TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

K. Zikaras: kaip istorija tampa propagandos įrankiu

2015 05 06 6:00
Karolis Zikaras Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Manipuliuojant istoriniais faktais ir įvykiais, naudojantis visuomenės žinių spragomis, menkinant mūsų istoriją gali būti siekiama šalies gyventojus paversti nelojalius savo valstybei. Tai atveria erdvę nedraugiškų šalių teritorinėms pretenzijoms, pasiteisinant pasaulio bendruomenei „giminiškų tautų“ problemų sprendimu.

„Priešiškos propagandos vienas svarbiausių tikslų – padaryti kitos visuomenės žmones mažiau pilietiškus ir kartu paversti juos kitos valstybės simpatikais, remiančiais ne savo, bet kitą šalį. Tai yra kelias į valios priešintis palaužimą galimo konflikto atveju. Stalinas yra pasakęs, kad norint sunaikinti tautą reikia sunaikinti jos didžiavimąsi savo praeitimi“, - interviu „Lietuvos žinioms“ tvirtino karo istorikas Karolis Zikaras.

Propaganda kaip reklama

- Kas tie informaciniai karai ir informacinė įtaka?

- Pagrindiniai jos tikslai – paveikti sprendimų priėmimo procesą, palaužti valią priešintis ir įtvirtinti savo įtaką. Jei kokia valstybė turi negerų ketinimų kitos valstybės atžvilgiu, tokių tikslų ir siekiama.

Informacinio karo sąvoka atsirado XX amžiaus pabaigoje, kai techninės galimybės leido veikti mases ir kilo tam poreikis. Anksčiau užtekdavo paveikti sprendimus priimantį politinį elitą, o dabar siekiama daryti įtaką masėms, nes jos išrenka sprendimus priimančius atstovus. Vadinasi, visuomenę reikia suskaldyti į atskiras grupes pagal skirtingą kultūrinį, socialinį kontekstą, mentalitetą ir pan. bei veikti jas atskirai. Tai labai primena reklamos industrijos veiklą - orientuojamasi pagal amžiaus grupes, socialinius, etninius, religinius ir kitus požymius.

- Kalbate, kad informaciniame kare aktyviai naudojamasi istorija. Kokiu būdu?

- Vienas svarbiausių priešiškos propagandos tikslų – padaryti kitos visuomenės žmones mažiau pilietiškus ir kartu paversti juos kitos valstybės simpatikais. Tai kelias į valios priešintis palaužimą galimo konflikto atveju. Formuojant nuomonę apie kokius nors politinius įvykius siekiama greito poveikio, veikiant per istoriją - ilgalaikio efekto, nes kiekvienos šalies, kiekvienos tautos savivoka remiasi į istoriją. Jei norima, kad šalies gyventojai nebūtų lojalūs savo valstybei, tereikia menkinti jų istoriją ir taip „išplauti“ identitetą. Regis, dar Stalinas yra pasakęs, kad norint sunaikinti tautą reikia sunaikinti jos didžiavimąsi savo praeitimi.

Ukrainoje smarkiai veikiama būtent istorijos tema, siekiama „išplauti“ valstybingumo tradiciją. Taip valstybės idėja apskritai tampa nebeaiški. Rezultatas apčiuopiamas - nemaža dalis Ukrainos visuomenės nesupranta, kodėl ta valstybė jiems reikalinga. Tas pat, manau, gana aktyviai daroma ir Lietuvoje. Galima pasakyti dar daugiau: nemaža dalis tokių temų „sukaltos“ XIX amžiuje carinės istoriografijos, kai buvo tvirtinama, kad čia - ne Lietuva, o „Vakarų Rusia“. Taip buvo „išplaunamas“ lietuviškumas (jį mes siejame su savo valstybingumo tradicija), siekiama, kad Lietuva niekada nebeatgimtų ir išliktų kaip Rusijos dalis.

Klastotėms - šimtmečiai

- Kaip konkrečiai propagandai naudojami istoriniai faktai?

- Galime panagrinėti, iš kur kilo, tarkime, pamėgtos manipuliacijos, esą didieji kunigaikščiai Algirdas, Vytautas, net Gediminas ir Mindaugas iš tiesų buvo „rusai“, šiandien - gal „baltarusiai“. Kai XVI amžiuje, mirus Žygimantui Augustui, baigėsi Jogailaičių-Gediminaičių dinastija, Maskvą tuo metu valdęs Ivanas Rūstusis siekė Lietuvos sosto. Vienam vienuolynui jis užsakė metraštį, kuriame buvo parašyta, kad didžiųjų kunigaikščių dinastijos pradininkas Gediminas - rusas, Riuriko (Rusijos carų protėvio) palikuonis, kaip ir Ivanas Rūstusis. Vadinasi, dinastija ta pati, Maskvos valdovas gali pretenduoti į Lietuvos sostą. Tiesa, tuo metu sumanymas nepavyko, nes Lietuvos ir Lenkijos bajorai nusprendė, kad karalius bus renkamas, bet metraštis liko. Juo, kaip „autentišku“ šaltiniu, sukurtu XVI amžiuje, tačiau kalbančiu apie XIII-XIV amžiaus įvykius, rėmėsi Rusijos, o pastaruoju metu - ir Baltarusijos istoriografija.

