TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kada turėsime sąžiningą savivaldybių valdžią?

2010 10 15 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Pastaruoju metu Vilniaus ir Alytaus savivaldybes sukrėtę skandalai - veikiau dėsningumas nei išimtys. Tad ar apsaugotas Lietuvoje valdžios pareigūnas, kuris nori atsisakyti vykdyti neteisėtą viršininko nurodymą? Kaip toks pareigūnas galėtų pranešti apie įvairius valdžios piktnaudžiavimo atvejus? Ar gali būti sąžininga savivaldybės valdžia, jeigu joje nėra savireguliacijos mechanizmų išaiškinant vidaus negeroves?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas KLIUNKA, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) narys Rytis JUOZAPAVIČIUS, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros lektorius dr. Artūras PETKUS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Įstatymų pakanka, bet jie užmiršti

A.Medalinskas. Kokia yra aukšto valdžios pareigūno atsakomybė, jeigu jis reikalauja, kad pavaldinys vykdytų neteisėtą nurodymą? Ar pakanka Lietuvoje įstatymų, kurie apsaugotų pavaldinius nuo tokių viršininkų reikalavimų?

A.Kliunka. Viena atsakomybės rūšių yra etinė, ji remiasi įvairių valstybės ir savivaldos institucijų tarnautojų bei pareigūnų etikos kodeksais. Nemaža dalis valstybės institucijų tarnautojų už tų institucijų tarnautojų etikos kodeksų reikalavimų pažeidimus gali būti traukiami drausminėn ar tarnybinėn atsakomybėn. Pavyzdžiui, tai numatyta Prokuratūros įstatyme. Neteisėtų nurodymų davimas pagal valstybės institucijų veiklą reglamentuojančius įstatymus yra ir tiesioginis drausminės ar tarnybinės atsakomybės pagrindas. Baudžiamajame kodekse (BK) numatyta ir tam tikra baudžiamoji atsakomybė, bet tai priklauso nuo konkrečios situacijos ir aplinkybių.

A.Medalinskas. Štai Vilniaus mero Viliaus Navicko ir savivaldybės kontrolieriaus Šarūno Skučo situacija. Iki šiol partija ją vertino tik per jų vidaus gyvenimo ar tarpusavio santykių prizmę, o teisiniai problemos aspektai lyg ir nerūpėjo. Kokia atsakomybė gresia už tokius veiksmus? Galbūt atitinkamai tai įvertinus, būtų galima turėti precedentą, kad ateityje joks institucijos vadovas ar šiaip viršininkas nespaustų savo pavaldinių, reikalaudamas atlikti neteisėtą veiksmą.

A.Kliunka. Kalbant apie baudžiamąją atsakomybę visada reikia išsiaiškinti, koks yra subjektų teisinis statusas, kokie jų tarnybiniai ar kitokie santykiai, pavaldumas, tarpusavio įtaka ir visa kita. Apie ką jie kalba? Ar ta kalba yra bendro pobūdžio, ar daroma neteisėta įtaka, neteisėtai kišamasi dėl konkrečių veiksmų ar sprendimų ir kokio pobūdžio bei laipsnio yra tas poveikis. Ar tai neteisėtas pavedimas, reikalavimas naudojant psichologinę ar fizinę prievartą, ar kitoks neteisėtas kišimasis naudojantis įtaka, ar tai tėra tik pasikeitimas nuomonėmis.

A.Medalinskas. Panagrinėkime situaciją, kai per tarnybinį tyrimą padaroma merui ir jo partijos draugams nepalanki išvada, ir šis duoda nurodymą minėtą išvadą paslėpti. Kokia už tai gresia atsakomybė baudžiamosios teisės požiūriu? Ar VTEK čia galėtų įžiūrėti interesų konfliktą?

A.Kliunka. Neteisėtą poveikį pareigūnui galima daryti įvairiais būdais: naudojantis savo įtaka kištis į valstybės tarnautojo veiklą, siekiant jį priversti atsisakyti teisėtų veiksmų ar atlikti neteisėtus veiksmus savo ar kitų asmenų naudai, arba bet koks asmuo, nebūtinai valstybės tarnautojas, panaudodamas psichologinį ar net fizinį smurtą, pareigūnui gali pateikti tokių reikalavimų. Galima veikti ir netiesiogiai - ne patį valstybės tarnautoją, o jo aplinką, pavyzdžiui, jo šeimos narius.

