TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kai virtualusis pasaulis virsta negailestinga tikrove

2011 02 08 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Šiandien visoje Europos Sąjungoje pažymima Saugesnio interneto diena ir dar kartą visuomenei primenama, kad geriausia apsauga interneto vartotojams yra jų pačių žinios ir sąmoningumas, vaikų ir tėvų saugus elgesys elektroninėje erdvėje.

Kokia padėtis Lietuvoje, išsiskiriančioje viena didžiausių ES interneto skvarba, savo mintimis prie LŽ apskritojo stalo dalijosi Vilniaus Gedimino technikos universiteto technomatematikos specialybės pirmo kurso studentas Justinas Petravičius, Lietuvos socialinių pedagogų asociacijos direktorė, Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto lektorė Auksė Petruškevičiūtė, Vilniaus universiteto docentė, vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė Sigita Lesinskienė, programinės įrangos gamintojos "Microsoft Lietuva" technologijų ekspertas Šarūnas Končius.

Draugas - nedraugas

- Kaip vertinate interneto grėsmes?

Š.Končius. Internetas yra komunikacijos priemonė kaip telefonas ar mobilusis telefonas. Nemanau, kad galėtume visiškai nuo jo atsitverti. Iš tikrųjų visas baisumas ten, kur virtualusis pasaulis virsta tikruoju. Atskleidžiama privati informacija apie save, pavyzdžiui, namų adresas. Apgaule išgaunami banko duomenys arba vaikas verčiamas susitikti. Lietuvos teismus pasiekę pedofilijos atvejai rodo, kad beveik visas bendravimas vyko internetu. Nebūtinai socialiniais tinklais. Internetas buvo panaudotas kaip ryšio kanalas, patogus vaikams, jaunimui, ir kartu jame lengva pasislėpti, gali atrodyti toks pat paauglys.

Socialinių tinklų kanalas leidžia paaugliams plėsti draugų ar, tiksliau, pažįstamų būrį, tačiau, pavyzdžiui, kad ir "Facebook" lange, kur klausiama, ar patvirtinsi draugystę, įspėjama, kad žmogų turi pažinoti asmeniškai. Suaugusieji daugeliu atvejų tą priemonę naudoja teisingai, kaip papildomą galimybę stebėti, ką daro draugai, su kuriais nespėja kitu būdu bendrauti. Vaikų atveju baisu tai, kad jie iš tikrųjų ieško naujų pažinčių ir net vyksta varžybos, kas turės daugiau draugų. Nemanau, kad tėvams pavyktų uždrausti 13-14 metų paaugliui turėti paskyrą socialiniame tinklapyje, tačiau jie turėtų kartu su vaiku peržiūrėti ją ir pasidomėti, kas yra tie draugai, paklausti, ar juos pažįsta, ir išmesti tuos, kurių nepažįsta, tiek iš socialinių tinklų, tiek iš pokalbių programų, nes jos taip pat yra labai pavojingas šaltinis. Tyrimo duomenimis, jei socialiniuose tinkluose ar pokalbių programose siūlo draugauti nepažįstamas žmogus, kuris yra draugas kitiems tavo draugams, beveik 80 proc. tikimybė, kad sutiksi. Akivaizdu, kad rinkti "draugus" labai lengva, puikiai žino ir tie, kuriems rūpi pasinaudoti tokia galimybe piktavališkais kėslais.

- Kokia yra jūsų asmeninė patirtis?

J.Petravičius. Dėl pavojų, manau, kiekvienas turi pats susivokti, su kuo bendrauti internetu. Socialiniai tinklai man nereikalingi. Geriau gyvai sutikti ir pamatyti žmogų. Jaunesnis brolis laiko mane savo autoritetu ir daro tai, ką aš darau. Trylikametis Kipras neturi ir mobiliojo telefono. Iš pradžių jam labai reikėjo kuo geresnio, "krūtesnio". Žinote, toks psichologinis dalykas - klasės draugai turi. Vėliau priėjo prie nuomonės, kad iš viso nereikia. Man, kai esu studentas, be mobiliojo telefono išsiversti neišeina, tačiau be socialinių tinklų galiu apsieiti. Aišku, darosi vis sudėtingiau, nes viską bandoma perkelti į "Facebook". Tarkim, tik ten yra kurio nors renginio nuotraukos ir jei neturi paskyros, negali jų peržiūrėti. Žinoma, visada yra ir kitų būdų, tačiau kuo toliau, tuo labiau viskas daroma per socialinius tinklus.

