TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Jonaičių šeimos tragedija (I)

2011 06 15 0:00
Nuo šiandien kiekvieną trečiadienį visą vasarą LŽ skaitytojų laukia susitikimas su žurnalisto Egidijaus Knispelio trilerių herojais. Tai LNK žurnalistinių tyrimų ciklo "Įvykiai, sukrėtę Lietuvą", pradedamo rodyti nuo rytdienos, kiekvieną ketvirtadienį, laikraštinė versija.
LNK nuotrauka

Pirmoji moteris, nuteista kalėti iki gyvos galvos

Tai, kas atsitiko 2007 metų pavasarį, kovo 20-ąją, Kelmės rajono Kražių seniūnijoje, Petrališkės kaimo Kražantės gatvės 5-ame name, sunku patikėti. Sunku suprasti. Dar sunkiau paaiškinti...

Visa baudžiamosios bylos medžiaga tilpo šešiuose tvarkingai susiūtos bylos tomuose. Skirta bausmė pagal jau įsigaliojusį nuosprendį - pati aukščiausia, kokią tik numatė tuo metu galioję įstatymai. Jei teismo proceso metu dar būtų galiojęs ankstesnis Baudžiamasis kodeksas, tikriausiai būtų buvusi skirta ir tuo metu taikyta aukščiausioji bausmė - mirties bausmė sušaudant.

2008-ųjų vasario 29 dieną Šiaulių apygardos teismo trijų teisėjų moterų kolegija paskelbė dar niekada Lietuvoje negirdėtą nuosprendį moteriai: kalėjimas iki gyvos galvos. Taip buvo nubausta 36 metų simpatiška penkių vaikų motina. Niekada iki tol neteista Alma Bružaitė (buvusi Jonaitienė). Už dviejų mažamečių sūnų nužudymą. Aštuonmečio Tomo ir trylikamečio Manto.

Neįmanoma suskaičiuoti, kiek per tuos ketverius metus apie Jonaičių šeimos tragediją buvo parašyta straipsnių, parengta televizijos laidų. Apie tai jau parašyta knyga.

Petrališkės gyventojai, Jonaičių kaimynai, nebesistebi, kad po tą kiemą ir jų kaimą dažnai vaikšto laikraščių fotografai ir televizijos operatoriai. Bet ir negali prie to priprasti.

Kodėl jos nusikaltimą sunku paaiškinti?

Pabandysime nuosekliai papasakoti apie viską, kas tą lemtingą dieną vyko Jonaičių namuose. Ir pabandysime atsakyti į pagrindinį, sunkiausiai įmenamą klausimą: jeigu motina tai padarė, tuomet... kodėl? Kas iki šiol nebuvo papasakota ir paaiškinta apie A.Bružaitės labai uždarą gyvenimo būdą, jos polinkius ir niekada neįgyvendintas svajones? Teismo nuosprendyje parašyta, kad teismo psichiatrijos ekspertai, pripažinę, jog moteris pakaltinama, nustatė jai histrioninio tipo asmenybės sutrikimą. Kol neišsiaiškini, kas tai yra, negali suprasti ir tikrųjų jos įvykdyto nusikaltimo motyvų. Kol to nežinai, visus pačios A.Bružaitės išsakytus argumentus, kaip ir visos trys teisėjų kolegijos, iki šiol studijavusios šią bylą, vertini kaip prieštaringus ir neįtikinančius. Jos nuosprendyje parašyta: "Kolegijos nuomone, kaltinamoji neatskleidė tikrųjų nusikalstamos veikos motyvų." Nieko keista. Ji to ir negali.

Histrioninio sutrikimo bruožų turintis žmogus vengia akistatos su savimi. Pati motina teisme tapo panaši į šiurpiausių siaubo filmų heroję. Regis, žiūrėdamas reportažus iš jos teismo salių matai ne jauną, išsigandusią, gana simpatišką ir visada pabrėžtinai tvarkingai apsirengusią bei susišukavusią moterį, o monstrą, galintį nužudyti bet ką.

