TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kada viešieji pirkimai taps tikrai vieši?

2011 05 13 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Ar ne laikas aukštus pareigūnus už viešųjų pirkimų sunkius pažeidimus sodinti už grotų? Ar gali viešumas apie viešuosius pirkimus sustabdyti piktnaudžiavimą, kol Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) įgaus reikiamą pajėgumą? Kam turėtų būti pavaldi ši tarnyba? Ar ji turėtų likti Vyriausybės žinioje?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susitiko pakalbėti prezidentės vyriausioji patarėja teisės klausimais Solveiga Cirtautienė, prezidentės patarėja teisės klausimais Rūta Kaziliūnaitė, VPT vadovas VPT Žydrūnas Plytnikas, Seimo nariai konservatorė Agnė Bilotaitė, Darbo partijos narys Mečislovas Zaščiurinskas. Pokalbį vedė politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Laikinas VPT silpnumas

A.Medalinskas. VPT dirba tik pirmus metus. Nepaisant dabartinio VPT vadovybės entuziazmo, panašu, kad šiandien VPT vis dar yra labiau institucija, turinti gražią iškabą, kuriai dar reikia suteikti papildomo potencialo. Kiek VPT dirba žmonių?

Ž.Plytnikas. Šiuo metu turime 71 žmogų savo tarnyboje, jie prižiūri sutartis, teikia konsultacijas ir metodologiškai nagrinėja teisės aktus. Tarytum nemažas būrys. Bet pačiai viešųjų pirkimų kontrolei turime tik 16 žmonių per visą Lietuvą.

M.Zaščiurinskas. Dar pasakykite jų atlyginimus.

Ž.Plytnikas. Vidutinis darbuotojo atlyginimas yra iki 2 tūkst. litų.

M.Zaščiurinskas. O kiek gauna advokatai, kurie kovoja su jumis?

Ž.Plytnikas. Nuo kelių iki keliolikos tūkstančių litų. Mūsų buvusiems darbuotojams, gerai parengtiems specialistams advokatų kontoros, ginančios potencialius pažeidėjus, pasiūlo mokėti po 5-6 tūkst. litų ir daugiau, vietoj jų ankstesnės algos. VPT darbuotojus greitai nuvilioja privatus sektorius ir advokatų kontoros.

A.Medalinskas. Tai skamba liūdnai. Bet iš dalies paaiškina, kodėl per viešuosius pirkimus iš valstybės kišenės išteka, kaip teigiama, milijardas litų ar daugiau. Sakykite, kokių dar matote priemonių šiuo pereinamuoju laikotarpiu, kol VPT įgaus galią kontroliuoti viešuosius pirkimus visos Lietuvos mastu?

S.Cirtautienė. Viena svarbiausių priemonių yra procesų viešumas. Tik tuomet, kai visuomenė informuojama apie tai, kaip priimami sprendimai ir naudojami jos ištekliai, galime tikėtis esminio postūmio skaidrumo link. Todėl greta priemonių, sustiprinsiančių VPT galias, siūlome ir įstatymų pataisas, kurios įtvirtintų perkančiosios organizacijos pareigą paviešinti kiekvieną pradedamą pirkimą. Šis reikalavimas bus taikomas visiems be išimčių pirkimo būdams. Taip pat tiems, apie kuriuos šiuo metu leidžiama visiškai nieko neskelbti, pavyzdžiui, neskelbiamoms deryboms, kai perkama iš vieno tiekėjo.

M.Zaščiurinskas. Reikia sukurti kompiuterinę programą, kuri galėtų sisteminti duomenis ir reikiamai juos pateikti. Tokia programa galėtų teikti duomenis ir apie konkrečias organizacijas: keliuose viešųjų pirkimų konkursuose dalyvavo ir kiek jų laimėjo. Tai nesunkiai pasiekiama per tinkamas kompiuterines programas, nes jeigu turimų duomenų negalima tikslingai panaudoti, jie ir lieka tik bereikšmiai skaičiai.

