TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kai dangus virsta ežeru

2006 10 31 0:00

Iškalbingiausia šiame pasaulyje yra tyla.

Neįmanoma išgirsti, kaip auga, sužaliuoja, o rudeniop gelsta žolė. Kaip atsiplėšia nuo medžio lapas. Kaip rusena Vėlinių naktyje mūsų visų - likusiųjų gyventi ir išėjusiųjų - žvakės.

Tokią tylą kartą esu patyrusi Rasų kapinėse, jau po vidurnakčio.

Buvo ta naktis, kai Visų Šventųjų diena atsitraukė, užleisdama vietą Vėlinėms. Tylą žarstė tik po kojomis traškantis pirmasis ledas. Aplink - nė žmogaus, nė pravažiuojančio automobilio. Nebaugu. Visai nebaugu. Vien susitaikymo, ramybės jausmas.

O juk dėl Vėlinių tiek bartasi...

Rasų kapinėse velnių esu gavusi ir aš. Ne tokias ir ne taip degėme prie Jono Basanavičiaus kapo žvakes. Ne ten, kur dera jas dėjome. Ir dar kažkas ne taip.

Aktyvistų patriotų paliktą kartėlį tose pačiose Rasose numalšino jauna pora, prisiglaudusi prie juodojo Izos angelo. Tiedu įsimylėjėliai, pamiršę viską pasaulyje, bučiavosi. Po jų kojomis - po angelo sparnais - vėrėsi žiburiuojantis klonis. Ir atrodė, kad dangus virto ežeru - ne žvaigždės ten aukštybėse, ne. Danguje atsispindi žvakės.

Rasose esu patyrusi pirmąsias savo Vėlines. Buvau paauglė...

Praėjo daugel metų, kai mama paprašė, kad tose kapinėse - jei tik eisiu - uždegčiau žvakę ant kurio nors apleisto kapo. Ten ilsisi jos mylimasis, žuvęs karo metais. Nušovė jį nacių kariai tiesiog gatvėje, netoli Aušros vartų.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad kasmet einu į Rasas. Nors kiekvieną spalį, dairydamasi pro rudens langus, pasižadu: šiemet - tai jau tikrai.

Tiesa yra tokia: jei neinu, man jų labai stinga.

Rudeniop pasiilgstu ir Bernardinų kapinių.

Tolsta - jau tolsta nutolsta nuskrieja... - keistasis metas, kai tas aukštas Vilnios šlaitas buvo tapęs beveik mano darbo kabinetu, o kartu - ir poilsiaviete. Kai kas ten kadaise rašyta. O kiek svajota, kiek sumanyta... Kiek Vilnioje paskandinta - palaidota... - nevykusių sumanymų.

Gal nebus baisi nuodėmė, jei imsiu ir pacituosiu pati save - kur kas jaunesnę ir, regis, jausmingesnę?

Apysakoje "Laumžirgių namai" rašiau:

"Prie vienuolių benediktinių antkapio sėdžiu kaip soste. Dairausi į miestą, o atrodo - visas pasaulis dairosi į mane. Po kojomis skardis, upė. Toliau - spygliuotas kalėjimas. Šalia jo fabrikai. Gelsvo mūro, tarsi amžiams statyti namai. Žemai, po debesimis, skrenda lėktuvas: nutūps už kalvų. O kalvose - girdžiu ir matau - suūkia ir pralekia traukiniai. Nuo gelstančio klevo ties mano galva svyra raudona šaka. Juodasis angelas ant vyskupo kapo. Mergaitė Liusi turi angelaitį. Akmenyje iškaltas vardas: Liusi, 14 metų. Tik tiek. Monumentas inžinieriui Zahorskiui: vos telpa garbės titulai. Rašytojas Antanas...

Vaikštinėju pirmyn ir atgal. Kaip karalių puotoje. Susipažįstu. Garsiai skaitau pavardes, vardus. Dar garsiau suklega, nusikvatoja mėlynsparnis paukštis. Regis, ir jis šūktels mano vardą žmogaus balsu.

Čia, kur plačiasparniai angelai, kur bevardžiai akmenys, kur bestogėje koplyčioje glaudžiasi Kristaus kančia, kur geltoni jurginai susipynę su lauko žolynais, kur kryžių samanos - čia - mirties nėra".

