TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kad Mišios nebūtų nuobodžios

2013 08 05 7:00
Diakonas A.Reidas (kairėje): "Mišios yra nuobodžios, jei žvelgiame į jas kaip į kažkokį dirgiklį, kuris turi užtikrinti, kad nuolat būtume linksmi." Mindaugo Puidoko ir Robertos Daugėlaitės nuortraukos

Ne gitaros ir ne klounų kostiumai atves jaunus žmones į Mišias, įsitikinęs vienas autoritetingiausių pasaulio liturgijos specialistų diakonas Alcuinas Reidas. Liepos 27-rugpjūčio 4 dienomis jis svečiavosi Kražiuose vykusioje Bažnyčios Tradicijos ir grigališkojo giedojimo studijų savaitėje Ad fontes. Išskirtiniame interviu portalui lzinios.lt jis pasakoja, kaip reikia keisti liturgijos celebravimą ir patį požiūrį į ją, kad žmonės ir vėl galėtų sutikti Mišiose Kristų.

Iš Australijos kilęs diakonas A.Reidas yra prieš nepilnus dvejus metus įkurto Prancūzijos La Garde-Freinet Šv. Benedikto vienuolyno vienuolis. Pasaulyje jis labiausiai žinomas dėl savo monumentalaus veikalo „The Organic Development of the Liturgy“ („Organinė liturgijos raida“), kuriam įvadą parašė kardinolas Josephas Ratzingeris.

Praėjusią savaitę jis jau antrus metus iš eilės svečiavosi Vilniaus universiteto ir Šiaulių vyskupijos rengiamoje studijų savaitėje Ad fontes, kurios dalyviai ne tik klausė paskaitų ir tobulino grigališkojo giedojimo įgūdžius, bet ir kiekvieną dieną dalyvavo tradicinėje Romos liturgijoje, celebruojamoje pagal pusantro tūkstantmečio senumo apeigas, visoje Vakarų Bažnyčioje galiojusias iki 1969 metų liturginės reformos, o pastaruosius keletą metų vėl sparčiai plintančias visame pasaulyje.

Apie popiežiaus Benedikto XVI palikimą, liturgijos ateitį ir jos reikšmę Bažnyčios gyvenimui - portalo lzinios.lt interviu su diakonu Alcuinu Reidu.

- Prieš keletą metų bent vienoje Lietuvos vyskupijoje – Kauno arkivyskupijoje – visų bažnyčių altorių centre atsirado krucifiksai. Tuo metu jie pradėjo atsirasti ir daugybėje kitų bažnyčių visame pasaulyje. Kodėl?

- Tai buvo kardinolo J.Ratzingerio sumanymas, apie kurį jis rašė knygoje „Liturgijos dvasia“, kalbėdamas apie liturginės maldos krypties svarbą. Joje jis primena, kad liturgijos centras yra ne kunigas, ne bendruomenė, o Kristus. Todėl, pasak jo, tose bažnyčiose, kurios buvo pertvarkytos, kur pastatyti nauji altoriai, ir nėra galimybės, kad kunigas aukotų Mišias kartu su tikinčiaisiais atsigręžęs į rytus, sprendimas galėtų būti būtent pastatyti altoriaus centre krucifiksą, kuris taptų Mišių dėmesio centru.

Kuomet 2005 metais kard. J.Ratzingeris buvo išrinktas popiežiumi, šios jo mintys sulaukė daugiau dėmesio. O kai jo ceremonmeisteriu tapo mons. Guido Marini, tai pradėjo atsispindėti ir pačiose popiežiaus aukojamose Mišiose, kurias per televiziją galėjo stebėti visas pasaulis. Daugelis kunigų tuomet pradėjo pamėgdžioti šią gerą praktiką, kuri šiuolaikinėse apeigose primena, kad būtent Kristus, o ne kunigas ar dar kas kitas yra to, ką darome, centre.

