Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

JT atstovė: Lietuvoje, palyginus su kitomis šalimis, pabėgėlių nėra daug

 
2017 04 25 14:09
Renata Kuleš. Algio Jakšto nuotrauka

Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuras – pabėgėlių agentūra, teikianti pagalbą pabėgėliams visame pasaulyje. Teikiama įvairiapusė pagalba: nuo pastogės, maisto ir vandens suteikimo iki ilgalaikių sprendimų siekimo, tokių kaip integracija ar perkėlimas į kitą vietą. Biuro Lietuvoje atstovė Renata Kuleš pasakoja apie darbą rūpinantis pabėgėlių klausimais ir sako, kad nauja pradžia svetimoje aplinkoje pabėgėliams nelengva, mat dėl kalbos barjero ir išankstinio visuomenės nusistatymo susiduriama su sunkumais.

– Kokia yra Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro Lietuvoje pagrindinė veikla? Susidaro įspūdis, kad organizacijos veikla Lietuvoje nėra plačiai žinoma.

– Organizacija Lietuvoje veikia nuo 1995 metų, tačiau tiesa, kad ji nėra labai žinoma plačiajai visuomenei. Esame pasaulinė organizacija, visame pasaulyje žinoma kaip UNHCR, JT pabėgėlių agentūra. Tai specializuota Jungtinių Tautų organizacija, kurios vadovą skiria JT Generalinė Asamblėja. Tarp kitko dabar naujai paskirtas Jungtinių Tautų būsimasis vadovas Antonio Guterres vadovavo mūsų organizacijai iki 2016 metų. Organizacijos tikslai yra apsaugoti pabėgėlius ir siekti geresnės ateities pabėgėliams, šalies viduje perkeltiems asmenims bei asmenims be pilietybės.

– Kokį mastą apima organizacijos veikla?

– Dabar mūsų organizacija veikia 128 pasaulio valstybėse, joje įdarbinta apie 10 tūkstančių žmonių. JT pabėgėlių agentūra sukurta 1950 metais, kad koordinuotų tarptautines pastangas ir ieškotų ilgalaikių sprendimų pabėgėliams Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Vėliau organizacijos mandatas buvo išplėstas, ir dabar ji veikia visame pasaulyje. Ši organizacija du kartus tapo Nobelio taikos premijos laureate. 1954 metais pirmoji Nobelio taikos premija buvo skirta už pagalbą Europos pabėgėliams, o 1981 metais skirta antroji premija už pagalbą pabėgėliams visame pasaulyje.

Dabar pasaulio mastu organizacijos padaliniams numatomi labai skirtingi tikslai: nuo gyvybiškai svarbios pagalbos vandeniu, pastoge ir maistu iki ilgalaikių sprendimų, tokių kaip integracija ir perkėlimas. Mūsų veiklą palaiko ir organizacijai padeda tokios aktorės kaip Angelina Jolie, kuri yra mūsų organizacijos Nepaprastoji įgaliotinė, ir Kate Blanchett, kuri visai neseniai formaliai tapo mūsų organizacijos Gerosios valios ambasadore. Šiais metais didžiulio pasaulinio palaikymo sulaukė Pabėgėlių rinktinė, kuri dalyvavo Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.

– Ko siekiate savo veikla Lietuvoje?

– Savo veikla Lietuvoje siekiame užtikrinti, kad su prieglobsčio prašytojais būtų tinkamai elgiamasi šiems atvykus į priėmimo centrus, skatiname teisingos ir veiksmingos prieglobsčio procedūrų raidos, suteikdami aukštos kokybės teisinę pagalbą, skatindami pabėgėlių integraciją bei mažindami asmenų be pilietybės skaičių. Dirbame ir praktiniu, ir politiniu lygmeniu.

– Kiek žmonių sudaro komandą Lietuvoje?

– Lietuvos biuras yra priskiriamas prie vienų mažiausių UNHCR biurų pasaulyje, jame įdarbinti tik 2 asmenys. Iki 2014 metų tai buvo mažiausias biuras, nes jame dirbau viena. Lietuvos biuras laikomas UNHCR Regioninio biuro Šiaurės Europai, kuris yra Stokholme, Švedijoje, dalimi. Biuras Vilniuje suteikia galimybę jaunimui atlikti praktiką ir įgyti pasaulinės organizacijos darbo patirties.

– Kokią galią turite šalies mastu pabėgėlių klausimais?

– 1951 metų konvencija dėl pabėgėlių statuso mums suteikia konvencijos nuostatų priežiūros funkciją, taigi stebime, kaip valstybės įgyvendina įsipareigojimus dėl pabėgėlių ir apie tai informuojame Jungtines Tautas. Taip pat bendradarbiaujame su valdžia ir patariame dėl tarptautinių bei ES įsipareigojimų ar standartų įgyvendinimo. Taigi esame lyg tarptautinių standartų Lietuvoje advokatai, kurie taip pat, identifikavus tam tikras spragas sistemoje, organizuoja tų klausimų aptarimus, seminarus bei mokymus.