Ž.Plytnikas. Profilius gali matyti bet kuris suinteresuotas asmuo. Šiemet gausime lėšų ir išplėsime veikiantį modelį. Visi prisijungusieji galės matyti, kur vykdomi nešvarūs viešieji pirkimai. Pirkimus galės matyti ir Valstybės saugumo departamentas (VSD), Valstybės kontrolė ir Finansų ministerija (FM). Visą rizikos sistemą planuojame įdiegti iki 2014 metų. Tai didelis projektas, jo suma 3 mln. litų.

M.Zaščiurinskas. Tai bus atskira duomenų bazė ar sujungta su bendra jų baze?

Ž.Plytnikas. Tai bus atskira bazė, duomenis imanti iš Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos. Spręsime, kaip turėtų būti integruojama su kitomis sistemomis.

M.Zaščiurinskas. Labai svarbu, kad jūsų duomenų bazė būtų integruota į bendrą Lietuvos duomenų bazę. Tada, turėdamas prie jos priėjimą, galėsi nueiti ir į Registrų centro duomenų bazę: nekilnojamojo turto registrą, vadovų duomenų bazę ir kt. Jei ateityje bus sukurti vadinamieji juodieji sąrašai, jie taip pat turėtų būti prieinami bendroje duomenų bazėje. Taigi ar tokia duomenų bazė bus kuriama?

Ž.Plytnikas. Šiandien numatome tik perkančių organizacijų duomenų bazę, tai susiję su pirkimais, o jūs kalbate apie platesnį dalyką, kurį reguliuoja daugiau teisės aktų.

A.Bilotaitė. Seime po diskusijos su VPT vadovais pasiūlėme viešinti viešųjų pirkimų protokolus, kuriuos surašo perkančiosios organizacijos viešųjų pirkimų komisijos. Siūlome ir Nešališkumo deklaraciją, kurią pasirašytų perkančiosios organizacijos vadovai, joje atsispindėtų visa informacija apie privačius interesus. Ši deklaracija, žinoma, turėtų būti vieša.

M.Zaščiurinskas. Labai svarbu, kad visi fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, privalėtų teikti metines turto, pajamų bei viešųjų ir privačių interesų deklaracijas.

A.Bilotaitė. Svarstėme ir tai, kodėl daugelis viešųjų pirkimų sutarčių yra konfidencialios. Dažnai, kai nori pasidomėti atitinkama sutartimi, paaiškėja, kad to padaryti negalima, nes ji konfidenciali. Nors Viešųjų pirkimų įstatyme aiškiai parašyta, kokios sutartys gali būti konfidencialios. Civiliniame kodekse taip pat pasakyta, kad konfidencialumas taikomas, kai tai susiję su komercine paslaptimi. Tačiau praktiškai labai dažnai manipuliuojama sutarties konfidencialumu. Kad išvengtų viešumo, perkančioji organizacija susitaria su įmone ir, pasirašydama sutartį, įtraukia punktą, kad sutartis yra konfidenciali. Štai tau ir "skaidrumas".

Ar turėtų būti skaidrus VPT pavaldumas?

A.Medalinskas. Daug kas pripažįsta, kad viešųjų pirkimų kontrolės skaidrumas turėtų prasidėti nuo skaidrios VPT kontrolės. Kol kas VPT priklauso Ūkio ministerijai (ŪM) ir VPT reikia vykdyti neįmanomą misiją: kontroliuoti tos institucijos veiksmus, kuriai pati buvo pavaldi. Kokie būtų siūlymai, kaip sustiprinti VPT institucinį nepriklausomumą?

A.Bilotaitė. VPT turi būti maksimaliai nepriklausoma, kad politinės jėgos ar verslo grupės negalėtų jai daryti įtakos. Kad ji savo funkcijas galėtų vykdyti nebijodama jokio spaudimo. Seime siūlyta, kad kandidatą į VPT vadovus siūlytų prezidentas su Seimo pritarimu, bet prezidentūra nori, kad ši tarnyba būtų pavaldi Vyriausybei.