"Laumžirgių namus" rašiau paskutiniaisiais ano amžiaus metais. Man buvo svarbu - be galo svarbu - minėti Antaną Ramoną. Bent taip. Tik vienu žodžiu. Iš jo ir dabar tebesimokau rašyti. Rečiausias autorius: neįmanoma iš jo teksto išmesti nė vieno žodžio. Nė nebandyk. Griūva visas tekstas - tartum statinys.

Mirtyje nei tiesos, nei teisybės neieškokime, bet...

... lašas teisybės yra tik tas, kad rašytojas Antanas ilsisi jam mielose, svarbiose, pažinotose Bernardinų kapinėse.

Vilnius be jo yra nebe toks, nebe tas - galėčiau ir taip sakyti. Tik kad Antanas man laikas nuo laiko Vilniuje pasivaidena. Nėra čia nei mistikos, nei magijos. Žmonės, kurių ilgimės, su kuriais kalbėjomės, bet neišsikalbėjome, vaidensis visada.

- Jūs dar jauna, jums mane bus nelengva suprasti, - taip prieš gerą mėnesį kalbėjo garbi mokytoja, įžengusi į aštuntą dešimtį.

Ji man pasakojo, kad ilgisi gimtųjų vietų. Bet ne žmonių... Artimųjų kapų.

O, kaip gerai ją supratau!

Esu savaip laiminga: Rokantiškes, savo šeimos kapą, galiu pasiekti pėsčia. Nuo namų per Sapieginės miškus - neskubiai žingsniuojant - tik valanda... Nebesu jauna, tikrai nebesu (tai - ne apie mano metus... Apie būseną...).

Nebesu, nes jaučiu, kaip stipriai esu suaugusi su vaikystės žeme - kaip gera, kad nuo jos nenutolau. Nebesu, nes nebereikia man nei tolimų miestų, nei egzotiškų kraštų.

Savaip laiminga Rokantiškėse buvau visada. Niekada nesibarėme, ką sodinti ant šeimos kapo, kaip jį tvarkyti. Nebuvo nė vieno, kurį skirtume vyriausiu tvarkytoju. Dažnai rasdavau užklydusio žmogaus pasodintą vilkdalgį, tulpę, kartą - net ir plastmasės gėlių krepšelį... Be tvarkos. Pedantas sakytų - chaosas. Man regis, chaosas - visa ko pradžia.

Baugu prisipažinti, bet... drįsiu. Šermukšniuose prie šeimos kapo išties juntu ir mistiką, ir magiją. Jaučiuosi kiek prasikaltusi, jei į Rokantiškes vykstu važiuota. Tėvai lankyti močiutės kapo eidavo pėsti.

Ir man reikia žingsniuoti - pas močiutę, pas tėvą ir mamą.

Toks mano rožančius...

Vėlinės Lietuvoje prasideda ne Vėlinių dieną. Šiemet jas pajutau spalio 28-ąją, šeštadienį.

Dievulis tądien susimylėjo ir pažėrė mums ryškių - net per ryškių - spalvų. Lėkdama pro Trakus, Aukštadvarį, Prienus Gudelių link jaučiausi tartum kaimo savamokslio tapytojo paveiksle.

Per mėlyni ežerai ir Nemunas. Per geltoni klevai. Per žali alyvų krūmai palei sodybas. Per nuogos, per anksti išsirengusios ievos. Per slogus jausmas: lankau žurnalistą Vytautą Masikonį ne jo namuose Vilniuje, Šeškinėje.

Lankau kapą Gudeliuose - jo tėviškėje.

Vytauto bičiuliai pamena: vietą savo amžinam - ramiam ir saldžiam - miegui jis pasirinko dar jaunas. Prisijaukino...

Jei Gudeliuose vasarodamas sulaukdavo mielo svečio, būtinai pakviesdavo:

- Eikime išgerti taurelės ant mano kapo.

Vėlinių dieną žvakę ten pats sau užsidegdavo.

Taurelę būtinai išgersiu šiąnakt ir aš - baigdama "Lietuvos žinioms" Vėlinių rašinį.

Už dangų, tampantį ežeru.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"