Kad suprastum A.Bružaitės įvykdytą nusikaltimą, prisipažinimą tai padarius ir viso to neigimą po pusantrų metų, turi ne tik išstudijuoti jos bylą. Turi apvažiuoti jos gimines, artimuosius, tėvus, tetas, brolius, seseris, meilužius, mokyklos auklėtojas, draugus, kaimynus. Turi sužinoti, kad ta smulkaus, bet tvirto sudėjimo moteris, galėjusi viena iškrauti vežimą šieno, neturėjo žmonių, su kuriais artimai bendrautų. Išskyrus vieną - tetą Ramutę, kaip ji vadino tėvo pusseserę.

Almos gyvenime viskas komplikuota. Nuo pat gimimo dienos. Vyras, kuris ją užaugino ir davė savo pavardę, nėra jos tėvas. Moteris, kurią vadina teta, nėra jos teta. Per pokalbius į ją kreipdavosi "motinėle". Alma visą gyvenimą taip vadindavo už save vyresnes moteris, parodžiusias jai dėmesio, globos ir supratimo. Ko gero, panašiai elgiasi visi našlaičiai. Bet Alma nėra tokia. Tik taip galbūt visą laiką jautėsi.

Geriausia klasės mokinė

Protinga. Labai racionali. Geriausia klasės mokinė. Tai jos buvusios auklėtojos, Panevėžio rajono Gelažių Naujamiesčio vakarinės mokyklos mokytojos Joanos Brazinskienės, apibūdinimai. Tiesa, kaip auklėtoja pridūrė, kaimo vakarinėje mokykloje niekas nesistengė mokytis, bet Alma toje klasėje išsiskyrė.

Visada siekė kitokio gyvenimo nei tas, kurį matė tėvų namuose (vėliau apie tai papasakosime daugiau). Visada siekė kitokio gyvenimo nei tas, kurį matė vyro namuose. Ji niekur nepritapo. Jai nuolat trūko. Ne pinigų. Meilės ir dėmesio. Toks žmogus kaip ji nuolat nori girdėti, kad ją myli. Su tokiu žmogumi, be abejo, sunku gyventi. Nuolatinis žmonos siekis dėmesio sekina kiekvieną vyrą. "Juk kiek galima apie tą patį?" - ko gero, pasakytų bet kuris.

Kiekvienas gali tapti ne visai žmogiškas

Almos vyras Virgilijus dirbo vairuotoju. Jis pasakojo, kaip dar pirmaisiais santuokos metais buvo išvykęs į tolimąjį reisą. Kažkuriame punkte, į kurį turėjo užsukti, vyrui pranešė, kad namie likusi žmona bandė nusinuodyti išgėrusi tablečių. Išvežta į ligoninę. Taip padarė dėl to, kad jos kartu nesivežė. Likusi namie, kai vyras išvažiavo į komandiruotę, ji pasijuto atstumta.

Histrioniniam tipui priskiriami žmonės psichoanalitikų apibūdinami kaip nebrandūs, į pasaulį reaguojantys kaip į santykį "myli-nemyli", "nekenčia-apgavo". Bet juk taip galima pasakyti apie kiekvieną meniškos sielos žmogų. "Meninis psichikos tipas", - sako psichiatrai.

Rengiant šią istoriją apie histrioninio tipo žmones teko kalbėtis su trimis psichoanalitikais. Važiuojant iš vieno tokio filmavimo, kai gydytojas-ekspertas pasakojo apie histrioniniam tipui priskiriamas moteris, operatorius mašinoje prasitarė: "Mano žmona lygiai tokia. Kartu gyvename jau aštuonerius metus." Paklausiau, kiek jis turi vaikų? Vyras nusikeikė. Visi nusijuokėm. Apie tai nekalbėjom, bet

visi puikiai supratom, kad tarp to, ką padarė A.Jonaitienė, ir to, kaip mes gyvename, nėra didelės ribos. "Kiekvienas iš mūsų, sumažinęs atsakomybę sau, gali tapti ne visai žmogiškas", - sakė psichoanalitikas.

Tik leiskite viską paaiškinti...

Kaip viskas prasidėjo?

2007 metų kovo 22-ąją per vieną LNK televizijos laidą buvo pirmą kartą visai Lietuvai parodytos berniukų nuotraukos. Tada dar manyta, kad jie galbūt pabėgę iš namų. Gal pagrobti. Tą pačią dieną apie dingusius vaikus daug kartų pranešė Lietuvos radijas. Vakaro žiniose jų nuotraukas parodė visos Lietuvos televizijos.

