TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kaimas nuosekliai alinamas

2014 02 15 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pasibaigus Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų Europos Sąjungos (ES) rėmimo programos etapui, visą laiką matant į istorinę užmarštį nueinančio, visų valdančiųjų daugumų išsižadėto, jokiais ES fondais ar struktūrinėmis priemonėmis neremiamo, dargi priešingai, nuosekliai alinamo tautos lopšio – kaimo – kultūros ir natūralaus žemės ūkio branduolio – šeimos ūkio –socialinės gyvasties menkinimo, sambūrio „Patirtis“ nariai nusprendė atsigręžti į anksčiau teiktas Valstybės vadovams Lietuvos kaimo ir žemės ūkio raidos įžvalgas bei siūlymus ir valstybės valdymo institucijų, ypač ministerijų, atsakymus į juos. 

Atsakymuose skaitome trafaretines padėkas už „nuoširdų rūpinimąsi Lietuvos kaimo ir žemės ūkio likimu“, pritarimus ir mažareikšmius aiškinimus... Tačiau apie daugelį kitų itin skaudžių Valstybės problemų ir teiktų siūlymų – tiesiog beveiksmė, mūsų nuostatų neneigianti tyla! Beveik visą dešimtmetį mūsų teikti siūlymai taip ir liko be realių projektų, galėjusių keisti kaimo bei žemės ūkio politiką.

Sambūris „Patirtis“ pareiškimuose „Žemės reforma ir dabartis“ (2004), „Dar kartą dėl ydingos žemės reformos ir jos padarinių Lietuvoje“ (2008) kėlė itin skaudžius žemės grąžinimo teisėtiems jos savininkams biurokratinio vilkinimo, įvairiausio manipuliavimo reiškinius, net galimai nusikalstamas veikas ir ypač egoistiniais siekiais grįsto įstatymais įteisinto „išradimo“ – ant dar negrąžintos Lietuvos piliečių teisėtos nuosavybės sovietų valdžios nacionalizuotos tėvų ar senelių žemės „užmesti“ tariamąją persikeliančiųjų žemės nuosavybės teisę, pastarųjų pasirinktą derlingose ar itin patraukliose kadastrinėse vietovėse, dargi „įtakingai panorus“ pakeičiant atsikeliamos žemės paskirtį naudingesne!

Sambūrio „Patirtis nariai niekada nepritarė jokiems įstatymų leidėjo ar bet kieno kito žemgrobiškiems svetimo turto užvaldymo „išradimams“ bei veiksmams ir siūlė:

1. Valstybės vardu pasmerkti ir nedelsiant atšaukti ilgai neužgysiančią piktžaizdę, pagal kurią pamatinė lietuvių tautos nekilnojama vertybė – žemė – buvo paversta kilnojamos nuosavybės teisės objektu (pagal Valstybės įmonės Registro centro terminiją – „daiktu“), kurios socialinės, moralinės ir teisinės pasekmės prilygsta vienam didžiausių sisteminiam nacionalinio turto grobstymui;

2. Įvertinant tai, kad daugelis naujųjų žemės savininkų ar jos nuosavybės perpirkėjų, remdamiesi ydingais teisės aktais, jau persikėlė žemės nuosavybės teises į naujas kadastrines vietoves, būtina patvirtinti tvarką, kad naujai nelygiavertiško teisių perkėlimo būdu gautąją žemę perkainotų nepriklausomi nekilnojamojo turto ekspertai, atsižvelgdami į jos bonitetą, ekonominę bei kraštovaizdžio prestižiškumo vertę, o už žemės vertės skirtumą gautos lėšos būtų panaudotos išmokėti kompensacijoms asmenims, neatgavusiems teisėtai priklausančios žemės.