Š.Končius. Tokios mados kaip socialiniai tinklai internete, tikiu, yra praeinančios, tačiau šiuo metu jie atsirado ir turime reaguoti kaip į kiekvieną naują dalyką. Nebūtinai internete. Tarkim, ruošiame vaiką savarankiškai išeiti į gatvę ir važiuoti miesto transportu. Ten yra pavojų. Mokome vaikus nešnekėti su nepažįstamais žmonėmis, saugoti buto raktus. Internetas yra tokia pat aplinka, kurioje nėra jokio papildomo saugumo. Ten dalyvauja tie patys žmonės, tik galbūt labiau pasislėpę, nes internetas suteikia tam tikro anonimiškumo.

Tikra - netikra

A.Petruškevičiūtė. Pernai Švenčionių rajone atlikome nedidelį tyrimą: apklausėme 10-15 metų 107 vaikus ir tik 15 proc. jų atsakė, kad tėvai domisi, ką jie veikia internete.

- Koks būtų psichoterapeuto požiūris?

S.Lesinskienė. Tik nedaugelis tėvų įsivaizduoja, kokie pavojai gresia, nors Lietuva yra vienas pirmaujančių kraštų pagal kompiuterius turinčių moksleivių skaičių. Panašu, kad dabar, kai daugelis šeimų gyvena sunkiai, kompiuteriai perkami net iš paskutinių santaupų, kad vaikai mokytųsi, gautų žinių, neatsiliktų nuo bendraamžių. Tačiau kartu su galimybėmis ateina ir pavojų. Prevencinę šviečiamąją veiklą būtų galima pradėti net nuo vaikų darželio. Pasitaiko konsultuoti ikimokyklinio amžiaus vaikų dėl emocinių sutrikimų. Po keletą valandų žaisdami kompiuterinius žaidimus, jie pradeda suvokti tai kaip natūralų bendravimo būdą. Suaugęs žmogus filtruoja: tikra - netikra, o tokio amžiaus vaikų vaizduotė labai laki ir jie besąlygiškai priima viską, ką pateikia aplinka. Trenkti kitam, jėga gauti ko nori, šaudyti į žmogų ar gyvūną - labai pavojinga žaisti tokius žaidimus. Yra ir kitokių žaidimo būdų su kaladėlėmis ar minkštais žaislais, kai vaikas pats tyrinėja, pažįsta pasaulį, modeliuoja jį. Jeigu labai domina, turi vyresnių brolių ar sesučių, tegu prieina prie kompiuterio, pasižiūri programėlių ar žaidimų, bet ne smurtinių ir tikrai ne po keletą valandų. Kitą dalį dienos jis turi žaisti su vaikais, draugauti, išmokti bendrauti, susipykti, susitaikyti, kad neatrodytų apgaulingai, jog pasaulis reguliuojamas "pelės" spustelėjimu: taip - ne, pirmyn - atgal, baigei - vėl iš naujo pradėjai.

Kita rizikos grupė, sakyčiau, yra paaugliai. Tie, kurie labai emocingai išgyvena tėvų kivirčus ar skyrybas, nesėkmes mokykloje, pasijutę vieniši, "įlenda" į kompiuterį. Susikaupusį pyktį, pagiežą išlieja beveik "nonstopu" žaisdami įtraukiančius smurtinio pobūdžio žaidimus. Kartais susipina net dienos ir nakties ritmas. Nukenčia mokslas. Su draugais susitikti nebenori. Lieka vienas namie prie kompiuterio. Žinau berniuką, kuris antrus mokslo metus nelanko mokyklos, nes neišeina iš namų. Kol kas nėra ir veiksmingų pagalbos būdų, nes tokia priklausomybės rūšis neseniai atėjo į Lietuvą. Reikia jungtinių pajėgų, medicinos, švietimo ir socialinės apsaugos žinybų bendradarbiavimo.