Berniukų tėtis tada per televiziją kreipėsi į tuos, kurie galėjo, kaip manyta, pagrobti jo sūnus. Lygiai tris paras, kol apie vaikus nebuvo jokių žinių, spėta, kad juos pagrobė kontrabanda besiverčiantys žmonės, apie kuriuos Jonaičiai anksčiau patys buvo pranešę policijai. Esą šie dabar keršija ir dėl to kur nors nusivilioję vaikus pagrobė. Tokią versiją Kelmės policijos tyrėjams iškėlė pati broliukų motina A.Jonaitienė, kai dar tą patį jų tariamo dingimo vakarą abu su vyru nuvažiavo į Kelmės rajono policijos komisariatą. Prieš tai Alma mobiliuoju telefonu skambino jam ir sakė, kad jaunėlis išėjęs pirkti jogurto. Kažin kodėl ilgai negrįžta. O vyresnysis, kaip ir turėjo būti tą dieną, autobusu išvažiavo į Kelmę, į futbolo treniruotę.

Treneris patikino tėvą, kad treniruotė dėl prasto oro neįvyko. Taip pat patvirtino, kad vyresnysis Jonaičių sūnus į ją net nebuvo atvažiavęs. Treneris paragino nelaukti. Jei abu berniukai, kaip sakė tėvas, galėjo iš Petrališkės išvažiuoti kartu, reikėtų apie jų dingimą pranešti policijai. Namie esanti motina dėl kreipimosi į policiją neprieštaravo. Juk treneris liepė... Pati, dar prieš kelionę į Kelmės policiją, automobiliu apvažiavo kaimynus. Klausė, ar kas nematė berniukų? Skambino keliems pažįstamiems. Teiravosi to paties. Žinia, kad dingę du penkis vaikus auginančios Jonaičių šeimos sūnūs, plito. Motina pati tuo bandė įtikinti kaimynus.

Artimiausias Almai žmogus, jos vadinamoji teta Ramutė, tada gyveno netoliese. Kražių miestelyje. Už keturių kilometrų nuo Petrališkės. Alma kasdien skambindavo Ramutei. Pasakodavo apie viską. Pradedant smulkmenomis, kada atsikėlė. Paslaptis išpasakodavo atvykusi. Ramutė buvo vyriausiojo Jonaičių sūnaus krikšto mama. Pas ją berniukas, lankantis mokyklą tuose pačiuose Kražiuose, dažnai užsukdavo. Alma neskambino Ramutei. Dabar jau galima pasakyti, kad ji nedrįso meluoti savo artimiausiam žmogui, jog neva dingo vaikai. Motinėlei, kaip ją visada vadino, tiesa, paskambino. Bet tik kitą dieną. Kai apie tariamą berniukų dingimą jau buvo pranešta policijai.

Pirmoji motinos versija

Pareigūnams motina pasakojo tą patį, ką ir visiems. Įprastu metu iš mokyklos grįžo jaunesnysis. Jį pamaitino keptomis bulvėmis. Šis užsimanęs jogurto. Davė pinigų ir išsiuntė į parduotuvę. Tada, taip pat įprastu laiku, iš mokyklos grįžo vyriausioji dukra ir vyresnėlis. Jie abu mokėsi Kražių gimnazijoje. Į mokyklą važiuodavo ir parvažiuodavo tuo pačiu autobusu. Abu vaikus pamaitino tomis pačiomis keptomis bulvėmis iš tos pačios keptuvės. Tada, motinos tikinimu, liepė dukrai eiti į antrą namo aukštą užmigdyti mažųjų dvynukų, o vyriausiąjį sūnų išlydėjo į treniruotę.

Tokią pačios sukurtą istoriją moteris visiems pasakojo lygiai dešimt dienų. Ko gero, šimtus kartų. Tyrėjams, kaimynams, vyrui, Petrališkę tiesiog užplūdusiems žurnalistams, vėliau - į laidotuves atvykusiems žmonėms.

Antrą vaikų dingimo dieną virš Petrališkės kaimo skraidė kariškių sraigtasparnis. Jame buvo sumontuota speciali įranga, reaguojanti į žemai esančius šilumą skleidžiančius objektus. Manyta, jei berniukai klaidžioja kur nors miške, jautri aparatūra reaguos. Bet taip neatsitiko. Įgulos vadas Viktoras Krivobokas tada dar galėjo paguosti vaikų pasigedusius tėvus: "Tai leidžia manyti, kad jie tebėra gyvi."

