TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kad dangaus būtų daugiau, o pragaro mažiau

2012 04 06 6:05

Kunigas Andrius Narbekovas artėjant Didžiosios savaitės kulminacijai - šv. Velykoms - ragina neprarasti vilties ir visiems kartu bei kiekvienam atskirai stengtis padaryti viską, kad pragaro žemėje būtų kuo mažiau.

Ilgajam gavėnios laikotarpiui einant į pabaigą kunigas, gydytojas ir bioetikos mokslų daktaras A.Narbekovas primena, kad šis ypatingas rimties ir susikaupimo periodas yra skirtas tikėjimui bei vertybiniams pamatams sutvirtinti. 

Apie gavėnios prasmę, amžinas vertybes, joms tenkančius šiandienos iššūkius ir šv. Velykų laukimą - "Lietuvos žinių" interviu su Andriumi Narbekovu.

Tikime tol, kol sekasi

- Apaštalas Paulius, nurodydamas, kaip turime švęsti Velykas, kalba: "Švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona." Kaip gavėnios laikotarpiu apsivalyti ir užlieti širdis atgimimo jausmu?

- Per pakankamai ilgą gavėnios laikotarpį turėtume daug ką nuveikti. Jo metu daug kalbama apie teisingumą, tiesą ir širdies apsivalymą. Žmogaus prigimtis yra tokia, kad esame klystantys. Tad tame žmoguje, kuris sako, kad neturi nuodėmės, nėra tiesos, arba jis kažko nepripažįsta. Gavėnios laikotarpis ir Didžioji savaitė mus kviečia susimąstyti, pagalvoti ir suvokti prasmę daugelio dalykų, kurie šių dienų žmogui gali neatrodyti verti pasiaukojimo. 

- Gavėnia - ypatingas rimties ir dvasinio atgimimo metas. Tačiau šių dienų pasaulyje išlaikyti rimtį nelengva. Kodėl vis sunkiau atsispiriame įvairiausiems trikdžiams?

- Ne tik šiandien. Visais laikais žmonės buvo užsiėmę ir visada buvo tai, kas atitraukdavo juos nuo Dievo. Tai galima vadinti kasdienybe. Tačiau joje žmogus tam tikra prasme negyvena savo gyvenimo. Tai yra rutina, kurioje dirbame, veikiame, bet nekeliame egzistencinių klausimų, kuriuos žmogui privalu kelti. Šv. Augustinas, kurio gyvenime buvo įvairių laikotarpių, yra pasakęs: "Viešpatie, aš buvau lauke, Tu buvai viduje." Nesusitikimas su Dievu yra kasdienybės vaisius. Prapuolęs pasaulyje žmogus garbina Dievą tik tol, kol jam sekasi. Praradęs sėkmę toks žmogus praranda ir Dievą. Šėtonas ir naudojasi žmogaus nubloškimu iš kasdienybės. Kasdienybėje gyvenantis žmogus dažnai to neatlaiko, ima pykti ant Dievo, puola į neviltį, nebemato prasmės gyventi. Gavėnia ir yra geras metas stiprinti tikėjimą, sutvirtinti vertybinius gyvenimo pamatus, kad statytume savo gyvenimo namus ne ant smėlio, bet ant tvirtos uolos.

Nebematome stebuklų

- Velykos - taip pat ir gamtos pabudimo metas. Vis dėlto ne visi randame laiko bent trumpam stabtelėti ir pasidžiaugti atgimstančios gamtos stebuklu. Kodėl nebemokame džiaugtis paprastais dalykais?

- Džiaugsmas - vienas ženklų, parodančių, kad žmogui viskas gerai. Jei jis sugebės pamatyti ir pasidžiaugti gamtos stebuklu, jis pasidžiaugs ir tuo, kas vyksta jo arba kito žmogaus gyvenime. Tačiau gyvename tokiu metu, kai daugelyje dalykų nebeįžvelgiame stebuklo. Dėl technikos ir mokslo pažangos žmogui ima atrodyti, kad jis pats gali viską. 

  Tačiau jeigu susimąstytume, suprastume, kad egzistuoja dalykai, kurie iš tiesų yra tikrų tikriausias stebuklas. Nėra didesnio stebuklo žemėje už žmogaus gyvybę. Stebuklo nebematymas yra vaiko būsenos, kurioje apstu stebuklų, praradimas. Jėzus yra pasakęs, kad turime būti kaip vaikai, nes jeigu tokie nebūsime, neįeisime į Dievo karalystę. Neabejoju, kad Dievui gera matyti žmogų, kuris kaip vaikas džiaugiasi viskuo, ką Jis jam duoda. Tačiau dažnai gausiai apdovanotas žmogus būna nelaimingas, nepatenkintas ir piktas.

- Mirdamas ant kryžiaus Kristus išpirko mūsų nuodėmes. Ar deramai suvokiame ir vertiname pasiaukojimo prasmę?

- Žmogiškumo esmė ir yra aukojimasis. Tačiau vieni gyvena suprasdami, kad reikia dalytis, aukotis, o kiti - tik dėl savęs. Jeigu nesugebėtume išeiti iš savo poreikių ribų dėl kito žmogaus, niekada nebūtume laimingi ir nežinotume, ką reiškia džiaugsmas. Žmogaus gyvenimas privalo turėti prasmę, nes tik tada jame bus vietos džiaugsmui. Galima kur nors patogiai lindėti, skaniai valgyti, tačiau neišvengiamai ateis laikas, kai teks palikti šį pasaulį. Žmonės, nesugebėję dėl kito peržengti savo poreikių ribų, labai sunkiai išeina iš gyvenimo, jie miršta apimti nerimo ar net pykčio. Tuo metu sugebėjusiųjų aukotis dėl kito ir tame matyti prasmę išėjimas visai kitoks. 

