TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

K.Stoškus: "Išvažiuoti - pabėgti nuo savęs"

2011 07 18 0:00
Filosofas K.Stoškus ragina daugiau galvoti ne apie save, o apie kitus žmones ir savo palikuonis.
Petro Malūko nuotrauka

Filosofas Krescencijus Stoškus įsitikinęs, kad sparčiai nykstančios tautos problemų sprendimo neieškanti valdžia turėtų būti teisiama.

Dar 2003 metais apie tautos "išsivaikščiojimą" ir iš to kylančias grėsmes prabilęs K.Stoškus dabar pabrėžia, kad tikrosios padėties rimtumo nei visuomenė, nei valdžia nesugeba suvokti iki šiol. Nors pripažįsta, kad prie valstybės vairo stojo sąžiningesni ir išmintingesni lyderiai, filosofas apgailestauja, kad netrūksta korupcijos, diletantiškumo, arogancijos ir susitelkimo į uždarus klanus, kurie toliau gramzdina visuomenę.

Apie per du Nepriklausomybės dešimtmečius krašte susiklosčiusią padėtį - "Lietuvos žinių" interviu su KRESCENCIJUMI STOŠKUMI.

Bandė atverti akis anksčiau

- Dar prieš ekonomikos nuosmukį vedėte konferencijų ciklą "Kad Lietuva neišsivaikščiotų". Kodėl prabilote apie tokias grėsmes?

- Tai buvo 2003-2007 metai. Į klausimą galiu atsakyti tik klausimu. Kas atsitiko, kad jau tada nebuvo pastebėti sparčiai įsibėgėjantys tautos nykimo procesai? Nuo 1992-ųjų iki 2004 metų dėl emigracijos gyventojų sumažėjo 260,4 tūkstančio, t. y. apie septynis procentus. Demografai perspėjo, kad apie išvykimą paprastai deklaruoja tik maždaug kas antras ar trečias žmogus. Jau tada spėta, kad iš viso gali būti apie 700-800 tūkst. išvykusiųjų. Ciniškai naivūs komentatoriai malė niekus sakydami, kad čia tik paprasta duoklė laisvei. Dalykai buvo daug rimtesni: gyvenimas Lietuvoje darėsi nepakenčiamas. Žinoma, politikai ir jų klapčiukai realybę stengėsi "užmuilinti". Ir žiniasklaida pasidavė. Atrodytų, vien faktas, kad Nepriklausomybės metais tapome absoliučiais savižudybių lyderiais pasaulyje, turėjo sukelti Lietuvą ant kojų. Taigi, mums išsivaikščiojimas reiškė ne tik emigraciją, bet apskritai gyvenimą ne pagal žmonių jėgas. Abejingumas ir padėties maskavimas mus vedė į neviltį. Glumina ir dabar. Nematau, kad valstybė ir pati visuomenė būtų supratusi visą problemos gilumą.

- Ar pats paliktumėte Lietuvą, jei sulauktumėte patrauklaus siūlymo arba rastųsi nenumatytų aplinkybių?

- Man toks klausimas apskritai neturi prasmės. Tokios situacijos nesugebu įsivaizduoti. Juk tai tas pats, kas pabėgti nuo savęs arba ištraukti save iš vandens už plaukų. Pirma, ne tas amžius. Antra, niekada nebuvau didelis keliautojas. Esant bet kokioms aplinkybėms saugiau jaučiuosi savo krašte. Trečia, turime puikius informacijos kanalus pažintiniams interesams tenkinti. Ketvirta, jau per daug brangus laikas bet kokioms išvykoms.

Iliuzijų įkaitai

- Kokius pagrindinius sopulius matote šiandienos Lietuvoje? Galbūt nujaučiate naujų pavojų ir išbandymų?

- Ar esamų nepakanka? Nežinau didesnių ir aktualesnių sopulių už šiuos. Visos kitos problemos antraeilės ir svarbios tik tiek, kiek jų sprendimai siejami su tautos išlikimu. Tarkime, atominės elektrinės statybų problema turėtų būti labiau siejama ne tiek su energetinėmis ambicijomis, kiek su tautos išlikimo garantijomis. Tiesiog nesuprantu, kam reikalinga valdžia, jei tiems sopuliams neteikia prioriteto. Tik biurokratų sluoksniui maitintis? Ar ne ūkiškiau būtų prisidėti prie Švedijos arba, sakykime, atkurti Lenkijos ir Lietuvos uniją? Bent neturėkime iliuzijų, kad kas nors rūpinasi mūsų tautos likimu. Ši situacija - valdžios neįgalumo ir savanaudiškos politikos padarinys. Normalioje šalyje tokia valdžia tikriausiai turėtų būti teisiama. Mūsų krašte už tokios situacijos sukūrimą atsakingiems pareigūnams dar ir paminklus stato, jų vardais gatves, mokyklas pavadina.

Kol kas mažesni mums yra išoriniai, pasauliniai, globaliniai pavojai. Bet užtektų įvykti grėsmingesnei avarijai, ir prioritetai akimirksniu pasikeistų. Galbūt mums jau kas savaitę reikėtų skelbti, kiek dar Lietuvoje liko normalių, t. y. dirbti pajėgių žmonių. Jeigu juos dar pasiglemš dvi prognozuojamos ūkio krizės bangos, ateities spėlioti nedrįstu.