S.Cirtautienė. Prezidentės nuomone, VPT turi principingai kontroliuoti perkančiąsias organizacijas. Tačiau šiandien tai ne visada įmanoma, nes pati VPT pavaldi vienai iš perkančiųjų organizacijų, o ši pagal savo veiklos sritį yra atsakinga už didelę dalį stambių viešųjų pirkimų. Toks VPT statusas neišvengiamai užprogramuoja grėsmes jos nepriklausomumui, menkina autoritetą ir galimybes nustatyti rimtus pažeidimus, ypač - išaiškinti tikruosius kaltininkus. Išklausius Konkurencijos tarybos ir Valstybės kontrolės argumentus, įvertinus kitų Europos šalių viešuosius pirkimus, kur kontroliuojančios institucijos susietos su vykdomąja valdžia, pasirinktus modelius, nutarta VPT reformuoti į savarankišką, tačiau glaudžiai su Vyriausybe susietą įstaigą. Siūlome nustatyti, kad šios valstybės įstaigos vadovą finansų ministro teikimu skirtų ministras pirmininkas.

A.Medalinskas. Lietuvoje buvo negera tradicija, kai norėdami išspręsti kokio nors institucijos vadovo klausimą sugalvodavo įstatymo pataisą dėl naujos institucijos vadovo skyrimo tvarkos. Ar įmanoma, kad nauja pataisa dėl viešųjų pirkimų vadovo įsigaliotų jau po šio pareigūno kadencijos? Kad reformą ir VPT srityje baigtų tie, kas pradėjo.

R.Kaziliūnaitė. Dar 2004 metais Konstitucinis Teismas pasisakė, kad tokia praktika, kai institucijos vadovas iš pareigų atleidžiamas pakeitus įstatyme įtvirtintą jo skyrimo tvarką, ne tik pažeidžia tokio asmens teisėtus lūkesčius, bet ir apskritai yra nesuderinama su Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Teikdami įstatymo pataisas dėl VPT statuso ir jos vadovo skyrimo tvarkos, šį KT išaiškinimą turėjome omenyje ir jokiu būdu nesiūlome grįžti prie buvusios vadovų atleidimo keičiant įstatymus praktikos. Šį principą prezidentė siūlo taikyti ir VSD, Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) bei kitoms institucijoms, kuriose jos iniciatyva bus įtvirtinta pareigūnų rotacija. Bet jei būtų manoma, kad galima ir kitokia šių įstatymų interpretacija, apsidraudžiant juos galima papildyti detalesnėmis įsigaliojimo nuostatomis.

S.Cirtautienė. Prezidentė mano, kad gerai dirbantis vadovas turi nekliudomai eiti pareigas iki kadencijos pabaigos, o netinkamai - už tai atsakyti, tačiau tam yra kiti mechanizmai. Įstatymo, keičiančio vadovo skyrimo tvarką ar apibrėžiančio jo kadenciją, priėmimas nėra ir neturi būti pretekstas keisti institucijos vadovą nei vienu iš minėtų atvejų.

A.Medalinskas. Kodėl pasirinkote būtent tokį naują VPT pavaldumo modelį?

S.Cirtautienė. Pirmiausia išsikėlėme tikslą - įtvirtinti tokį VPT statusą, kuris užtikrintų jos nepriklausomumą, leistų objektyviai ištirti, principingai įvertinti aptiktus pažeidimus. Akivaizdu, kad esama situacija šių reikalavimų visiškai neatitinka, nes ŪM organizuoja didelę dalį stambiausių pirkimų, o tai, kad sprendimus dėl VPT vadovo vienasmeniškai priima ministras, dažniausiai atstovaujantis kuriai nors politinei jėgai, situaciją tik komplikuoja. Tokios praktikos būtina atsisakyti. Bet reikia, kad VPT pernelyg nenutoltų nuo už ekonomiką, viešuosius finansus ir ūkio raidą atsakingos Vyriausybės.

A.Medalinskas. Kodėl atsisakėte siūlymo, kad VPT vadovą skirtų prezidentas arba Seimas prezidento teikimu?