Valstybės piliečių lygybės ir konstitucinio teisingumo doktriną neretai iškreipiančius reiškinius bei vyriausybių politinės atsakomybės stoką atspindi ir buvusių Lietuvos žemės ūkio ministerijos valstybės sekretorių Vidmanto Kanopos bei Vytauto Grušausko beveik identiški atsakymai į Sambūrio „Patirtis“ skirtingų metų pareiškimus dėl žemės reformos ydų: „Norime pažymėti, kad beveik visos Sambūrio „Patirtis“ rašte išdėstytos išvados ir pateikti siūlymai yra pagrįsti“. Gaila, kad pritarimas baigiamas bevaliu teiginiu: „manome, kad žemės grąžinimo procesui besibaigiant (...) netikslinga iš esmės keisti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius reglamentuojančius teisės aktus“. Ir nė žodžio apie akivaizdžias ydingos žemės reformos piktžaizdes, kai neatstačius nuosavybės teisių tikriesiems žemės savininkams ar paveldėtojams, jų žemę tariamai teisėtai pasisavina tokią „teisę“ atsivežantys iš kitų šalies regionų, net atokiausių kadastrinių vietovių piliečiai. Vadinasi, dėl politinės valios stokos įtakingų „naujalietuvių“ įvairiomis manipuliacijomis įforminta naujai pasirinktos žemės nuosavybė turi tapti amžina! Deja, vis dar pasigirsta dalies įstatymų leidėjų ir valdininkų visuomenei visiškai nepriimtinų siūlymų – iki šiol neatkurtą žemės nuosavybės teisę į tėvų žemę kompensuoti vienu brangiausių ir ekologiškai svarbiausiu, ne mažiau kaip per 100 metų susiformuojančiu visuomenės turtu – valstybiniais miškais!

Sambūris „Patirtis“ savo pareiškimais: „Dėl ilgalaikių programinių veiksmų Lietuvos kaimui atgaivinti“ (2010), „Ar alindami Lietuvos sodžių neprarandame tautos pamatinių vertybių?“ (2011), „Išsaugokime Lietuvos žemių vientisumą, stiprinkime lietuviškąjį šeimos ūkių kaimą“ (2013), „Šauksmas: užsienio kapitalo statytiniai Lietuvoje strategiškai supirkinėja pažangiausias žemės ūkio bendroves ir įmones“ (2013), motyvavo ir siūlė:

• Vyriausybei patvirtinti nacionalinius saugiklius, garantuojančius teritorinį Lietuvos žemių vientisumą ir nustatyti tokią nuosavybės teisių registravimo tvarką, kuri neleistų išparduoti užsienio piliečiams ir savo šalies vertelgoms žemės ūkio paskirties bei kitų žemių – tūkstančius metų buvusių lietuvių tautos namais;

• Vienyti ir telkti žemės ūkio mokslo institucijų, Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų, Žemės ūkio rūmų bei savivaldybių pastangas prioritetinei lietuviško kaimo natūralios žemdirbystės, nuolat atsinaujinančių šeimos ūkių plėtrai ir stiprinimui bei kaimo bendruomenių gamybinės veiklos ir kultūros darnai užtikrinti: – neatidėliotinai imtis ilgalaikių programinių kaimo atgaivinimo ir atkūrimo veiksmų, galinčių stabdyti emigraciją, skatinti tikslinį kvalifikuotų jaunų specialistų kvietimą ūkininkauti, padėti kurti periferijoje tarnybas ir verslus, pasitelkiant Valstybės ir ES lėšas. Siūlyta prie Nacionalinės žemės tarnybos įkurti Žemės fondą, sudarytą iš laisvos valstybės žemės ar iš menkai naudojamų pagal savininkų įgaliojimus perduotų privačių žemės sklypų. Šis fondas turėtų teisę ilgam laikotarpiui nuomoti, o vėliau išsipirkti žemę šeimos ūkiams, skelbtų žemės nuomos ar panaudos konkursus žemės ūkio aukštųjų mokyklų absolventams, kviečiant juos ūkininkauti ir siekti gauti valstybės paramos subsidijas. Tačiau iki šiol žemdirbių pamainos ugdymui neskiria ne tik Lietuvos valdžia, bet ir ES struktūros, slopindamos žemės ūkio gamybos plėtojimą. Todėl netenka stebėtis, kad vos 54 proc. 2009 m. ir 2011 m. Aleksandro Stulginskio universiteto bakalauro studijas baigusių absolventų darbas buvo tiesiogiai susijęs su įgyta specialybe, o penktadalio – visiškai neturi jokio ryšio su ja. Beje, absoliuti dauguma absolventų dirba žemės ūkio valdymo bei aptarnavimo srityse Vilniuje ir regionų centruose ir labai maža dalis (2009 m. absolventų vos 9 proc., o 2011 m. – 15 proc.) pradėjo dirbti kaimo vietovėse – žemės ūkyje. Vadinasi, nėra sąlygų ar stimulų kvalifikuotiems specialistams tęsti šeimos ūkio tradicijas bei plėtoti ekologišką žemės ūkio gamybą.

