TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Jonas Paulius II: "Ateitis prasideda dabar"

2011 04 22 0:00
Popiežius Jonas Paulius II lankosi Kaune. Atvykimas į stadioną. 1993 09 05, Kaunas.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Šiandien, Didįjį penktadienį, prisiminkime žmogų, savo žemiškąją kelionę baigusį prieš 6 metus - 2005-ųjų balandžio 2 dieną. Karoliui Wojtylai, vėliau tapusiam popiežiumi Jonu Pauliumi II, buvo skirta būti ne tik Katalikų bažnyčios vadovu, bet ir vienu iš įtakingiausių XX amžiaus lyderių, kuriam mes, lietuviai, kaip ir dar dešimtys milijonų Rytų europiečių, turime būti dėkingi už jo pastangas griauti komunizmą ir skatinimą vaduotis iš vergovės.

Apie popiežių Joną Paulių II galima kalbėti bei rašyti daug ir įvairiais aspektais. Jau šiandien bibliotekų lentynose rikiuojasi eilės jam skirtų knygų. Pirmasis po 455 metų popiežius ne italas. Pirmasis - iš Rytų Europos. Trečias pagal popiežiavimo trukmę ilgiausiai valdęs pontifikas po Pijaus IX ir, kaip teigiama, pirmojo popiežiaus šventojo Petro. Arba tiesiog vaikinas, jaunystėje svajojęs tapti aktoriumi, domėjęsis poezija, literatūra, puikiai žaidęs futbolą, bet anksti suvokęs, kad yra pašauktas kitam keliui - ne vien ganytojo, bet ir kovotojo už savosios ir kitų pavergtų tautų laisvę.

Štai kodėl Jonas Paulius II pelnytai įeis į daugelio šalių istoriją. Savu jį galime laikyti ir mes, lietuviai. Ir ne vien todėl, kad Lietuva - jo motinos gimtinė, ne vien todėl, kad jis visa širdimi mylėjo lietuvių tautą ir mūsų kraštą, tapo pirmuoju ir vieninteliu Lietuvą aplankiusiu popiežiumi. Apie Šventojo Tėvo vizitą 1993 rugsėjį pakalbėsime kiek vėliau. O dabar prisiminkime, kad moralinis mūsų ir daugelio kitų Rytų Europos tautų kelias į laisvę galbūt ir nebūtų buvęs toks greitas, jei nebūtume padrąsinti vienintelio jo žodžio.

"Nebijokite!" - šis žodis, ištartas pačioje popiežiavimo pradžioje, sudygo daugelio širdyse ryžtu, tapusiu galingesniu už tankų divizijas, kurias kitados, kalbėdamas apie popiežiaus reikšmę, pašaipiai minėjo sovietų diktatorius Josifas Stalinas. O tuomet, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, žodis "Nebijokite" pirmiausia tapo skydu mūsų kaimynams lenkams, Gdansko laivų statyklose pradėjusiems kovą prieš totalitarinę sistemą. Prisiminkime, kad K.Wojtyla tapo popiežiumi 1978 metų spalio 16 dieną, kai jo gimtojoje Lenkijoje jau kalėsi pirmieji galingo "Solidarumo" judėjimo daigai.

Akibrokštas Kremliui

Tai, kad lenko išrinkimas popiežiumi kelia sovietinei imperijai milžinišką grėsmę, Kremliaus vadovai suprato iš karto. Bent jau tie, kurie buvo geriausiai informuoti ir dar nepraradę galimybės realiai vertinti padėtį. Vienas iš jų buvo tuometis KGB šefas Jurijus Andropovas, dar 1979 metais įspėjęs kompartijos vadovus, jog tokia įvykių eiga gali turėti itin nepageidaujamų pasekmių. Prognozės ėmė pildytis beveik iš karto.

Tais pačiais metais naujasis popiežius kelioms dienoms aplanko komunistų kontroliuojamą savo gimtąjį kraštą. Sutrukdyti K.Wojtylai, kuris dabar tapo suverenios Vatikano valstybės vadovu, negali nei sovietinė, nei komunistinės Lenkijos valdžia - toks mėginimas prilygtų bandymui įmesti deglą į sklidiną parako statinę. Valdžiai belieka tik griežti dantimis ir laukti.