S.Cirtautienė. VPT negalima prilyginti teisėsaugos institucijoms, kurių daugelio vadovai skiriami būtent tokia tvarka. Tai nėra vien tyrimo ir kontrolės institucija. Ne mažiau dėmesio turi būti skiriama prevencinei veiklai, kuri reikalauja nuolatinio, kasdienio darbo su perkančiosiomis organizacijomis. Rinktis pasiūlytą variantą paskatino ir tai, kad VPT ir Vyriausybė turi atlikti daug bendrų darbų: viešieji pirkimai neatsiejamai susiję su racionaliu biudžeto lėšų naudojimu, konkurencinės aplinkos gerinimu ir verslo plėtra, o tai pirmiausia Vyriausybės uždavinys. Užsienio praktika taip pat parodo, kad parlamento ar valstybės vadovo įtraukimas į VPT vadovybės formavimą ir jos veiklos priežiūrą būtų neįprastas žingsnis: praktiškai visose Europos valstybėse institucijos, panašios į VPT, yra pavaldžios arba ministrų kabinetui, arba atitinkamos valdymo srities vyriausybės aparato įstaigai. Neabejotina, kad užsienyje veikiančių modelių negalima periminėti aklai, tačiau pasinaudoti jau pasiteisinusia praktika verta.

A.Medalinskas. Ką keičia situacija, jeigu bus priimtas prezidentūros siūlymas, kad VPT būtų pavaldi ne ŪM, kuri yra dalis Vyriausybės, bet kam nors kitam Vyriausybėje? Ar tai nėra ta pati ankstesnė Vyriausybės priklausomybė?

S.Cirtautienė. Visų pirma VPT būtų suteiktas kitoks nei iki šiol statusas - iš įstaigos prie ministerijos ji virstų valstybės įstaiga, o valstybės įstaigos statusas jos vadovui suteikia žymiai didesnes nepriklausomumo garantijas, nei tai įmanoma įstaigoje prie ministerijos. Įstaigos prie ministerijos vadovas tiesiogiai pavaldus ministrui - nors formaliai tai atskiros institucijos, praktiškai šių pareigūnų santykis artimas įstaigos ir jos padalinio vadovų santykiui. Tai esminis skirtumas. Todėl tapatinti įstaigos prie ministerijos, vyriausybės įstaigos ir valstybės įstaigos jokiu būdu negalima. Šioms institucijoms suteikiamas skirtingas savarankiškumo laipsnis, VPT jį siekiame užtikrinti kuo didesnį. Valstybės įstaigų vadovų skyrimo tvarka yra skirtinga, nustatyta atsižvelgiant į įstaigos veiklos specifiką ir sąsajas su kitomis valstybės valdžios institucijomis. Šiuo atveju ministro pirmininko ir finansų ministro dalyvavimas logiškas ir pagrįstas glaudžiai susijusiomis funkcijomis, o toks vadovo skyrimo mechanizmas nėra pagrindas teigti, kad grįžtama prie buvusio VPT statuso.

R.Kaziliūnaitė. Nepamirškime, kad FM yra vadovaujančioji institucija panaudojant Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšas, kur viešųjų pirkimų problema labai opi. Todėl ji turi turėti svertus šioje srityje, kad galėtų siekti tikslingo ir skaidraus lėšų panaudojimo.

Ar FM taps superministerija?

A.Medalinskas. Bet ar nežengiate Jūs dar vieno žingsnio, norėdami padaryti FM superministerija, tada prireiks ir viceministro, atsakingo už teisėsaugą. Jai pavaldus Muitinės departamentas. Ten jau sprendžiami ir ES struktūrinių fondų panaudojimo klausimai. Siūlote ten ir FNTT padėti. Dar ir viešųjų pirkimų kontrolę. Ankstesnis ūkio ministras Dainius Kreivys jai siūlė perduoti ir valstybės turto efektyvaus naudojimo kontrolę.