– Su kokiomis įstaigomis įprastai bendradarbiaujate?

– Profesinėje srityje esame labai žinoma organizacija, nes itin aktyviai dirbame su Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijomis bei kitomis panašiomis įstaigomis ir organizacijomis. Glaudūs ryšiai mus sieja su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, kurie yra mūsų ilgamečiai partneriai Lietuvoje. Gali būti keista, bet taip pat vis dar prisidedame remdami NVO Lietuvoje finansiškai, nors ES įprasta, kad tai daro valstybė.

– Ar komisaro valdyba dirba tiesiogiai su pabėgėliais?

– Konsultuojame pabėgėlius ir suteikiame jiems informaciją, nukreipiame ten, kur jie gali gauti pagalbą. Susitinkame ir bendraujame su pabėgėliais, tačiau tiesiogiai materialinės pagalbos pabėgėliams neteikiame, kitaip nei, pavyzdžiui, šalia konflikto zonos esančiose šalyse. Už prieglobsčio procedūrą ir sprendimus atsakingas Migracijos departamentas. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija bei Vilniaus Caritas yra nevyriausybinės organizacijos, galinčios pabėgėliui tiesiogiai suteikti pagalbą, jei tam turi išteklių. Už priėmimo, procedūrų kokybę atsako Vidaus reikalų ministerija, už integraciją – Socialinės ir darbo apsaugos ministerija.

– Glaudžiai bendradarbiaujate su Vyriausybe, nevyriausybinėmis organizacijomis, valdžios institucijomis. Kaip skiriasi visų šių organų įsitraukimas į veiklą pabėgėlių klausimais?

– Valstybė atsakinga už prieglobsčio (tarptautinės apsaugos suteikimą), tai reiškia, asmens priėmimą bei pirminių procedūros veiksmų atlikimą pasienyje, policijos įstaigoje ar Užsieniečių registracijos centre Pabradėje. Vėliau procedūros, kurios tikslas – nustatyti, ar galima asmenį saugiai grąžinti namo, kur negrėstų pavojus ar persekiojimas, pereina Migracijos departamentui, kuris ir priima sprendimą dėl apsaugos. Tai gali būti leidimai laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje. Galime pasidžiaugti, kad turime galimybę būti išklausyti Lietuvoje įvairiuose lygmenyse, norime, kad į mūsų rekomendacijas būtų labiau įsiklausoma, tačiau tam, matyt, reikia daugiau laiko. Visuomenėje neretai JT standartai vis dar yra kažkas tolimo, su ES reikalavimais viskas žymiai paprasčiau.

– Ar yra tekę iš institucijų sulaukti nenoro bendradarbiauti?

– Taip, institucijos kartais labai jautriai reaguoja į kritiką ir į kardinaliai skirtingas nuomones, kurių mūsų darbe nemažai. Taigi visko teko paragauti: pakelto tono ir grasinimų ar ignoravimo. Pabėgėlių klausimas vis dar labai jautrus Lietuvoje. Kadangi noras ieškoti sprendimų pabėgėliams taip pat labai dažnai priklauso ir nuo paties dirbančiojo šioje srityje požiūrio, Lietuvos kontekste tai nėra labai lengvas darbas. Kartais atrodo, kad stumiame akmeninę sieną, tačiau jei tai sistemingai darome keletą metų, ji pasiduoda. Kartais norisi labai greitų rezultatų, bet, matyt, mūsų srityje taip nebūna. Progresas yra, bet tai labai ilgo ir sistemingo darbo vaisius, skirtingai nei kai kurie pakeitimai pabėgėlių nenaudai, kaip, pavyzdžiui, pagalbos pabėgėliams sumažinimas perpus.

– Kokie realūs organizacijos darbai pabėgėlių klausimams Lietuvoje spręsti?

– Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje pavyko sustiprinti nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą su valstybės institucijomis, sutarti dėl pasienio (pabėgėlių priėmimo sąlygų ir procedūrų) stebėsenos, pagerinti prieglobsčio procedūrų kokybę, sąlygas Užsieniečių registracijos centre. Inicijavome įstatymo pakeitimus, kad visi pabėgėliai su leidimais laikinai gyventi, kaip ir Lietuvos gyventojai galėtų naudotis vienodomis socialinėmis garantijomis Lietuvoje.

– Ar turite realią galią keisti pabėgėlių situaciją šalyje?

– Mūsų įrankis yra diplomatija: negalime priversti pakeisti kažko, jei tam nepritaria tie, nuo kurių priklauso sprendimų priėmimas. Negalime šalies valdžios priversti elgtis taip ar kitaip, nes neturime prievartos priemonių. Tačiau diplomatija yra tai, ką galime naudoti, argumentų kalba yra mūsų priemonės.