- Benedikto XVI pontifikato metais popiežiškose liturgijose pasikeitė daug kas. Jis ne tik aukodavo Mišias kartu su tikinčiaisiais atsigręžęs į rytus ar bent pastatęs krucifiksą altoriaus centre, bet ir dalijo Komuniją tik į burną ir atsiklaupus, o beveik visos Mišių dalys pradėtos giedoti ar skaityti lotyniškai. Kas buvo blogai su pastarųjų kelių dešimtmečių liturgija, kad reikėjo daryti tokius pakeitimus?

"Ad fontes" globojo ir tradicines Mišias Kražiuose aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

- Popiežius retai aukoja Mišias paprastoje parapijoje, dažniausiai jo aukojamos Mišios būna didelės celebracijos, į kurias susirenka įvairių tautų žmonės. Todėl, kaip aiškino pats Benediktas apaštaliniame paraginime Sacramentum Caritatis, tokiais atvejais ypač tinkama yra vartoti Bažnyčios kalbą. Užuot klausęsi italų kalbos ir bandę ją suprasti, visi kartu gali giedoti ir melstis lotyniškai – kalba, su kuria katalikiškasis pasaulis turėtų būti susipažinęs geriau, bent jau tokiomis maldomis kaip tikėjimo išpažinimas ar Gloria.

O dalydamas Komuniją klūpintiems tikintiesiems Benediktas norėjo mums priminti, kad jos priėmimas klūpint ir į burną Bažnyčioje yra norma, taip pat ir naujosiose Romos apeigose. Daugelyje šalių, kitaip nei Lietuvoje, buvo suteiktas leidimas priimti Komuniją į rankas, ir atrodo, kad daug kur tai tapo norma. O iš savo patirties galiu pasakyti, kad žmonės, kurie priima Komuniją stovėdami ir į rankas, dažnai pakankamai nesusimąsto apie tai, ką jie iš tikrųjų daro. Komunijos priėmimas atsiklaupus ir į burną primena, kad tai yra garbinimo aktas. Tai taip pat primena, kad Bažnyčia maitina mus taip, kaip mus maitintų motina. Mes patys nepasiimame Komunijos, ją mums, dvasiniams savo vaikams, suteikia Bažnyčia. Manau, popiežius norėjo ne kažkokiu dideliu dokumentu ar įsakymu, o savo pavyzdžiu priminti žmonėms, kad tai yra labai tinkamas ritualinis gestas, kuris įsišaknijęs mūsų tradicijoje, ir yra be galo svarbus būtent šiandien.

- Bet kodėl apskritai kūno pozicija ar tai, kaip kunigas aukoja Mišias, yra svarbu Bažnyčios gyvenimui? Ar tikėjimas, geri darbai nėra svarbiau?

- Tikėjimas ir geri darbai nėra iškūnyti. Mes šiame gyvenime esame kartu kūnas ir siela. Disciplinuojame ir treniruojame savo kūnus daugybei dalykų, kad ir sportuodami. Tačiau turime juos disciplinuoti ir treniruoti taip pat dvasiškai. Kaip tam tikromis aplinkybėmis savo kūnu rodome pagarbą ar dėmesį kitiems žmonėms, taip ir liturgijoje, ateidami pas Kristų, turime parodyti tam tikrus kūno gestus.

Modernioje kultūroje klauptis mums yra labai neįprasta. Bet kai klaupiamės Kristaus akivaizdoje, tai mums fiziškai primena, kad darome kažką neįprasta. Priklaupti, giliai nusilenkti, disciplinuotai giedoti bažnytinę muziką – visi šie dalykai mums fiziškai primena, kad nesame įprastoje aplinkoje.

Taip pat liturginiai rūbai primena mums, kad kunigas nedaro kažko, ką pats sugalvojo. Jis užsivelka Kristų, ką ir simbolizuoja jo dėvimi drabužiai.

