TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Jokie įstatymai nepadės, jei išsižadėsime..."

2006 10 07 0:00
Kraštotyrininkas Jonas VAIŠKŪNAS iš Molėtų

Į Baltosios anketos klausimus atsako kraštotyrininkas Jonas VAIŠKŪNAS iš Molėtų

1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to pasiekti?

Norėčiau matyti Lietuvą atsigręžusią į savo stiprią, seną ir savitą kultūrą, atradusią amžinų tradicinių vertybių ir modernios civilizacijos dermės pavidalus, Lietuvą, dvasiškai ir kūniškai mintančią ne sintetiniais surogatais, o tikrais Žemės ir Dangaus vaisiais. Lietuvį norėčiau išvysti: einantį sengiria - ne sueiliuotomis, standartizuotų sodinukų prospektais; valgantį skalsų močiutės skilandį - ne ryškiaspalviais dažikliais nudažytą ir emulsijomis apmarintą surogatą; kalbantį ir dainuojantį lietuviškai - ne esperantiškai, ne kiniškai ar angliškai; atrodantį ir besijaučiantį savimi - ne Amerikos kaubojumi, ne Briuselio "biurgeriu" ar beveidžiu pasaulio žmogumi. Norėčiau matyti savo anūkus, tvirtai stovinčius tėvų žemėje, atvirai ir tiesiai žvelgiančius vienas kitam į akis, randančius laiko susimąstyti, atsigręžti į praeitį, padėti gėlių ant tėvų ir senelių kapų ir ant tautos didžiavyrių aukuro. Džiaugčiausi matydamas ramius, susikaupusius, mąstančius ir kuriančius žmones - ne gamintojų, pardavėjų ir politikų prisuktus žaisliukus, besiblaškančius reklaminio gyvenimo labirintuose. Norėčiau matyti ramius ir dvasingus žmones, sugebančius susikaupti ir įsijausti.

Kas padėtų to pasiekti? Supratimas, kad žmogumi negimstama, kad tik paveldėta, perimta, išsaugota ir jaunajai kartai perduota dvasinė patirtis tampa Žmogiškumo aplinka, jei norite - žmogiškąja "operacine sistema", kurioje tik ir gali veikti gerumo, kantrybės, pagarbos, užuojautos ir meilės prasmės... Būti Žmonėmis savo tautoje - ne duotybė, o kantrus ir kruopštus darbas, širdžių deginimas. Tai mamų, tėvų, mokytojų, visų Lietuvos šviesuolių pastangos. Švietimas, kantrus, pasiaukojantis, šventas - žodžiais ir pavyzdžiais. Ne tik šeimoje, ne tik mokyklos suole. Ir radijuje, ir televizijoje, ir laikraštyje. Ir kai niekas nemato.

Jokie geri įstatymai nepadės, jei išsižadėsime savo prigimtinės tautinės savasties. Ir jokie blogi įstatymai ar net negailestingi rinkos dėsniai nesugniuždys mūsų dvasingumo, jei laikysimės savo: kalbos, dainų, istorijos, vaikų, kapų, duonos, žemės, medžių...

2. Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti - "Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi" ir kodėl?

Jaučiuosi ir didžiuojuosi. Tik viešai skelbtis nedrįstu. Nesantūru kažkaip lipti ant bačkos ir šaukti. Tarp savų net nėra prasmės. O svečioj šaly, kokioje Japonijoje, kodėl gi ne, jei, pavyzdžiui, gerai būtų pasirodžiusi mūsų šalies krepšinio rinktinė. Jei mūsiškiai būtų laimėję prieš JAV, argi stebėtųsi kas matydamas džiaugsmingai šokčiojantį ant bačkos ir šūkčiojantį žmogų - "Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi". Nesistebėtų niekas, suprastų, palaikytų, vaišintų ir sveikintų slapčia pavydėdami. Didžiuotis garsiai reikia aplinkybių, konteksto, reikia pergalės. Ir ne tik krepšinio. Daug pergalių turime. Trūksta tik viešumo, reklamos, priminimų patiems sau. Pasigendu pastangų iškelti iš užmaršties ir parodyti gausius, net pasaulio mastu reikšmingus mūsų tautos laimėjimus. Džiaugiuosi, kai apie juos primenama užgimstančios socialinės reklamos klipuose. Bet viską toliau traiško degtinės, siaubo, prievartos ir visokio plauko malonumų vartojimo propaganda. Tai šiuolaikinės civilizacijos "juodųjų šamanų" iššūkis mums, mūsų kultūrai, švietimui, dvasingumo ir žmogiškumo ugdymo pastangoms.

3. Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Skaudu ištarti, bet būtent politikos, skirtos mūsų krašto kultūrai, nematau. Toks įspūdis, kad politikams vis labiau atrodo, kad kultūra specialiai rūpintis nereikia - pati išgyvens. Taip galima mąstyti ir tokią politiką taikyti tik Dievų tvariniams - gamtai. O kultūra - žmogiškoji kūryba - sunkiai įkuriama ir nelengvai kūrenama Šventoji Ugnis. Tai didelių sąnaudų, pastangų ir pasiaukojimo reikalaujantis sunkus, daug kainuojantis darbas. Joks valdininkas ar politikas niekada viešai neneigs kultūros svarbos. Mokama ministeriškai sureikšminti šią veiklą. O kai reikalai pasisuks lėšų skyrimo link, savaitgaliniams valdininkų dalyvavimams minėjimuose ir šventėse bus surasti tūkstantiniai priedai, o juos linksminantiems ir kultūrines programas kuriantiems kultūros darbininkams, geriausiu atveju - "atprintinti" garbės raštai. Gal buvo apsikrėsta eurosąjunginės politikos virusu, skleidžiančiu mintį, kad nacionalinė kultūra ES neremiama ir yra pačios šalies narės reikalas. Šią mintį mūsų pačių išrinktas tautos politikas-valdininkas netrunka išversti taip: nacionalinė kultūra ne mūsų, o pačių kultūrininkų reikalas. Žiūrėk, kai kam net ima dingotis, kad rūpinimasis kultūra - tai tokia baisi sovietinė atgyvena! Juk už lango modernus XXI amžiaus kapitalizmas, visiška laisvė ir lygios galimybės pasirūpinti savo veikla. Teko net išgirsti samprotavimų, kad nacionalinė kultūra - nacionalistų problema...

Prieš kelerius metus nuėjau pas buvusį savo "grupioką", prakutusį verslininką. Prašiau paramos tautinei kultūrai skirtai konferencijai. Sakė, įdomu, apsvarstysime, ne vienas sprendžiu, reikalingas valdybos narių pritarimas. Atėjau vėliau. "Atleisk, bet oficialiai paremti negalime, nes konferencija tautinė, o mūsų įmonė kosmopolitinė ir nacionaliniai dalykai gali pakenkti mūsų įvaizdžiui..."

Supratau: nacionalinė kultūra baigiasi ten, kur prasideda kapitalas. Tiesa, buvęs "grupiokas" liko geras žmogus - parėmė kiek galėdamas asmeniškai. Tai ir yra liudija, kad nacionalinė kultūra yra asmeninis, gal net anoniminis reikalas.

Kuo čia dėta mūsų valstybės politika? Būtent tuo, kad šalies įmonių vadovai neskatinami galvoti kitaip. Jei negalima pažadinti užmigusio patriotizmo, gal galima jį nupirkti - paveikti ekonominiais svertais?

4. Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Netenkina. Kultūros ir švietimo politika - sesės dvynės. Kol politikai šoks pagal kapitalo "šamanų" tamtamus, tol švietimo politika (o ir visa politika) klupčios ir strigs, o auklėtojai savo auklėtiniams pridegs cigaretes ir pilstys degtinę. Kaip tai pakeisti? Tai jau ne švietimo politikos ir ne eilinių rinkimų, o politinio gyvenimo reformų klausimas. Bet politikams, aišku, maloniau kalbėti apie rinkimus ir "teisingus pasirinkimus". Mūsų vaikai valstybinės švietimo politikos kreipiami būti uoliais vartotojais, o ne laisvais kūrėjais.

5. Kokių permainų Lietuvos Valstybės strategijoje reikėtų pageidauti, norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją Lietuvą?

