TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kai biznis - skurdas

2008 10 14 0:00
Teisingumo ministerija tyrė ne vieną skundą dėl antstolės R.Mikliušienės darbo.
LNK nuotrauka

Jas išmetė iš namų į gatvę. Baldus ir visa, ką rado bute, sukrovė prie šiukšlių konteinerio. Vaikams buvo atsiųstas automobilis - išvežti į vaikų namus.

Nė viena iš tų mamų nėra nei girtuoklė, nei narkomanė, nei kitaip asociali. Jos tiesiog nebeišgalėjo sumokėti mokesčių, nors dirbo, stengėsi. Tačiau tų uždirbtų pinigų nebepakako užmokėti už brangstančią elektrą, dujas, šildymą, vandenį.

Įstatymai numato, kad susikaupus skoloms už monopoliškai tiekiamas komunalines gėrybes jus galima išmesti net ir iš vienintelio būsto. Su visais vaikais. Kol kas antstoliai miklinasi skurdžiausiose Lietuvos vietose, tačiau, įsibėgėjus ekonominei krizei, monopolininkių kovos su nedrausmingais vartotojais "know how" plis per visą gimtąjį kraštą.

"Kraukitės ir eikit"

Danutė Mickevičienė, 7 vaikų mama, pasakoja: "Vaikai sirgo, nėjo į mokyklą. Namuose buvo, nes temperatūros - 39 laipsniai. Bet jie atėjo ir nekreipė dėmesio, kad vaikai serga. Sako - į vaikų namus vaikus."

"O antstolei sakėte, kad vaikai serga?" - "Taip, sakiau. Aš, sako, nežinau nieko. Imkit, kraukitės reikalingiausius daiktus ir eikit", - Danutė gniaužo rankas, subjaurotas sunkaus, bet iš skurdo negelbstinčio darbo. Jai dar pasisekė. Rado išsinuomoti nugyventą pirkelę Ruklos apylinkėse. Dabar ten ir gyvena. Ūkiškai, kaip ji sako.

Nors nuo tos siaubo dienos jau praėjo laiko, Danutę vis dar purto prisiminus, kad už skolas iš jos norėjo atimti ne tik namus, bet ir vaikus. Juk mūsų valstybė rūpinasi, kad vaikai turėtų stogą virš galvos. Neišgali jo suteikti pats? Gaus valdišką.

"Žiema buvo - vasario 9-oji, - pasakoja Danutė nuleidusi galvą. - Na, tada jau buvo šalta. Išėjome į gatvę. Na, paskui ką - pas tokią draugę, pažįstamą nuėjau. Pas Andželą. Nuėjom su vaikais, pasiprašėm pagyvent, kol rasim ką nors išsinuomot."

Svetlana Krakenauskienė pasakoja panašią istoriją: "Ateinu pasižiūrėti, o ten toks vaizdas: žinot, vyrai nešioja, meta baldus prie konteinerio. Stoviu apstulbusi. Ir iš tiesų nė vienoj civilizuotoj valstybėj, aš manau, taip nėra." Civilizacija čia - niekuo dėta. Svetlaną ir jos dvi nepilnametes mergaites antstolė išmetė iš namų už tas pačias komunalines skolas. "Apsiverkiau. Ką aš galėjau daryt? Susirinkau kažkokius daiktus, knygas, o baldai taip ir pražuvo. O juk tai, kaip pasakyti, tai yra mano butas. Butas ir baldai - visas mano gyvenimas. Ką aš susikaupiau, ką uždirbau. Kai man šitiek metų - aš to dabar nebeužsidirbsiu", - nors jau praėjo gana nemažai laiko, jis nuoskaudos ašarų nenudžiovino.

