TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kaina už nuostabųjį gyvenimą

2006 05 10 0:00
Po ilgų gydymo mėnesių Švedijoje rašytoja Jurga Ivanauskaitė neseniai grįžo į Lietuvą.
Asmeninio albumo nuotr.

Po ilgų gydymo mėnesių Švedijoje rašytoja Jurga Ivanauskaitė neseniai grįžo į Lietuvą, kur atsivėręs vaizdas pro namų langą jai yra pats nuostabiausias Tėvynės pasveikinimas.

Nedrąsiai kreipėmės į rašytoją Jurgą Ivanauskaitę su "Lietuvos žinių" klausimais, nes nebuvome tikri, ar galime ją dabar trikdyti savo dėmesiu. Buvome tikri tik dėl vieno: rašytojos pastarojo meto išgyvenimai ir žodžiai apie juos gali būti neįkainojami kuriam nors iš mūsų skaitytojų, galbūt taip pat šiandien skaudžiai ieškančiam atsakymų į savo būties padiktuotus klausimus. Kai sulaukėme Jurgos atsakymų, įsitikinome, kad galbūt prieš akis matėme tą patį tikslą.

- Vasario mėnesį interneto dienraštis Bernardinai.lt išspausdino tavo "Laišką iš kovos ir tylos lauko". Prie jo atsirado šimtai komentarų, linkėjimų ir net maldų. Ar skaitei juos?

- Taip, skaičiau ir visiems dėkoju už tokį palaikymą. Laišką rašiau ir atsakymų į jį sulaukiau man ypač sunkiu metu, kai po sudėtingos ir susikomplikavusios kojos operacijos, po kurios buvo akivaizdu, kad normaliai nebevaikščiosiu, manęs dar laukė dvi radikalios plaučių operacijos, o kažkur tunelio gale - "smūginė" chemoterapija. Kai apimdavo neviltis, visa tai atrodydavo per didelė kaina net už nuostabiausią ir ilgiausią gyvenimą. Komentarai, linkėjimai ir maldos Bernardinuose.lt suteikė man labai daug stiprybės ir pasiryžimo. Sulaukiau tik vieno tikrai pikto laiško, kuris atėjo į Lundo ligoninę su prierašu prie mano pavardės "writer and patient". Kažkokia jauna moteris dėstė, kad Bernardinuose.lt išliejau mirtinai sergančio žmogaus pagiežą ant visų tų absoliučiai laimingų moterų, kurios augina vaikus, džiaugiasi gyvenimu ir niekada negalvoja apie mirtį. Matyt, tai buvo pirmas kartas, kai ir ji suprato, kad nėra nemirtinga. Per Bernardinus.lt mane susirado dvidešimt metų nematyta geriausia mokyklos laikų draugė, dabar gyvenanti Kanadoje ir netgi kažkur Nevados dykumose prapuolęs Džeris iš senųjų "Biksų", kurį paskutinįkart mačiau per pirmąjį "Roko maršą".

- Kaip tave pasiekdavo žinios iš Lietuvos, su kuo daugiausia bendravai? O gal nenorėjai nieko matyti ir žinoti, kad tavęs niekas neblaškytų?

- Daugiausia bendravau su sese Radvile, kuri visą laiką buvo su manimi ir taikė puikią juoko bei juodojo humoro terapiją. Bičiuliai, pas kuriuos gyvenau Upsaloje, puikiai įrodė, kad net didžiausiame siaube gali būti marios kibirkščiuojančios šviesos, mažų šaunių pramogų ir tikro džiaugsmo. Na, o pagrindinis ryšys su kitais draugais buvo SMS žinutės. Gavau pranešimų net iš Tailando, Nepalo ir Tibeto. Kai kurie trumpi teksteliai yra sklidini tokios paguodos ir gėrio, kad juos būtų galima kaip plakatus kabinti gatvėse, kad Lietuvoje sumažėtų savižudžių.

