TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kai vaiko rankose - dideli pinigai

2012 11 10 6:00
Erlendo Bartulio nuotrauka/Vaikai pinigų vertę suvokia ne iš pirmo pokalbio šia tema.

Į parduotuvę atėjo septynmetis, nešinas 500 litų kupiūra. Vaikas išsirinko saldainių ir šokoladinį meškutį. "Iš kur gavai tiek pinigėlių?" - pasiteiravo pardavėja. "Tėtis davė", - atsakė pirmokas. Tokios situacijos parduotuvėse dažnos. Kaip elgtis - patikėti vaiku, skambinti jo tėvams ar neaptarnauti mažojo pirkėjo?

LŽ įsitikino, kad vaikų ir pinigų tema nagrinėjama retokai. Esą šalyje yra kur kas didesnių problemų nei mažamečiai apsipirkinėtojai. Rinka - laisva. Kas nori, tas perka, jei tik turi už ką. Bet juk stambų banknotą į parduotuvę atsinešęs vaikas dar nežino pinigų vertės, nesuvokia, ką galima įsigyti už didelę pinigų sumą ir kaip ją kuo naudingiau išleisti. Kitaip tariant, toks pirkėjas dažnam verslininkui turėtų būti tikras lobis.

Sulaukia priekaištų

Vienoje Kauno centre įsikūrusioje parduotuvėje penkerius metus dirbanti Birutė Paplauskienė LŽ pasakojo, kad mažamečiai, turintys 100, 200 ar 500 litų kupiūras, čia užsuka ne taip jau retai. Pardavėja tikino anksčiau tokių klientų neaptarnaudavusi.

"Visada manydavau, kad vaikas, nesuprasdamas pinigų vertės, galėjo paimti juos iš tėvų nepiktybiškai, norėdamas tik patenkinti savo troškimus. O kas jeigu tai - paskutiniai šeimos litai?" - dėstė B.Paplauskienė.

Šitaip elgtis ji liovėsi įvykus keliems skaudiems incidentams. Keli vaikai, negavę to, ko trokšta, pasiskundė tėvams. Iš jų pardavėja išgirdo ne tik nemalonių žodžių, bet ir grasinimų. Nuo sofų ir televizorių atitraukti vyriškiai piktinosi, kaip B.Paplauskienė drįso neaptarnauti turtingos šeimos atžalos. "Nė karto į parduotuvę nebuvo užsukusios mamos. Matyt, pasiturinčiose šeimose įžeistų vaikų garbę gina grėsmingai atrodantys tėčiai", - svarstė pašnekovė.

Tačiau, pasak B.Paplauskienės, yra buvę ir kitokių situacijų. Kai kurie tėvai norėdavo išsiaiškinti, ką vaikai pirko už esą nugvelbtus pinigus, ir tikino, kad atžalų išleistos lėšos buvo numatytos maistui, kitiems svarbiems pirkiniams ar sąskaitoms sumokėti.

Žinodama, kad negali neaptarnauti vaiko, pardavėja tikino visada pasistengianti, kad mažasis pirkėjas išleistų kuo mažiau, o likusius pinigus parneštų namo. "Bet vaikai arba dar kur nors nueina, arba pinigus pameta", - sakė ne kartą mažamečių klientų istorijas su jų tėvais gvildenusi moteris.

Ritos Stankevičiūtės nuotrauka/Knygos "Tėvai, vaikai ir pinigai: kaip mokyti vaikus apie pinigus" leidėja J.Gražulienė mano, kad pardavėjai turėtų pasiteirauti, iš kur mažametis gavo banknotą.

Miesteliuose paprasčiau

Jonavoje esančioje parduotuvėje dirbanti Regina Girnienė pasakojo, kad mažesniuose miesteliuose ir problemų kyla mažiau. Jų gyventojai dažniausiai yra nuolatiniai klientai, juos pardavėjos pažįsta ne tik iš išvaizdos, bet žino ir vardus bei pavardes.

Anot R.Girnienės, vaikai, turintys stambias kupiūras, nepraslysta nepastebėti, tad tėvai apie jų išdaigas greitai informuojami. Be to, ten, kur žmonės vieni kitus pažįsta, niekam ne paslaptis šeimų įpročiai ir turtinė padėtis. "Tuos, kurie gali iš namų išsinešti stambią kupiūrą, pažįstame", - pažymėjo R.Girnienė.

Atsakomybė - tik tėvams

LŽ kalbintas viešosios įstaigos "Šeimų universitetas" direktorius Paulius Gebrauskas LŽ teigė, kad į konsultacijas susirenkančios šeimos yra ne sykį nagrinėjusios vaikų ir pinigų temą. Jų patirtis ir įpročiai - skirtingi. Daug kas priklauso ne tik nuo to, kokioje aplinkoje augo patys tėčiai ir mamos, bet ir nuo jų noro įgyti naujų ugdymo žinių.