Pirma paieškų diena

Tai jokiu būdu nebuvo pirmas atvejis Lietuvoje, kai iš namų dingo tokio amžiaus vaikai. Policija pirmomis dienomis apie tai pranešusius tėvus ramina pasakojimais, kad neretai iš namų pabėgę vaikai paklajoja ir grįžta. Bet šiam berniukų dingimui iš pat pradžių buvo skirta ypač daug dėmesio. Gal todėl, kad du iš vienos šeimos? Gal dėl to, kad motinos versija apie kontrabanda besiverčiančių žmonių galimą kerštą atrodė labai reali?

Policininkai apklausė dingusio vyresniojo broliuko mokytojus ir klasės draugus. Sužinojo, jog šis pasakojęs, kad bijo tėvo. Tiksliau - tėvo reakcijos, kai tas sužinos apie prastus ką tik išvestus trimestro pažymius. Bet apie ketinimą dėl to bėgti iš namų neminėjęs net artimiausiems draugams.

Tyrėjai apžiūrėjo Kražantės upę. Pakrantėmis nuėjo po keturis kilometrus į abi puses nuo Petrališkės. Jokių įtartinų pėdsakų niekas nepastebėjo. Buvo patikrintos visos negyvenamos sodybos. Atidžiai peržiūrėta vyresnėlio kuprinėje rasta užrašų knygelė. Ten - tik kompiuterinių žaidimų pavadinimai. Peržiūrėta visa tos dienos Kelmės vaizdo stebėjimo kamerų medžiaga. Jonaičių vaikų nematyti nei stotyje, nei kur kitur. Apklaustas autobuso vairuotojas, tą dieną iš Petrališkės turėjęs nuvežti vyresnėlį į Kelmę. Pasirodė, Petrališkės kaimo stotelėje autobusas tą dieną net nesustojęs. Nebuvo keleivių.

Niekas negalėjo tos žinios vertinti kitaip

Mamos iniciatyva trečią dingimo dieną dar kartą buvo einama Kražantės pakrantėmis. Tik dabar jau toliau nuo namų. A.Jonaitienės tikinimu, ten nurodęs eiti "širdies balsas". Tėvas bandė atkalbėti nuo paieškų. Beprasmiška. Juk net iš sraigtasparnio jų nematė. Motina vis ragino eiti tolyn. Ji su vyriausiosios dukters bendraklasės mama žingsniavo viena upės pakrante, V.Jonaitis - kita. Kaip pasakojo kartu ėjusi moteris, Alma nei iš šio, nei iš to eidama padavė palaikyti abu kišenėse turėtus savo mobiliuosius telefonus. Tada sušuko: "Vaikai!" Ir puolė į upę.

Toje vietoje, prie kranto, iš tiesų plūduriavo jų abiejų kūneliai. Vaikų tėvas, tik pamatęs juos, taip pat šoko į vandenį. Mums apie tą kraupią akimirką jis pasakojo taip: "Maniau, kad dar gyvi. Ką tik įkritę. Vieną sugriebiau viena pažastimi, antrą - kita. Tempiau į krantą. Suspaudęs iškart pajutau, kad jie jau sustingę." Tik su vaikais išbridęs, tėvas šoko atgal į vandenį. Alma, likusi upėje, pradėjo skęsti.

Kol Virgilijus ištraukė žmoną, su jais kartu ėjusi moteris paskambino policijai ir medikams. Jų pagalbos, kaip tada atrodė, reikėjo vaikų mamai. Ištraukta į krantą ji vaitojo ir alpo. Tada niekas dėl to nesistebėjo. Kuri motina reaguotų kitaip?

Nuo tos akimirkos visos Lietuvos akivaizdoje A.Jonaitienė tapo kankine. Apie tai jau kitą dieną rašė visi šalies laikraščiai. Reportažais apie visos Lietuvos ieškotus ir iš upės ištrauktus berniukus buvo pradėtos visų televizijos kanalų žinių laidos.