S.Cirtautienė. Esant saugikliams nuo politinio spaudimo, problemų dėl finansų ministro dalyvavimo skiriant VPT vadovą kilti neturėtų. Juolab kad tai akivaizdžiai patvirtina ir kitų ES šalių, kur finansų ministrai dalyvauja skiriant analogiškų institucijų vadovus, praktika. Tai visiškai suprantama, nes finansų ministras čia veikia kaip subjektas, atsakingas už racionalų biudžeto lėšų naudojimą.

M.Zaščiurinskas. Yra parengtos kelios Valstybės valdymo koncepcijos. Tam panaudota nemažai valstybės lėšų, išanalizuota įvairių pasaulio valstybių patirtis. Bet ir toliau įstatymų pakeitimai daromi lyg per pageidavimų koncertą. Vieningos koncepcijos nėra, strategijos taip pat. O veiksmai atliekami pagal pageidavimus.

A.Medalinskas. Ar Jūs pritariate siūlymui ir VPT kontrolę perduoti Finansų ministerijai?

M.Zaščiurinskas. Kas Lietuvoje atsakingas už valstybės ekonomiką? Anksčiau buvo Ekonomikos departamentas ŪM. Dabar jis likviduotas. Nebeliko net formalaus atsakingojo. Žinome, kad ekonomika nėra tik valstybės finansai ir buhalterija. Tačiau FM atidavėme visą ekonomikos valdymą ir, aišku, per buhalterijos sampratą. Iš jos darome monstrą, kuris turi apimti daugelį sričių. Kas tada lieka atsakingas už visumą, už vadinamąjį tarpsritinį, tarpšakinį ar horizontalųjį valdymą? Kas sugeba valdyti šį sudėtingą procesą? VPT negalima atiduoti FM. Jokiai Vyriausybei. Jų funkcija - kontroliuoti vykdomosios valdžios atliekamus veiksmus, o Jūs norite, kad jie būtų pavaldūs tai pačiai vykdomajai valdžiai. VPT vadovą, įvertinus šio proceso aktualumą, turėtų skirti Seimas prezidentės teikimu. Tikrai nepataikauju prezidentei. Reikėtų teigiamai vertinti ir tokią situaciją, kai valdžios institucijų funkcijos šie tiek dubliuojasi. Kai to nėra, kuriama vadovėlinė mafinė struktūra.

Ar ne laikas kriminalizuoti nusikaltimus viešųjų pirkimų srityje?

A.Medalinskas. Kalbėjome apie sąlygas, kurios turi būti sudarytos nepriklausomai VPT veiklai. Tačiau reikia pakalbėti ir apie rimbą vykdant viešuosius pirkimus. Kyla klausimas, galbūt reikia grįžti prie veikų kriminalizavimo už sunkius viešųjų pirkimų pažeidimus, įvertinant ir politikų veiklą, nes be jų žinios viešieji pirkimai dažniausiai neįvyksta?

A.Bilotaitė. Viešųjų pirkimų problemos neišspręsime nepalietę klausimo, susijusio su politine korupcija. Kai kas būna labai suinteresuotas, kad viena ar kita įmonė gautų užsakymą. Kodėl? Šiuo atveju reikia ieškoti sąsajų ir su politinių partijų finansavimu. Be to, dažnai viešieji pirkimai tampa landa tam tikriems asmenims pasipelnyti. Šią išsikerojusią tradiciją būtina išgyvendinti.

A.Medalinskas. O jūsų pasiūlytas įstatymo projektas dėl politinių partijų finansavimo, uždraudžiantis "otkatų" praktiką Lietuvoje, atmestas Seimo. Ar jis vėl bus pateiktas?

A.Bilotaitė. Pateikėme. Ir kai Seimas įtrauks jį į darbotvarkę, jis vėl bus svarstomas.

M.Zaščiurinskas. Yra Seimo politinė dauguma. Tik reikia, kad ji balsuotų "už".

A.Medalinskas. Tai suprantama, bet prieš tai, kad būtų uždrausti "otkatai" po viešųjų pirkimų, kaip aš supratau, balsavo ir opozicinių partijų politikai.