Viena aktualiausių temų - kišenpinigiai. Kiekviena šeima pasirenka savitą būdą, kaip spręsti šį klausimą. Vieni tėvai kišenpinigių duoda, kiti ragina vaikus užsidirbti pačius. Pavyzdžiui, viena šeima atžalai stambią kupiūrą įdėdavo į knygos pabaigą. Tik perskaitęs ją visą vaikas galėdavo pinigus išleisti savo nuožiūra.

Daug diskusijų kelia atlygio mažamečiui už buities darbus klausimas. Tačiau, pasak P.Gebrausko, dauguma tėvų vis dėlto linkę manyti, kad padėti gimdytojams sūnūs ir dukros turi nemokamai. "Šeimų universiteto" vadovo nuomone, efektyviausias būdas mokyti augančius žmones, kaip elgtis su pinigais, yra žaidimai.

Esama įvairių metodų, kaip pratinti vaiką apskaičiuoti savo išlaidas. Kai kurie gauna kišenpinigių ir kasdien tėvams turi pateikti ataskaitas, kaip juos išleido, aptarti, ar buvo galima pinigus panaudoti racionaliau. Kiti gauna kišenpinigių savaitei, tad jeigu juos išleidžia greičiau, turi kantriai laukti kitos finansinės "injekcijos".

"Nėra gerai vaiką skatinti pinigais. Bet mokydami, kaip su jais elgtis, ugdome mažųjų valią ir supratimą", - įsitikinęs P.Gebrauskas.

Jo nuomone, dažniausiai su pinigais susijusių incidentų kyla dėl šeimos požiūrio. Jei joje nesilaikoma bendros nuostatos, tuomet gali rastis kaprizų, nesusipratimų. Vaikai iš tėvų visada laukia aiškumo, nori žinoti, ko iš jų tikimasi. Pasak P.Gebrausko, jeigu į parduotuvę nuėję tėvai elgsis skirtingai, vaikai būtinai sukels isteriją.

"Vaikai mėgsta pastovumą. Jeigu jie žino, kad tėtis ar mama trokštamą daiktą nupirks tik esant tam tikroms sąlygoms, jas būtinai ir kurs", - sakė "Šeimų universiteto" vadovas.

Tėvai atžaloms turi išaiškinti ir pinigų vertę, jų panaudojimo galimybes. Jei vaikas pasiėmė šeimos pinigų ir nuėjo apsipirkti, P.Gebrausko nuomone, tai - gimdytojų kaltė. Pirmiausia jie tarpusavyje turėtų išsiaiškinti, kodėl sūnus ar dukra taip pasielgė. Tik paskui būtina kalbėtis su vaiku, aiškinti padėtį. Bet kokiu atveju, pasak P.Gebrausko, vaikas turi pajusti savo elgesio pasekmes, bet su mušimu ar kita fizine bausme tai nesusiję. Tarkime, mažasis kurį laiką galėtų negauti kišenpinigių ar dovanų, šeima atsisakytų tam tikrų suplanuotų pramogų.

P.Gebrausko įsitikinimu, vargu ar į parduotuvę atėjęs ir stambią kupiūrą atsinešęs vaikas būtų neaptarnautas. "Pardavėjos automatiškai dirba savo darbą ir retai atsižvelgia į pirkėjo amžių. Juk žinome, kad paaugliai ir alkoholio, ir cigarečių nusiperka. Gera pardavėja mažamečio bent paklaus, iš kur jis gavo pinigų. Bet realaus poveikio tai nepadarys", - mano "Šeimų universiteto" vadovas.

Jis teigė, kad visa atsakomybė dėl vaiko išlaidautojo tenka tėvams. Jeigu jie nepadarė "namų darbų", šeimoje kilo problema. Pašnekovas prisiminė porą, kuri išradingai ir suprantamai savo vaikams papasakojo apie krizę. Dėl to, kad reikia taupyti, šeima kelerius metus tam tikromis dienomis nevalgė deserto.

Eltos nuotrauka/Lietuvos banko atstovas M.Milieška tikino, kad šiai institucijai ginčų tarp pardavėjų ir vaikų tėvų spręsti netenka.

Privalo pajusti pasekmes

Keturmetį Rapolą ir šešiametį Igną auginanti knygos "Tėvai, vaikai ir pinigai: kaip mokyti vaikus apie pinigus" leidėja Jolita Gražulienė LŽ pasakojo, kad jos sūnūs patys ėmė klausinėti apie pinigus ir diskusija prasidėjo natūraliai.

"Vaikai domisi, kodėl tėveliai eina į darbą, kaip parduotuvėje galima gauti to, ko nori. Reikia jiems atskleisti tikrą, nepagražintą situaciją. Gal iš pirmo karto mažiesiems suprasti ir nepavyks, bet apie pinigus pakalbėjus keliskart viskas ima aiškėti", - sakė pašnekovė.

