TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Jonas Vilimas: menininkams trūksta atsakomybės

2014 09 08 6:00
Dr. Jonas Vilimas. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

„Drąsos ir supratimo, kad reikia prisiimti atsakomybę, trūksta tiek visuomenėje, tiek menininkų pasaulyje“, – sako muzikologas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos prodiuseris bei redaktorius dr. Jonas Vilimas. 

Su juo portalas lzinios.lt kalbėjosi apie intelektualų laikyseną politikos atžvilgiu. Pats pašnekovas nesibodi prisijungti prie viešų iniciatyvų, kurios jam atrodo teisingos. Pavyzdžiui, metų pradžioje pasirašė mokslo ir kultūros atstovų kreipimąsi dėl antivalstybinės Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veiklos. Pasak jo, nuostata „menas dėl meno“ niekur neveda. Ypač šiuo laikotarpiu, tęsiantis krizei Ukrainoje, aktualus tampa klausimas: ar kovosi, jei reikės?

- Gabrielis Garcia Marquezas yra sakęs, jog naudingiausia rašytojui, norinčiam pasitarnauti revoliucijai, yra rašyti kaip įmanoma geriau. Kitaip tariant, sąžiningai ir profesionaliai atlik savo darbą, o ne eik į barikadas. Kaip Jums atrodo tokia laikysena politinių įvykių akivaizdoje, kuri gali būti pritaikoma ne tik menininkams, bet ir intelektualams apskritai?

- Man pačiam artimiausia pozicija būtų ta, kurią viename interviu išsakė amžiną atilsį monsinjoras Alfonsas Svarinskas – Dievas ir tėvynė. Kadangi esu vedęs žmogus, turėčiau sakyti: Dievas, šeima, tėvynė, nors šeima, bet kuriuo atveju, yra tėvynės ląstelė. Su G. Garcia Marquezu sutinku ta prasme, kad savo srityje turi būti profesionalu ir atlikti tai, ką moki, kuo geriau. Būti visiškai apolitišku ir išdidžiai sakyti, kad svarbiausias tik mano menas, yra viena iš puikybės formų. Labai bjauri.

- Jano Matejkos paveiksle „Stančikas“ pavaizduotas Abiejų Tautų Respublikos karaliaus juokdarys, mąsliai sėdintis karalienės Bonos pokylio fone, nes sužinojo apie Smolensko praradimą. Juokdarys, suprantantis daugiau nei karalius.

- Menininkai dažnai turi jautresnį „nervą“, kuris suskamba dar tada, kai kitiems tai atrodo toli. Taigi išmintingo juokdario paveikslas manęs per daug nestebina. Nors juokdarys turbūt turi dar vieną ypatingą savybę – pareigą pasakyti labai nemalonias tiesas ar perspėti apie pavojus juoko forma. Natūraliai menininkas turi jautresnę pajautą, nebent jo ausis „užglušinta“ visuomeniniams dalykams.

- Tokių negirdinčių ar nenorinčių girdėti – netrūksta. Juk ir šiandien dominuoja „l‘art pour l‘art“ (pranc. menas dėl meno) pozicija, užduodanti klausimą: kodėl turėčiau domėtis kuo nors dar be savojo meno?

- Vieną dieną atsistojus prieš šautuvo vamzdį savęs paklaus: kodėl anksčiau nesidomėjau? Bet gali būti jau per vėlu. Pozicija „menas menui“ senoka, radosi dar XIX amžiuje, išsirutuliojusi, manyčiau, iš romantinės pasaulėjautos. Pastaroji iš dalies buvo bandymas pabėgti nuo ne visada malonios kasdienybės ir realybės. Savo studentams miniu E. T. A. Hoffmano pavyzdį, kuris rašė nuostabias pasakas, apsakymus, labai mėgstu juos skaityti. Tačiau autorius išprotėjo, neatlaikė įtampos. Kiek mes bebėgtume, kažkuriuo momentu, norime to ar ne, stovėsime pavojaus akivaizdoje. Mano vaikų kartos žmonės, ne tik menininkai, kaip pastebėjau, susidūrę su sunkumais mėgsta nuo jų bėgti. Galbūt tai natūrali žmogiška nuostata, kita vertus, bėk nebėgęs, kažkuriuo metu tave pagaus.