A.Medalinskas. Bet BK, atrodo, kalbama dar apie vieną situaciją: kai iš žmogaus reikalaujama atlikti neteisėtus veiksmus, arba susilaikyti nuo teisėtų veiksmų, arba panaudojant psichologinę prievartą kito asmens atžvilgiu. Ar ne tai turėtų atsidurti dėmesio centre atsakingų institucijų tyrimo metu? Ir kaip į šią situaciją gali būti reaguojama VTEK požiūriu?

R.Juozapavičius. VTEK tiria vieną aspektą. Jeigu ponas X sako: netirk reikalo A, bet tirk reikalą B, gali būti, kad jo asmeniniai reikalai ir institucijos tiriami dalykai yra susiję. Jeigu paaiškėtų, kad ponas X turi kokių nors interesų, daroma išvada, kad kyla viešųjų ir privačių interesų konfliktas, bet už tai būtų tik pagrūmota, ir viskas. Todėl turime rasti kitų priemonių, kaip apginti žmones ir paskatinti juos pranešti apie daromą spaudimą.

A.Medalinskas. Skatinimo tikrai reikia, bet turi būti ir aiški atsakomybė už viršininko pavaldiniui daromą spaudimą atlikti neteisėtą veiksmą.

A.Kliunka. Esant nusikalstamos veikos požymių, gali būti pritaikytas BK 228 str. dėl piknaudžiavimo tarnyba, kai dėl valstybės tarnautojo piknaudžiavimo tarnybine padėtimi didelės žalos patyrė valstybė, juridinis ar fizinis asmuo. Už tai baudžiama bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Yra ir kitų BK straipsnių, kuriuos galima taikyti šiuo atveju. Tai nusikaltimai valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklai. Viena tokių veikų numatyta BK 287 str. - grasinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, kai naudojant psichologinę prievartą iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens reikalaujama atlikti veiksmus, arba nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai. Ši veika yra baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

R.Juozapavičius. Vienas svarbiausių tokių spaudimo, grasinimo būdų - neteisiam viršininkui pasipriešinusį žmogų atleisti iš darbo. O šiais laikais rasti darbą gali būti sunku, todėl grasinimas išvyti iš darbo skamba labai rimtai.

A.Kliunka. Bet yra ir švelnesnė BK 288 str. norma, kur kalbama apie įtakos panaudojimą. Kai į valstybės tarnautojo veiklą naudodamasis savo įtaka kišasi kitas valstybės tarnautojas, politikas, visuomenės veikėjas ir siekia jį priversti atsisakyti teisėtų veiksmų ar atlikti neteisėtus veiksmus savo ar kitų asmenų naudai, taikomas minėtas BK straipsnis. Baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Be to, čia kalbama apie dvi kiek skirtingas, bet ir neatsiejamai susijusias problemas. Nusikalstamą kišimąsi į valstybės tarnautojo veiklą ir asmens, pranešusio apie tokius nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, apsaugą.

A.Petkus. Kaip matome, teisinės bazės, matyt, pakanka. Kitas dalykas, kiek mes šiais įstatymais naudojamės praktikoje.

A.Kliunka. Remiantis statistika bylų pagal minėtus BK 287 ir 288 str. nebuvo išskirta, bet, kiek atsimenu, teko tokius ikiteisminius tyrimus pradėti ir vykdyti.

R.Juozapavičius. Per televizijos laidą, kur buvo kalbama apie sulaikytą Alytaus merą, tos pačios savivaldybės kontrolierė, kaip supratau, aiškino, kad ji prarado darbą dėl nesutarimo su meru. Negalėčiau pasakyti statistikos, kiek buvo tokių bylų, juo labiau kiek savivaldybės kontrolierių prarado darbą.

A.Medalinskas. Jūs anksčiau vadovavote organizacijos "Transparency Itnternational" Lietuvos skyriui. Galbūt šios problemos nematyti bylose todėl, kad žmonės bijo kelti į viešumą negeroves, kurias daro jų viršininkai, tačiau galbūt ši problema atsispindi Jūsų apklausose ar studijose?

