TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kai Vilnius dairėsi į Paryžių, moterys traukė į kavines

2011 02 01 0:00
Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka

XX amžiaus pradžioje į Vilnių iš Vakarų Europos atėjo nauja mada - aludes, užeigos namus, smukles (traktierius) ėmė keisti šviesios kavinės, cukrainės, į kurias, pasak dailės istorikės Laimos Laučkaitės, jau nesidrovėdavo užeiti ir moterys.

Vakarų Europoje XIX amžiaus pabaigoje suklestėjusi gražioji epocha (vadinamoji la belle epoque) neaplenkė ir Vilniaus. Tiesa, šio meto mados mus pasiekė šiek tiek vėliau - XX amžiaus pradžioje. Žmonės pradėjo kitaip linksmintis, pramogauti, kitaip švęsti šventes.

Kadangi Vilnius buvo daugiakonfesinis, daugiatautis miestas, tam tikros gyventojų grupės turėjo ir skirtingų švenčių. Praėjusio amžiaus pradžioje Vilniuje lietuvių gyveno labai mažai. "XIX a. pabaigos surašymo duomenimis, vos 2,1 proc., - sakė L.Laučkaitė. - Galite įsivaizduoti, lietuvių tuomet daugiau gyveno Rygoje nei Vilniuje. Žydų buvo apie 40 proc., lenkų - apie 30,9 proc., rusų - 20,1 proc., baltarusių - 4,2 procento. Tačiau iš tos saujelės lietuvių dauguma buvo labai veiklūs inteligentai - Petras Vileišis, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Šlapeliai ir kt."

Garsėjo "Štraliai"

Anksčiau beveik visose viešose užeigose tik vyrai alaus bokalus kilnojo, rinkosi tam tikra triukšmauti linkusi publika, o moterims tokiose įstaigose lankytis buvo nelabai padoru. Tačiau kai atsirado `gražiai įrengtų kavinių, arbatinių, jau iš vitrinų gundžiusių saldumynais ir kulinarijos grožybėmis, jas ypač pamėgo moterys.

XX amžiaus pradžioje viena po kitos buvo atidaromos naujos kavinės.

Dabartiniuose Signatarų namuose (Pilies g. 26) veikė turtingo pirklio Kazimierzo Sztrallio cukrainė (tuo metu vadinta konditerska) "Baltasis Štralis". Pasak istorikės, nebrangus firminis jos patiekalas buvo balinta kava ir pakepti grikiai. Apskritai šio savininko cukrainės visame mieste garsėjo skaniais konditerijos gaminiais, tad pagrindiniai lankytojai čia buvo saldumynų mėgėjai. "K.Sztrallis mieste turėjo ir daugiau kavinių - Šv. Jurgio prospekte "Žaliąjį Štralį", o prospekto ir Totorių gatvių sankirtoje - "Raudonąjį Štralį", - pasakojo L.Laučkaitė. "Baltasis Štralis" veikė nuo 1852 metų. 2002-aisiais kavinę bandyta atgaivinti, buvo atkurtas ir anuos laikus primenantis interjeras, deja, ji greit bankrutavo.

Kai veršių neliko

Gedimino kalno papėdėje esančiame Bernardinų sode vasarą grodavo orkestras. Susimokėjus įėjimo į sodą mokestį buvo galima vaikštinėti skambant muzikai. "Ši vieta nuo seno buvo vadinama Veršynu (lenkiškai - Cieletnik), nes anksčiau čia ganėsi veršiai. Senasis pavadinimas prigijo ilgam, - sakė pašnekovė. - Žiemą sode būdavo įrengiama užliejama čiuožykla. Teritorija buvo aptverta, vakarais apšviesta, grojo karinis orkestras, veikė bufetas. Pasiturintis jaunimas demonstruodavo savo nepigias pačiūžas ir dailiojo čiuožimo sugebėjimus."