  Tad labai svarbu, kokį gyvenimą pasirenkame. Yra žmonių, kurie sunkumo akimirką žudo, plėšia, atiminėja iš kitų ir taip pasiekia gyvulio būseną, ima vadovautis instinktais. Tačiau minimumas, ko iš žmogaus laukiama, - bent jau nenužmogėti. 

Nyksta bendrumas 

- Nuo Velykų neatsiejamas bendrumo jausmas. Visi susėdame prie vieno stalo, turime retą progą nuoširdžiai pasikalbėti, pabūti drauge. Apie ką tuomet derėtų garsiai pamąstyti, ką įvertinti? 

- Ne tik Velykų, bet ir kitomis progomis labai svarbu šeimoje, girdint vaikams, kalbėti apie pamatines, žmogui gyvybiškai svarbias vertybes. Didžiulė mūsų bėda, kad ir sveikatą prarandame, ir priešų įgyjame, ir nuodėmių pridarome dėl paprasčiausių, kartais labai buitinių dalykų. Dėl jų aukojamės, sukčiaujame, dedame didžiules pastangas, kad tik jų pasiektume ir juos išlaikytume. Jeigu tiek išmonės ir laiko įdėtume į dalykų, turinčių išliekamąją vertę, puoselėjimą, gyvenimas būtų visai kitoks. 

- Kokios vertybės ir tradicijos, Jūsų nuomone, pamažu stumiamos į užmarštį?

- Bendrumo jausmas, noras būti su kitu žmogumi, deja, yra kertami iš pašaknų. Jaunoji karta nebeleidžia laiko drauge ir vis mažiau bendrauja, geriau jaučiasi gyvendama virtualioje erdvėje. Žmonės tampa vis labiau orientuoti į save. Didžiulis tempas, siekis kažką turėti, padaryti karjerą supriešina net pačius artimiausius žmones. Tačiau laikas parodo, kas yra amžinos vertybės. Juk žmogaus prigimtis nekinta. Tai, kas anksčiau buvo vertybė - gyvybė, tiesa, dora, - visada išliks.

Atsispirti komercijai

- Prieš Velykas prekybos centrai užverčiami įvairiausiais šventiniais atributais. Šiųmetę šventę kai kas galbūt prisimins ir dėl brangstančių kiaušinių. Kaip atsispirti vis labiau įsigalinčiai vartojimo kultūrai?

- Šventiniai atributai dažniausiai nieko bendra neturi su šv. Velykomis. Nors mūsų visuomenė yra linkusi į vartotojiškumą, komercija nedaro įtakos mąstantiems ir vertybiškai orientuotiems žmonėms. Tačiau yra ir tokių, pasinėrusiųjų į kasdienybę, pasiduodančiųjų masinei nuotaikai. Jie sukasi it voverės rate, neberanda laiko tikėjimui ir apmąstymams, gal net mąstymui. 

- Kokias Velykas prisimenate savo šeimoje? Kas tuo metu teikdavo daugiausia džiaugsmo?

- Neaugau labai religingoje šeimoje. Kaip ir daugelyje to meto šeimų religinį mūsų gyvenimą sergėjo močiutė. Be to, didesnį gyvenimo tarpsnį gyvenome sovietmečiu, tad buvo įvairiausių trukdžių. Švęsti sakramentų ar dalyvauti šv. Mišiose žmonės vykdavo toliau nuo namų. 

  Vis dėlto tikintiesiems tai buvo išskirtinis metas, daręs didžiulę įtaką jų gyvenimams. Jeigu nebūtų buvę to tęstinumo, daugelis vertybių būtų praradusios prasmę. 

Išsaugokime viltį

- Ko tikintiesiems ir pasauliečiams palinkėtumėte prisikėlimo stebuklo išvakarėse?

- Visuomenėje šiuo metu daug nusivylimo. Savo darbą atlieka, kaip tai vadinu, blogio reklama. Visur iškeliamos tik blogio apraiškos, tikrovė vaizduojama tik juodomis spalvomis, nors esu įsitikinęs, kad gėrio yra daugiau nei blogio. Dėl to žmonėse atsiranda vis daugiau baimės, beprasmybės pojūčio. 

  Tačiau Velykų žinia ir yra tam, kad žmogų padrąsintų. Po prisikėlimo Kristaus apaštalams ištartas "Nebijokite" turėtų mus įtikinti ir šiandien. 

Tad šv. Velykų proga norėčiau palinkėti išsaugoti viltį. Nors žemiškasis gyvenimas turi pradžią ir pabaigą, ta pabaiga yra tik kito buvimo, amžino gyvenimo pradžia. Linkiu sugebėti tai pajusti, nes tik taip atsikratysime didžiausios mus kamuojančios - mirties - baimės, tik taip pamatysime daugelyje dalykų tikrąjį prasmingumą. Tad kol pasaulis nepasibaigė, kol nesulaukėme Kristaus atėjimo, visi drauge ir kiekvienas atskirai pasistenkime padaryti viską, kad dangaus būtų kuo daugiau, o pragaro mažiau. Čia ir dabar. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"