R.Juozapavičius. Nepamenu, ar buvo atlikta sociologinių tyrimų, kiek valstybės tarnyboje dirbančių asmenų patiria spaudimą ar net išgirsta grasinimų iš savo vadovų, reikalaujančių atlikti vieną ar kitą neteisėtą veiksmą. Sudarant paskutinį Lietuvos korupcijos žemėlapį buvo apklausta 500 valstybės tarnyboje dirbančių respondentų, jų teirautasi apie jiems daromą nacionalinio ar vietinio lygio politikų spaudimą. Trečdalis apklaustųjų prisipažino, kad tokių atvejų pasitaiko.

A.Medalinskas. Bet mes dabar kalbame apie problemą, kai viršininkas spaudžia pavaldinį valstybės tarnyboje. Nebūtinai politikas, tai gali daryti ir kitas valstybės tarnautojas. Ar ši problema nėra aktuali?

R.Juozapavičius. Labai aktuali, bet žmonės bijo apie tai kalbėti. Pagal statistiką tik 2-3 proc. žmonių, mačiusių nusikaltimą, realiai apie jį praneša.

Kaip įveikti žmonių baimę?

A.Medalinskas. Kaip įveikti tą baimę, kuri kausto žmones valstybės tarnyboje? Jie mato, kad darosi negeri dalykai, bet bijo apie tai prabilti?

R.Juozapavičius. Daug negerovių atkristų, jeigu Lietuvoje veiktų efektyvus Pranešėjų apsaugos įstatymas. Tokio įstatymo projektą šiuo metu nagrinėja Seimas, bet, kiek žinau, "Transparency International" mano, kad jeigu būtų priimtas dabar pateiktas svarstyti įstatymas, jis būtų bedantis. Įstatymas turi ginti žmogų nuo susidorojimo per darbo santykius, kaip yra Vakarų praktikoje. Tada pranešėjas nesibaimintų kelti problemų, nes jis bus tikras, kad išsaugos darbą ir po kelerių metų.

A.Kliunka. Daug metų kalbame apie tokio įstatymo būtinybę, bet kol kas jo neturime. Visa įstatymų ir kitų teisės aktų sistema buvo sukurta siekiant apsaugos nuo nusikalstamo poveikio ir skirta baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyviams. BK numatyta atsakomybė už nusikaltimus teisingumui, žmogaus gyvybei ir sveikatai, laisvei, valstybės tarnybai, valstybės tarnautojo veiklai, taip pat užtikrinama apsauga nuo nusikalstamo poveikio baudžiamojo proceso dalyviams. Yra ir specialus įstatymas dėl baudžiamojo proceso, operatyvinės veiklos dalyvių ir teisėsaugos bei teisingumo institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio. Bet iki šiol nėra įstatymo, saugančio pareiškėjus nuo nepagrįsto atleidimo iš darbo ir jų persekiojimo vykdant darbinę veiklą.

R.Juozapavičius. Nors įstatymų bazė gana didelė, pasigendu paprastų, aiškių mechanizmų, kaip apsaugoti valstybės tarnybos pareigūnus, o juo labiau ombudsmenus. Jeigui vienas ar kitas panašias pareigas einantis žmogus, tikrindamas bendruomenės turtą, ir ras ką nors blogo, jis nieko negalės padaryti. Ir, matyt, bijos, nes jeigu ims garsiai kalbėti, jį atleis iš darbo. Ką tokiems žmonėms daryti? Kam skambinti? Mes kalbame apie Pranešėjų apsaugos įstatymą, kuris gintų žmones nuo spaudimo per darbo santykius.

A.Medalinskas. Bet šiuo įstatymu gali pasinaudoti ir tie žmonės, kurie sieks suvesti asmenines sąskaitas ir dėl to skųs vienas kitą. Gal būtų galima ir per kitus įstatymus tuos sąžiningus valstybės pareigūnus, juo labiau ombudsmenus apsaugoti? Atskiriant elementariausią skundimą nuo negerovių iškėlimo tarnyboje?

R.Juozapavičius. Visų pirma reikia atsisakyti žodžio "skundikas". Suprantu, kad pranešėjų saugojimas gali sukelti ir linkusių kerštauti žmonių neapykantą, pranešėjų apsaugos mechanizmais gali piktnaudžiauti ir linkę kitiems kenkti žmonės. Bet turime nuspręsti, kas mums svarbiau: ar siekti žinoti tiesą ir kartais ginti net piktybiškus žmones, ar nieko neginti ir nieko nežinoti?