Grįžtant prie „menas menui“ pozicijos – sakyti, kad kuriu meną sau ar savo draugams, yra labai arogantiška, taip pat puikybės forma. Esu ne kartą girdėjęs sakant, jog žmonių reakcijos nesvarbios, esmė – mano paties saviraiška. Kai kas galėtų prieštarauti, kad be to didžio meno nesukursi. Teko skaityti, jog Mikelandželas pasižymėjo stipriu egocentriškumu, tačiau nemanau, kad jis kūrė meną dėl meno. Nutapyti Siksto koplyčios lubas reikėjo titaniškų pastangų bei sveikatos. Ne saviraiškos jis siekė, o vieno paprasto dalyko – didesnės Dievo garbės ir šlovės. Per tą kūrinį jis suteikė daugybei žmonių galimybę atrasti Dievą. Nuostata „l‘art pour l‘art“ veda į niekur.

- Autoritetų svarba keičiasi, tarkime, tarpukariu mokytojo žodis visuomenėje buvo svarbus, o šiandien situacija kitokia. Įdomu, ar intelektualų atsišaukimai vis dar turi reikšmės. Sovietmečiu visuomenė paisė to, ką iš tribūnų bylojo meno bei kultūros žmonės, o šiandien?

- Į ką visuomenė kreipia dėmesį apskritai, kas yra didysis autoritetas – sudėtingas klausimas. Sutinku, kad kultūros bei meno žmonių autoritetingumas yra smuktelėjęs. Labiau įsiklausoma į mokslininkų, verslininkų žodžius. Bijau, kad didžiausias autoritetas apskritai yra žiniasklaida, informacijos srautas. Pabendravęs su paprastais žmonėmis supranti, kad neretai jų mintys – žiniasklaidos transliuojamų štampų atkartojimas.

Didžiausio intelektualų autoritetingumo būta, kai kilo Sąjūdis, tuo metu jų žodis tikrai reiškė labai daug. Tiesą pasakius, beveik visi menininkai su keliomis išimtimis tapo Sąjūdžio vėliavnešiais ir tai buvo labai svarbu. Vėliau metėmės į laukinį kapitalizmą ir jų reikšmė natūraliai sumenko. Buvęs ilgalaikis materialinis nepriteklius iš karto neišnyko, o po to atsivėrusios pritekliaus galimybės stipriai pakeitė vertybinę orientaciją. Nematerialios vertybės kaip menas, kultūros reiškiniai tapo ne tokie reikšmingi. Sakyčiau, jog nuo materializmo stipriai kenčiame ir dabar. Mūsų valstybei iš naujo stojantis ant kojų buvau visiškai jaunas. Atsimenu, kad pirmaisiais Nepriklausomybės metais vyko ir savotiškas katalikybės atradimas iš naujo, o po kelerių metų viskas tarsi pasitraukė į antrą planą.

- Tad šiandien asmenų apibūdinimas dvasios aristokratais ne tik kad neturi autoriteto, bet neretai ir pozityvaus turinio apskritai.

- Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pradėjus byrėti luominei santvarkai, aristokratai ėmė trauktis nuo istorijos scenos. Geriausi iš jų tapo dvasios aristokratais, kiti, tarkime, verslo aristokratais. Šiandien dvasios aristokratu gali būti tik tada, kai prisiimi atsakomybę. Jei toks esi – iš principo negali laikytis nuostatos „menas menui“. Drąsos ir supratimo, kad reikia prisiimti atsakomybę, trūksta tiek visuomenėje, tiek menininkų pasaulyje. Vienas iš atsakomybės vengimo pavyzdžių – jaunų žmonių tarpe paplitęs gyvenimas kartu iki santuokos. Vengiama įsipareigoti Dievo ir žmonių akivaizdoje visam likusiam gyvenimui, daug paprasčiau sakyti: tu man patinki, gyvenkim kartu, nepasiseks – išsiskirsim.

- Kalbate apie atsakomybę. Ar sutiktumėte su teiginiu, jog šiandien žmonėms, ypač jaunajai kartai, sunku įsipareigoti valstybei?

- Prieš penketą ar daugiau metų tokios pesimistinės mintys mano galvoje buvo gana dažnos. Po to pradėjau matyti, kad yra nemažai jaunimo, kuriam kažkas rūpi. Tai buvo malonus atradimas, nuteikiantis optimistiškai – ne viskas prarasta. Nepaisant to, kad žodis „patriotizmas“ buvo pradėtas versti kone keiksmažodžiu jau kitą dieną po Kovo 11-osios.

