena dosniausių ES ir pasaulyje. Iš esmės skatinamas gimstamumas. Tačiau vėliau, nuo trečių vaiko metų, dėmesys jam per socialinės apsaugos sistemą labai menkas. Išmokų beveik nebelieka. O tiems, kurie jas gauna, per mėnesį skiriama apie 15 eurų. Pavyzdžiui, Lenkijoje šiuo metu kiekvienas vaikas iki 18 metų gauna 100 eurų išmoką per mėnesį. Žinoma, gana brangu, bet galima ieškoti tarpinio varianto, nukreipto į vaikus, gyvenančius šeimose, gaunančiose mažesnes už vidutines pajamas.“

Nors neseniai minimali alga buvo ženkliai padidinta, už ją dirbanti mama vis tiek negalėtų patenkinti savo ir bent vieno vaiko minimalių poreikių. Todėl valstybės parama ypač svarbi, nes ankstyvoji vaiko raida lemia, kaip pabrėžė dr. J. Navickė, kokį turėsime vėliau pilietį, mokesčių mokėtoją. Todėl ir socialinės apsaugos lėšas, skiriamas išmokoms, reikėtų vertinti ne tik kaip išlaidas, bet – žvelgiant šiek tiek į ateitį – ir kaip tam tikrą investiciją į žmones, gyvenančius mūsų šalyje.

. . .

Jekaterina Navickė 2007 metais baigė socialinio darbo bakalauro studijas Vilniaus universitete, 2010 metais ten pat įgijo socialinio darbo magistro laipsnį ir Magna Cum Laude diplomą. 2009–2012 metais dirbo Lietuvos socialinių tyrimų centre, Socialinės gerovės institute. 2012–2014 metais Jungtinės Karalystės Esekso universiteto Socialinių ir ekonominių tyrimų institute buvo įsitraukusi į projektą, skirtą išmokų ir mokesčių sistemos ES mikrosimuliacijoms. Per projektą išplėtotą išmokų ir mokesčių mikrosimuliacijų modelį EUROMOD tyrėja vėliau taikė ir savo darbe, kai nagrinėjo piniginių išmokų poveikį skurdui. 2015 metų gruodį apgynė daktaro disertaciją (http://gs.elaba.lt/object/elaba:14370280/14370280.pdf; http://gs.elaba.lt/object/elaba:14370529/14370529.pdf). Nuo tų pačių dr. J. Navickė – Vilniaus universiteto lektorė, mokslo darbuotoja. Tyrimų interesų sritys: skurdo ir nelygybės matavimas ir tyrimai, socialinės politikos analizė, gerovės valstybės raida, mikrosimuliacinis modeliavimas, socialinė apsauga.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"