O laukti ilgai netenka. Padrąsinti savo dvasinio lyderio vizito, 1980 metų rugpjūčio 14 dieną pradeda streiką Gdansko laivų statyklos darbininkai. Būtent šios dvi savaitės ir padeda pamatus "Solidarumo" profsąjungai, vėliau virsiančiai galingu protesto prieš komunistinę sistemą judėjimu. Būtent jos iškelia ir "Solidarumo" lyderį Lechą Walęsą, kuriam bus lemta tapti pirmuoju pokomunistinės Lenkijos prezidentu.

Tuo tarpu Jonas Paulius II visais įmanomais būdais stengiasi padėti tėvynainiams, mėginantiems nusikratyti komunistinės tironijos. Rugpjūčio 20 dieną jis kreipiasi į Lenkijos katalikų bažnyčios vadovus, reikalaudamas paremti streikuojančius darbininkus, o dar po savaitės Lenkijos vyskupų konferencija paskelbia palaikanti reikalavimą steigti nepriklausomas profsąjungas. Tuo pat metu komunistinė šalies valdžia stengiasi visais įmanomais būdais sutrukdyti oficialiai įregistruoti "Solidarumą". Atmosfera komunistinėje Lenkijoje įkaista iki kritinės ribos.

Beveik nėra abejonių, kad "Solidarumo" judėjimas, ėmęs klibinti komunistinės sistemos pamatus, galėjo būti likviduotas panašiai, kaip 1968 metais sovietų tankai sutraiškė Prahos pavasarį. Galėjo, jei ne ryžtingas Jono Pauliaus II įsikišimas. 1980 metų gruodžio 16 dieną Vatikano valstybės vadovas nusiunčia laišką tuometiniam SSRS komunistų partijos generaliniams sekretoriui Leonidui Brežnevui. Prancūziškai parašytame dokumente išlaikomos visos diplomatinio protokolo subtilybės, tačiau jau pirmoje jo pastraipoje sakoma, kad lemtingaisiais 1939-aisiais Lenkija tapo pirmąja Antrojo pasaulinio karo auka ir kad iki pat jo pabaigos lenkai kovojo su savo sąjungininkais sovietais visuose frontuose, ant pergalės aukuro paaukodama šešis milijonus savo sūnų - penktadalį šalies gyventojų.

"Esu įsitikinęs, jog Jūs imsitės visų įmanomų priemonių, kad būtų galutiniai išsklaidyta susidariusi įtampa ir būtų atkurtas normalus viešosios nuomonės požiūris į šią sudėtingą ir labai delikačią problemą. Labai tikiuosi, kad Jūs skirsite pakankamai dėmesio tiems žodžiams, kuriuos išsakyti laikau savo svarbiausia pareiga, turint galvoje tą neginčijamą faktą, jog aš išimtinai stengiausi vadovautis visuotinės taikos ir tautų tarpusavio supratimo interesais", - rašoma popiežiaus laiške.

Svarbu ir tai, kad šiame dokumente Vatikano vadovas pabrėžtinai priminė sovietų lyderiams Helsinkio susitarimo Baigiamąjį aktą, kurį 1975 metais pasirašė ir Sovietų Sąjunga. Šiame dokumente itin daug vietos skirta nesikišimui į kitų valstybių vidaus reikalus. Dabar L.Brežnevo vadovaujami Kremliaus hierarchai suprato, kad tai, ką jie ne vienus metus naudojo savo propagandiniam karui prieš "imperialistų kėslus", dabar įvarė į kampą juos pačius. Nėra abejonės, kad minėtas laiškas buvo labai svarbus, nors ir ne vienintelis veiksnys, sustabdęs jau suplanuotą karinę intervenciją į Lenkiją. O toks planas jau buvo parengtas, tiesa, gruodžio 5-ąją jo vykdymas buvo pristabdytas.

Beje, tais metais būta nemažai kalbų apie tai, kad Jonas Paulius II tiesioginės jėgos panaudojimo atveju buvo pasirengęs atvykti į tėvynę ir taip apginti tautiečius nuo svetimų tankų vikšrų. Tačiau vienas iš popiežiaus biografų Georgas Weigelas šią versiją kategoriškai neigia. "Jis apskritai nepriskirtinas prie žmonių, linkusių į tokio pobūdžio grasinimus. Jo laiške nė žodžiu neužsimenama apie tai, jog prie Lenkijos sienos dislokuoti Varšuvos pakto šalių kariniai daliniai. Jam net nereikėjo apie tai užsiminti", - tvirtina knygos autorius, dar kartą pabrėždamas, kad Vatikano vadovui svarbiausias veiksnys santykiuose tarp šalių buvo moraliniai kriterijai.