- Viešojoje erdvėje nuolat pasigirsta inteligentų ir mokslininkų perspėjimų, įžvalgų. Tačiau ar jie gali tikėtis būti išgirsti?

- Nelabai. Žmonės dažniau kalba, kad nuramintų savo sąžinę ir turėtų teisę pasakyti: "Padariau, ką galėjau." Pirma, jeigu žmonės patikėtų tokia tiesa, jie turėtų veikti. Bet jie nežino, ką reikia daryti. Antra, jie turėtų atsisakyti savo įprasto gyvenimo būdo. Bet tai sunku padaryti. Trečia, jie turėtų daugiau galvoti apie kitus žmones ir savo palikuonis. Bet jiems per akis savų rūpesčių.

Aklai puolėme į Vakarus

- Puoselėta tautos vienybė dabar, regis, bliūkšta. Vis daugiau vietos skiriame individualiam naudos siekimui. Ar tikrai savo vertybių skalę apvertėme aukštyn kojomis? Gal tai lemia išoriniai veiksniai?

- Nepasakyčiau, kad apvertėme, ir nemanau, kad kažkas mus puola. Totalitarinei praeičiai atmesti pakako kelių mobilizuojančių laisvės simbolių. Vieniems jie reiškė tautos, kitiems - individo laisvę. Ir dėl to vieni ėjo tiesiai į Vakarus, kiti per Vakarus mėgino pareiti namo. Tie, kurie ėjo tiesiai į Vakarus, ten ir nusėdo arba, importavę neoliberalizmą bei kosmopolitizmą, naudingai įsitvirtino Lietuvos politikoje ir versle. Tautos vienybė rūpėjo tik tiems, kurie per Vakarus (Europos Sąjungą) ketino pareiti namo, tačiau didesnės įtakos politikai jie neįstengė padaryti.

Ne mus puolė, mes puolėme į Vakarus. Ir viską be kritikos kopijavome. Nesakau, kad mumis nesinaudojo. Bet pirmiausia mes naudojamės, o paskui stebimės, kad mus išnaudojo. Išorinės jėgos ir mados visada veikė ir veikia. Bet tik žmonėms be charakterio, t. y. be valios ir įsitikinimų, jos reiškia istorinį likimą.

Daugiau cinizmo ir arogancijos

- Kokie žmonės, jūsų manymu, šiuo metu stovi prie valstybės vairo ir brėžia mūsų ateities kontūrus?

- Matau neblogų lyderių, net gerokai sąžiningesnių ir išmintingesnių, negu būta iki šiol. Bet jiems suskaičiuoti vienos rankos pirštų būtų per daug. Dauguma katastrofiškai korumpuota, diletantiška, arogantiška ir susitelkusi į uždarus klanus. Baisiausia, kad šiuo metu ji duoda toną visai visuomenei. Padėtis tokia prasta, kad pavieniai lyderiai nepajėgia rasti padorių žmonių net pagrindiniams postams užimti.

- Perspėjote, kad beveik nebėra saitų tarp paprasto žmogaus ir valdžios olimpo. Ar pastaruoju metu šiame kontekste pajutote svarbesnių pokyčių?

- Nepasakyčiau, kad atotrūkis padidėjo, bet arogancijos ir cinizmo tikrai daugiau. Atvirai leidžiama suprasti, kad ne piliečiai, o finansiniai rėmėjai suteikia valdymo mandatą. Net į įtakingų visuomeninių organizacijų laiškus dabar dažnai neatsakinėjama.

- Kultūra, švietimas ir mokslas - turėtų būti trys banginiai, laikantys mūsų identitetą ir puoselėjantys tautos savimonę. Nepriklausomybės pradžioje buvote valstybės konsultantas minėtų sričių klausimais. Palyginkite jų padėtį tada ir dabar.

- Turėjau tik pusę patarėjo etato ir dirbau mažiau nei trejus metus. Buvau patikėjęs, kad konsultacijos atgimusiai valstybei bus reikalingos. Tačiau mano patarimų niekam nereikėjo. Tai skaudžiai žeidė. Kūriau visokius projektus ir dėjau į stalčių. Galvojau - prireiks. Tuometis premjeras buvo labai užimtas kitais dalykais, susitikdavome labai retai. Dabar dirbdamas Lietuvos kultūros kongreso taryboje jaučiuosi žymiai geriau. Būna, kad šis tas pajuda. Kartais tai tikriausiai tik sutapimai. Esminis dabartinės situacijos skirtumas, kad ekspertu gali būti kiekvienas. Todėl jais visi plyšiai užkamšyti. Visa kompetencija išvedama iš ištikimybės partiniams ir klaniniams interesams. Politinės kultūros tęstinumo taip pat nereikia. Ateina naujas ministras ir iš savo fantazijų kuria ne tik politiką, bet ir pačią ministeriją. Išoriškai atrodytų - amžinas eksperimentavimas. Tik rezultatų niekam nereikia. Išsiaiškinti čia ką nors beviltiška. Kompetencijos kriterijai negalioja. Tokia arogancija dangstomo diletantizmo ir tokio diletantų agresyvumo Lietuvos istorijoje turbūt nėra buvę.

- Tačiau politikai neslepia ambicijų paversti kraštą Rytų Europos mokslo ir ekonomikos centru. Kokį sėkmės receptą pasiūlytumėte jūs?

- Receptą? Ką jūs? Gal pasijuokime kartu...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"