Vasaros kavinės, pasak pašnekovės, irgi buvo to meto naujovė. "Populiaru tapo pramogauti kur nors išvykus už miesto, gamtoje. Suprantama, maudytis ir degintis apsinuoginus tada buvo nepriimta, bet madinga buvo kur nors specialiai gamtoje iškylauti, - sakė pašnekovė. - Grafai Tiškevičiai Lentvaryje ant ežero kranto buvo atidarę restoraną "Riviera", kurį miesto centre garsino "gyvoji reklama" - nusigrimavęs jaunuolis su cilindru bei monokliu, pasikabinęs užrašą "Landwarowo. Restoran "Riviera". Pramogauti miestiečiai vykdavo geležinkeliu ar jau atsiradusiu vienu pirmųjų autobusų. Įvairios vilniečių draugijos savo gegužines ar piknikus mėgdavo rengti Trakuose ar prie Žaliųjų ežerų."

Savamokslių kinas

"Kuo labiau artėjo Pirmasis pasaulinis karas, tuo labiau įsišėlo meninis pramoginis gyvenimas, rodantis, kad ir Vilniaus neaplenkė la belle epoque", - sakė L.Laučkaitė. Be to, 1903 metais pradėjo veikti miesto elektrinė, sudariusi sąlygas naujai pramogų kultūrai. Nors pagrindinėje miesto turgavietėje Lukiškių aikštėje telkšojo balos, tekdavo mindyti purvyną, šviesa nutvieskė pagrindines gatves, parduotuvių vitrinas, pradėjo veikti pirmieji kino teatrai, vadinti kinematografais.

"1902 metais Bernardinų sodo paviljone buvo parodytas pirmasis "kinas", tuomet vadintas biopleografu - inžinieriaus Kazimierzo Proszynskio filmuoti vaizdai iš Varšuvos ir Vilniaus, - pasakojo L.Laučkaitė. - Kino teatrų bumas prasidėjo 1907 metais, kai buvo atidaryti vadinamieji elektroteatrai "Iliuzionas", "Szary", "Parad", "Biophon Theatre". 1910-aisiais "Liutnios" teatro salėje (dabar Nacionalinis dramos teatras) įsikūrė kino demonstravimo salytė "Bronislava". Apie rimtus vaidybinius filmus dar nė kalbos nebuvo. Ekrane buvo rodomi egzotiški svetimų kraštų vaizdai ar tai, ką savamoksliai sumanydavo nufilmuoti, pavyzdžiui, "Iliuzionas" parodė "Jūreivio likimą", "Alpes", "Japono sapną", "XX amžiaus moterį", "Oro balioną", "Keliones po Norvegiją". "Biophon Theatre" buvo galima pažiūrėti "Monte Karlo vaizdus", "Du draugus", "Ispaniškus šokius" ir kitus trumpametražius filmus. Žmonės ne daug kur galėdavo išvykti, tad tokie filmai plėtė akiratį. Kino teatrų buvo nemažai, gal kokie aštuoni. Vieni atsidarydavo, kiti užsidarydavo. Žiūrovų rinkdavosi dvigubai daugiau nei į teatrą, nes bilietai buvo gana pigūs. Filmus rodydavo kasdien. Kas nors salėje dar skambindavo pianinu, nes juostos buvo begarsės."

Daugelis čia pirmąkart išvydo kitus kraštus. Miestą kaip mat apskriedavo žinia, jei kuriame nors filme būdavo ir meilės scenų, tarkim, bučinių. Gimnazistai piktindavosi, kai jų į tokius filmus neįleisdavo.

Paryžiaus pavyzdžiu

Kaip pasakojo L.Laučkaitė, Vilniuje populiarūs tapo šeštadieniais Dailės draugijos pradėti rengti kaukių baliai (aktyvus šios draugijos narys buvo garsusis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius). Renginiai dar neprilygo Paryžiaus menininkų bohemos kabaretams, bet vilniečiai juos pamėgo. "Prancūzų pavyzdžiu 1912 metais Vilniuje atsiradę satyriniai, groteskiniai muzikiniai vakarai intrigavo pavadinimais "Paryžiaus smuklė", "Valkataujantis šuo Monmartro kvartale", "Pragaras", "Svečiuose pas raganą", - pasakojo istorikė. - Tais pačiais metais A.Žmuidzinavičiaus siūlymu buvo pradėti rengti karikatūrų vakarai - natūralaus dydžio vakaro lankytojų šaržai išpuošdavo salės sienas. To meto dailininkai buvo gana šmaikštūs. 1913 metais pradėtame leisti rankraštiniame satyriniame žurnale "Subotnik chudožnikov" ("Dailininkų šeštadienis") buvo šaipomasi ir iš savo gyvenimo. Pavyzdžiui, viena karikatūrų serija pasakojo, kaip draugijos nariai, išvydę, jog jų kasos sąskaita tuščia, ant pečių į lombardą nešė užstatyti savo žmonas ir vaikus."