Jaunoji Lietuva iš Lietuvos važiuoja - pinigų. Dažniausiai pinigų. Be pinigų sunku išsilaikyti, ypač vartotojų visuomenėje. Norint juos sugražinti, paprasčiausia būtų duoti žmonėms daugiau pinigų - leisti uždirbti. Jei to kol kas nepavyksta padaryti, tai reiktų liautis nuo pat lopšio formuoti jauną žmogų kaip fanatišką vartotoją. Galima būtų pažadinti iki šiol visaip guitą supratimą, kad yra dar ir kitokių vertybių. Jei ir tai švietimo politikai neįkandama, reikėtų kuo skubiau susirūpinti, kad emigrantai dar norėtų ir galėtų išlikti lietuviai gyvendami svetur. Jei jie išgyvens, o mes susitvarkysime - dalis sugrįš.

6. Lietuva dažnai įvardijama, kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?

Savižudybių būna visokių. Į aukojimo ugnį įžengęs legendinis Prūsų vaidila Brūtenis, degančios pilies liepsnose susideginę Pilėnai, bunkeriuose susisprogdinę Lietuvos partizanai, Laisvės alėjoje gyvu deglu plykstelėjęs Romas Kalanta, iš aukštai ant Neries krantinės nukritęs Saulius Gricius, savo išsikastame kape užgesęs Henrikas Rimkus, į Neries gelmes panirusi Ida Stankevičiūtė... Ir daug kitų mažiau žinomų, nepaviešintų, tyliai išėjusiųjų. Išeinama įvairiai, bet visada - kai nėra prasmės būti: kai nepajėgi pakeisti gniuždančių aplinkybių, iškęsti fizinio ir dvasinio skausmo, kai nėra prasmės kitais būdais priešintis negandoms, o kartais - kai nenorima pasiduoti ir būti nugalėtam, įveltam į aplinkui kliunksinčią bjaurastį, tiesiog išeinama, kai nėra išeities...

Kartais išeinantieji mėgina kreiptis į mus, pasiliekančiuosius: "... išeinu ten, kur geriau, kur lygybė, teisybė ir ramybė, su paskutiniu indėliu į čempionišką Tėvynės savižudžių statistiką. Nebūčiai prisistatysiu trumpai: LAISVAS! Laisvas nuo prievartos ir pagiežos, lydėjusių mane tiek metų. Ką išdraskė žmonės, užgydys mirtis. Perplaukiau Dusią ir Metelį, bet pražudė tvanas tų pilkų tipų žydromis kiaulių akelėmis, kurie užplūdo ne gabumų ar darbo, o ryšių-kyšių ir "primazų" jėga, skandindami šalį, žmones ir žmoniškumą. Buvau baltavarniu tarp vagių, vergų ir pašlemėkų. Manimi naudojosi, bet nepakentė. Nepriklausiau klanams, nesilanksčiau vadams... Idealistams dera mirti tada, kai žlunga jų idealai... Žinau, kad pilkieji nepraleis į jokias kultūros ar švietimo įstaigas. Neduos nė šluotos "teisybės ieškotojui", kuris "rašinėja" ir yra kitoks - ne mazgotė kojoms... Laisvas išeinu ten, kur nėra politikos nei korupcijos, kur susilygina runkeliai ir elitas, iš kur nematysiu tautos, kultūros ir visko, kas branginta, agonijos" (H.Rimkus).

Savižudybių buvo ir bus, kol bus jautrios sielos žmonių, negalinčių susitaikyti ir išgyventi prievartos, beprasmybės ir grimasinės kultūros triumfo. Ar privalome siekti, kad tokių žmonių nebūtų? Manau, turime siekti, kad jų būtų - daugiau ir tuo pačiu - mažiau niekšų ir pašlemėkų, pilkųjų ir tamsiųjų...