"Netur širdies žmonės. Išvis netur"

Kol Kelmės policijos tyrėjai ir prokurorai fotografavo iš vandens ištrauktų berniukų kūnelius, apžiūrinėjo įvykio vietą, iš Vilniaus, Policijos departamento ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro vadovų sprendimu, į Kelmės rajoną tirti šio įvykio buvo komandiruoti labiausiai patyrę Lietuvos kriminalistai.

Kad visai Lietuvai tapę brangūs, kaip tuo metu sakyta per televiziją, vaikai brutaliai nužudyti - pasmaugti - šokiravo visus. Net tuos, kurie nesidomėjo broliukų paieškomis. Visos to meto Lietuvos aktualijos nublanko prieš Petrališkės įvykius. Į kaimą savo korespondentus siuntė visi Lietuvos dienraščiai, visi Lietuvos televizijų kanalai.

Berniukus laidojo visas kaimas. Jie buvo pašarvoti Petrališkės kultūros centre. Žmonės rinko aukas nukentėjusiai šeimai paremti ir nesiliovė svarstyti: "Kas galėjo būti tie kraugeriai, nepagailėję dviejų mažamečių berniukų?" Vaikų motina, rypuodama prie dviejų baltai nudažytų karstų, garsiai kartojo: "Kas taip galėjo padaryti? Kas taip galėjo padaryti?" Kaip teigė laidotuvių dalyviai, ji visiems girdint vardais kreipdavosi į abu berniukus ir vis klausdavo to paties. Vaizdo archyve pavyko rasti laidotuvių metu nufilmuotą pokalbį su A.Jonaitiene: "Dabar. Jeigu ten dėl kažkokio žodelio atimti vaikams gyvybę... Aš neįsivaizduoju. Širdies netur. Netur širdies žmonės išvis."

Vaikų motina ne kartą alpo. Buvo kviečiama greitoji medicinos pagalba. Niekas dėl to nesistebėjo. Užuojauta motinai, regint jos sielvartą, tik stiprėjo.

Iš karto buvo matyti daug prieštaravimų

Iš felčerio, suteikusio A.Jonaitienei skubią medicininę pagalbą per laidotuves, parodymų, esančių baudžiamojoje byloje: "Man susidarė įspūdis, kad dukra dėl šio įvykio išgyvena labiau nei motina. Jos žvilgsnis buvo smalsus ir nesimatė pergyvenimo, sielvarto. Aš užrašiau diagnozę "stresas". Bet požymių, atitinkančių šią diagnozę, nebuvo jokių..."

Jau kitą dieną, kai vaikų kūneliai buvo rasti upėje, iš Policijos departamento Vilniuje į Petrališkę išsiųsti dar aštuoni kriminalistai. Visas Nužudymų, plėšimų ir kitų didelį rezonansą sukėlusių nusikaltimų skyrius. Robertas Krikštaponis, buvęs vyriausiasis šio skyriaus tyrėjas, mums pasakojo: "Buvo trys pagrindinės versijos. Pirmoji - kontrabandininkų kerštas. Kadangi Jonaičiai taip pat parsiveždavo iš Kaliningrado srities cigarečių bei alkoholio ir tai savo namuose pardavinėdavo. Antroji - pašaliniai asmenys. Trečioji - kas nors iš artimųjų." Patyręs kriminalistas prisiminė, kad tai vienintelis nusikaltimo tyrimas per visą jo dvidešimties metų darbo praktiką, kai buvo nustatyta visų kaime gyvenančių asmenų buvimo vieta. Minučių tikslumu. Kur, kas, kada buvo ir ką matė? Nieko nuostabaus. Nusikaltimą pirmomis dienomis tyrė dvidešimt policijos (iš departamento ir Kelmės komisariato) bei Kelmės apylinkės prokuratūros darbuotojų. Paskui bylos tyrimą perėmė Šiaulių apygardos prokuratūra. "Pasiskirsčius grupėmis buvo surinkti visi duomenys. Nustatyta viskas. Ir jokių klausimų, kad galėjo ateiti koks nors pašalinis žmogus ir išeiti nepastebėtas, net negalėjo būti. Pas Jonaičius tą dieną niekas nebuvo užėjęs", - kalbėjo jis. Nustatyta, kad tuo metu, kai dingo vaikai, per kaimą važiavo trys automobiliai. Išsiaiškinta, kas vairavo, kas sėdėjo šalia. Surinkta žvalgybinė informacija apie tuos žmones, jų gimines ir artimuosius.