S.Cirtautienė. Greta kitų priemonių reikia griežtinti ir atsakomybę. Ar tai būtų Baudžiamasis kodeksas (BK) ar Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (ATPK), baudos dydis turi priklausyti nuo pažeidimo masto ir jo padarinių. Kad sankcija būtų efektyvi, ji turi skaudžiai paveikti pažeidėją. Pagal šiandienės teisinės sistemos logiką baudos fiziniam asmeniui dydį tiesiogiai susieti su neteisėto sandorio verte ar padaryta žala yra sudėtinga. Todėl siekėme maksimalaus baudos dydžio, kokį galima nustatyti pagal galiojančio ATPK baudų fiziniams asmenims sistemą.

A.Medalinskas. Nors ir kilo didelis pasipriešinimas, Seimas iš antro karto vis dėlto balsavo už baudų didinimą tiems, kurie daro ekonominius nusikaltimus, įskaitant ir kontrabandą.

S.Cirtautienė. Tenka pripažinti, kad įvairios baudžiamąją ar kitokią atsakomybę efektyvinančios iniciatyvos sulaukia stipraus pasipriešinimo ir iš teisininkų bendruomenės, ir iš politikų. Belieka spėlioti, ar tai tikrai siekis išlaikyti teisės sistemos darną ir išvengti bereikalingų žmogaus teisių suvaržymų, ar perdėtas atsargumas? Ar tokią poziciją lemia ir kitokie tikslai?

A.Medalinskas. Jau nebėra kitos išeities, kaip tik kriminalizuoti jų veiklą. Jei to nebus, susidursime su situacija, kai teisti, bet už grotų dėl gailestingų įstatymų nesėdėję politikai, klaidins žmones, kad buvo nekalti, ir grįš į valdžią, iš kurios buvo išmesti.

Ž.Plytnikas. Yra ir kita problema dėl viešųjų pirkimų bei BK. Kai aptinkame pažeidimą, duomenis apie jį siunčiame į STT arba į Generalinę prokuratūrą. Problema ta, kad dažnai pritrūksta įrodymų ikiteisminiam tyrimui pradėti. Neatsakoma į klausimą, kokia žala padaryta? Neaišku, kas ją nustato. VPT įvardija tik pažeidimą. Įvertinti, koks žalos dydis, neturime kompetencijos. Tai turi daryti prokuratūra. Kai jie to nepadaro, negalima pradėti ir ikiteisminio tyrimo.

A.Bilotaitė. Yra dar viena problema. STT gauna informaciją ir turi laužyti galvas, kas tai buvo: pareigūnų neatsargumas, piktnaudžiavimas tarnyba ar pareigų neatlikimas. Tyčia viskas buvo padaryta ar netyčia. O tai, kad teisės specialistų reakcija dažnai būna neigiama panašių pasiūlymų atžvilgiu, aš ne kartą pastebėjau. Tik pasiūlai griežtesnę nuobaudą už pažeidimus, tuoj sulauki kritikos. Anksčiau BK buvo kur kas griežtesnis. Kai įstojome į ES, daug kas buvo liberalizuota.

R.Kaziliūnaitė. Jei BK analizuotume teoriškai ir labai plačiai aiškintume galiojančias nuostatas, matytume, kad ir šiandien jame yra nemažai straipsnių, leidžiančių rimtesnius viešųjų pirkimų pažeidimus padariusius asmenis patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tai galėtų būti padaryta remiantis straipsniais, numatančiais atsakomybę už piktnaudžiavimą, pareigų neatlikimą, turto pasisavinimą ar iššvaistymą. Tačiau praktiškai taikant baudžiamąjį įstatymą jis aiškinamas gerokai siauriau, net mėginama teisintis reikiamų normų nebuvimu. Todėl tam tikrų viešųjų pirkimų pažeidimų kriminalizavimas galėtų būti prasmingas. Juk valstybės prioritetas turėtų būti veiksmingas ir visuomenės poreikius bei šiandienos realijas atitinkantis baudžiamasis įstatymas, o ne vien teorinė jo normų darna.