Vyresniajam sūnui Gražuliai duoda arbatpinigių. Atėjusi į parduotuvę šeima tariasi, aiškina vaikams, kaip jie turi išsirinkti vieną iš gausybės trokštamų daiktų. J.Gražulienė prisiminė, kai sykį Ignas iš piniginės paėmė 10 litų. Tačiau ji to nepastebėjo ir būtų niekada nesužinojusi, jeigu sūnus nebūtų prisipažinęs ir pinigų negrąžinęs.

"Jei pokalbiai apie pinigus šeimoje nėra tabu, tuomet maža tikimybė, kad vaikas jų pasiims ir išleis nepasitaręs su tėvais", - sakė leidėja.

Ji taip pat įsitikinusi, kad su vaiku reikia kalbėtis. Jei jis pinigų "pasiskolino" pirmą kartą, tuomet bausti neverta. Tačiau pasekmes išlaidautojas privalo pajusti. J.Gražulienės nuomone, pardavėjoms neturėtų būti sunku atpažinti sąžiningus vaikus, atėjusius į parduotuvę, mat jie greičiausiai pirks ne saldėsių, o pieno, duonos ar kitų būtiniausių maisto produktų.

Pašnekovės teigimu, pardavėjos, pamačiusios vaiką, turintį stambią kupiūrą, padėtis tampa kebli. Ji atsiduria tarp darbdavio ir vidinio "aš" girnų. Aptarnauti klientą būtina, bet sąmonė suvokia, kad mažas vaikas negali turėti daug pinigų. J.Gražulienės nuomone, pasiteirauti, iš kur mažametis gavo banknotą, yra būtina. Gal netgi įmanoma paskambinti jo tėvams. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į vaiko išvaizdą, elgesį - gal jis dairosi, jaučiasi nedrąsiai.

"Vaikai kartoja tėvų veiksmus, todėl didelė tikimybė, kad jie eis į tas parduotuves, kurios yra arčiausiai namų ir kuriose gimdytojai nuolat apsiperka. Jeigu parduotuvė nedidelė, pardavėja tikrai susimąstys, ar įmanoma, kad tėtis ar mama duotų atžalai stambią kupiūrą", - sakė J.Gražulienė.

Jos nuomone, niekam blogiau nebūtų, jei vaikai iki tam tikro amžiaus parduotuvėje galėtų pirkti tik prižiūrimi suaugusiųjų.

Skundų negavo

Viešosios įstaigos "Vijolina" atstovas Vytas Kokšta pasakojo, jog Kaune trejus metus vaikai buvo kviečiami į būrelį diskutuoti apie pinigus, mokytis su jais elgtis, taupyti. Jis pastebėjo, kad į tai, ką pavykdavo įskiepyti vaikams, dažnai neatsižvelgdavo jų tėvai.

"Teko ir tėvams organizuoti susitikimus bei aiškinti, kaip, kodėl ir ko mokome. Deja, dauguma tėvų į juos neateidavo", - sakė pašnekovas. V.Kokšta įsitikinęs - visa ko pradžia yra šeima. Tėvai perduoda vaikams tai, ko yra patys išmokę.

Kad mažųjų pirkėjų klausimas aktualus, bet paliktas spręsti patiems tėvams, LŽ įsitikino ieškodamos institucijų, kurių atstovai galėtų pateikti komentarų šia tema. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovas spaudai Vitas Ūsas teigė, kad jo atstovaujama tarnyba nesiimtų nagrinėti situacijos, kai mažametis už nemenką sumą parduotuvėje prisiperka smulkmenų, o tėvai ima ieškoti teisybės.

"Jei vaikas perka leidžiamą prekę - tai nėra teisių pažeidimas", - pažymėjo V.Ūsas.

Nuo šių metų sausio Lietuvos bankas nagrinėja skundus ir sprendžia vartotojų bei finansų įstaigų ginčus, kuriuos iki tol narpliojo Draudimo priežiūros ir Vertybinių popierių komisijos bei Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Tačiau nagrinėjami ne visi skundai ir sprendžiami ne visų vartotojų bei paslaugų teikėjų ginčai, o tik vartotojų ginčai su finansų įstaigomis.

"Skundų ar pageidavimų spręsti tėvų ginčus su parduotuvėmis dėl vaikų jose įsigytų prekių nesame gavę. Net jeigu jų ir pasitaikytų, tai būtų ne Lietuvos banko kompetencijos klausimas. Dėl tokių ginčų siūlau kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą", - LŽ atsakė Lietuvos banko Komunikacijos departamento Viešųjų ryšių skyriaus viršininkas Mindaugas Milieška.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"