Karnavalai, kaukių baliai, kuriuose vilniečiai, ypač moterys, turėjo progą pademonstruoti savo apdarus, buvo populiarūs jau XIX amžiuje, bet po 1863 metų sukilimo carinė administracija juos buvo uždraudusi, kaip ir bet kokius kitus susibūrimus. Per Vilnių karnavalai vėl nuvilnijo po 1905-ųjų politinės ir kultūrinės liberalizacijos, po imperatoriaus Nikolajaus II manifesto.

Pasak L.Laučkaitės, per karnavalus vyravo teminiai maskaradai, kostiumus jungę į scenografinę visumą. "Pavyzdžiui, 1909 metais miesto salėje vyko tapytojo Stanislawo Jarockio apipavidalintas vadinamasis kaukių balius "Voro tinkle", grafienės Klementynos Tyszkiewiczowos rūmuose Moterų globos draugija pakvietė į didžiulę šokių puotą "Vaivorykštė", o Šv. Jurgio viešbučio salėje šėlo maskaradas "Drugelis", - pasakojo pašnekovė. Be to, jų metu organizatoriai (įvairios draugijos) surinktas lėšas skirdavo labdarai.

Menininkai judino miestą

Istorikės nuomone, kultūriniai renginiai rodė, kad lietuviai vadavosi iš valstietiško mentaliteto. 1913-aisiais buvo surengtas pirmasis lietuviškas naujametis kabaretas. Skambėjo humoristiniai kupletai to meto aktualijų, tautinių klausimų temomis. "Tai buvo modernios miesto kultūros apraiškos, - tvirtino L.Laučkaitė. - Vyko ir saloniniai lietuvių bendruomenės vakarėliai, į kuriuos kviesdavo menininkus. Pavyzdžiui, Julijos ir Antano Smetonų bute lankydavosi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Ona Pleirytė-Puidienė, Liudas Gira."

Po caro Nikolajaus II manifesto, leidžiančio įvairius susibūrimus, prasidėjo ir tautinių vakarų sujudimas. Juos rengė lietuviai, baltarusiai, rusai. Pasak pašnekovės, renginių įvairiems skoniams ir socialiniams sluoksniams tikrai tada netrūko. Tiesa, lietuvių tautiniai susibūrimai nebuvo siejami su senomis pagoniškomis šventėmis. "Pavyzdžiui, Rasos šventę Vilniuje organizuodavo ne lietuviai, o baltarusiai. Ją rengė laikraščio "Naša niva" redakcija, susipratę inteligentai. Iki Pirmojo pasaulinio karo Rasos šventė vykdavo Oginskių sode Antakalnyje, prie garlaivių stotelės. Čia suposi išpuoštos valtys, iš čia Nerimi plaukdavo žalumynų vainikai su įtvirtintomis žvakėmis, - pasakojo L.Laučkaitė. - Kadangi vakarais mieste buvo uždrausta triukšmauti, valtelėmis žmonės plaukdavo į Vingio parką, kur jau skambėdavo baltarusiškos dainos, buvo leidžiamos raketos, deginama bengališkoji ugnis. Tuo metu baltarusių mieste buvo dvigubai daugiau nei lietuvių. Tautiškai susipratę lietuviai rengdavo ne tik spektaklius, dainų ir šokių vakarus, bet ir eglutes vaikams, blaivybės vakarus. Madinga tapo tokių susibūrimų metu puoštis tautiniais drabužiais."