Kontrabandininkų versija pildėsi

Pirmą tyrimo dieną, kai berniukai dar tik buvo šarvojami, kontrabanda užsiimančių žmonių versija, apie kurią daugiausia kalbėjo vaikų motina, atrodė, pildosi. Buvo dingęs vyresniojo berniuko mobilusis telefonas. Mobiliojo ryšio operatoriai pranešė, kad telefonu, tik pakeitus kortelę, prisijungta prie tinklo. Tas žmogus nedelsiant buvo sulaikytas ir apklaustas. Jis tikino telefoną pirkęs iš pažįstamo. Pasakė pavardę. Patikrinus duomenis paaiškėjo, kad telefoną pardavęs žmogus teistas, neseniai grįžęs iš įkalinimo vietos. Dirba medkirčiu. Ir, įdomiausia, kaip ir Jonaičiai... važinėja į Kaliningrado sritį, veža tokias pat kontrabandines prekes. Medkirtys, nors ir dievagojasi, kad numestą telefoną rado autobusų stotelėje už Kražių, Kelmės link, buvo sulaikytas (vėliau A.Jonaitienė prisipažino sūnaus telefoną išmetusi per automobilio langą, važiuodama pro tą stotelę į Kelmės policijos komisariatą pranešti apie iš namų išėjusius berniukus, - aut.). Žinia, kad dar nespėjus palaidoti vaikų sulaikytas jų nužudymu įtariamas asmuo, visai Lietuvai pranešta per radiją. Vėliau tai pakartojo televizija. Kitą dieną - visi laikraščiai.

Tuo pat metu kita tyrėjų grupė, galima sakyti, šukavo Petrališkę. Buvo apklausti visi Jonaičių kaimynai, parduotuvės pardavėja. Atliktas eksperimentas su to paties amžiaus vaikais, kiek galėjo trukti kelionė iš mokyklos iki namų. Minučių tikslumu. Nustatyta, kad jaunėlis grįžo pusvalandžiu anksčiau, nei autobusu iš Kražių parvažiavo vyriausioji dukra ir vyresnėlis. Jie abu tąkart grįžo tuo pačiu autobusu. Tą patį tada pasakojo ir vaikų motina. Kai grįžo vyresnieji, jaunėlis neva buvo išėjęs jogurto. Juos abu mama, kaip jau sakėme, pamaitino tomis pačiomis bulvėmis. Dukrai liepė eiti į antrą namo aukštą migdyti mažųjų dvynukų, o vyresnėlį esą išlydėjo į treniruotę.

Bijojo būti užklupta

Operatyviniam darbui Petrališkėje tada vadovavo skyriaus, komandiruoto iš Policijos departamento, viršininkas Darius Žukauskas (dabar - Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas - aut.). Jis mums pasakojo: "Tiesa tokia, kad pirmasis vaikutis jau buvo nužudytas, kai vyresnieji ėjo iš autobusų stotelės. Jonaitienė jiems grįžtantiems skambino mobiliuoju telefonu. Darėme prielaidą, kad bijojo būti užklupta. Su pirmuoju vaiku. Ji norėjo išsiaiškinti, ar toli nuo namų yra vyresnieji, kad spėtų rūsyje paslėpti jau nužudytą savo vaiką." Kad motina iš tiesų skambino į namus grįžtančiam vyresniajam sūnui, patvirtino mobiliojo ryšio operatorius. Tas pokalbis truko aštuonias sekundes.

Motinos elgesys vis labiau stebino

Kad motina nesako tiesos tyrėjams, pirmą kartą tapo aišku atlikus eksperimentą su vaikais. Patyręs pareigūnas, išskirtinai tyręs versiją, kad nužudyti galėjo kas nors iš artimųjų, jau pirmą vakarą, kai vaikai buvo rasti upėje, apsilankė Jonaičių namuose. "Per savo darbo metus esu matęs daug sielvarto, netekčių prislėgtų žmonių. Kai atsitinka tokia nelaimė, iš karto nė vienas negali kalbėti nuosekliai. Tokiomis aplinkybėmis skausmo prislėgti žmonės nė nenori bendrauti. Jie užsisklendžia", - pasakojo R.Krikštaponis. A.Jonaitienė nustebino tyrėją. Kai jis virtuvėje šnekėjosi su vaikų tėvu ir nė neketino tą vakarą apklausti motinos, ši pati atėjo ir lyg niekur nieko, neklausiama pradėjo pasakoti tą patį, ką jau daug kartų buvo sakiusi. Apie jogurtą, keptas bulves... Tyrėją stebino, kad ji kalbėjo ramiai, lyg skaitytų iš anksto išmoktą eilėraštį per pamoką. Tai atrodė keista. Vertė abejoti jos nuoširdumu.