Moralė prieš jėgą

Tuo tarpu 1981 metų kovo pabaigoje padėtis vėl tampa kritiška - "solidarumo organizuotas keturių valandų streikas paralyžiuoja beveik visą šalį. Protestuodami prieš komunistinį režimą, į gatves išeina dešimtys milijonų lenkų. Tuo metu ir vėl sklinda gandai, kad sovietai ketina pakartoti tai, ką 1968 metais padarė Čekoslovakijoje. Pagrindo tokiam nuogąstavimui pakanka. Prie šalies sienų žvanga ginklai - čia rengiami Varšuvos pakto šalių kariuomenių mokymai, pavadinti "Sojuz-81".

Beveik tuo pat metu, balandžio 28 dieną, Jonas Paulius II siunčia laišką Lenkijos kardinolui Višinskiui, kuriame rekomenduojama iki paskutinės mėnesio dienos raginti "Solidarumo" žmones tęsti dialogą su valdžia - jo nuomone, konfrontacija gali tapti fatališka.

Čia reikėtų paminėti dar vieną įvykių versiją - neva tą pačią balandžio 28-ąją popiežius konfidencialiai susitiko su sovietų ambasadoriumi Romoje, mėgindamas bet kokiomis priemonėmis sušvelninti krizę. Kalbėta net ir apie tai, kad Jonas Paulius II slapta derėjosi su SSRS vadovu L.Brežnevu. Tačiau visos šios kalbos taip ir liko gandai - jų nepatvirtina nė vienas iki šiol žinomas ir bent kiek patikimas šaltinis.

Versijomis ir legendomis apaugęs ir kitas šios istorijos faktas - po poros mėnesių, gegužės 31 dieną, Romos Šv. Petro aikštėje pontifiką pakerta turko Mahometo Ali Agdžos paleista kulka. Sunkiai sužeistas Vatikano vadovas patenka į ligoninę, ima sveikti, bet netrukus po infekcijos vėl atgula į patalą. Tuo tarpu A.Agdža po vos tris dienas trukusio proceso liepos 22 dieną pripažįstamas vieninteliu šio įvykio kaltininku ir nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos. Tiesa, po poros mėnesių oficialiame teismo verdikte pateikiama išvada, jog egzistavo sąmokslas nužudyti Vatikano vadovą, tačiau šio sąmokslo organizatoriai taip ir neįvardijami. Kalbos apie tai, jog išpuolį prieš pontifiką galėjo organizuoti sovietų diriguojama bulgarų žvalgyba, taip pat liko tik kalbos.

Kol popiežius sveiksta, įvykiai Lenkijoje klostosi pagal naują sovietų parašytą scenarijų. Brežnevinė vadovybė nutaria atsisakyti jėgos panaudojimo ir pasmaugti lenkų laisvės siekį jų pačių rankomis. 1981 metų spalio 18 dieną Lenkijos komunistų vadovu išrenkamas generolas Wojciechas Jaruzelskis. Nepraėjus ir dviem mėnesiams, jis paskelbs šalyje karinę padėtį, įves komendanto padėtį ir įsakys suimti tūkstančius "Solidarumo" aktyvistų. Sveikstančio ir prie savo kasdienių pareigų grįžusio popiežiaus raginimai nutraukti prievartą ir pradėti nacionalinį dialogą liks be atsako. Tačiau tiek lenkai, tiek kitos komunistinio bloko tautos aiškiai supras, kad moralinėje kovoje už teisę gyventi laisvoje visuomenėje jos nebėra vienišos.

Vėl atvykti į "liaudies" Lenkiją popiežius ketino dar 1982-aisiais, šaliai minint Dievo Motinos apsireiškimo Jasna Guroje 600-ąsias metines, tačiau dėl karinės padėties tokia kelionė nebuvo įmanoma. Kažkas net leido gandus, jog Amerikos žvalgyba ketina surengti kokį nors incidentą, o tuomet jau dėl visko bus apkaltinta Lenkijos karinė valdžia. Lyg ir pasiremdama tuo, valdžia norėjo griežtai kontroliuoti pontifiko susitikimus su didelėmis žmonių miniomis. Tačiau dar labiau ji nenorėjo bent kiek oficialesnio ir matomesnio popiežiaus susitikimo su "Solidarumo" lyderiu L.Walęsa.