Žinoma, šie dalykai nėra Dieviškojo įstatymo dalis, tai yra žmogiškos tradicijos, išaugusios iš Bažnyčios meilės. Tai nėra absoliutūs įsakymai, bet jie yra patikrinti mūsų tikėjimo išraiškos būdai.

- Vienoje savo paskaitų Kražiuose sakėte, kad žmonės dažnai skundžiasi, kad Mišios jiems nuobodžios. Ką reikėtų daryti, kad taip nebūtų? Kai kurie kunigai skatina jaunuolius ateiti į Mišias su gitaromis, būgnais, groti ir dainuoti muziką, kokios jie klausosi koncertuose. Ar tai teisingas būdas padaryti Mišias įdomesnes?

"Senosios apeigos gali pasiūlyti be galo daug vertingų dalykų."

- Ne, tai visiškai klaidingas kelias. Jei bandysime linksminti žmones Mišiose, su laiku mums tiesiog pritrūks idėjų, naujų dirgiklių. Mišios nėra pramoga, tai garbinimas. Taigi neturėtume siūlyti jaunimui kultūros, kuri, mūsų nuomone, galėtų jiems patikti, imitacijos. Verčiau reikia juos supažindinti su Kristaus asmeniu, veikiančiu liturgijoje. Mišios yra nuobodžios, jei žvelgiame į jas kaip į kažkokį dirgiklį, kuris turi užtikrinti, kad nuolat būtume linksmi. Mišios nėra nuobodžios, jei aš ateinu į jas kaip į susitikimą su Kristumi, kuriam aš atiduodu viską, ką galiu, ir iš kurio gaunu viską, ko man reikia.

- Jūsų vienuolyne, atidarytame 2011 metais, visos apeigos celebruojamos tik pagal senąsias liturgines knygas, kurios po 1969 metų liturginės reformos beveik visur buvo pakeistos naujomis. Kodėl?

- Usus antiquior, senesnysis Romos ritualas, yra be galo turtingas. Kai galvojome apie mūsų bendruomenės steigimą, nusprendėme, kad būtent jis būtų naudingiausias vienuoliniam gyvenimui. Tai labai turtinga dvasinė dieta kiekvienai dienai. Visos apeigos, giesmės, kaip rašė popiežius Benediktas XVI savo motu proprio Summorum Pontificum, yra brangenybė visai Bažnyčiai – šiandienos ir rytojaus. Norime išsaugoti šią brangenybę, dalytis ja su kitais, padaryti ją kuo plačiau prieinamą.

- Ką turėtų daryti katalikai, kurie neturi galimybės dalyvauti tradicinėse Mišiose ar apskritai jokiose Mišiose, kurios būtų aukojamos su derama pagarba?

- Tai visų pirma klausimas Bažnyčios ganytojams. Visi Kristaus tikintieji – pasauliečiai, kunigai ir vienuoliai – turi teisę į liturgiją, švenčiama su tokiu ars celebrandi, apie kurį popiežius Benediktas XVI rašė apaštaliniame paraginime Sacramentum Caritatis.

Be to, kiti šio popiežiaus dokumentai - Summorum Pontificum ir Universae Ecclesiae – nustatė, kad tikintieji turi teisę, kad, jei jie to pageidauja, jiems būtų aukojama senesniųjų apeigų liturgija. Jiems tereikia kreiptis į savo parapijos kleboną, o jei jis negalėtų jiems padėti – į savo vyskupą, kurio pareiga yra užtikrinti šios jų teisės įgyvendinimą.

O jei kažkas mano, kad liturgija jo parapijoje yra ne šiaip skurdi, bet tiesiog bloga, kad joje pažeidžiamos Bažnyčios liturginės normos, vėlgi, Bažnyčios ganytojų pareiga yra tai atitaisyti. O tie, kurie su tokiais pažeidimais susiduria, turėtų apie juos ganytojams pranešti – pagarbiai ir krikščioniškos meilės dvasioje, bet vis dėlto aiškiai. Liturgija yra pernelyg svarbus dalykas, kad į tokius reiškinius būtų galima nereaguoti.