Kiemelyje prie Vilnios

Kaip tvirtino pašnekovė, miestą iš banalios kasdienybės, miesčioniško sąstingio stengėsi išjudinti susibūrę įvairios literatūrinės grupės. Viena jų buvo lenkų draugija "Gauja" ("Banda"), dažniausiai susirinkdavusi poetės W.Stanislawskos namuose. "Šių susibūrimų atmosferą knygoje "Mloda polska Wilenska" vaizdžiai aprašė "Gaujos" narė aktorė Maria Morozowiczowna: "Čia, nuostabiame kiemelyje prie Vilnelės, vyko mūsų, "bandininkų", vakarai, išdainuoti, prašokti, išsvajoti. Aš šokau kaip basakojė Duncan, kurdama plastines scenas muzikos fone, Jerzis Jankowskis improvizavo, bet kaip! Benio juokino visus savo pasakojimais, Rogowskis improvizavo šėldamas prie fortepijono", - citavo L.Laučkaitė.

Lėšos labdarai

Vilniuje garsėjo kabaretas "Ach". Istorikės teigimu, nuo 1908-ųjų iki 1914 metų kasmet sausio pabaigoje "Ach" parodydavo po vieną spektaklį, dėl jų publika pamesdavo galvas, o bilietų kainos neįtikimai pašokdavo prieš pat spektaklį. Dailininkas Stanislawas Bohuszas-Siestrzencewiczius režisavo kabaretus, kūrė jiems scenografiją ir kostiumus, o gydytojas Michailas Minkiewiczius eiliavo humoristinius posmus. "Ach" spektakliuose susipynė įvairūs žanrai - komedija, reviu, mėgėjų teatras, baletas, satyra. "Šis kabaretas skyrėsi nuo vakarietiškų, - teigė L.Laučkaitė. - Jame vaidino ne tik profesionalūs atlikėjai, bet ir mėgėjai, entuziastingai dalyvavo Lietuvos aristokratija, dvarininkai Broel-Plateriai, Romeriai. Tai buvo savotiškas salono, intymios pažįstamų aplinkos ir kabareto mišinys. Be to, vaidinimai buvo ne komerciniai, o labdaringi. Gautas pelnas atitekdavo Šv. Antano prieglaudai Vilniuje." Kaip teigė pašnekovė, apskritai beveik visi pramoginiai renginiai, organizuoti įvairių draugijų, rinko lėšas labdarai. Ypač buvo populiarios filantropiniais sumetimais rengiamos loterijos. Be loterijų, pasak istorikės, neapsieidavo nė vienas vakaras. "Įvairūs "laimės krepšeliai" viliodavo publiką galimybe laimėti brangų fantą - laikrodį ar net karvę, - pasakojo L.Laučkaitė. - Buvo rengiamos ne tik daiktų, bet ir valgių loterijos. Pavyzdžiui, 1913 metais miesto dvarininkės organizavo "Krokuvos jomarką", per kurį pasiūlė 3000 maisto gaminių fantų."

Šabas trikdė kitatikius

Vis dėlto labiausiai miestiečiai nuo seno buvo pripratę prie religinių švenčių. Tradiciškai jų buvo daugiausia. Krikščioniškos mainėsi su judėjų. "Vieni į kitus žvelgė tolerantiškai, tačiau pernelyg nesidomėjo: nei žydai lankėsi krikščionių šventėse, nei krikščionys žydų, - teigė istorikė. - Ribos, kur savos, o kur svetimos šventės buvo labai aiškiai nubrėžtos. Nors didžiąsias krikščioniškas šventes senamiestyje gyvenantys žydai irgi savotiškai pagerbdavo, pavyzdžiui, per iškilmingą Devintinių procesiją išpuošdavo langus, balkonuose ištiesdavo gražiausius kilimus. Bažnytinės katalikų procesijos nusidriekdavo pagrindinėmis senamiesčio gatvėmis."