Jelena Grišajeva dar tik bijo netekti namų. Ji gulėjo lovoje - gydėsi po skaudžios avarijos (gatvėje partrenkė mašina, kaltų - nėra, pabėgo ir nesurasti), kai antstolė areštavo sąskaitą, į kurią pervedama jos invalidumo pensija. "Nuolat galvoju apie butą, kad, neduok Dieve, manęs neišmestų. Šį mėnesį vėl už jį nesumokėjau. Aš neturėjau - sumokėjau už dujas, už elektrą, o daugiau neturiu iš ko - yra baisu, baisu", - pasakoja Jelena. Jos dukra dvyliktokė turėjo mesti mokyklą ir pradėti dirbti, kad išlaikytų mamą ir save, kai antstolė atėmė Jelenos pinigus

Kas nutiko tiems visiems žmonėms? Juk jie turi ne tik pareigas, bet ir teises. Įstatymas nenurodo antstoliams atimti iš skolininko visas, net ir gyvenimui palaikyti skirtas lėšas. Įstatymas taip pat leidžia jiems nesileisti išvejamiems iš paskutinio būsto. Ir dar su mažamečiais vaikais. Jie turi teisę gintis, tačiau kažkodėl nesigina. Kodėl? Bijo, kad bus dar blogiau. "Aš bijau pas ją nueit. Paklaust, kiek pinigų eina už mano butą, kiek pinigų eina jai... Bijau nueit. Manau, kad ji paskui pradės tą visą procesą prieš mane ir galų gale išmes iš buto", - šitaip Jelena pasakoja apie simpatišką, bent jau kai tyli, ponią Ramunę Mikliušienę. Antstolę, kurios vardą su neslepiamu apmaudu linksniuoja visos mūsų herojės.

"Tai aš jūsų klausiu..."

"Filmuojat, ar ne? Išjunkit kamerą", - antstolės R.Mikliušienės delnas tiesiasi link filmavimo kameros objektyvo. Nei šią, nei kitą dieną ponia neturi mums laiko. Nurodo atvykti po savaitgalio jai patogiu laiku. Kai pagaliau susėdame sutarto interviu, žurnalistei Rasai Kalinauskaitei už nugaros įsitaiso dar viena ponia ir įjungia buitinę filmavimo kamerą.

Mums rūpi paprasti dalykai. Mums rūpi išsiaiškinti, kodėl ponia tokia kieta toms moterims. Juk įstatymas numato jai galimybę skolininką, jei jis nepiktybiškas, užjausti, skolų grąžinimą išskaidyti, kad tos moterys jas įveiktų. Juk nei Danutė, nei Svetlana, nei Jelena ir dar būrys kitų nebėga, dirba, neprageria.

"Ar jūs prisimenate tą dieną?" - taikiai pradedame kalbą. "Ne, aš jūsų dabar klausiu: kurią dieną - mėnesį, metus, - belsdama į Visuomenės informavimo įstatymą atremia ponia Ramunė. - Imam interviu taip, kaip jums priklauso imti. Tai aš ir klausiu - kaip jūs patikrinote jos papasakotą istoriją?"

Jeigu jums tokia antstolės taktika atrodo neįprasta, tai ką jūs pasakysite apie šituos S.Krakenauskienės, tos su dviem vaikais išvytos iš namų, įspūdžius iš antstolės kontoros:

"Sako: "O, Krakenauskienė čia. Tai ko čia atvažiavai, ko čia atėjai ieškoti?" Atsakiau, kad išsiaiškinsiu su (kitom) darbuotojom. Nusisukau nuo jos. O jinai rėkia, sako: "Ei tu, kukū, sako, skolininke, atsisuk. Ką, skolos man atėjai sumokėti? Klausyk, tu dar dirbi tame darbe ar ne? Tai nedirbsi greitai, nes aš tavo viršininkus šokdinu ir tave išmes iš darbo."

Kodėl tiek jausmo? Svetlana mėgino pasipriešinti. Ji parašė skundą į Vilnių. Ne iš karto, kai buvo išmesta su vaikais iš namų. Kantrybė trūko, kai ponia antstolė uždėjo areštą jos pilnametystės sulaukusios dukros pinigams. Areštavo už tai, kad ši nemokėjo už socialinį būstą, kuriuo nesinaudojo. Tas būstas buvo labai apleistas, landynė, kurioje negyvensi. Tačiau mokesčiai buvo skaičiuojami. Vieną dieną priėjusi prie bankomato Svetlanos dukra Vita pamatė, kad sąskaita areštuota. Ten buvo pervedami Vitos dukrytės, Svetlanos anūkės, vaiko pinigai. O į juos antstoliams kėsintis - draudžiama.