Taigi antroji ganytojiška popiežiaus kelionė į Lenkiją įvyko tik 1983 metų birželio 16-23 dienomis, likus mėnesiui iki tol, kai Lenkijoje buvo oficialiai atšaukta karo padėtis.

Tačiau iki laisvės dar buvo toli: komunistinio saugumo agentai ir toliau persekiojo aktyvius "Solidarumo" veikėjus. Vienas iš didžiausių jų tuomet įvykdytų nusikaltimų buvo "Solidarumo" aktyvisto kunigo Jerzy Popieluszko nužudymas. Dvasininkas buvo pagrobtas 1984 metų spalio 19-ąją, o po kelių dienų jo lavonas su kankinimų žymėmis rastas upėje. Ir vis dėlto laikai jau buvo kiek kitokie - kunigo žudikai vėliau buvo nuteisti ilgiems nelaisvės metams. (Čia, matyt, reikėtų paminėti, kad po 26 metų J.Popieluszko Vatikanas paskelbs palaimintuoju - tai padarys Jono Pauliaus II įpėdinis dabartinis popiežius Benediktas XVI.)

Bet grįžkime į mūsų minimus laikus, kurie netrukus ima palengva keistis ir tam, be abejo, didelės įtakos turėjo nauji vėjai, papūtę iš Maskvos, kur į valdžią ateina Michailas Gorbačiovas. Lenkiją vis dar valdo W.Jaruzelskis, tačiau po 1987 metais įvykusio trečiojo popiežiaus vizito, kurio metu pontifikas dar kartą išreiškia tvirtą paramą stiprėjančiam "Solidarumui", generolas priverstas derėtis dėl rinkimų ir taikaus valdžios perdavimo. Galiausiai 1989 metais po triuškinama "Solidarumo" pergale komunistinei valdžiai Lenkijoje ateina galas. Šiandien kalbama, kad būtent šie rinkimai tapo negrįžtamu lūžio tašku griūvant komunistiniams režimams ir visose kitose Rytų Europos šalyse.

Tų pačių metų gruodį Joną Paulių II į Maskvą pakviečia M.Gorbačiovas, o dar po keturių mėnesių Prahoje pontifikas spaudžia ranką buvusiam disidentui, o dabar Čekoslovakijos vadovui Vaclavui Havelui, sveikindamas jį su komunizmo žlugimu šioje šalyje.

Tą pavasarį Lietuva jau paskelbusi pasauliui, jog atkūrė prieš penkis dešimtmečius atimtą nepriklausomybę. Tačiau kol Šventasis Tėvas galės aplankyti išsvajotą savo motinos žemę, praeis dar ilgi treji metai.

Išsipildžiusi svajonė

Tai įvyko 1993 metų rugsėjo 4-ąją, praėjus vos keturioms dienoms po to, kai Lietuvą paliko paskutinieji Rusijos kariuomenės daliniai. Tie, kas pamena šiuos beveik 18 metų senumo įvykius, greičiausiai prisimena ir tą ypatingą atmosferą, lydėjusią per visas keturias Šventojo Tėvo kelionės dienas. Vilnius, kur nusileido pontifiko lėktuvas, tuomet gyveno sustiprinto saugumo sąlygomis, daug kam sukėlusiomis rimtų nepatogumų: daugelyje gatvių buvo uždraustas eismas, nevažinėjo ir viešasis transportas, tad į darbą daug kam teko kulniuoti pėsčiomis. Tačiau bent jau šio straipsnio autorius nepamena, kad kas nors dėl to būtų reiškęs nepasitenkinimą. Priešingai - daugelio nuotaika buvo šviesiai pakili.

Negalėjo nesujaudinti ir pirmosios vizito akimirkos, kuomet, vos išlipęs iš lėktuvo, Šventasis Tėvas atsiklaupė ir pabučiavo dabar jau visiškai laisvą Lietuvos žemę. Nemažiau įspūdinga buvo ir antroji vizito diena, kai į Vingio parką dalyvauti Jono Pauliaus II aukojamose šv. Mišiose suplūdo šimtai tūkstančių maldininkų, o eidamas pro susirinkusiųjų minią Šventasis Tėvas prieidavo prie arčiausiai stovinčiųjų ir stengdavosi vienam paliesti ranką, kitam - paglostyti galvą.