Kaip nugalėti blogį? Kaip išsilaikyti? Jei apsisprendei pasitraukti iš gyvenimo šiandien, pasistenk atidėti tai rytdienai. Juk moki atidėlioti... Prisimink seną protėvių išmintį: "rytas už vakarą protingesnis". Bet jei ir toliau čia tave viskas mirtinai slegia, jei nieku gyvu nieko negali ar nenori pakeisti, paskutinė išeitis iš tiesų yra - išėjimas. Bet ne iš šio Pasaulio, o atvirkščiai - į Pasaulį. Nebūk vienas. Nesiilgėk Amžinybės, ten ir taip būsi pakviestas. Palik viską ir išeik - nosies tiesumu. Seniau tai darydavo taip - lazda su ryšulėliu ant pečių ir pirmyn, kur akys veda. Negali pakeisti gyvenimo aplinkybių - eik ir jos keisis. Savo kojomis ateisi į permainas, į meilės ir gyvenimo mokyklas. Užsigrūdinsi, įgysi draugų ir galių. Tuomet prisikelsi ir sugrįši į save.

7. Ar Jus tenkina tai, kaip Lietuva suvokia ir pateikia save - žiniasklaidoje ir televizijoje?

Keistokai skamba žodžiai "Lietuva save suvokia ir pateikia". Jei taip būtų, turėčiau baisėtis tokia Lietuva. Bet įvardykime tiksliau - Lietuva yra pateikiama. O kieno pastangomis? Žiniasklaida visuomet yra valdžios rankose. Užimdamas valdžią pradėk nuo pašto, telegrafo, spaudos, televizijos... Tai buvo žinoma dar iki Lenino. Tad žiniasklaida, kaip niekas kitas, aiškiai rodo, kas mus valdo.

Neretai tenka išgirsti sakant: nepatinka, kas rašoma - neskaityk, nepriimtina, kas rodoma - išjunk... Taip klaidingai suprantama arba sąmoningai iškreipiama Laisvės samprata. Žinoma, kad virtualų gašlumą, siaubą ar prievartą visuomet galiu išjungti, tačiau išėjęs į gatvę galiu būti "išjungtas" pats - to, kuris neišjungė...

8. Kokios lietuvio nacionalinės savybės Jums atrodo gražiausios, o kokios ne? Lietuvos žmonių moralė, sąmoningumas ir patriotizmas: diagnozė ir perspektyvos.

Gražiausia savybė, nepaisant aplinkybių, priespaudos, skurdo, nelaimių ir parsidavusių valdžių - gebėjimas likti geru Žmogumi, gera mama, geru tėvu, doru pareigūnu... Gebėjimas laikytis savo vertybių, būti savimi nekeliaklupsčiaujant. Verti pagarbos - darbštumas, dėmesingumas, susikaupimas. Ir dar mane žavi, kai gyvenama taip, tartum pasaulio centras yra čia - kur gimei ir augai: šeimoje, kaime, tautoje, kalboje... Nepatinka, kai elgiamasi priešingai.

Diagnozė: dabar daug daroma, kad būtų būtent priešingai. Perspektyvos - išliksime tiek, kiek sugebėsime tam atsispirti asmeniškai ir kartu. Ar sugebėsime? Taip. Bet ne visi.

9. Lietuvos kultūros, istorijos ar visuomenės veikėjas, kuris yra Jums autoritetas? Ir kodėl?

Tokių yra ne vienas. Praeityje: didysis kunigaikštis Gediminas, daktaras Jonas Basanavičius, filosofas Vydūnas, prezidentas Antanas Smetona. Dabartyje: profesorius Vytautas Landsbergis, etnologas Jonas Trinkūnas, religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius. Kodėl? Todėl, kad tai asmenybės, pašventusios savo gyvenimą Lietuvos savarankiškumui, padėjusios išlaikyti, išplėtojusios arba net sukūrusios mūsų tautos bendrumą palaikančias mintis ir sampratas. Jaučiu pagarbą savo seneliui knygnešiui Stanislovui Vaiškūnui, kurio dvasią ir priesakus kartais, rodos, kūniškai išgyvenu savyje.

10. Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo gyvenime?

Nežinau, ar tai moralinis principas, bet labiausiai vertinu dėmesį, įsijautimą, gebėjimą tai, ką darai, daryti iki galo, atiduodant visas jėgas. Manyčiau, kad tai dvasingumo esmė. Ne visada tai pavyksta. Bet man tai siekiamybė, idealas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"