A.Petkus. Ir man tas "skundiko" terminas yra labai keistas. Jeigu žmogus nukentėjo nuo konkrečios nusikalstamos veikos ir kreipėsi į teisėsaugos institucijas, jis nėra skundikas. Bet jeigu daromas nusikaltimas, dėl kurio žalos patiria visuomenė, tai jis jau yra skundikas. Juk tam tikra dalimi jis ir pats nukenčia. Bet štai aplinkiniai jį išvadina skundiku. Reikia keisti visuomenės požiūrį į iš esmės normalų visuomeninį procesą - keitimąsi informacija.

R.Juozapavičius. Prisipažinsiu, nežinau jokio kito įstatymo, kuriuo šiuo atveju būtų galima pasinaudoti. Yra vienas įstatymas, kurį dažniausiai mini prokurorai, bet jis saugo liudytojus. Kai kalbu apie pranešėjo apsaugą, ją įsivaizduoju kaip draugišką vartotojams pranešėjo apsaugą. O policija saugo žmones, kurie verti apsaugos dėl ypatingo statuso. Bet kas bus, jeigu aš pastebėsiu ką nors tokio, kas nėra korupcinio pobūdžio veikla. "Transparency International" mato nemažai dabar Seime svarstomo Pranešėjų apsaugos įstatymo trūkumų. Jis nepritaikytas nekorupcinio pobūdžio veiklai išaiškinti. Tarkime, karteliniams susitarimams. Kodėl? Gal to nereikia?

A.Kliunka. Teko matyti ir "Transparency International" rengiamą Pareiškėjų apsaugos įstatymo projektą, kai pareiškėjų apsaugą nuo persekiojimo, susijusio su darbo santykiais, siūloma taikyti pranešus apie bet kokį teisės pažeidimą per žiniasklaidą ar bet kuriai valstybės institucijai. Toks siūlymas irgi kiek rizikingas. Reikia žmones skatinti skųsti pagal kompetenciją, o ne dėl bet kokio teisės pažeidimo bet kur. Štai - praneši policijai, kad matei eismo įvykį, ir pusę metų negali būti atleidžiamas iš darbo be teismo leidimo. Paskui, jei atleidžiamas, gauni piniginę kompensaciją. Su darbdaviu gali ir susitarti, kad praneši ne apie jo, o kitų asmenų, net ne bendroje darbovietėje padarytą menką teisės pažeidimą, o darbdavys tave atleis iš darbo, išmokės pusės metų atlyginimo dydžio kompensaciją, ją abu pasidalysite. Įstatyme būtini tam tikri saugikliai nuo piktnaudžiavimo tokia apsauga.

R.Juozapavičius. Atsispirkime nuo tikrovės. Matome, kad žmonės bijo pranešti. Akivaizdu, kad juos reikia drąsinti. Kaip drąsinti? Duoti signalus, kad bus ginami.

A.Petkus. Jeigu šis įstatymas bus priimtas, ar neatsitiks taip, kad tik formaliai turėsime teisės aktą, kuris gina pranešėją. Būtinos kompetentingų institucijų pastangos įgyvendinant tokio įstatymo nuostatas. Žmogus liks toliau dirbti, bet koks bus kolektyvo požiūris į jį? Juk Lietuvoje vyrauja tam tikras mentalitetas ir tradicijos, susietos su neigiamu požiūriu į tokius žmones. Todėl, be teisės normų, yra ką keisti ir visuomenės vertybių sistemoje.

R.Juozapavičius. Mūsų tyrimai rodo, kad šie pranešėjai laikomi kovotojais. Jais žavimasi.

A.Medalinskas. Įvykiai Vilniaus savivaldybėje parodė, kad partijos žavisi tik tada, kai įskundžiamas kitos partijos pareigūnas. O tas, kuris atskleidė informaciją apie savo partijos veikėjo veiksmus, laikomas skundiku ir išdaviku, todėl išmetamas iš partijos.

A.Petkus. Matyt, ne tik partijose taip yra. Svarbu, ar žavisi tokiu žingsniu artimiausia aplinka, tie, su kuriais jie dirba ir turi reikalų. Ar žavisi visuomenė?