"Ar tavo tėvai žino?"

Š.Končius. Neabejoju, kad turime reaguoti pirmiausia atsižvelgdami į amžių - vaiko, paauglio, jaunuolio, ir imtis atitinkamų priemonių. Pats turiu du vaikus, penktokę ir antroką. Tikrai nemanau, kad vaiko, paauglio kambaryje turėtų būti kompiuteris. Vienas vaikas prie jo neturėtų nieko daryti. Suaugusieji turėtų žinoti, į kurią pusę krypsta domėjimasis, juo labiau jei yra naudojamas internetas. Vadinasi, kaip ir bendra veikla - tegul pusvalandį per dieną ar keletą kartų per savaitę, bet sėdi šalia.

Paauglių supratimas kur kas didesnis ir tam tikrais atvejais galime pasikliauti jais, tačiau tai nereiškia, kad jų nekontroliuojame. Kompiuteris neturi iškeliauti į paauglio kambarį, juo gali naudotis viešoje namų erdvėje. Turėtume panaudoti tas pačias technologines priemones procesui valdyti, t.y. apriboti laiką, kiek sėdi prie kompiuterio. Ir be jokių ginčų. Paauglys tiesiog žino, kad per dieną skirta, tarkim, viena ar dvi valandos viskam - ir pažaisti, ir susirasti informacijos pamokoms, nes tokių užduočių, pastebėjau, jau gauna ir penktokai.

Internetas, kaip žinių šaltinis, tegu ne visai patikimų, turėtų būti naudojamas. Jis yra įrankis. Kaip ir peilį galima panaudoti piktiems arba geriems dalykams. Tėvai, mokytojai, vaikai pirmiausia turėtų būti informuoti, kad ten yra tas pats gyvenimas - ne koks nors žaidimas. Būtinos tos pačios saugos priemonės, kokios įprastos gatvėje ar kitose viešose vietose. Greičiausiai tėvams reikia suteikti papildomą technologinę pagalbą, t.y. papasakoti apie tuos dalykus, kurie jau yra kompiuteryje, ir nemokami, kad galėtų įsijungti ir panaudoti tėvų kontrolės funkcijas.

- Kas turėtų tai daryti?

Š.Končius. Mes darome. Manome, kad pirmiausia informacija apie pavojus turėtų pasiekti pačius vaikus, nes kuo jie vyresni, tuo labiau būsime priversti jais pačiais pasikliauti. Vadinasi, jie turi išsiugdyti saugumo, atsargumo jausmą. Jau prieš kelerius metus ir Lietuvoje pradėta tokia savanorystės veikla. Keliaujame į mokyklas ir kalbamės su vaikais, pradėdami nuo penktos klasės, nes tada atsiranda informatikos pamokos. Tendencijos iš tikrųjų tokios: jau penktokai šimtu procentų kelia rankas, kad turi paskyras "one.lt", keturi penktadaliai sako, kad turi paskyras "Facebook". Čia ir yra pirmoji problema, nes tiek "one.lt", tiek "Facebook" taisyklės skelbia, kad paskyrą galima turėti tik nuo 13 metų. Taigi "blogiečiai" jau turi pirmą kabliuką užkibti ir pradėti šantažuoti: "Ar tavo tėvai žino?" Todėl reikia skatinti vaikus bendrauti, kalbėtis su tėvais.