Įstatymais ir organizacinėmis priemonėmis būtina sustabdyti Lietuvos kaimo ir žemės ūkio struktūrinės darnos griūtį, kai 1-2 proc. latifundinių „grafysčių“ bei asmeninių „kolūkių“ savininkų jau yra užvaldę per 40 proc. Valstybės žemės ūkio naudmenų ir be skrupulų susižeria daugumą ES lėšų, skirtų visam Lietuvos žemės ūkiui. Tokią veiklos kryptį, deja, įtakingai palaiko žemės ūkio mokslo, Žemės ūkio rūmų, konsultavimo tarnybų ir kitų valdymo darinių parama. Kita vertus, dauguma didžiųjų ūkių remiasi bemoksle ir trumparegiška trilaukės žemdirbystės praktika, alinančia dirvožemio derlumą, nes javais apsėjama net iki 55-60 proc. ariamos žemės, o likusi dalis skiriama runkeliams ir kitoms kaupiamosioms kultūroms, taip pat rapsams ir silosinėms kultūroms. Visiškai mažai beauginama daugiamečių žolių. Derlių lemia mineralinių trąšų gausa ir besaikis pesticidų naudojimas, pastaruoju metu pasiekęs rekordinį – net 2-jų mln. kg per metus – beveik po kilogramą kiekvienam Lietuvos gyventojui. Todėl verta klausti ar iš tikrųjų Lietuvoje veikia gamtinei aplinkai, gyvūnijai ir žmonių sveikatai kenksmingų mineralinių trąšų ir pesticidų sklaidos ir jų likučių kaupimosi monitoringas?

Nuolat plintanti didžiųjų ūkių darbo samda keičia sodiečių ir kitų samdinių gyvenseną, pastebimai sekina darbuotojų ir jų šeimos narių profesinį ir kultūrinį kūrybingumą, prieraišumą tėvų žemei, tautinį pasididžiavimą, apsisprendimą dirbti sau ir Tėvynei, menkina gamtinės aplinkos tausojimo sampratą ir siekimą auginti ar gaminti geros kokybės produktus.

Sambūrio „Patirtis“ nariai pastaruoju metu ypač susirūpino diskusija ir besireškiančiu visuomenės susiskaldymu dėl siekio išsaugoti teritorinį Lietuvos žemių vientisumą. Akivaizdu, kad plačiajai visuomenei niekas iš anksto nepaaiškino piliečių referendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitu referendumu priimtų stojimo į ES dokumentų santykio. Dabartinės diskusijos dėl teisės užsienio šalių piliečiams įsigyti Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemę yra labai pavėluotos, bet pavėluotos todėl, kad įgaliotos valstybės institucijos nesivargino laiku paaiškinti visuomenei priimtų sprendimų svarbą ir prasmę. Negi buvo galvojama, kad galima sprendimų esmę nuslėpti nuo Tautos? Todėl visiškai pagrįstai galime klausti, kas turėjo tikrą galimybę ir pareigą paaiškinti žmonėms, nepasakoti niekų apie draudimo parduoti žemę saugiklius, bet veikti priešingai – ryžtis sustabdyti abejotino teisėtumo veiksmus supirkinėjant žemes ar vykdant kitas neteisėtas veikas? Ar teisinės valstybės statusas yra tik mitas tautiečių akims dumti? Žemės ūkio viceministrės Leokadijos Počikovskos atsakymas į jau minėtą Sambūrio „Patirtis“ „Šauksmą“ labai iškalbingai paaiškina: „Žemės ūkio bendrovių turimų akcijų dalis, be jokių ginčų bet kada gali būti užsienio subjektų perimtos“. Mes žinome, kad apie 600 bendrovių valdo per trečdalį milijono derlingiausių Lietuvos žemių. Vieninteliu „saugikliu“ vadinamas pirmumas, kad pardavėjo kaimynas turi pirmumo teisę pirkti žemę nieko nereiškia, nes jis dažniausiai neturi pinigų. Štai tada ir belieka kalbėti apie varpus.

Žmonės žino ir skiria dvejopą varpų skambesį: – Laisvės ir pergalių triumfo – Vasario 16 –osios, Kovo 11 – osios, Sausio 13 –osios – Tėvynės išsivadavimo varpų dūžiai. Deja, yra ir kitos, liūdnos intonacijos varpo dūžiai – „Kam skambina varpai?“. Ir tai nėra beprasmis klausimas, ar valdančios daugumos koalicinei Vyriausybei pakaks ryžto išsaugoti Lietuvos žemių teritorinį vientisumą, tausoti ir stiprinti Tautos lopšio – kaimo gyvastį, apginti kitas skaudžiausias ir labiausiai niekinamas visuomenės gyvenimo sritis. Labai norėtume tikėti, kad pavyks, tačiau pastangos turėtų būti aiškesnės ir žmonėms suprantamesnės.

Sambūrio „Patirtis“ pirmininkas Romas Pakalnis

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"