R.Juozapavičius. 85 proc. respondentų mano, kad pranešėjai yra drąsūs ir pilietiški, bet tik 2-3 proc. patys praneša. Žmonės tokiais poelgiais žavisi, bet patys tai daryti bijo. Baimė - pagrindinis veiksnys. Manau, praktiniam šios situacijos sprendimui reikia labai drąsinančio pranešėjų apsaugos įstatymo, nors suprantu, kad tokiu įstatymu kai kas gali norėti piktnaudžiauti. Vokietijos policijos tyrimas atskleidė, kad 70 prsoc. pranešėjų, kurie tiksliai praneša apie nusižengimus, yra vadinamieji keršytojai. Žmonės, kurie keršija buvusiam dardaviui, žmonai, draugui ar dar kam nors. Berods Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, 95 proc. pranešimų apie nesumokėtus mokesčius gaunami iš asmens, palikusio tą darbovietę.

A.Medalinskas. Kaip rasti aukso vidurį, kad įstatymas saugotų kovotojus su neteisybe, sąžiningus žmones, tarnaujančius valstybei, tame tarpe ir tuos, kurie valdžią turi kontroliuoti, bet įstatymu nepasinaudotų tie, kurie nori įskųsti principingą vadovą?

R.Juozapavičius. Reikia remtis keletu svarbių principų. Pirma, turime saugoti tik tuos žmones, kurie prisistato. Negalime saugoti anonimų. Taip yra Didžiojoje Britanijoje. Jei nori būti saugomas, turi pasakyti savo vardą, pavardę ir asmens kodą. Antra, turime matyti sėkmės istorijas. Dabar žiniasklaidoje perskaitome apie baisų kurio nors pranešėjo likimą ir pasakome sau: ne, aš tikrai nepranešiu. Turime matyti, kad žmogus ginamas, niekas jo nesmerkia.

Kodėl savivaldybės kontrolierius nėra nepriklausomas?

A.Medalinskas. Ar gali vykdyti nepriklausomą savivaldybės veiksmų kontrolę pareigūnas, kuris yra tos pačios partijos narys, kaip meras ir valdančioji dauguma?

R.Juozapavičius. Negali. Didžiulis iššūkis yra užtikrinti bendruomenės lėšų, kurias naudoja bendruomenės samdyti žmonės, esantys valdžioje, efektyvią priežiūrą. Ypač vietos valdžioje. Tačiau jeigu pasižiūrėsime į įstatymus ir kitas teisines normas, matysime keistą praktiką, kad savivaldybės kontrolierius gali priklausyti tai pačiai partijai, kaip savivaldybės dauguma. Ir visa tai teisėta. Įstatymas draudžia dalyvauti politinėje veikloje tik darbo metu. Ne darbo metu dalyvauti tokioje veikloje galima. Bet kaip savivaldybės kontrolierius gali stropiai prižiūrėti bendruomenės pinigus, jeigu toje valdžioje dauguma, kartu ir meras, yra jo partijos nariai?

A.Medalinskas. Antikorupcinė komisija Seime ir Audito komitetas, turintis kontroliuoti valdžios veiksmus, atiduotas opozicijai. Kitas klausimas, ką opozicija delegavo kovoti su korupcija ir kaip ten su tuo kovojama? Bet politinė tradicija atiduoti šiuos postus Seime opozicijai sveikintina. Ar negalėtų taip būti ir savivaldybėse?

A.Kliunka. Jei kontrolierius priklauso ne opozicijai, o valdančiajai koalicijai, iš tikrųjų gali atsirasti daugiau vidinių barjerų ir pašalinių įtakų nagrinėjant savo pusės sprendimus. Tačiau būnant opozicijoje ne tik tikrą, bet ir tariamą principingumą gali skatinti tam tikras politinis priešiškumas.

A.Petkus. Problema ir ta, kad kontrolierius - tik vienas pareigūnas.

A.Medalinskas. Ne vienas. Vilniaus savivaldybės kontrolieriaus tarnybai, kiek girdėjau, priklauso keliasdešimt žmonių. Ir ši visa struktūra verčiama dirbti tik tai, ko reikia valdžiai. Nesvarbu, kokia partija yra valdžioje.

A.Petkus. Galėtų būti taryba, kurioje pusę narių sudarytų daugumos atstovai, pusę - opozicijos, o pirmininkautų nešališkas asmuo. Tada pirmininkas galėtų nuspręsti, kas yra teisus. Nelabai įsivaizduoju, kaip gali veikti koks nors valdžios kontrolės mechanizmas, kai kontroliuojantis pareigūnas priklauso partijai.