Tas dvejones stiprino medikų, teikusių motinai pirmąją pagalbą, nusistebėjimai, kad moters kraujospūdis, pulsas ir širdies darbas - kaip idealiai sveiko žmogaus. Tą pirmą vakarą kriminalistai, pasidaliję savo pastabomis, nė nedrįso pamanyti, kad motina kuo nors galėtų būti prisidėjusi prie savo vaikų nužudymo. Nutarė, jog tai tiesiog keista.

Žudyti nėra lengva

Buvo dar viena detalė, stiprinanti šias abejones. Apie tai ir prityrę kriminalistai vengia kalbėti. Tas, kas atkreipia į tai dėmesį... privalo turėti ypatingos patirties. "Nužudyti žmogų nėra taip lengva, kaip kam nors gali atrodyti, - aiškino R.Krikštaponis. - Po nužudymo nepatyrusį žmogų apima nevaldomas drebulys. Jis pradeda drebėti. Taip jau sutvarkyta. To neįmanoma išvengti. Kad A.Jonaitienė drebėjo lygiai taip pat, pasakojo kaimynas, pas kurį pirmąjį ji atvažiavo iš karto nuo upės, kai paliko ten abu berniukus."

"Vaikų girtumas nieko nekeičia"

Jau laidotuvių metu tapo aišku, kad grįžę iš mokyklos vaikai niekur nebuvo išėję. Tą dieną pas Jonaičius niekas nebuvo atėjęs. Versijos apie kontrabandininkus ir pašalinius asmenis atkrito. Įtariami liko tėvas, dukra ir motina. Tėvas turėjo tvirtą alibi. Jis buvo darbe. Dukra tikino pavalgiusi su broliu keptų bulvių, išgėrusi motinos įpiltos arbatos ir, jai paliepus, užlipusi į antrą namo aukštą migdyti mažųjų dvynukų.

Abiejų nužudytų berniukų kraujyje ekspertai rado alkoholio. Maždaug po pusę promilės. "Dukra taip pat gėrė arbatą. Tikėtina, kad ji irgi galėjo būti apsvaiginta. Kol gavome ekspertų duomenis, praėjo trys dienos. Tirti dukters kraują buvo vėlu", - pasakojo R.Krikštaponis.

A.Jonaitienė niekada neprisipažino pylusi vaikams į arbatą alkoholio. Teismo nuosprendyje parašyta, kad nenustatyta, kas juos apsvaigino. Šią aplinkybę visada minėjo abu A.Jonaitienės gynėjai, bandę įrodyti, jog byla neištirta. Jų skundus atmetę teisėjai nutarė, kad vaikų girtumo priežasties nenustatymas nieko nekeičia.

Ji nuolat stebino tyrėjus

Iškart po laidotuvių abu tėvai ir vyriausioji dukra buvo pakviesti į apklausą Kelmės apylinkės prokuratūroje. Tyrėjus vėl stebino motinos elgesys. "Jeigu žmogus būtų netekęs dviejų vaikų, jeigu ji nebūtų prisidėjusi prie nusikaltimo, su ja nebūtų jokio pokalbio. Jei jus kas nors apkaltintų nužudymu, kurio nepadarėte, jūsų reakcija būtų kategoriška: tai nesąmonė, ką čia kalbate, aš to nedariau! - prisiminė A.Jonaitienės apklausą R.Krikštaponis. - A.Jonaitienė ramiai sėdėjo, svarstė, mąstė. Ir netikėtai paprašė jai duoti pasiskaityti Baudžiamąjį kodeksą. Klausė, kiek gali grėsti, jei kas nors pasitvirtintų? Jeigu jus sulaiko dėl nusikaltimo, kurio nepadarėte, jums turėtų visiškai nerūpėti, kas už tai numatyta kodekse. Štai tokie niuansai dar labiau sustiprino mintį, kad ji tikrai prisidėjusi prie nusikaltimo. Ką konkrečiai padarė, ji nepasakojo."