- Kokia istorinės propagandos „žinia“ šiuo metu eskaluojama plačiausiai?

- Prieš kelerius metus virė ir labai plačiai buvo viešinamos akademinės diskusijos - nenoriu pasakyti, kad tai būtinai koordinuota operacija, bet tokiais dalykais niekada nepraleidžiama progos pasinaudoti, – esą mūsų valstybingumas turėtų būti siejamas tik su XX amžiaus Respublika, jokiu būdu ne su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, nes tarsi abejotina, kiek ten buvo lietuvybės. Žiūrint istoriškai, tai netiesa. Antra, labai paranku mūsų oponentams.

Iš tiesų tarpukario Lietuva nesukūrė valstybės, ji buvo atkurta, tai ir deklaruota. Valstybės simbolis Vytis – tas pats ženklas, žinomas nuo Žalgirio mūšio. Dar vienas labai subtilus dalykas – jei atsisakome viduramžių Lietuvos, turėtume atsisakyti ir Vilniaus, nes tokiu atveju jis mums nepriklauso.

2011 metais į Vilnių atvykęs žinomas Kremliaus politikas Dmitrijus Rogozinas pristatė savo knygą „Baronas Žoltokas“. Joje teigiama, kad Lietuvos bajorai – D. Rogozino protėviai, o vienas jų buvęs artimas Vytauto Didžiojo bendražygis, kartu kovęsis Žalgirio mūšyje. Per knygos pristatymą buvo pateikiama ta pati žinia: rusai ir lietuviai istoriškai išvien kaudavosi su bendrais priešais, bet tarpusavyje niekada nekariavo. Esą XX amžiuje buvo menkas epizodas, kai apsipykome, tačiau bendrų kovų šimtmečiai viską atsveria. Taip, manau, sąmoningai pasinaudota visuomenėje egzistuojančiomis istorijos žinių spragomis: daugelis nė nežino, kad nuo XV iki XVII amžiaus vidurio su Maskva kariavome daugybę karų.

Per taip pateiktą istorijos traktavimą mums ir svarbiausia - visam likusiam pasauliui bandoma parodyti, kad lietuviai ir rusai iš esmės yra giminingos tautos. Jei susiklostytų geopolitinės aplinkybės, leidžiančios mus okupuoti ar atplėšti tam tikras teritorijas, tarptautinei bendruomenei būtų parengta žinia: nieko baisaus, jie irgi beveik rusai, istoriškai turime būti vienoje valstybėje.

Dirva teritorinėms pretenzijoms

- Ar tokiu kontekstu gali būti rengiama dirva teritorinėms pretenzijoms?

- Teritoriniai klausimai yra politiniai ir labai aiškiai apčiuopiami, o per istoriją jais lengvai galima manipuliuoti. Informacines operacijas paprastai stengiamasi grįsti ne argumentais, bet emocijomis, nes didžioji dalis visuomenės per jausmus labiau paveikiama.

Jei kalbėtume apie teritorinių pretenzijų konstravimą per istoriją (tvirtinant, kad dabartinių lietuvių protėviai niekaip nesusiję su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, nes ją sukūrė ne jie, o baltarusiai), Vilnius dabar turėtų priklausyti ne Lietuvai, bet Aliaksandro Lukašenkos režimui. Beje, šitaip šneka daug kas Baltarusijoje, taip pat ir kai kurie Rusijos veikėjai. Tai leidžia daryti prielaidą, kad, nepaisant dabartinėje politikoje konstruojamos situacijos, esą A. Lukašenka neva šiek tiek oponuoja Kremliui, vis dėlto veikiama ranka rankon, sukuriant kitokią regimybę ir paliekant Maskvai diplomatinio manevro laisvę. Tai pastebima nagrinėjant, kaip derinami tam tikri istorijos naratyvai. Pavyzdžiui, Vladimiras Žirinovskis – rusų politikas nacionalistas – teigia, jog Vilnius turėtų priklausyti A. Lukašenkai, nes tai istorinės baltarusių žemės. Rusų nacionalistų pozicija sutampa su baltarusių nacionalistų pozicija: nors kartais jie turi ko nepasidalyti ir konfliktuoja, tokiais strateginiais klausimais sutaria.

