TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kada paaiškės tikrosios „An-2“ katastrofos priežastys?

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Tyrimą dėl gegužės 16 d. katastrofą virš Baltijos jūros patyrusio Lietuvos lėktuvo „An-2“ baigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas ir Vyriausybės specialioji komisija, tačiau taip ir nebuvo atsakyta į klausimą, kas lėmė šią skaudžią, dviejų žmonių gyvybes nusinešusią nelaimę. Kada paaiškės tikrosios jos priežastys?

Kol kas darbo dar nebaigė Susisiekimo ministerijos sudaryta komisija „An-2“ katastrofos aplinkybėms ištirti.

Jos vadovas Bronius Merkys LRT.lt patikino, jog spėlionės, esą lėktuvas galėjo būti numuštas arba nukrito, nes gabeno kažkokį slaptą krovinį, neturi absoliučiai jokio pagrindo: „Visa tai – versijos iš fantastikos srities.“

Interviu LRT.lt B. Merkys tvirtino negalįs įvardyti kokios nors vienos lėktuvo katastrofos priežasties, nes papildomos informacijos jo vadovaujama komisija gauna kasdien. Tačiau, būdamas patyręs lakūnas, jis neslėpė numanąs, kas lėmė, kad „An-2“ nuskendo nusinešdamas ir jį pilotavusių lakūnų Adolfo Mačiulio ir Alvydo Selmistraičio gyvybę.

– Jūs, žinoma, matėte Nyderlandų specialistų, dalyvavusių „An-2“ iškėlimo iš jūros dugno arčiau vandens paviršiaus, filmuotą medžiagą?

– Taip. Visą.

– Atrodo, kad lėktuvo kabinoje rastas A. Mačiulis bandė gelbėtis, tačiau jam sutrukdė kažkokios metalinės lėktuvo detalės?

– Manau, kad taip.

– Kodėl lėktuvo vidus atrodė apverktinos būklės?

– Greičiausiai jis vertėsi ir visi daiktai skraidė po saloną. O kadangi „An-2“ lėktuvai naudojami žemės ūkio darbams arba jais gabenami kokie nors su tokiais darbais susiję kroviniai, jie nebūna tokie švarūs, kaip lengvieji automobiliai.

– Ar tai, kad filmuotoje medžiagoje matyti praviros lėktuvo durys, liudija, kad jos atsidarė nuo smūgio į vandenį, ar vis dėlto pro jas bandė gelbėtis A. Selmistraitis?

– Kol kas negalėčiau atmesti nei vienos, nei kitos versijos.

– Kiek dar galima laukti, kad jūra išplaus šiuo metu dingusiu be žinios laikomo A. Selmistraičio kūną?

– Kartais po tokių nelaimių praeina ir keli mėnesiai, kol jūra kur nors išneša paskendusių žmonių kūnus. Bet nemanau, kad tai užtruks daugiau nei pusmetį. Tačiau nereikia atmesti ir tokios galimybės, kad jūra A. Selmistraičio palaikus išmes tokioje vietoje, kurioje jie taip ir liks nepastebėti.

Būna taip, kad dingusių žmonių jūra taip ir neišmeta. Kalbėdamas su Virginija Selmistraitiene, patariau jai šią didžiulę netektį ir nelaimę vertinti taip, lyg jos artimas žmogus būtų palaidotas jūroje. Juk kartais ir lakūnai prašo, kad jų pelenai būtų išbarstyti virš jūros.

– Iš tam tikrų Jūsų bei kitų specialistų užuominų tarsi prašosi išvada, kad lėktuvo katastrofą lėmė kažkoks techninis gedimas.

– Kol Susisiekimo ministerijos komisijos tyrimas nebaigtas, vertindamas juo skridusių pilotų kvalifikaciją, nenorėčiau taip kategoriškai teigti. Bet tikėtina. Tačiau, remiantis lėktuvų katastrofų statistika, apie 80 proc. jų lemia žmonių klaidos. Ir nebūtinai – pilotų klaidos. Suklysta ir lėktuvus prižiūrintys specialistai.

– Jei tokie patyrę lakūnai, kaip A. Mačiulis ir A. Selmistraitis, pasirinko skrydžio kelią per jūrą, ko gero, jie buvo tikri, kad lėktuvas techniškai tvarkingas?