Lenkai, rusai, lietuviai sudarė krikščioniškąją gyventojų daugumą, tačiau nemažai vilniečių (40 proc.) buvo žydai. Jų švenčių datos skyrėsi nuo krikščionių. Kartais dėl to net kildavo trintis. "Žydams priklausė gana didelė dalis gamybos ir beveik visa prekyba, sutelkta judriausioje Vilniaus dalyje prie Vokiečių gatvės ir ją supančių aplinkinių kvartalų tarp Pylimo ir Didžiosios gatvių. Visą savaitę čia virte virė gyvenimas, o šeštadieniais (per šabą) ir kitas judėjų šventes jis apmirdavo - parduotuvės, kirpyklos, užeigos, dirbtuvės, kepyklos būdavo uždarytos. Judriausioje miesto dalyje dirbdavo vos viena kita ne žydams priklausanti įstaiga. Tuo negalėjo būti patenkinti krikščionys, kurie šeštadienio nešventė, - pasakojo istorikė. - Kadangi katalikų šventadienis - sekmadienis, dėl tokio švenčių "prasilenkimo" krikščionys nesutarė su judėjais. Tarp jų būta trinties, tačiau ne idėjinės, o ekonominės. Krikščionys, ypač smulkieji prekybininkai, nuolat miesto valdžiai rašė peticijas, prašė panaikinti prekybą sekmadieniais, bet jų pastangos buvo nesėkmingos. Sekmadieniais Vilniuje nedirbo tik valstybinės įstaigos, mokyklos, laikraščių redakcijos. Tuo tarpu parduotuvės, kirpyklos, dirbtuvės veikė kaip kiekvieną dieną. Visuotiniai apribojimai galiojo tik per didžiąsias krikščionių šventes, pavyzdžiui, pirmąją ir antrąją Kalėdų dieną visos įstaigos turėjo būti uždarytos, parduotuvės dirbo tik nuo 14 iki 16 valandos, neveikė kirpyklos, viešnamiai, buvo uždrausta prekiauti alkoholiniais gėrimais."

Pasak istorikės, kai vieni vilniečiai šventė, kitiems tai buvo paprasta darbo diena. Šia prasme gyventojai pripažino tik savas konfesines šventes, nesidalijo jomis, tad šventės juos daugiau skyrė nei siejo.

Tačiau šeštadienį švenčiantys žydai įdiegė naują madą ilsėtis gamtoje. "Po pietų žydai eidavo pasivaikščioti Didžiąja gatve ar į žaliuosius priemiesčius - Pohulianką (dabartinė J.Basanavičiaus gatvė)", - sakė L.Laučkaitė.

Atlaidų mugės

Po įvairių atlaidų aplink bažnyčias šurmuliuodavo mugės su vietinių amatininkų dirbiniais, tradiciniais skanėstais, garsiaisiais Smurgainių riestainiais, kuriuos, kaip tada buvo juokaujama, kepdavo Vilniaus priemiesčiuose. Šiuos susibūrimus ypač mėgo miestiečiai. Pasak L.Laučkaitės, didžiausias ir svarbiausias Vilniaus turgus vykdavo per Jurgines (nuo balandžio 23 dienos iki gegužės pabaigos) Katedros aikštėje. Šv. Jurgio atlaidai sietini su XVIII amžiaus viduryje netoli Katedros pastatyta Šv. Jurgio bažnyčia, prie kurios XIX amžiaus antroje pusėje išaugo modernus Šv. Jurgio prospektas (dabar Gedimino). Dideles minias žmonių sutraukdavo Verbų sekmadieniai, mugė Katedros aikštėje per Šv. Kazimiero atlaidus. Vėliau, čia pastačius paminklą imperatorei Jekaterinai II, Kaziuko bei Jurginių mugės buvo perkeltos į Lukiškių aikštę.

Nemažas turgus, pašnekovės tvirtinimu, būdavo per Petrines prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Vaizdžiai Šv. Petro kermošių 1907 metais aprašė leidinys "Swiat": "Šv. Petro kermošius pasižymi visai kaimišku charakteriu - vienodai pilkos baltarusių sermėgos, miestiečių kapotai. Išeini į Antakalnį ir, atrodo, jog esi provincijoje, juoba kad aplink sodai, miškai, kalnai. (...) Į gegužinį turgų suvažiuoja svečių iš toli: yra koks persas su kilimais, yra sumanus Jaroslavlio rusas su dirbiniais iš medžio ir pintine riestainių, yra vokietis akrobatas, graikas su beždžionėle ir italas su katarinka (...), kaip ir turi būti tikrame turguje. Judėjimo daug, gerokai daugiau nei tikro pelno."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"