Kitas dalykas – ne vienam kaip žadinantis skambutis suveikė sparčiai kintanti politinė situacija pasaulyje. Po Maidano įvykių tikrai pasijuto visuomenės prabudimas. Tai rodo, kad mumyse tebėra kažkoks sveikas pradas. Išgirdę pavojaus skambutį mes stojamės. Šiemet minint Kovo 11-ąją su žmona išėjome pasižiūrėti viešų šventinių renginių ir buvome maloniai nustebinti – akivaizdžiai matėsi, kad žmonių gerokai daugiau nei ankstesniais metais. Iki tol buvome „užsiliūliavę“. Dabar jau ir Vakarai tai pripažįsta, pažadino ne tik mūsų kaimynė Rytuose, bet ir įvykiai Sirijoje bei Irake. Ar pakaks laiko visiems atsibusti ir susiimti – kitas klausimas.

- Valstybiškas mąstymas daug retesnis, kai negirdėti šūvių ir nematyti tankų, tam reikia aktyvaus įsipareigojimo stebėti valstybėje vykstančius procesus. Pats esate iš tų kultūros srities žmonių, kurie nesibodi prisijungti prie politinių iniciatyvų. Kas lemia, kad vienu ar kitu atveju nusprendžiate sureaguoti?

- Iškilus egzistenciniam pavojui – esame pažadinti, o kai kasdienybė teka ramiai – kiekvienas turime gausybę rūpesčių. Dažniausiai nekvaršiname sau galvos kitais dalykais, tai natūralu. Žinoma, Lietuvoje ne viskas puiku ir yra blogų tendencijų, bet esame linkę atiduoti tą stebėjimo privalomybę atitinkamoms institucijoms.

Niekuomet savęs nelaikiau ir nelaikau apolitišku – valstybė rūpi. Tikrai nesu iš disidentų šeimos, bet net ir gyvenant sovietmečiu tokios šventės kaip Kalėdos, Velykos, Kūčios, Vėlinės man nebuvo tuščias dalykas. Lapkričio pirmos dienos vakaras niekuomet nebuvo išeiginė, bet viską mesdavau ir iš studijų Vilniuje važiuodavau į gimtąją Ukmergę lankyti kapų. Žinojau ir kas yra Vasario 16-oji, vienaip ar kitaip paminėdavome. Prasidėjus Sąjūdžiui atrodė, kad keliesi kartu su juo. Ir Baltijos kelias, Sausios 13-oji nebuvo šalia vykstantys dalykai, o sudėtinė mano gyvenimo dalis. Negaliu sakyti, kad nuolat galvoju apie tai, kas vyksta tėvynėje, tačiau matydamas, kad kažkas negerai dedasi bei iniciatyvas, kurias vertinu kaip teigiamas – prie jų ir jungiuosi. Per pastaruosius keletą metų tokių buvo ne viena. Matyt jų pradėjo rastis, pradėjus kaisti bendrai temperatūrai – ir mūsų regione, ir pasaulyje.

- Kokie tėvynės rūpesčiai Jus kamuoja pastaruoju metu?

- Tiesą pasakius, visas mintis užgožia pasaulinis kontekstas. Jei kris Ukraina – ateis mūsų eilė, kautis teks tiesiogiai. Tada kils klausimas, kur kausiesi ir kaip. Bijau, tačiau tokia realybė. Natūralu, kad tai užgožia smulkius pasmaigstymus į nugarą iš oficialiai pripažįstamų politinių organizacijų, kurios labiau panėšėja į penktąją koloną. Taip pat neramina, kad negali pasitikėti didele dalimi politikų bei pareigūnų, tiesiog priimi juos kaip atliekančius tam tikrą funkciją. Nesi tikras ir dėl jų kompetencijos ir dėl to, kiek jie ištikimi valstybei. Paprastas klausimas: kai iškils tikras poreikis ginti Lietuvą, kur tu stosi? Jeigu reikės eiti į mišką – eisi?

Kalbant apie materialinę gyvenimo pusę, nemanau, kad tautiečiams reikėtų itin skųstis. Neseniai skaičiau, kad Vilnius patenka į dešimtuką pasaulio miestų pagal automobilių skaičių tūkstančiui gyventojų. Taigi skųstis čia gali nebent žalieji. Žinoma, tarp Vilniaus ir provincijos yra didžiulė atskirtis. Faktas, kad provincija tuštėja, kad ten egzistuoja alkoholizmo problema – tai didžiulis blogis. Dar galime prisiminti, ką jau sakiau apie porų gyvenimą kartu iki santuokos. Vyksta šeimos erozija, kuri veda prie visuomenės erozijos. Elementaru. Net ir be baisaus pasaulinio konteksto mūsų socialinės negandos yra pakankamai rimtos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"