– Greičiausiai. Bet norėčiau atkreipti dėmesį, kad jie į Lietuvą iš Danijos skrido ne pačiu tiesiausiu ir paprasčiausiu keliu. Ko gero, jie norėjo „apskraidyti“ tą lėktuvą. Kiek žinau, tuo lėktuvu kelerius metus nebuvo skraidoma, todėl iš pradžių pilotai juo 40 minučių paskraidė Danijoje, o paskui nuskrido į Švediją pas pažįstamą lakūną Geteborge, kuris turi „An-2“ ir daug tokiais lėktuvais skraido. Ši aplinkybė, mano galva, irgi iškalbinga.

– Vadinasi, jie Švedijoje buvo nusileidę privačiame aerodrome?

– Taip. Ir, jei mūsų pilotams būtų reikėję kažkokios pagalbos, jie tikrai būtų ją gavę dar Švedijoje.

– Ar Jums, kaip patyrusiam lakūnui ir tiriančiam lėktuvo katastrofą pareigūnui, nekelia klausimų tai, kad Palangos oro uosto dispečeris, budėjęs tą nelemtą gegužės 16 d., netrukus po lėktuvo katastrofos išėjo į pensiją?

– Domėjausi šiuo klausimu. Tam dispečeriui jau kur kas anksčiau buvo pasiūlyta išeiti į pensiją, nes tarnyboje vyko etatų mažinimas ir visiems pensininkams teko išeiti į užtarnautą poilsį.

– Kiek kainavo lėktuvo apžiūra vandenyje ir iškėlimas į jūros paviršių?

– Apie 300 tūkst. eurų. Jeigu jį būtume iškėlę ant kokios nors platformos ir gabenę į krantą, būtų tekę dar pridėti maždaug milijoną eurų.

– Po Vyriausybės komisijos ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadų pasigirdo kalbos, kad bus griežtinami šiuo metu aviaciją reglamentuojantys teisės aktai. Kaip tai vertinate?

– Skeptiškai vertinimu kokius nors griežtinimus. Vakarų šalyse tokias avarijas tiria ne politikai ar parlamentiniai komitetai, o patyrę specialistai arba tam tikros tarnybos. Gaila, bet, kiek žinau, tik Lietuvoje ir Rusijoje panašias katastrofas imasi tirti politikai bei bando nurodinėti, kokiais lėktuvais galima skraidyti, kokiais – ne.

Visa aviacijos saugumo sistema Lietuvoje dirba gerai ir yra grįsta patyrusių specialistų patirtimi bei supratimu. Jeigu net ir labai griežtus įstatymus išleistume, tai visų žmonių nesužiūrėsime. Negi dabar, sužinoję, kad, tarkim, iš Švedijos į Lietuvą skris kažkoks lėktuvas, siųsime žmones, kad patikrintų, ar jis ką nors neleistino gabens?

Prikūrus įvairių draudimų ar suvaržymų, galiausiai atsitiks taip, kad jų niekas nepaisys. Juk, kai kelyje daug draudžiančių ženklų, o matomumas – puikus, tai tų draudimų niekas nepaiso, kol nepamato policijos.

– Ar tai, kad švedai tik po dviejų parų nurodė, kur nukritęs Lietuvos lėktuvas, reiškia, jog jie nenorėjo išduoti, kur jų radarai, ar būta kitų priežasčių?

– Čia sąmokslo nereikėtų ieškoti. Švedija apie civilinių radarų duomenis iš karto suteikia informaciją, o kai buvo paprašyta kariškių pagalbos, jie privalėjo savo veiksmus derinti su vadovybe.

Kolegos švedai mus net buvo įspėję, kad kariškiai iš viso neteiks jokios informacijos Lietuvai, nes karinių radarų informacija parodo, kaip kontroliuojama kiekvienos šalies oro erdvė. Tokia informacija – net ne konfidenciali, o slapta.

Tačiau švedų kariškiai, sulaukę Lietuvos prašymo, vis dėlto nusprendė suteikti savo radarų informaciją. Mano žiniomis, ji buvo gauta ne po kelių dienų, o kitą dieną po „An-2“ katastrofos. Tuo stebėjosi net Švedijos gelbėtojai.