R.Juozapavičius. Dabar nešališkumo labai trūksta. Net jeigu savivaldybės kontrolierius ką nors negero atranda, gali to klausimo nejudinti, nes darbo yra daug ir iš jo gali būti pareikalauta visas jėgas sutelkti tiriant visiškai kitą problemą.

A.Medalinskas. Naudingą valdančiajai partijai, bet nenaudingą opozicijai, kuri anksčiau buvo valdžia. Nors gal ir ten yra tamsių uodegų. Tai, atrodo, ir siūlė daryti V.Navickas savivaldybės kontrolieriui Š.Skučui, bet aiškinta, jog tai buvo tik dviejų partijos kolegų pokalbis, o ne valdžios institucijos vadovo nurodymas, ką ir kaip tirti.

R.Juozapavičius. Tik ginantieji merą sako, kad tai buvo partijos narių pokalbis. Bet ši formuluotė nėra teisinga. Visų pirma tai buvo bendruomenės reikalus tvarkančių žmonių pokalbis ir tik po to partijos kolegų pokalbis. Visas jo aplinkybes turi aiškintis partijos priežiūros komitetas.

A.Medalinskas. Kodėl tada daugelis laukė partijos institucijos ar vadovybės sprendimo? Kalbant apie nepartinę atsakomybę, ją tik dabar aiškinsis VTEK ir teisėsauga.

A.Kliunka. Kai tik prokuratūroje buvo gauti pareiškimai dėl galimos nusikalstamos veikos, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą. Bus ištirta, ar padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.

R.Juozapavičius. Žvelgdamas iš VTEK pozicijų turiu pripažinti, kad mūsų įstatymai užprogramuoja paradoksalią situaciją, kai partijos reikalai nėra laikomi privataus intereso reikalais. Niekas neturi deklaruoti partinės nepriklausomybės savo viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje. Kaip tai įvertinti?

A.Medalinskas. Kaip normą, atėjusią iš teisinių demokratinių valstybių, kai ideologinės nuostatos, priklausomybė partijai ar religiniai įsitikinimai, yra asmeninis reikalas ir turi būti ginama kaip dalis pamatinių žmogaus teisių.

A.Petkus. Lietuvoje įsitvirtinusi tendencija, kad per partinę liniją kur kas palankesnės galimybės įsidarbinti ir užimti tam tikrus postus. Tai ypač jaučiama, kai keičiasi politinės partijos valdžioje ir paskui per visas ministerijas nusirita kadrų kaita.

R.Juozapavičius. Bet viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje nurodyta, kad deklaruoti privalai narystę ir pareigas įmonėse ar valstybės organizacijose, išskyrus narystę politinėse partijose arba organizacijose.

A.Kliunka. Nes tai traktuojama kaip įsitikinimai ar pažiūros. Panašiai kaip tikėjimas.

A.Medalinskas. Iš tikrųjų viskas veikia per šešėlines partijų puses, įtakas. Kaip tada visa tai vertinama viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje, prisimenant kitus korporatyvinius ryšius? Nes buvimas partijoje taip pat reiškia susisaistymą įvairiais korporatyviniais ryšiais.

R.Juozapavičius. Dėl kitų korporatyvinių ryšių viskas aišku. Turi akcijų arba žmona yra vadovė - tai aiškus privatus interesas. Kai asmuo sako, kad tirk tokį reikalą, bet netirk šito, paaiškėja, kad ten egzistuoja turto ryšiai. Tada įrodyti paprasta. Bet mes kalbame apie politinę priklausomybę.

A.Medalinskas. Europos teisinėse demokratinėse valstybėse, matyt, niekas nesitikėjo, kad politinis bet kurios tokios valstybės pagrindas partijos pokomunistiniuose kraštuose taps klanais, kuriuos sies ir bendri finansiniai interesai.

A.Petkus. Galima atrasti takoskyrą tarp teisės į įsitikinimų, kaip vienos iš svarbiausių žmogaus teisių, ir kitų dalykų, kurių turėtų būti laikomasi ir Lietuvoje. Labai svarbus dalykas - pareigybių aprašymai. Kiekvienas darbuotojas, tarnautojas jas privalo turėti vykdydamas pareigas. Ir įsitikinimai - liberalūs, konservatoriški ar socialdemokratiški - nėra svarbūs, nes tu turi vykdyti tam tikras funkcijas. Jei kontroliuoji įstaigas ar įmones, tavo funkcija yra kontroliuoti jas visas be išimties.