Kita problema, kad tėvams, dabartiniams trisdešimtmečiams-keturiasdešimtmečiams, kompiuteris nėra draugas kaip vaikams, o dažniau prievartinė darbo priemonė. Reikia galvoti, kaip tą prarastąją kartą šviesti. Vis dėlto internetas yra tokia vieta - ką įdėjai, nebeišimsi. Informacija gali būti išmesta, tačiau liks paieškos, interneto puslapių archyvavimo sistemose. Iš jų niekas jos nebeišmes. Tiesiog nėra vienos organizacijos, kad būtų galima tai padaryti.

Taip pat labai svarbu, kad saugos dalykai būtų įtraukti į informatikos pamokų programą. Mokytojai, kurie pasidomi, tą informaciją pateikia, bet ministerijos lygiu įvardyto dalyko nėra. Toks suvokimas, manau, turėtų atsirasti ir lemtų galimybę šviesti daugiau žmonių, vaikų ir tėvų. Mes dalijamės informacija su mokytojais. Dėl tėvų taip pat mėginsime imtis tam tikros veiklos, galbūt tarsimės dėl galimybės papasakoti apie saugų internetą per tėvų susirinkimus. Beje, moksleiviams visada sakau, kad jie papasakotų tėvams, ką išgirdo per mano paskaitą, pasikalbėtų su jais. Yra galimybė, kad papasakos apie grėsmes, užsimegs diskusija.

Pirmųjų apklausų Lietuvoje duomenys buvo siaubingi: beveik 90 proc. tėvų nematė jokių grėsmių internete ir tik po intensyvaus darbo taip manančiųjų skaičius sumažėjo iki 50 proc. su trupučiu. Akivaizdu, kad tą darbą reikia tęsti, ir pavienių pavyzdžių jau yra.

Palikti ir vieniši

- Kaip į tą procesą galėtų įsitraukti mokykla, pedagogai?

A.Petruškevičiūtė. Pirmiausia turi būti socialinė partnerystė tarp mokyklos ir tėvų, nes vis dėlto šeima yra ta pirmoji institucija, kuri ugdo socialinius įgūdžius. Mokykloje juos pakeisti daug sudėtingiau. Pavyzdžiui, yra vaikų, kurie sako, kad tėvai nesidomi, ką jie veikia prie kompiuterio, net džiaugiasi, kad sėdi namie, neina į gatvę. Tėveliai iš visų pavojų renkasi, jų manymu, mažiausią, nes gatvėje labai nesaugu, o interneto pavojų jie nesupranta. Pradeda mąstyti tik išgirdę apie tokius skaudžius įvykius Lietuvoje, kai pražuvo iš esmės du vaikai: mergaitės nebėra, o berniuko gyvenimas įgavo stiprių pokyčių. Tėvams trūksta žinių ir įgūdžių, todėl būtina kalbėti apie tai visais lygiais, bendradarbiaujant medicinos, švietimo, socialinės apsaugos žinyboms ir, žinoma, verslo atstovams. Pirmiausia, manyčiau, reikia ugdyti vaikų socializacijos įgūdžius. Jau beveik visos mokyklos dirba viena pamaina, yra laisvų patalpų, mažėja pedagogų krūvis, ir galėtume visi pagalvoti, kaip išplėsti esamų tarnybų funkcijas ir vykdyti didelį švietėjišką darbą.

S.Lesinskienė. Reikėtų taikyti ir ankstyvosios intervencijos bei prevencijos programas. Vaikas yra jautriausias interneto pavojams, nors juos ir žino, tais momentais, kai lieka labai vienišas, neprižiūrėtas dėl tam tikrų aplinkybių namie. Sakykim, išgyvena tėvų skyrybas ar tėvai išvažiavę į užsienį, nesiseka mokslas. Būtų gerai, kad psichologai, socialiniai pedagogai, logopedai kartu su mokytojais bent jau nuolat atkreiptų dėmesį į tuos vaikus, kurių tėvai dirba užsienyje, yra išsiskyrę ar šeimoje yra kitų sunkumų. Regionų mokytojai pasakojo apie tokius klaikius atvejus, kai tėvai savaitę geria, o vaikas nemiegojęs, prižiūri ūkį ir mažesnius brolius, seseris. Ką ir kalbėti apie mokymąsi - mokytojas tiesiog padeda emociškai išbūti per pamokas. Namie dažniausiai nėra su kuo pasišnekėti, o internete "draugas" - dėmesingas, rūpestingas, per kelis mėnesius prisijaukina ir pradeda išnaudoti. Tokie moka pajusti vienišus, pažeidžiamus, jautrius vaikus. Ir mokykla turėtų mokėti juos atpažinti ir apsaugoti.