Liturgija yra mūsų dvasinio gyvenimo penas. Visi suprantame, kad nemaitintume vaikų prastu maistu, kitaip jie užaugs nesveiki. Lygiai taip ir dvasiškai negalime Bažnyčios nariams pateikti prastos liturginės dietos, kitu atveju jie bus blogai išugdyti, dvasiškai nepamaitinti.

Tada mūsų krikščioniškas gyvenimas pasaulyje ir Naujoji evangelizacija, kuriai kvietė keli pastarieji popiežiai, bus mažiau sėkminga, nes neturėsime „kuro“, kuris leistų mums atlikti šį svarbų darbą.

- Bet net jei Bažnyčia maitintų mus gera liturgija, mums patiems vis dar liktų darbo. Nuo šventojo Pijaus X laikų daug kalbama apie aktualų, įdvasintą dalyvavimą Mišiose. Ką tai reiškia, ir ką turėtume daryti, kad iš Mišių pasiimtume kuo daugiau?

- Manau, svarbiausias dalykas, kurį būtina pasakyti, tai kad liturgija nėra vien tik kunigų reikalas. Pasauliečiai, kurie gali prisidėti rengiant ir švenčiant liturgiją – ar muzika, ar patarnaudami prie altoriaus – turėtų drąsiai siūlyti savo paslaugas kunigams ir vyskupams.

O kalbant apie aktualųjį dalyvavimą (lot. participatio actuosa - sąvoka, neretai klaidingai verčiama kaip „aktyvus dalyvavimas“ – aut.), tai reiškia būti susijungusiam su Kristaus veikimu liturgijoje. Tai tikrai nereiškia, kad mes turėtume atlikti kažkokius veiksmus. Tai reiškia tiesiog savo protu ir širdimi būti susijungusiam su tuo, kas vyksta. Tokia laikysena neįmanoma be šiokios tokios formacijos, supratimo, kas yra liturgija. Ir vėlgi, jei aš manau, kad liturgija yra pramoga ar kad ji turėtų linksminti, užimti žmones, galiu imti daryti daugybę dalykų, bandyti įtraukti pačią įvairiausią muziką. Kai kuriose pasaulio dalyse kunigai net rengiasi klounų drabužiais, kad tik pralinksmintų žmones. Tai aktyvumas, bet tai tikrai ne aktualusis, įdvasintas dalyvavimas – tai neturi nieko bendra su tuo, ko norėjo Antrasis Vatikano susirinkimas, ko norėjo XX amžiaus pradžios liturginis sąjūdis, ko norėjo popiežius Pijus X. Jie norėjo – o šiais laikais mums to tiesiog žūtbūt reikia, – kad panirtume į liturgiją ir semtumėmės iš jos lobių, jos tekstų, apeigų, giesmių, jos grožio – juose rasime viską, ko reikia mūsų krikščioniškam gyvenimui. Ir, žinoma, kad sugebėtume joje sutikti Kristaus asmenį.

-

Tradiciniai mišparai Romoje vykusios konferencijos "Sacra Liturgia 2013" metu. / "Sacra Liturgia 2013" organizatorių nuotrauka

Prieš mėnesį Romoje vyko didžiulio masto tarptautinė konferencija Sacra Liturgia 2013, kurios pagrindiniai organizatoriai buvote būtent Jūs ir Jūsų vyskupas Dominique‘as Rey. Joje dalyvavo daugelis kardinolų ir vyskupų, todėl tikriausiai turėjote galimybę pasikalbėti apie Bažnyčios liturgijos ateitį. Kokia kryptimi ji vystysis? Benedikto XVI pontifikato metais daug kalbėta apie tai, kad naujosios apeigos turėtų būti reformuotos, grąžinant į jas daugelį tradicinių elementų. Ar kažkada artimoje ateityje galima tikėtis tokios „reformos reformos“?