Kai tik iš Vilniaus atėjo žinia apie Svetlanos akibrokštą, R.Mikliušienė ėmėsi veikti. Parašė skundą policijai, o ši iškėlė bylą už dokumento klastojimą siekiant gauti dokumentą. Bylos esmės mums nesugebėjo paaiškinti nei Alytaus komisaras, nei jo pavaldinys, įvaręs Svetlanai ir jos dukrai daug siaubo. Lankė jas darbe, reikalavo atvykti duoti parodymų, barė.

"Norėjau paklausti apie Svetlaną Krakenauskienę?" - mėginome antstolės kantrybę ir mes. "Na, klauskit!" Kaip čia yra su ta policija? "Kas? O jinai kreipėsi į policiją?" - perklausia antstolė. "Ar nusikaltimas yra rašyti prieš jus skundą?" - tikslinamės, bet gauname pasitenkinti tik tokiu pasiaiškinimu: "Aš jau atsakiau į jūsų klausimą. Tai policija nuspręs."

Policininkas Stasys Grabažius, kuris, anot Svetlanos, buvo ypač uolus, dabar purto galvą: "Nusikaltimo tai ten, galima sakyti, nėra. Matote, žmonėms suteikta tokia teisė - ir skundus rašyti, ir apskųst tuos, kas skundžia."

Biznis iš skurdo?

Rukloje sklando įtarimų, kad antstolė skolininkams griežta ne tik dėl išskirtinio uolumo. Tarkime, D.Mickevičienės, 7 vaikų mamos, butas buvo parduotas už 8 tūkst. litų žmogui, kuris, jos žiniomis, butą perpardavė už 40 tūkst. litų. Dar ji pasakoja, kad per kažkokį stebuklą pardavus butą jos skola neišnyko. Danutė vis dar moka antstolei.

"Kodėl butas buvo parduotas už mažiau negu 8 tūkst. litų?" - klausiame R.Mikliušienės. "Todėl, kad butai iš varžytynių parduodami. Varžytynių kainą nustato patys pirkėjai - tiek, kiek pakelia, už tiek ir nuperka", - gauname atsakymą. "Po kelių mėnesių tas butas buvo parduotas beveik 5 kartus brangiau..." - neatlyžtame. "Tokios informacijos neturiu", - abejingai atsako ši.

Svetlana irgi ieško pinigų ekspertizei, nes turi įtarimų, kad ir su jos turtu nutiko panašūs dalykai. Nenorėjusi būti įvardyta dar viena antstolės auka iškėlė tokią versiją: "Girdėjau, kad ir procentus ji didelius ima, ir taip apgaudinėja tuos žmones, kurie nesupranta tos sistemos, nežino visos procentinės sistemos. Jeigu reikėjo sumokėti 3500 litų skolą, tai ji išauga iki 6000 litų, beveik dvigubai. Tai kur eina tie pinigai? Sakiau, jeigu vienas jos laiškas kainuoja 20 litų - tai nežinau, čia gal auksinis popierius išeina."

Antstolių darbą Lietuvoje prižiūri Teisingumo ministerija. Ten buvo tiriamas jau ne vienas skundas dėl R.Mikliušienės darbo. Nieko. Lietuvos teismuose kaip neteisėti buvo paskelbti keli antstolės sprendimai. Irgi - štilis.

Seimo narys teisininkas Kęstutis Čilinskas, kurio paprašėme pakomentuoti Ruklos skurdo istorijas, teigia, kad visose jose nukentėję žmonės privalo gintis. Teistis dėl neteisybės, kurią patyrė. "Iki paskutinės instancijos", - tvirtai sako jis. K.Čilinskas pastebi tokios veiklos abejotiną moralę: "Tie žmonės, kurie mano, kad jie čia kažką išlošia - iš tikrųjų nieko neišlošia. Jie, ko gero, labai daug pralošia. Tam pačiam žmogui, kuris dabar tais skurdo pinigais apsikamšęs, iš tikrųjų kada nors ateina atpildas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"