A.Petruškevičiūtė. Reikėtų net identifikuoti tas regionų vietas, kur didžiausias nedarbas, daugiausia tėvų išvykę į užsienį, ir ten siųsti specialistų komandas, nes pagalbos labai reikia.

S.Lesinskienė. Prisiminkime labai liūdną atvejį, kai dėl patyčių mokykloje nusižudė berniukas. Kalbėta, kad mokykla jau buvo suderinusi datą, kada jis eis pas psichologą. Reikėjo ištiso derinimo?! Pagalbos psichologų kabinetuose irgi reikia, bet tie specialistai, kurie dirba mokykloje, mano supratimu, turi eiti į klases, bendrauti su vaikais ir mokytojais, žinoti padėtį kolektyve.

- Kaip buvo jūsų mokykloje?

J.Petravičius. Pradinėse klasėse Vilniaus S.Daukanto vidurinėje mokykloje turėjome labai gerą auklėtoją. Ji suvienijo visus tėvelius. Po pirmos klasės organizavo vaikų ir tėvelių vasaros stovyklą. Nuo tada buvo tradicija kasmet kartu stovyklauti prie ežero. Užsimezgė labai glaudus ryšys ir iki dešimtos klasės visi tėveliai eidavo į susirinkimus, kartais net vaikus atsivesdavo pabendrauti. Ir socialinė pedagogė buvo gera. Per jos organizuojamą įdomią veiklą visi bendraudavome. Turėjome gerą psichologę.

S.Lesinskienė. Prieš kelerius metus Lietuvoje atlikdami pirmąjį epidemiologinį vaikų psichikos sveikatos tyrimą kartu aiškinomės galimus rizikos ir apsauginius veiksnius. Daugelis tėvelių klausiami, su kuo norėtų kalbėtis, jei būtų sunkumų dėl vaiko, antrą po sutuoktinio nurodė klasės auklėtoją. Visuomenės lūkesčiai tikrai dideli, tačiau nėra jokio mokymo ir kvalifikacijos kėlimo, kaip būti geru klasės auklėtoju. Atlygis mažas. Yra žmonių, kurie dirba iš idėjos ir yra puikūs auklėtojai, tačiau kiek yra tokių, kuriems tos pareigos primestos, ir jie nenori dirbti to darbo.

Liūdna, kad labai mažai yra nemokamų būrelių, o gera užklasinė veikla yra pati prevencijos pradžia. Geri socializacijos įgūdžiai. Saviraiška. Minimaliomis pastangomis prisidėtume prie vaikų psichikos sveikatos, mūsų visų socialinės gerovės, kūrybingų, sveikų piliečių kartos.

A.Petruškevičiūtė. Lietuvoje labai daug programų, tačiau jos visos pavienės. Nesuskaičiuojame, kiek vaikų nelanko mokyklų Lietuvoje, nors kiekvienas vaikas turi asmens kodą. Ir kas juos turi suskaičiuoti?! Kai kuriuos vaikus reikia tempte ištempti iš namų. Ar gali tai padaryti vienas socialinis pedagogas?! Ir kas už tai atsako?! Reikia jungtinių pajėgų - eiti, kalbėtis, rengti akcijas.

Š.Končius. Gal reikia pasinaudoti tomis pačiomis technologijomis. Juk informacijos sklaida iš "Facebook" ar "YouTube" būtų didžiulė.