Kitas teritorinis klausimas irgi grindžiamas pseudoistorijos teiginiais, tai – Klaipėda. Kaip Rusijos viešojoje erdvėje deklaruoja tam tikri „autoritetai“, istoriškai Klaipėda neva niekada nepriklausė Lietuvai, nes ten – vokiečių žemės. Per Antrąjį pasaulinį karą rusai savo kareivių krauju ją užkariavo – vadinasi, tai trofėjus. Konstruojamas naratyvas, esą Lietuva turėtų būti dėkinga Stalinui. Neva jis taip mylėjo lietuvius, kad tuomet, kai Lietuva "laisvanoriškai" įstojo į Sovietų Sąjungą, lyg kokią vestuvių dovaną įteikė ir Vilnių, ir Klaipėdą. Kremliaus propaganda tvirtina, jog iki tol Klaipėda niekada Lietuvai nepriklausė, ignoruojamas faktas, kad Lietuvai Klaipėda priklausė nuo 1923 metų.

Labai gaila, bet istorijos, kaip užsienio politikos sverto, naudojimas Rusijoje tapo labai populiaria ir plačiai taikoma priemone, nors demokratinėse valstybėse to seniai nebedaroma.

Nauja idėja

- Ar kelio manipuliuoti istorija kartais neatveria patys lietuviai, pavyzdžiui, neretai neigiamai kalbantys buvusios sąjungos su Lenkija, savo strategine partnere, atžvilgiu, gana priešiškai vertinantys lenkus istoriniame kontekste ir panašiai?

- Žvelgiant globaliai, pagoniška Lietuva vargiai galėjo, lyg kokia Japonija, išlikti kultūriškai autentiška. Pagaliau vis tiek būtų tekę rinktis Rytus arba Vakarus. Lenkija - tas šaltinis, iš kurio mes, kaip istorijos subjektas, pasisėmėme vakarietiškumo: atmetėme jį, kai buvo jėga kišamas kryžiuočių-kalavijuočių, bet savo valia perėmėme iš kaimynų. Nuo to laiko lenkai Lietuvos istorijoje pradėjo vaidinti sąjungininkų vaidmenį. Santykiai buvo ir geresni, ir blogesni, kartais iš tiesų grėsė Lietuvos valstybingumui, bet tai buvo susivienijimas prieš didesnį pavojų, kuris, po Žalgirio mūšio epochos, visada kildavo iš Maskvos.

Nuo to laiko visais atvejais, kai su Lenkija būdavome nevieningi, tai tapdavo paranku Rusijai. Ši tendencija išlikusi iki šiol. Ir šiandien siekiama priminti buvusius konfliktus, kai kuriuos – net dirbtinai eskaluoti, kad, viena vertus, nebūtų bendros Lenkijos ir Lietuvos pozicijos, kita vertus, būtų skaldoma mūsų visuomenė.

- Ar visuomenė gali atsispirti taip konstruojamai propagandai?

- Mums tikslingiausia būtų prisiminti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę tuo jos gyvavimo etapu, kai kūrėsi multietninė valstybė, kurią vienijo bendra idėja. XVI amžiuje lietuvių katalikų kaip titulinės nacijos buvo mažuma. Didžiąją dalį sudarė stačiatikiai rusėnai. Tačiau visus vienijo laisvės suvokimas. Įsivaizduokime XVI amžiuje galėjusį vykti pokalbį tarp dviejų bajorų - stačiatikio ir kataliko, tik turėkime omenyje, kad tais laikais tikėjimas buvo saviidentiteto pagrindas. Katalikas stebisi: „Ar tu gerai jautiesi būdamas Lietuvos kariuomenėje ir kariaudamas prieš savo tikėjimo brolius iš Maskvos?“ Stačiatikis atsako: „Svarbiausia tai, jog čia yra laisvė, o ten jos nėra.“ Apie tokias realijas ir vyravusias nuotaikas liudija to meto šaltiniai.

Ši idėja galėtų suvienyti įvairių tautų atstovus dabartinėje Lietuvoje. Šiandien mums reikia idėjos, kuri vienytų visus Lietuvoje gyvenančius žmones, reikia „didžiojo istorijos pasakojimo“, kuris padėtų mūsų valstybei ir jos žmonėms susidėlioti vertybes, pagrindinius akcentus. Jokiu būdu nevalia siekti, kad tai taptų vieninteliu „teisingu“ naratyvu, nes tai nepriimtina demokratinei visuomenei. Tačiau jis turi atspindėti pagrindines mūsų vertybes, visiems Lietuvos piliečiams padėti susivokti, kas yra Lietuva ir kodėl ji būtina mums, jos žmonėms. Jis turėtų būti konstruojamas ne per tai, kas nesame, bet būtent akcentuojant tai, kas esame. Žmones, silpnai išmanančius savo istoriją, lengva paveikti, nes jie nežino, kuo tikėti. Kita vertus, visuomenės, kuri žino apie savo praeitį, yra motyvuota turėti ir pati kurti savo valstybę, beveik neįmanoma nugalėti. Jei nori, kad kelionė būtų sėkminga, privalai žinoti, kur keliauji, iš kur išvykai ir koks tavo kelionės tikslas. Priešingu atveju tai - beprasmiškas blaškymasis tarsi pasiklydus miške naktį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"