A.Medalinskas. Bet jeigu veiklos kriminalizavimas bus pritaikytas tik peržiūrėjus visą BK, dar ilgokai į valdžią patekę veikėjai galės elgtis kaip nori ir nepaisyti atsakomybės. Kai 2004 metais buvo pakeistas BK, ar koks nors rimtas pareigūnas sėdo už grotų?

Ž.Plytnikas. Galiu papasakoti istoriją, kai nubaudėme administraciją, surašėme jiems pažeidimų protokolą, o savivaldybės darbuotojas, nespėjęs išeiti pro duris, jau skambina merui ir sako: "Prašau man išrašyti priedą, nes mane ką tik nubaudė 1500 litų bauda."

A.Medalinskas. Tada atsakomybė turėtų tekti ir tokiam merui.

M.Zaščiurinskas. Reikia Viešųjų pirkimų proceso kodekso, kuris būtų lyg ir analogiškas Civilinio ir Baudžiamojo proceso kodeksams. O dabar, jei patenka geras pasiūlymas dėl BK tobulinimo, kad ir iš prezidentūros, jis priimamas su visokiomis išimtimis ir išlygomis.

A.Medalinskas. O ką šis Viešųjų pirkimų kodeksas pakeistų? Jį priimtų tas pats Seimas, kuris dažnai tik padaro naujų korupcinių skylių įstatymuose, kuo daugiau juos taiso.

S.Cirtautienė. Reikia rasti sprendimą, kaip įtvirtinti proporcingas sankcijas už pažeidimus viešųjų pirkimų srityje. Galima pildyti BK. Tačiau yra ir kitas būdas - pakankamai veiksmingą atsakomybę galima įtvirtinti specialiais įstatymais. Pavyzdžiui, svarstome galimybę sankcijas įtvirtinti Konkurencijos įstatymu, nes tai leistų taikyti efektyvias poveikio priemones ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims. Analogiškai galėtų būti pildomas ir Viešųjų pirkimų įstatymas.

A.Bilotaitė. Yra galimybė stiprinti atsakomybę ir per Tarnautojų elgesio kodeksą, kuris jau užregistruotas Seime. Tačiau net ir šis kodeksas negali pakeisti būtinybės didinti nuobaudas. Reikia BK pataisų, kad ši veikla būtų kriminalizuota. Iki 2003 metų BK buvo nuostata, kai už sunkius Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus grėsė atsakomybė iki trejų metų. Dabar atsakomybės kaip ir nebeliko, tad niekas nebijo piktnaudžiauti.

A.Medalinskas. Bet jeigu jūs pateiksite įstatymo pataisą, siūlydami už tokius nusikaltimus skirti penkis ar net dešimt metų, tačiau apatinę bausmės ribą paliksite nulinę, vis tiek niekas nepasikeis. Teismai įtakingiems nusikaltėliams ir toliau taikys tik žemutinę ribą. Matyt, reikia kelti apatinę bausmės ribą. Duoti nors vienus metus už grotų, o gal ir daugiau, kad žmonės suprastų, jog asmuo tikrai nusikalto ir už tai pateko į kalėjimą. O dabar, kai teisme jį tik pabara ir paleidžia, tokie veikėjai ir aiškina, kad buvo išteisinti.

A.Bilotaitė. Galime pamąstyti ir apie bausmę ne nuo nulio, o nuo vienų ar trejų metų.

M.Zaščiurinskas. Tikrai, griežta baudžiamoji atsakomybė turi būti. Dažnai girdime, kaip vadovai ar politikai didvyriškai pareiškia prisiimantys atsakomybę. O ką iš tikrųjų tai reiškia - ar žinome? Nieko. Pavyzdžiui, jeigu tai reikštų, kad eidamas į pareigas aš už savo sprendimus atsakau savo turtu, tai ką nors reikštų. O dabar žmogus ne taip padarė, išmetė jį iš ministrų, o jis kitą dieną pareiškia, kad eis į Seimą. Ir jokios atsakomybės.

A.Medalinskas. Tai siūlymas kriminalizuoti šią veiką jums būtų priimtinas?

M.Zaščiurinskas. Nėra kito kelio.

 

Parengė Alvydas Medalinskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"