Nutarta motiną sulaikyti dviem paroms

D.Žukauskas kalbėjo, kaip buvo sunku motinai pasakyti, kuo ji įtariama: "Ji dalyvavo televizijos laidose. Ji buvo padaryta tautos heroje. Sėdėjo prieš televizijos kameras. Akyse - ašaros. Prašė pagalbos. Ir po viso to pasakyti, kad tu esi įtariama savo vaikų nužudymu? Tikrai buvo nelengva."

V.Jonaitis tada prokurorams ir policininkams aiškino, kad šito taip nepaliks, kad tai nesąmonė. Skųsis Strasbūro teismui. Žmona apkaltinta nepagrįstai. Iš žiniasklaidos priemonių apie tai sužinojusių Lietuvos žmonių reakcija buvo panaši. Niekam nepatinka, kai tautos herojai bent kuo nors kaltinami.

Pirmą kartą apie tai pasakė teisme

Kad pati nužudė savo vaikus, motina pirmą kartą prisipažino Šiaulių apylinkės teisme. Pasibaigus dviejų dienų areštui ji ten buvo nuvežta pratęsti sulaikymo. Bet tada kalbėjo, kad žudyti vaikus nurodžiusi... moteris iš dangaus. Juos nužudžiusi esą ketino nusinuodyti ir pati. Bet to nepadarė. Vyro skambutis telefonu ją atitraukė nuo tų minčių.

Byloje yra daug pirmomis dienomis iš Šiaulių areštinės vyrui rašytų laiškų: "Virgučiau, patikėk, aš nenužudžiau mūsų vaikučių. Mantuką ir Tomuką sapnuoju kiekvieną naktį. Vaikai patys prašo, kad nepasiduočiau. Juk ne aš tai padariau. Čia viskas per Sovecką (Kaliningrado srities miestas, iš kurio Jonaičiai veždavo prekes, - aut.), kai numerius mašinų pranešinėdavome. Ir sakė vaikai, kad Vaidą taip pat jie pagaus. Išveš į užsienį ir parduos. Patikėk manimi. Kai tau buvo sunku, aš nepalikau tavęs. Ir parašyk man. Čia visi gauna laiškus. Tik aš viena ne."

A.Jonaitienė tikino vyrą prisipažinusi teisme tik todėl, kad ją privertė prokurorai su policininkais.

Duodama parodymus kalbėjo sklandžiai, nuosekliai

V.Jonaitis mums sakė patikėjęs žmonos kalte tik tada, kai jam leido pamatyti vaizdo medžiagą. Parodymų patikrinimą vietoje. Tada, kai ji pati, vedžiojama su vaikų muliažais po namus ir rūsį, viską detaliai paaiškino ir parodė. V.Jonaitis sakė: "Kaip ir ką darė. Kaip virves uždėjo. Viską. Kaip laukė pirmo. Paskui antro..."

R.Krikštaponis apie tai, kaip moteris elgėsi duodama parodymus: "Ji buvo rami. Kaip ir visi, padarę panašius nusikaltimus. Pasakojo sklandžiai, nuosekliai. Neužsikirsdama. Ir neabejodama savo žodžiais... Prisimenu, ji sakė, antrasis ilgiau spardėsi. Jį buvę sunkiau pasmaugti... Čia jos žodžiai."

Tada A.Jonaitienę išvežė į Valstybinės teismo psichiatrinės tarnybos Utenos ekspertinį skyrių. Ten ją tyrė šešias savaites. Komisija diagnozavo: histrioninio tipo asmenybės sutrikimas, situacinė depresinė reakcija, simuliacija (simuliacija pavadintas jos pasakojimas apie būtybę iš dangaus, liepusią žudyti vaikus, - aut.). Ir padarė išvadą: pakaltinama. Suprato ir galėjo kontroliuoti savo veiksmus.

Tęsinys - kitą trečiadienį

Apie visa tai, tik plačiau ir išsamiau - rytoj, birželio 16-ąją, 19.10 val. žiūrėkite per LNK.

Žurnalistinių tyrimų ciklas "Įvykiai, sukrėtę Lietuvą" su Egidijumi Knispeliu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"