Vizito metu Šventasis Tėvas nepamiršo, kad yra ne tik ganytojas, bet ir visuomenės veikėjas. Tą pačią dieną Vilniaus universitete susitikęs su mokslo žmonėmis, jis priminė, kad komunistinės priespaudos metais tarp šių sienų skambėjo kovingojo ateizmo propaguotojų balsai. Kalboje, kurią citavo to meto spauda, pontifikas sakė: "Juk iš kovingojo ateizmo marksizmas sėmėsi įkvėpimo. Ateizmas užgavo ir patį žmogų, nes trypė jo orumo pagrindą ir tvirtą jungtį. Prie šios klaidos prisidėjo kitos: materialistinė istorijos samprata, kraštutinis konfliktinis požiūris į visuomenę, "mesijinis" vaidmuo, skirtas valstybėje šeimininkavusiai vienintelei partijai. Dėl viso to ši sistema, iš pradžių ketinusi išvaduoti žmogų, galų gale padarė jį vergu."

O štai kiti žodžiai, kuriuos Šventasis Tėvas ištarė susitikime su Lietuvos lenkais, ragindamas juos gerbti ir mokėti kalbą šalies, kurioje gyvena ir kurios piliečiais yra ir nori būti: "Stebėdami įvykius visoje Europoje, negalime nepastebėti, koks ryškus yra poreikis, kad visos tautos, atmetusios pavojingą nacionalizmo pavojų, vienytųsi, jausdamos atsakomybės jausmą, nors ir kiekviena savaip įgyvendindama integracijos procesą."

Šventasis Tėvas rado tinkamus žodžius bet kuriai auditorijai, neužgaudamas niekieno jausmų, o priešingai - padrąsindamas ir paskatindamas, taip buvo ir Kaune vykusiame susitikime su jaunimu, ir per įspūdingas šv. Mišias Santakoje, kur buvo susirinkę daugiau nei 300 tūkst. maldininkų, ir prie Kryžių kalno bei Šiluvoje. Pastarojoje Jonas Paulius II, lyg norėdamas būtent taip vainikuoti besibaigiančią savo kelionę po Lietuvą, vienišas pasinėrė į ilgus apmąstymus ir tylią maldą.

Daugeliui tikriausiai įsiminė ir paskutinis Jono Pauliaus II žvilgsnis pro lėktuvo iliuminatorių, ir lengvas jo atsisveikinimo mostas. Tarsi jis laimintų žemę, kurios greičiausiai daugiau niekada nebeišvys, ir jos žmones. Jo laukė kitos šalys ir milijonai žmonių, kuriuos Šventasis Tėvas turėjo aplankyti.

Tačiau silpnėjanti sveikata netrukus ims griauti kai kuriuos pontifiko planus. 1995-aisiais dėl ligos jis pirmą kartą negalės dalyvauti šv. Kalėdų mišiose, o 1997-aisiais - Motinos Teresės iš Kalkutos laidotuvėse. Kita vertus, po vizito Lietuvoje jis nuveiks dar daugybę dalykų - užmegs diplomatinius santykius su Izraeliu ir taip baigs kone tu tūkstantmečius trukusį žydų ir Vatikano priešiškumą, lankydamasis Sirijoje taps pirmuoju istorijoje popiežiumi, įėjusiu į mečetę, išleis garsiąją savo knygą "Peržengiant vilties slenkstį", įeis į istoriją kaip pirmasis popiežius, oficialiai atsiprašęs už Bažnyčios praeities nuodėmes.

Per 27 metus popiežius aplankė 129 valstybes. Į savo gimtąją Lenkiją jis paskutinį kartą atvyko 2002-aisiais. Ši kelionė į Krokuvą jam tapo atsisveikinimu su tėvyne, 1979 metais taip entuziastingai sutikusia žmogų, padrąsinusį ir paskatinusį jos žmones drąsiai kovoti prieš nelaisvę.

Savo kelią šioje žemėje Jonas Paulius II baigė 2005 metų balandžio 2-osios vakarą Vatikane, smarkiai pablogėjus sveikatai. Vietos spauda tuomet rašė, kad paskutinis jo ištartas žodis buvo "Amen". Tiesa tai ar ne - ne taip svarbu. Svarbu, kad tiek šimtatūkstantinė minia, susirinkusi į Šv. Petro aikštę pagerbti mirusio pontifiko, tiek tie milijonai, kuriuos jis paskatino nebijoti keisti savo gyvenimo, prisimins kitus jo žodžius: "Ateitis prasideda dabar, ne rytoj."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"