Ar esame pasirengę įveikti šią problemą?

A.Medalinskas. Susidaro įspūdis, kad Vilniaus mero V.Navicko ir savivaldybės kontrolieriaus Š.Skučo santykių problema tėra į paviršių iškilęs didžiulis pūlinys, kuris, matyt, ne svetimas ir kitoms savivaldybėms. Jeigu tokių problemų į dienos šviesą iškiltų vis daugiau, gal tai reikštų, kad žmonės įveikė savo baimę? Ar teisėsauga yra pasirengusi apginti sąžiningus pareigūnus?

A.Kliunka. Tokie pareiškimai dar reti. Didžiausia problema, kad tarnautojai apie tai ne visada praneša. Suprantame, kodėl. Neturime įstatymo dėl pareiškėjo apsaugos nuo neteisėto poveikio per darbo santykius.

A.Medalinskas. Todėl ir mūsų valstybės tarnyba, įskaitant savivaldybes, stipriai serga?

A.Kliunka. Serga. Institucijose eiliniai darbuotojai ar žemesnės grandies vadovai bijo pasakyti savo nuomonę, ypač besiskiriančią nuo vadovų nuomonės ar jai prieštaraujančią, net bendrais teisėtais tarnybos ir jos organizavimo klausimais. Neretai jų nuomonės neklausiama. Dažnai vadovai vengia diskusijų. "Sergančioje" institucijoje sprendimai priimami vienvaldiškai, vienasmeniškai, nesitariama su niekuo arba tariamasi tik mažame būryje. Pavaldiniams priimti sprendimai primetami, apie juos iš anksto neinformavus, nepaklausus nuomonės. Tų, kurie pradeda diskutuoti, neretos institucijos vadovybė nemėgsta. Ar galima tikėtis, kad esant tokiai atmosferai darbuotojas dar atskleistų savo vadovų ir kitų bendradarbių teisės pažeidimus, tarp jų ir korupcines veikas. Daug priklauso nuo žmogaus asmeninės drąsos bei principingumo. Kai kurie apie tai kalba drąsiai, nebijo to, kas bus vėliau. Bet ir drąsiesiems reikia Pareiškėjų apsaugos įstatymo. Kad ir kiti išdrįstų.

R.Juozapavičius. O kontroliuojantiesiems savivaldybės valdžią trūksta Lietuvoje nepriklausomumo. Ombudsmenas yra bendruomenės lėšų panaudojimo kontrolierius. Jis privalo būti nepriklausomas. Šis principas įrašytas mūsų Savivaldos įstatyme ir turėtų būti įgyvendintas. Iki šiol Lietuvoje bendruomenės lėšų priežiūros modelis nėra pats efektyviausias. Savivaldybės kontrolieriai turėtų būti tokia pati atskira institucija, kaip valstybės kontrolieriai. Girdėjau, kad Prancūzijoje taip ir yra.

A.Medalinskas. Koks savivaldybės kontrolės modelis veikia Prancūzijoje?

R.Juozapavičius. Ten yra nepriklausoma savivaldybių kontrolierių asociacija. Bet tiksliai nežinau, ar jie yra renkami, ar skiriami.

A.Petkus. Arba galėtų būti paskirtas Valstybės kontrolės atstovas savivaldybėse, kuriose turėtų būti kontrolieriaus įstaiga. Tai turėtų būti žmogus, kuris nebūtų susaistytas su kontroliuojamos institucijos vadovybe jokiais ryšiais.

R.Juozapavičius. Kol to nėra, labai menkai vertinu dabartinę savivaldybės kontrolierių galią. Dabar jie įstatymiškai priklausomi tik nuo tarybos daugumos ir nuo mero. Ar daugelis išdrįs viršininkui į akis pasakyti savo įtarimus jo atžvilgiu?

A.Medalinskas. Arba įtarimus jo globėjų ir finansinių rėmėjų atžvilgiu.

R.Juozapavičius. Kad savivaldybės kontrolierius būtų realiai vietos valdžią galinti kontroliuoti institucija, jai reikia surasti ir atitinkamą vietą mūsų teisinėje bei valdžios sistemoje. Manau, panašių dramų, kaip Š.Skučo ir V.Navicko santykiai, mūsų krašto savivaldybėse vyksta ne viena. Tik mes to, matyt, nežinome.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"