Ligoninėje prie lovos turėjau telefoną, kurio linija visame skyriuje buvo išjungiama lygiai devintą vakaro, kad ligoniai prieš miegą neplepėtų. Bičiulių namuose galėjau naudotis internetu, tačiau kiekvienam elektroninio pašto laišką maloniau gauti, nei į jį atsakyti. Sulaukdavau laiškų ir paprastu paštu, todėl po gana ilgos pertraukos patyriau, koks malonumas yra kažkam rašyti ant balto popieriaus mėlynu rašalu. Na, o patį gražiausią laiškelį gavau iš vaiko, Pauliaus: "Mano mama sakė, kad tu sergi ir gydaisi Švedijos ligoninėje. O sesė sakė, kad tu ragana, o raganos pažįsta daugybę angelų ir jie gali tau padėti. Mama juokėsi, o man vis tiek tavęs labai gaila. Aš tau nupiešiau gražų paukštį, kad tave pralinksmintų. Kai aš sirgau ligoninėje, man sesė irgi nupiešė daug piešinių, ir jie mane labai linksmino, dar linksmino žaislai ir saldainiai. Kai tu pasveiksi, parašyk man, ir aš labai džiaugsiuos".

- Savo laiške rašei, kad tavyje stojo tyla. Praėjo daugiau kaip du mėnesiai. Ar šiuo metu vis dar gyveni tyloje, ar vis dėlto ką nors kuri?

- Dabartinę mano patirtį labai sunku išreikšti žodžiais. Prisimink, kiek buvo įpykusių literatūros kritikų pasirodžius Audronės Urbonaitės "Posūkyje neišlėk". Ta knyga man patiko ir anksčiau, bet tik dabar, jau pati sirgdama, galiu suprasti drastišką ir aštrų kaip ašmenys jos stilių. Aš irgi vis pagalvoju apie knygą, kuri gal ir nepretenduos į aukštąją, "elitinę" literatūrą, tačiau pastaraisiais mėnesiais man atsiskleidė daugybė naujų, tikrų dalykų, apie kuriuos norėčiau parašyti tiems, kurie tokius tekstus nori skaityti. Neseniai su vienu bičiuliu visą vakarą kalbėjome apie tai, kaip aprašyti ar apibūdinti kančią. Šnekėjomės ir apie Melo Gibsono filmą "Kristaus kančia", kuriame per marias kraujo ir fizinio skausmo, tikroji, apvalančioji, išgryninančioji, pakylėjančioji kančios esmė nebuvo atskleista. Tik dabar pradedu suprasti tuos, kurie tvirtina, kad ligą ir kančią priėmė kaip didžiausią Dievo dovaną. Pritariu jiems, nes jei ne ši Dovana, apie pasaulį, žmones ir save pačią žinočiau kur kas mažiau.

- Patyrei sunkių išbandymų, ar kaip nors pasikeitė tavo vertinimas, kas yra gėris ir blogis, džiaugsmas ir liūdesys?

- Gal tai nuskambės keistai, bet šį pusmetį mačiau nepalyginamai daugiau gėrio nei blogio, ir patyriau kur kas intensyvesnį džiaugsmą nei per visą savo gyvenimą. Šalia manęs, o ir toli nuo manęs esantys žmonės išspinduliavo tokius gerumo ir šviesos srautus, kad ėmiau iš esmės kitaip galvoti apie žmogiškąją prigimtį. Akimirkomis man atrodydavo, kad galbūt kažkokiu panašiu žvilgsniu žmoniją ir kiekvieną iš mūsų regi Dievas, todėl Jam visi atrodo nusipelnę meilės. Žinoma, tokioje kaip mano situacijoje Blogis irgi tampa itin akivaizdžiai matomas, o kiekvienos TV naujienos, kuriose abejingai pranešama apie dešimčių žmonių žūtis po sprogimų Irake, Izraelyje ar Egipte, nuskamba lyg žinia apie mano pačios mirtį. Kai kiekvieną minutę matai ir jauti, kiek pastangų, rūpesčio ir... pinigų kainuoja tavo gyvybė, kiek gydytojų, seselių, slaugytojų grumiasi, kad gyventum, kai patiri savo paties beveik žvėrišką gyvenimo geismą, tampa labai aišku, kad kiekvienas iš tų bevardžių nužudytųjų nenorėjo mirti lygiai taip pat, kaip ir aš. "Vieno žmogaus mirtis - tai tragedija, milijono - statistika", - sakė berods Hitleris. Kai sunkios ligos akivaizdoje suvoki neįkainojamą kiekvienos egzistencijos vertę, statistika liaujasi egzistuoti, skaičiai išnyksta, lieka individualybės, žmonės, kurie dėl sunkiai suvokiamų blogio dėsnių prarado savo vienintelę gyvybę. Liūdesio irgi pakanka, bet jis dažniausiai yra skaidrus ir apvalantis. Esu dėkinga tiems, su kuriais galiu būti ne tik karinga, bet ir palūžti, pulti į paniką, bijoti ir išsiverkti.