– Kaip vertinate prielaidas, kad „An-2“ taip greitai smigo į vandenį, jog lakūnai tiesiog neturėjo laiko išsigelbėti?

– Bijau, kad niekas negalės atsakyti į klausimą, kokiu greičiu „An-2“ krito į jūrą, nes nėra jokių duomenų. Mat šiame lėktuve nesumontuoti prietaisai, galintys fiksuoti tokią informaciją.

– Žinant, kad lėktuve liko gelbėjimosi plaustas, viena liemenė ir net pagalbos švyturys, ko gero, peršasi mintis, kad šiomis priemonėmis lakūnai nespėjo pasinaudoti, nes, priešingu atveju, galbūt juos būtų buvę galima išgelbėti?

– O gal, pasiekus tam tikrą aukštį, kažkas atsitiko lėktuvui, ir pilotai nusprendė sugrįžti atgal į Švediją?

Kai kurie patyrę „An-2“ pilotai net iškėlė versiją, jog galbūt A. Mačiulis ir A. Selmistraitis pamatė jūroje plaustą ir bandė žmonėms padėti, o leisdamiesi patyrė avariją.

Tokių versijų irgi negalima būtų paneigti. Tačiau aišku viena – pradėję tupdyti lėktuvą ant vandens, pilotai tikrai turėjo ką veikti. Gal jie siuntė pagalbos signalą? Bet gal jie buvo taip žemai, kad to signalo niekas negirdėjo?

Akivaizdu, kad lėktuvas vertėsi ant vandens, nes kairiu apatiniu sparnu kabino vandenį. Propeleris irgi deformuotas. Nuo variklio nulakstė kapotai.

Narai robotu labai kokybiškai nufilmavo beveik visus lėktuvo įrenginius. Tam Klaipėdos aerodrome net buvo surengta speciali treniruotė. Kažkokių gedimų mes nepastebėjome. Tik nepavyko nufilmuoti benzino krano padėties. Iš tikrųjų turime pakankamai svarbios informacijos, bet, nepaisant to, visos „An-2“ avarijos priežastys gali likti spėlionėmis, mes nežinome jo kritimo trajektorijos.

– Tarkim, vyriausybė būtų skyrusi papildomą milijoną litų lėktuvui iškelti. Ar, jį apžiūrėjus sausumoje, būtų buvę įmanoma nustatyti katastrofos priežastis?

– Jei būtume buvę tikri, tai aš, kaip komisijos vadovas, tikrai būčiau pasinaudojęs šia savo teise.

Šiuo metu analizuoju visame pasaulyje įvykusių „An-2“ avarijų priežasčių statistiką per pastaruosius daugiau nei dešimt metų. Kol kas neaptikau tokių nustatytų gedimų, kurie būtų nepastebimi, todėl kažin ar ištraukę lėktuvą mes būtume ką nors sužinoję.

– O kaip vertinate tą aplinkybę, kad nukritęs lėktuvas neskraidė apie penkerius metus? Negi jo varikliui tai neturėjo jokios įtakos?

– Tokiais atvejais variklis specialiomis priemonėmis užkonservuojamas. Nemanau, kad stovėjimas lauke būtų pakenkęs lėktuvo varikliui. „An-2“ – kantrus lėktuvas.

– Girdėti kalbų, jog pati didžiausia lakūnų klaida – kad jie vienmotoriu lėktuvu skrido per jūrą.

– Yra kompanijų, kurios vienmotorius lėktuvus net per Atlantą skraidina, o „An-2“ yra patikimas lėktuvas. Kita vertus, drįsčiau abejoti, ar iššokę iš lėktuvo mūsų lakūnai būtų ilgai išgyvenę vos 9 laipsnių šilumos jūros vandenyje. Gal keliolika minučių...

– Kada jūsų vadovaujama komisija baigs darbą?

– Į šį klausimą labai sunku atsakyti. Dar tik pradedame analizuoti medžiagą. Katastrofos versijų kasdien tik daugėja. Mūsų reglamentas įpareigoja tyrimą atlikti per metus, o, jei per tą laiką nepavyks pateikti išvadų, teks daryti pertrauką ir po kurio laiko vėl atnaujinti tyrimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"