Faktai

Naujausiais programinės įrangos gamintojo "Microsoft" iniciatyva surengto tyrimo duomenimis, net pusė apklaustų tėvų ES šalyse pripažino, kad menkai išmano apie internetą ir tik 28 proc. jų sakė žiną gana daug. Nors 91 proc. tėvų manė, kad kalbėtis su vaikais apie saugumą internete taip pat svarbu ar net svarbiau nei pokalbiai apie seksą, tyrimas parodė, kad reikia ne tik šnekėtis su paaugliais, bet ir juos prižiūrėti. Net 67 proc. paauglių yra ištrynę savo naršyklės istorijas, kad tėvai nepamatytų, ką jie veikė internete. Maždaug 17 proc. apklaustųjų prisipažino, kad taip daro nuolat. Apie 65 proc. tėvų sakė, kad jų vaikai imasi visų atsargumo priemonių, tačiau iš 75 proc. paauglių, kuriuos internetu kalbino nepažįstamieji, net 37 proc. jiems atsakė iš smalsumo. Nors 85 proc. paauglių socialiniuose tinkluose riboja prieigą prie asmeninės informacijos, 15 proc. jų vis dar atskleidžia ją visiems interneto vartotojams.

Patarimai tėvams

Jei vaikams mažiau nei 10 metų

Visada būkite šalia vaikų, kai jie naršo internete.

Puoselėkite šeimose atvirus ir geranoriškus pokalbius su vaikais apie tai, ką jie veikia internete ir kokiais tikslais naudojasi kompiuteriu. Skatinkite juos atvirai klausti apie elgesį ir veiksmus internete.

Naudokite šeimos saugumo internete priemones, kurios aiškiai apibrėš kiekvieno šeimos nario galimybes naršant internete. Daugiau informacijos pateikta aprašymuose: "Windows Live Family Safety", "Windows 7 Parental Controls" arba "Windows Vista Parental Controls". Šie nustatymai padės apsaugoti vaikus nuo netinkamo turinio.

Jei vaikai 11-14 metų

Pasirinkite vidutinio laipsnio saugumo priemones, kurios leistų iš dalies kontroliuoti, kokį turinį vaikai gali matyti internete, ką veikti ir kokiose svetainėse lankytis.

Laikykite prie interneto prijungtus kompiuterius bendruose kambariuose, kad galėtumėte nesunkiai stebėti, ką vaikas veikia internete.

Skatinkite vaikus pasipasakoti, jei kieno nors veiksmai ar atsiųsta informacija verčia juos jaustis nepatogiai ar sukelia baimę.

Naudokite naršyklėje "Internet Explorer 9" esantį saugumo paketą "Windows Live Family Safety Pack" ir/arba "Tėvų kontrolės funkcijas" "Windows 7 Parental Controls". Taip galėsite kontroliuoti ir nustatyti, kur vaikas gali lankytis, o kur ne.

Jei vaikai 15-18 metų

Daugelis paauglių išmano, kaip naršyti internete, tačiau jiems būtina priminti saugumo taisykles. Sudarykite ir aptarkite naudojimosi internetu taisykles šeimoje ir priminkite paaugliams, kad internetu nesidalijama asmenine informacija.

Išsamiai susipažinkite su tokiomis interneto turinio filtravimo funkcijomis kaip "Windows Vista Parental Controls", "Windows 7 Parental Controls" arba "Windows Live Family Safety". Jei matote būtinybę, nustatykite papildomas "Tėvų kontrolės funkcijas".

Griežtai reikalaukite, kad vaikai niekada nesusitikinėtų su nepažįstamaisiais, su kuriais susipažino internetu.

Mokykite vaikus atsakingo, etiško elgesio internete. Jie neturėtų viešoje erdvėje dalytis paskalomis, įžeidinėti ar gąsdinti kitus.

Daugiau informacijos apie saugumą internete rasite:

www.draugiskasinternetas.lt

www.esaugumas.lt

www.staysafe.org

www.microsoft.com/protect

www.xbox.xom/familysettings

www.netsmartz.org

kids.getnetwise.org/tools

safetynet.aap.org

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"