- Praėjusių metų pabaigoje duodama interviu "Lietuvos žinioms" sakei mėgstanti posakį, kad pasitikintį likimas veda, o besipriešinantį tempia už plaukų. Gal šiuo metu pati bandai likimą bent jau už ausų patraukti?

- Ne, nebandau. Kažkodėl net pati "likimo" sąvoka dingo iš mano žodyno. Gal todėl, kad įsivaizduodama mane valdantį aklą Fatumą, baisiai ant jo pykčiau. Kai tik sužinojau savo diagnozę, buvau nusiteikusi labai kovingai, ketinau kaip kokia šachidė eiti prieš tragiškai susiklosčiusias aplinkybes ir savo ligą susprogdint iš pamatų. Aplinkinius, be abejo, žavėjo manoji kovos dvasia. Tačiau buvo ir keli tylūs pokalbiai, kurie mane sukrėtė ir privertė iš esmės pakeisti požiūrį į savo situaciją. Vienas draugas, pats perėjęs daug didesnį pragarą, negu aš, patarė ne tik kovoti, bet ir pasiduoti, atsiduoti, pasikliauti aukštesne globa. Tada tokie žodžiai mane net šiek tiek įžeidė, nes buvau įsitikinusi, kad visas kliūtis galiu įveikti pati viena. Tačiau netrukus supratau, kad pasaulyje, kuriame garbinami tik kovotojai, nugalėtojai ir čempionai, Kalno pamokslu vis dar tebėra laiminami nuskriaustieji, pažemintieji, ligoniai ir pralaimėjusieji. Suvokiau, kad teritorijoje, kurioje žūtbūtinai kovojama už medalius, vis dar yra vietos nelaimėliams, kad kaip tik jiems atverta neaprėpiama Malonės erdvė.

- Kaip jautiesi grįžusi į Lietuvą?

- Didžiausias džiaugsmas man buvo pro namų langus atsivėręs vaizdas - nugriovus klaikią sovietmečio gamyklą, dabar galiu matyti beveik visas Vilniaus bažnyčias, Tris Kryžius ir Gedimino pilį, taip pat nepaprastai daug pavasarinės žalumos ir dangaus. Šis reginys man buvo ir tebėra pats nuostabiausias Tėvynės pasveikinimas. Tačiau vargina tai, kad vėl tampu dėmesio objektu, o Švedijoje galėjau jaustis lyg su drabužiu, kuris darė mane nematomą ir tai man patiko. Kai oro uoste trečią valandą nakties po ilgo nesimatymo su artimaisiais pirmiausia ant tavęs šoka paparacis su fotoaparatu, ima atrodyti, kad sunki liga yra toks pats nusikaltimas kaip Petriko machinacijos. Neatsisakau bendrauti su žiniasklaida, tačiau nenoriu būti persekiojama kaip sužeistas žvėris, ir stengiuosi apsaugoti nuo tokios medžioklės savo mamą, artimuosius, draugus bei gydytojus.

- Toliau gydysies čia ar vėl važiuosi kur nors į užsienį?

- Gydysiuos čia, nes Lietuvoje tikrai yra daug puikių gydytojų, tačiau lyginant su Švedijos ligoninėmis jie dirba beveik neįmanomomis sąlygomis, jau nekalbant apie tragiškus atlyginimus. Į Švediją važiavau todėl, kad mano liga yra itin reta, tenkanti vos ne vienam iš milijono, tad Lietuvoj bemaž nėra patirties ją gydant. Kai po ketverių metų skausmų ir lemtingų medikų klaidų pagaliau buvo nustatyta diagnozė, per konsiliumą onkologinėje ligoninėje supratau, kad man belieka slinkti į kapines ir išsikasti duobę. Laimė, per kažkokį stebuklingą atsitiktinumą bičiuliai surado "Sarkomos grupę" Lundo universitetinėje ligoninėje, švedai sutiko manęs imtis, viena operacija buvo atlikta Lunde, dvi - Upsaloje. Dabar viskas klostosi taip, lyg tikrai būčiau labai stipriai globojama, tiesiog plėšte plėšiama iš nebūties ir tavo minėtojo blogio teritorijos, todėl tikiu, nors kartais tai būna nelengva, kad ir toliau mano kelias eis link pasveikimo.

"Lietuvos žinios" kartu su skaitytojais dėkoja tau už atsakymus ir visi kartu labai linkime sveikti ir stiprėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"