- Kai planavome konferenciją, Bažnyčią vis dar valdė popiežius Benediktas, ir konferencijos programa buvo didele dalimi paremta jo mokymu. Popiežiaus pasitraukimas vasario mėnesį mums buvo tikras šokas, bet konferencija tapo savotiška duokle jo liturginiams principams. Iš tikrųjų reikėtų sakyti kitaip: tai ne jo principai, o sveiki liturgijos principai, kurių jis mokė, primindamas, kokia svarbi yra liturgija ir kaip reikėtų ją deramai celebruoti, kaip išsiugdyti tinkamą vidinę nuostatą jos atžvilgiu.

„Liturgijos dvasioje“ jis rašė apie savo troškimą, kad atsirastų naujas liturginis sąjūdis, panašus į tą, koks gyvavo XX amžiaus pirmojoje pusėje. Jis teigė, kad tik tokiu būdu įmanoma surasti būdą tinkamai celebruoti liturgiją – kalbant tiek apie išorinę formą, tiek apie vidinę nuostatą.

Bet po Benedikto XVI pasitraukimo konferencija tapo ne tik duokle jo atminimui, o ir savotišku tramplinu į liturginio sąjūdžio ateitį – deja, dabar jau be Benedikto XVI lyderystės popiežiaus soste.

Kalbant apie „reformos reformą“, sunku pasakyti, kaip ir kada tokie dalykai bus formalizuoti. Bet žmonės auga liturgijos supratime, daugeliui jau tampa aišku, kad, kaip per konferenciją sakė vysk. D.Rey, liturgijos suvokimas yra būtinas pamatas Naujajai evangelizacijai, į kurią kvietė keli pastarieji popiežiai.

Taip pat ir istorijos mokslas žvelgia į Antrąjį Vatikano susirinkimą, į po jo sekusią liturgijos reformą, tariant palaimintojo Jono Pauliaus II žodžiais, į jos „šviesą ir šešėlius“, ir ryškėja supratimas, kad kai kurioms naujosioms apeigoms būtinas praturtinimas, kai kurioms – pataisymas. Ir kad senosios apeigos gali pasiūlyti be galo daug vertingų dalykų.

Benedikto XVI išdėstyti principai buvo sveiki liturginiai principai, o ne jo asmeninės preferencijos, būtent todėl jo įkvėptas naujasis liturginis sąjūdis ir toliau gyvuoja. Ir jis neabejotinai duos gerų vaisių.

- Taigi Bažnyčiai reikia tokių iniciatyvų kaip Ad fontes Kražiuose?

- Taip, naujasis liturginis judėjimas susidaro iš daugybės mažų žmonių grupių, švenčiančių liturgiją, besimeldžiančių liturgiškai, ugdančių kitus liturgijos suvokime, vedančių kitus į jos lobių atradimą. Svarbiausia, kad visos šios grupės tikrai susideda ne iš žilagalvių senukų. Šie žmonės jauni, tarp jų atsiranda daugybė pašaukimų, daugybė gražių šeimų. Kalbame apie sąjūdį, kurio tikslai nebus įgyvendinti per penkerius ar dešimt metų, bet per dešimtmečius. O kol kas reikėtų džiaugtis, kad patys baisiausi liturgijos pažeidimai, kurie sekė po Antrojo Vatikano susirinkimo, jau yra istorija.

Žmonės, kurie eina į Mišias dabar, ieško ne šou, o Kristaus. Kai naujasis liturginis sąjūdis plėsis, jie galės atrasti jo didybę, jo grožį liturgijos lobiuose. Manau, mus turėtų padrąsinti popiežiaus Benedikto pavyzdys. Jis turi teisę pasitraukti, turi teisę pailsėti. Bet jis paliko mums darbo. Todėl galbūt dabar laikas, kad suaugtume, atsistotume ant savo kojų ir tą darbą padarytume.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"