– Kokią pabėgėlių situaciją matote Lietuvoje? Kaip ji kinta?

– Lietuvoje, palyginus su kitomis šalimis, pabėgėlių nėra daug. 1997–2015 metais Lietuva priėmė vos apie 1 000 žmonių. 2016 metais perkelti 168 asmenys iš Graikijos ir Turkijos, kuomet pasaulyje pabėgėlių yra 21 milijonas, kai Libanas, Jordanija ir Sirija pasidalija apie 5 milijonus pabėgėlių iš Sirijos. Tik 6 proc. asmenų iš 65 milijonų, kuriems reikia tarptautinės bendruomenės pagalbos, yra Europoje, didžioji dalis jų – nepasiturinčiose šalyse. Kai dėl krizės daugelyje šalių pabėgėlių skaičius sparčiai didėjo, ypač 2015 metais Švedijoje ar Vokietijoje, Lietuvoje šis skaičius sumažėjo perpus. Asmenų, siekusių prieglobsčio Lietuvoje, buvo vos apie 300. Lietuva gana jauna prieglobsčio valstybė, jei ją lyginsime su Prancūzija ar Švedija, kurios 1995 metais pasirašė konvenciją, o Lietuva dėl jos įsipareigojo tik 1997 metais.

Pabėgėlių Lietuvoje buvo nuo 1997 metų, tik tie klausimai nebuvo įdomūs didžiajai daugumai Lietuvos gyventojų, politikų bei žiniasklaidos atstovų. 2015 metais prasidėjus krizei, kai daugiau pabėgėlių atvyko į Europą, šis klausimas tapo aktualesnis.

– Kaip pabėgėliams sekasi integruotis ir su kokiomis kliūtimis jie įprastai susiduria?

– Pabėgėliams nėra lengva: jie nemoka kalbos, dažniausiai negali patvirtinti savo kvalifikacijos, susiduria su neigiama visuomenės nuomone, kai ieško būsto bei darbo, taigi pradžia labai sudėtinga. Valstybės parama yra minimali ir, ko gero, šiuo metu neužtikrina pabėgėlių pagrindinių poreikių (būsto, maisto, kelionių), jei asmuo nesuranda darbo, iš kurio galėtų ir nuomą padengti, ir maisto nusipirkti. Tai gali būti priežastis, dėl kurios asmenys traukiasi iš Lietuvos: nemato čia savo ateities ir galimybių išlaikyti savo šeimas. Reikia plano, kad jie čia, kaip ir lietuviai, norėtų likti.

– Iki 2017 metų pabaigos Lietuva įsipareigojo priimti 1 105 pabėgėlius. Kaip vertinate šį skaičių ir kokia reali tikimybė įvykdyti įsipareigojimą?

– Sprendimas yra svarbus, nes tai yra pabėgėlių krizės sprendimo dalis, kuriai reikėjo ES šalių solidarumo. Manau, kad dedamos pastangos ir bus siekiama įsipareigojimą įvykdyti, tačiau tai lieka dar dideliu iššūkiu, nes iki šių metų lapkričio mėnesio priimti tik 172 asmenys. Mūsų organizacija ragina valstybes dėti daugiau pastangų, paspartinti perkėlimo procesus, nekelti papildomų sąlygų ir kuo greičiau įvykdyti įsipareigojimus. Taip pat dirbti dėl pabėgėlių integracijos.

– Kaip apskritai įvertintumėte pabėgėlių situaciją pasauliniu kontekstu?

– Patį pabėgėlių iššūkį galima vadinti pasaulinio masto iššūkiu. JT Generalinėje Asamblėjoje šių metų rugsėjo 19 d. pasaulio šalių vadovai, įskaitant Lietuvos, priėmė deklaraciją, kuria šalys įsipareigojo gerinti pabėgėlių ir migrantų ateitį. Taigi turime didžiausią mūsų laikų pabėgėlių krizę, kuriai kitų priemonių, tik viso pasaulio solidarumas, jau nepakako.

– Koks lietuvių požiūris į pabėgėlius ir kas turi įtakos formuojamam požiūriui?

– Požiūris yra dažniau neigiamas, nei teigiamas. Atviresni yra didesnių miestų gyventojai, ten pabėgėliai jaučiasi geriau. Kadangi pabėgėlių yra mažai ir tiesioginio kontakto su jais turi labai nedaug asmenų, didžioji dalis Lietuvos gyventojų susidarė neigiamą nuomonę iš žiniasklaidos, taip pat vis dar yra nemažai baimių. Visus kviečiu nepasiduoti baimėms ir linkiu, kad vertybės tas baimes nugalėtų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"